Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai

Albertas Vijūkas – Kojelavičus

A. Kojelavičius gimė 1609 m. Kaune. Būdamas universiteto rektoriumi, jis lotynų kalba parašė „Lietuvos istoriją“, apimančią laikotarpį nuo seniausiųjų laikų iki Žygimanto Augusto mirties. Daugiausia autorius rėmėsi Motiejaus Strijkovskio „Kronika“. Tačiau tai nebuvo paprastas vertimas. A. Kojelavičius panaudojo ir daugiau šaltinių, pasižymėjo kritiniu jų vertinimu. Daugelis dokumentų, kuriais jis rėmėsi, ir iki šiol nėra išaiškinti. „Lietuvos istorijoje“ pabrėžiamas teigiamas Lietuvos vaidmuo Lenkijos istorijoje, iškeliami Lietuvos kunigaikščių darbai, smerkiama kryžiuočių agresiją į Lietuvą. Be to, A. Kojelavičius parašė ir vertingą studiją appie Lietuvos bajorų herbus ir jų genealogiją.

Kazimieras Simonavičius (Semenavičius)

Didelį indėlį į raketų technikos raidą įnešė Kazimieras Simonavičius (Semenavičius). Spėjama, kad jis mokėsi Vilniaus universitete, po to stažavosi Olandijoje. 1650 m. Amsterdame lotynų kalba buvo išleista jo parašyta knyga „Didysis artilerijos menas“ (Artilleriae ars magna). Knygoje aprašyta daugiapakopių raketų, varomų kietu kuru (paraku), konstrukcija, taip pat raketinės baterijos ir stabilizatoriai reaktyviniams sviediniams. Faktiškai tai buvo išradimai. K. Simonavičiaus veikalą išsivertė ir išleido prancūzai, vokiečiai, anglai.

Konstantinas Sirvydas

Aukštasis mokslas Lietuvoje išaugino šviesuolių kartą, kuri subrandino miintį apie nacionalinio turinio dalykų įvedimą į aukštojo mokslo universalių žinių sistemą ir padėjo tam pagrindus. Konstantinas Sirvydas (1579 – 1631) parengė trikalbį lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodyną. Tai buvo svarbiausias leksikografijos darbas LDK. Žodynas buvo skirtas universiteto studentams.

Mikalojus Daukša

Įtaigiai to meto sąlygomis nuskambėjo žy

ymaus švietėjo humanisto Mikalojaus Daukšos balsas, ginantis lietuvių kalbą – tautos pamatą. 1599 m. M. Daukša J. Vujeko „Postilės“ vertimui parašė „Prakalbą į malonų skaitytoją“. Prakalba parašyta lenkiškai, nes autorius kreipėsi ne į valstiečius, o į lenkėjančius bajorus.
„Prakalba“ – puikus Renesanso epochos publicistikos pavyzdys, išreiškiantis humanisto požiūrį į liaudies kalba sukurtą raštiją. Joje su didele meile ir jautrumu kalbama apie gimtosios kalbos reikšmę, griežtai smerkiami tie, kurie jos išsižada ir ją niekina. Aukštindamas gimtąją kalbą, priekaištaudamas bajorams ir dvasininkams, M. Daukša remiasi žmogaus prigimtimi, gamtos dėsniais, o ne teologų autoritetu. Jis iškėlė naują tautos koncepciją, apibūdindamas tautą trimis požymiais: bendra teritorija („tėvų žemė“), kultūros bendrumu („papročiai“) ir kalba. Priešingai bajoriškajai tautos sampratai (tautą sudaro bajorai), į tautos sąvoką jis įjungė liaudį, prastuomenę, skelbė tautinį bendrumą su ja. M. Daaukša teigė, kad tauta apima visus luomus. Svarbiausiuoju tautos požymiu jis laikė kalbą: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“.
M. Daukša reikalavo, kad lietuvių kalba būtų įvesta į viešąjį valstybinį gyvenimą, taptų literatūrine, rašto kalba, kad ja būtų rašomi literatūros ir mokslo kūriniai. Gaila, bet Mikalojaus Daukšos kreipimasis į lietuvius bajorus nebuvo išgirstas.

Leave a Comment