Kiekviena epocha kūrė savo grožio idealus. Jų siekdami žmonės naudojosi įvairiomis gydomosiomis ir dekoratyvinėmis kosmetikos priemonėmis, dažnai nepaisydami net siaubą keliančių jų komponentų. Pavyzdžiui, XV-XVI s. Italijoje įvairiausi tepalai, piliulės tapo neblogo pasipelnymo šaltiniu vaistininkams. Kuo sudėtingesni buvo receptai, kuo siaubingesni komponentai, tuo solidesnės tų priemonių kainos. Pakaruoklio smegenys, sutrintos su žalčio oda, rupūžės mėsa, varnos plunksnos, kapinių žolė, juodo veršiuko ar skaisčios mergelės kraujas, arklio mėšlas, išvirtas augaliniuose riebaluose, buvo įprastas tepalų sudedamosios dalys. Panašią “žaliavą” žmonėms piršo ne tik kaip odos priežiūros kosmetines priemones, bet ir kaip vaistus nuo visų ligų bei negalavimų.Ne tik Italijos, bet ir visos Europos problema buvo higiena… Visuomeninės pirtys buvo uždaromos. Paprasti žmonės ėmė praustis geldose, turtingi – medinėse voniose. Skirtose keletui žmonių. Tačiau daugelis, tarp jų ir aukštuomenė, visai liovėsi praustis.