Kiekviena epocha kūrė savo grožio idealus. Jų siekdami žmonės naudojosi įvairiomis gydomosiomis ir dekoratyvinėmis kosmetikos priemonėmis, dažnai nepaisydami net siaubą keliančių jų komponentų. Pavyzdžiui, XV-XVI s. Italijoje įvairiausi tepalai, piliulės tapo neblogo pasipelnymo šaltiniu vaistininkams. Kuo sudėtingesni buvo receptai, kuo siaubingesni komponentai, tuo solidesnės tų priemonių kainos. Pakaruoklio smegenys, sutrintos su žalčio oda, rupūžės mėsa, varnos plunksnos, kapinių žolė, juodo veršiuko ar skaisčios mergelės kraujas, arklio mėšlas, išvirtas augaliniuose riebaluose, buvo įprastas tepalų sudedamosios dalys. Panašią “žaliavą” žmonėms piršo ne tik kaip odos priežiūros kosmetines priemones, bet ir kaip vaistus nuo visų ligų bei negalavimų.Ne tik Italijos, bet ir visos Europos problema buvo higiena… Visuomeninės pirtys buvo uždaromos. Paprasti žmonės ėmė praustis geldose, turtingi – medinėse voniose. Skirtose keletui žmonių. Tačiau daugelis, tarp jų ir aukštuomenė, visai liovėsi praustis. Vandenį pakeitė kvepalai ir kitos kosmetinės priemonės, kuriomis trindavo kūną. Priviso blusų, utėlių, jos knibždėte knibždėjo net įmantriuose didikų perukuose, drabužių klostėse. Todėl jie nuolat kasydavosi specialiomis sidabrinėmis ar dramblio kaulo lazdelėmis su kastuvėlio formos galu. Tokių lazdelių dabar galima pamatyti muziejuose. Rūmų damos ant kaklo nešiojo blusgaudžius – nedideles, medaliono formos auksines ar sidabrines dėžutes su angele šone. Kadangi blusos mėgsta sulysti į plyšius, jos patekdavo ir į blusgaudžius. Jų ten prisirenkdavio šimtai. Šiam tikslui buvo naudojamos ir įvairiai išpuoštos sabalo, kiaunės, šeško ar žebenkšties iškamšos. Jas damos nešiodavo rankoje arba pakabintas ant auksinės grandinėlės prie drabužių. Lieratūroje rasta duomenų apie Fareros hercogienei jos vyro dovanotą blusgaidį. Tai buvusi sabalo su auksine galvute iškamša, papuošta 12 rubinų, 4 perlais, 3 smaragdais ir 2 deimantais.