Zmones pavaizduoti ant pinigu

Žemaitė

Gimė Plungės rajone, 1845 metais, Bukontės dvarelyje, kur tarnavo tėvai, nusigyvenę bajorai. Buvo auklėjama bajoriškai, bet bendravo ir su neturtingųjų vaikais ir matė visus gyvenimo sunkumus. Dešimties metų Juliją tėvai, neturėdami sąlygų patys mokyti, nuvežė pas turtingą dėdienę, kad rašto išmoktų ir prasilavintų. Dėdienės dėka, gavo auklės vietą Džiuginėnų dvare (Telšių raj.). Ten susipažino su Laurynu Žymantu, buvusiu baudžiauninku. Būdama 20 metų, Plungėje susituokė su juo. Gyvenimas buvo sunkus. Dirbo tėvų ūkyje, vėliau nuomojosi ūkius. Beveik kasmet kraustėsi iš vietos į vietą. Poo 19 metų jie persikraustė į Ušnėnus. Čia susipažino su Povilu Višinskiu, kuris jai parveždavo knygų. Jis buvo studentas, kaimynės sūnus. Beveik 50 metų turinti Žemaitė pradejo rašyti. 1894 m. išėjo pirmas apsakymas “Piršlybos” (“Rudens vakaras”). Netrukus pasirodė “Marti”, “Topylis”, “Petras Kurmelis”. Žemaitė skaitė užsienio literatūrą: Baironą, Šekspyrą ir kt. Ji susipažino su Gabriele Petkevičaite-Bite. Mėgo važinėti po Lietuvą, buvo ir Rygoje. Įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. 1913 metais gyvenimas pagerėjo, kai apsigyveno pas Bulotą, pažangų to meto žmogų. Rinko aukas nukentėjusiems nuo karo. Buvo net Amerikoj. Grrįžusi, 1921 metais Marijampolėje mirė nuo plaučių uždegimo.

Kuo brangi Žemaite lietuvių tautai? Ji su nepaprastu talentu atvaizdavo pobaudžiavinės Lietuvos kaimo gyvenimą. Joks kitas Lietuvos rašytojas (galbūt, tik 18 a. Kristijonas Donelaitis) taip giliai, taip puikiai nepažino lietuvių valstiečių buities, kaip Žemaitė. Turėdama ta

alentą grožinei literatūrai, būdama be galo pastabi, jautri, kad ir neturėdama literatūrinio pasiruošimo, reikalingo rašytojui, Žemaite tiesiog genialiu instinktu galėjo įžvelgti socialinius procesus, vykstančius kaime.

1921 metais Žemaitė mirė.

Jonas Jablonskis

Jonas Jablonskis, gimęs 1860 ir miręs 1930, buvo žymus lietuviu kalbininkas. 1885 metais jis baigė Maskvos universitetą, dėl to daugiau nei tris metus negavo darbo. 1889 metais, įsikūrė Mintautoje, bet 1896 metais, buvo įtartas ryšiais su lietuvių nelegaliuoju, anticariniu veikimu. Teko palikti savo gimtąjį kraštą ir išsikelti į Taliną. 1900 metais jam sudaroma byla ir caro aktu jis ištremiamas dvejiems metams I Pskovą.

Tačiau nepaisant ilgus metus užtrukusių blaškymų iš vienos vietos į kitą, baisių ligų persekiojimo ir nuolatinio skurdo, jis visą savo gyvenimą su neapsakomu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų liaudies švietimo darbą. Kartą K.Ulvydas yra pasakęs: “Visą savo sunkų gyvenimą, Jaablonskis nieko labiau nemylėjo, kaip tiesą moksle ir savo liaudį visuomeniniame gyvenime”. Iš tikrųjų, del neapsakomos meilės savo darbui ir žmonėms, jis net sunkiausiomis akimirkomis nenuleido rankų ir kovojo už mūsų ateitį.

J.Jablonskio gyvenimas ir veikla buvo skirta Lietuvai. J.Jablonskio veiklos rezultatai smulkiai ištyrinėti ir įvertinti dviejose A. Piročkino monografijose:

1. “Prie bendrinės kalbos ištakų”(Vilnius, 1977);

2.”J.Jablonskis bendrinės kalbos puoselėtojas”(Vilnius , 1978).

Stipri Jablonskio valia kovojo ilgai, ir per neapsakomus rūpesčius stengėsi padaryti šviesesnį rytojų. Tačiau ligų kamuojamas Jablonskis ir pats suprato, kad vieną dieną visa ta

ai baigsis. Jablonskio mirtis sulaukė didelio atgarsio, jo mirtį pažymėjo ir visų krypčių spauda. Laidotuvės įvyko 1930 vasario 25 dieną. Sako , tai buvo didžiausios laidotuvės, kokių Kaunas, iki tol nebuvo matęs. Tai tik parodo jo indėlį į mūsų gyvenimą ir ateitį.

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 (28) d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, valstiečių činšininkų šeimoje. Valančius buvo 13 metų, kai suskambo Strazdelio Giesmės svietiškos ir šventos. Tapęs vyskupu, jis reikalaus, kad bažnyčiose prieš šv. Mišias visur būtų giedama „Pulkim ant kelių”.

Gana įprasti mokslų keliai atvedė jį iš šviesios Salantų parapijos per Kalvarijos dominikonų mokyklą ir Varnius į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją. Mokslus Valančius baigė, kai toje pat Šventų Jonų bažnyčioje, kur jis buvo įšventintas į kunigus ir laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vilniečiai gedulingai minėjo filomatų bylos penktąsias metines.

Nuo 1828 m. rudens jis tampa Mozyriaus apygardos mokyklos kapelionu, išdirba čia šešetą metų.
1840 m. Valančius pakviečiamas dėstyti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri buvo įsteigta uždarius Universitetą. 1842 m. Akademija perkeliama į Peterburgą, arčiau valdžios akių. Čia jis randa beišsisklaidantį lietuvių šviesuolių būrelį, artimai bičiuliaujasi su S.Daukantu. 1845 m., grįžęs į Žemaitiją, tampa Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, 1850 m. paskiriamas vyskupu ir konsekruojamas, tokiu būdu atsistoja Lietuvos aukščiausiame ir viešiausiame poste. Iš karto jis ima veikti kaip energingas Bažnyčios gyvenimo tvarkytojas ir organizatorius, tvirtai laikęs rankose va

aldžią ir posukiliminiais metais. Kartu jis – blaivybės sąjūdžio iniciatorius ir organizatorius, liaudies švietėjas
Sukilimo metu Valančius iškyla kaip stambi politinė figūra. Nors Imperijos valdžia laikė jį lojaliu – tiek paskirdama į Kražius, tiek patvirtindama vyskupu, nors jis stengėsi balansuoti tarp legalumo ir kompromisų, vis tiek į jį žiūrėta kaip į svarbiausią maištingų nuostatų katalizatorių. 1864 m. jis, kaip ir vyskupijos centras, atkeliamas į Kauną, stengiantis jį izoliuoti nuo glaudesnių santykių su pačia vyskupija, jis nuolatos sekamas, persekiojamas, nuolatos projektuojama imtis prieš jį represijų, tik sulaiko baimė, kad valstiečiai sukils ginti mylimą Ganytoją.
Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 (29) d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Darius ir Girėnas

Labiausiai žinomas Lietuvoje buvo ir yra Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą. Apie skrydį buvo dainuojamos dainos, o lakūnai tapo patriotizmo simboliais. Abudu lietuvius lakūnus siejo noras prisidėti prie aviacijos pažangos, viliojo sunki ir pavojinga kelionė per Atlanto vandenyną. Gyvendamas Lietuvoje ir dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, S. Darius matė, jog 1918–1920 metais savąjį valstybingumą atkurianti tauta tebebuvo išsaugojusi gyvą Lietuvos šviesuolių dvasią. Skrydžiu per Atlantą S. Darius ir S. Girėnas tikėjosi pakelsią Lietuvą ant sparnų, parodysią pasauliui, jog Europos žemėlapyje tik ką pasirodžiusio mažo žemės lopinėlio žmonės – lygiaverčiai tautų bendruomenės nariai.

1927 m. per išleistuvių Amerikon vakarą į generolo J. Bulotos linkėjimus Steponas Darius atsakęs: “Pone generole, aš Lietuvon gr

rįšiu, aš parskrisiu lėktuvu tiesiai Kaunan”.

1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min “ Lituanica ” pradėjo dižiąją kelionę į Lietuvą.

Liepos 15 d., praėjus 8 val. 48 minutėms nuo išskridimo iš Niujorko, “Lituanica” jau skrido virš Niufaundlendo salos. Ties Grand Falso miesteliu lakūnai išmetė baltu kaspinu perrištą raudoną maišelį su pranešimu, kad lėktuvas “Lituanica” Nr. 688E skrenda sėkmingai, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas jaučiasi gerai. Ši lakūnų informacija buvo paskutinė.

Liepos 16 d. vakarą Kaune buvo uždegti radijo stoties žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, minios žmonių aerodrome dainavo dainas.

“Lituanica” vis nesirodė. Nebuvo jos ir išaušus naujai dienai. Tik liepos 17 d. apie 11 val. 30 min. atėjo žinia, jog netoli Soldino sudužo lėktuvas, kurį vokiečių oro policija pripažino esant “Lituanica”.

Darius ir Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Tai buvo antrasis tuo metu skridimo be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Jų skrydis – vienas tiksliausių aviacijos istorijoje; jie įrodė, kad įmanomas nuolatinis susisiekimas tarp Amerikos ir Europos. Jie atvėrė ir oro paštui kelią tarp šių žemynų.

Maironis

Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.

Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21 (lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo universitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m. buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kauno kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m. buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai, 1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus.

1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas”, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija Kęstučio mirtis (1921 – 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis Vytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930) yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai.

Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų.

Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Leave a Comment