Žemės nacionalizavimas Pramonės nacionalizavimas Kolūkinės santvarkos diegimas 1940m.

Žemės nacionalizavimas

1940 m. vasarą okupuotoje Lietuvoje Sovietų Sąjunga pradėjo šalies ekonominio gyvenimo sovietizavimą. Sovietų Sąjungoje nebuvo privačios pramonės, gamybos priemonių, nekilnojamojo turto, žemės nuosavybės, tad jos privalėjo nelikti ir Lietuvoje. 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies seimas“ priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją. Ji paskelbė, kad visa žemė, jos gelmės, visi miškai ir naudmenys tampa valstybės nuosavybe, tai yra žemė negali būti nei perkama, nei parduodama. Lietuvos ūkininkai pasidarė žemės naudotojais, kaip buvo skelbiama, žemė perduota „amžinam valstiečių naudojimuisi“. Vienam valstiečiui buvo leista naudotis 300 ha, visa kita – buvo konfiskuojama. Žemė buvo nusavinta iš 24 tūkst.ūkininkų, paėmus 545 tūkst. ha viršnormį, iš įstaigų bei organizacijų – apie 60 tūkst. ha, iš kurios bažnyčioms ir vienuolynams priklausė atitinkamai 17 614 ir 1 511 ha. Kariniams aerodromams bei poligonams buvo nusavinta 19 810 ha žemės. Pasienio zonai paimta 800 metrų nuo sienos į krašto gilumą – žemė sudarė 24 290 ha. Viso buvo nusavinta 608 tūkst. ha žemės. 1941 m. kovo mėnesį sovietų valdžia nutarė nusavinti ir 30 ha paliktos žemės normą tų savininkų, kurie jos patys nedirbo. Žemės nacionalizavimas darė neigiamą poveikį socialiniams santykiams kaaime – ūkininkai ir bežemiai bei mažažemiai, kuriems buvo duota žemės, buvo supriešinti. Pastarieji propagandos buvo įvardijami kaip naujos valdžios atrama kaime. Žemės ūkio produkcijos kiekis smuko. Nusavinant, daugiausia žemės neteko produktyviausiajai ūkių grupei priskiriami ūkiai, turėję 30–50 ha žemės. Nacionalizavus bei ko

onfiskavus virš 30 ha turėtą žemę, buvo suardyta susiklosčiusi pasėlių struktūra, ūkininkams teko sumažinti gyvulių skaičių. 1941 m. buvo mažiau žemės ūkio produktų, mėsos, pieno, ženkliai sumažėjo techninių kultūrų, ypač linų, plotai. Nusavinant žemę, tuose ūkiuose buvo konfiskuojama atitinkama dalis arklių, karvių, traktorių, kuliamųjų, sėjamųjų ir kito žemės ūkio inventoriaus. Nusavinta žemė buvo išdalinta 27 tūkst. bežemių – vidutiniškai po 7,5 ha ir 42 tūkst. mažažemių, po 4 ha. Tokio dydžio ūkiai Lietuvos sąlygomis buvo per maži, kad jų gaminamų produktų užtektų ir valstiečio šeimai, ir liktų pristatymui. Taip buvo ruošiama dirva pagrįsti teorijai, kad smulkūs ūkiai nepasiteisino ir būtina kurti stambų „socialistinį“ žemės ūkį, tai yra kurti kolūkius. Net ir nusavinus viršnormį, ūkiai buvo apdėti nepakeliamais mokesčiais. 1941 m. mokesčių politika buvo tokia, kad Lietuvoje galėjo likti tiik vargingieji valstiečiai. 1941 m., prasidėjus vokiečių okupacijai, buvo stengiamasi atkurti iki 1940 m. vasaros buvusius turtinius santykius. Laikinoji vyriausybė priėmė žemės denacionalizacijos įstatymą, žemė buvo sugrąžinta jos buvusiems savininkams. Vokiečiams pradėjus kolonizuoti Lietuvą, iš ūkininkų buvo atimta 74 500 ha žemės ir perduota valdyti vokiečiams. 1944 m. vasarą Lietuvą reokupavo sovietinė kariuomenė. Jau rugpjūčio 30 d. buvo priimtas „Įstatymas dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo“. Pagal jį, žemė, gyvuliai, inventorius grąžinti ūkininkams, bet vėl turėjo būti atiduoti 1940–1941 m. juos gavusiems. Kartu su žeme, privalėjo bū
ūti sugrąžinta ir dalis 1944 m. derliaus. Socialiniai bei turtiniai santykiai kaime buvo dar labiau supainioti. Šis įstatymas ne tik dar kartą įtvirtino žemės nacionalizavimą, bet ir numatė, kad naudoti galima tik 20 ha žemės. Žemė virš 20 ha buvo konfiskuojama, kaip ir žemė asmenų pasitraukusių į vakarus ar likusi be šeimininkų. Dalis inventoriaus, pastatų ir gyvulių taip pat galėjo būti nusavinama, motyvuojant jų pertekliumi. Tuo metu į Valstybinį žemės fondą buvo paimta 1,5 mln. ha žemės (? žemės ūkio naudmenų). Iš fondo žemė dalinta naujakuriams. Visi pertvarkymai truko iki 1948 metų. Užėmę Lietuvą sovietai likvidavo privačią žemėvaldą, žemę paskelbė valstybės nuosavybe bei nustatė naudojamos žemės dydį. Konfiskavus dalį žemės bei inventoriaus šalyje buvo pakirsti ūkininkavimo pagrindai. Pragyvenimo lygis bei žemės ūkio produktyvumas sumažėjo, bet 1944–1948 m. jis dar buvo aukštesnis, nei prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai.

Pramonės nacionalizavimas

Pramonės nacionalizavimas Lietuvoje turėjo vykti pagal Sovietų Sąjungoje išmėgintą modelį. Tik okupavus Lietuvą, jau birželio 17 d. buvo pradėtas riboti pramonės įmonių ekonominis savarankiškumas. Joms įsakyta laiku apsirūpinti žaliavomis, kuru, bet uždrausta sudaryti sandorius su užsienio firmomis. Iš esmės tai buvo prievartinė perorientacija prie gamybai būtinų prekių atsivežimo iš Sovietų Sąjungos. Nuo liepos 11 d., kaip ir prieš 20 metų Sovietų Rusijoje, buvo įvesta darbininkų kontrolė visose privačiose įmonėse. Tuo tikslu gamyklose pradėti kurti darbininkų ko

omitetai, turėję kontroliuoti administracijos darbą, įmonių dokumentus, gamybos procesą. Į įmones, kuriose buvo valstybės kapitalo, buvo paskirti Valstybės kontrolės atstovai, kurie vykdė analogiškas funkcijas. Tokią kontrolę reikia vertinti kaip prielaidą ruošiant pramonės nacionalizavimą. Oficialiai ir viešai apie pramonės nacionalizavimą buvo pareikšta liepos 21 d. „Liaudies seimo“ posėdžiavimo pirmą dieną. Po dviejų dienų, liepos 23 d. buvo paskelbta „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracija“. 1940 m. liepos 26 d. buvo paskelbtas pramonės nacionalizavimo įstatymas. Vykdant jį, buvo sudaryta Nacionalizavimo komisija, turėjusi nacionalizuoti įmones ir liepos 25 d. įkurta Pramonės ministerija, turėjusi vadovauti nusavintiems fabrikams. Įstatymas numatė, kad valstybė paims visas įmones, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų ir tas, kuriose dirbo virš 10 darbininkų, bet jos turėjo „svarbių variklių“. Pirmosios įmonės buvo nacionalizuotos jau liepos 27 d. ir iki rugsėjo 1 d. tik Kaune jau buvo nusavintos 43 įmonės. Nusavinimą vykdė 3–5 asmenų komisijos, sudarytos iš Pramonės ministerijos, profsąjungų ir darbininkų komitetų atstovų. Nacionalizavimo komisijoms vadovavo komisarai, paskiriami iš komunistų ar jiems prijaučiančių darbininkų. Stambesnių įmonių nacionalizavimas truko 2 mėnesius ir iki spalio 1 d. respublikoje buvo nusavinta apie 600 vidutinių ir stambių pramonės įmonių. Vėliau nacionalizuotos ir smulkios pramonės įmonės ir 1941 m. birželio 1 d. Lietuvoje jau buvo nacionalizuota 860 pramonės firmų. Kadangi vienai firmai dažnai priklausydavo kelios įmonės, iš viso Lietuvoje buvo nusavinta apie 1000 fabrikų ir di
irbtuvių. Tai sudarė apie tris ketvirtadalius Lietuvos pramonės, kuri gamino apie 70% produkcijos. Įmonių vertė sudarė daugiau nei 412 mln. litų, jose dirbo apie 40 000 tarnautojų ir darbininkų. Buvo nacionalizuotos ir tos įmonės, kuriose buvo užsienio šalių kapitalo ar priklausė užsienio firmoms. 1940 m. antroje pusėje buvo nusavinti ir kiti ūkio objektai: jūrų ir upių laivynas, autobusai ir sunkvežimiai, privatūs kino teatrai, ligoninės, vaistinės, viešbučiai. 1940 m. spalio 31 d. buvo nacionalizuoti visi namai, kurių gyvenamasis plotas didesniuose miestuose siekė 220 m², o mažesniuose – 170 m². Lietuvoje buvo nacionalizuota apie 12 500 namų. Toks didelis nacionalizavimo mastas pakirto krašto pramonę. 1940 m. pabaigoje Lietuvoje buvo panaudota dar viena Sovietų Sąjungos priemonė: „privačios pramonės išstūmimas“ iš gamybos. Tai reiškė smulkių pramonės įmonių apdėjimą nepakeliamais mokesčiais, padidintos žaliavų ir prekių kainos, apsunkinta darbininkų samda. Nuo gruodžio mėnesio visoms Verslo patentus turinčioms įmonėms, kuriose dirbo bent vienas samdomas darbininkas, mokesčiai buvo padidinti 25–100%. 1941 m. – buvo padidintas pajamų mokestis bei uždėta nauja „kultūrinė rinkliava“ ir mokestis „butų statybos reikalams“. Šie mokesčiai buvo paskelbti gegužės mėnesį, bet privalėjo būti sumokėti nuo sausio 1 d. Tai reiškė visišką įmonių veiklos suvaržymą, jos dažniausiai užsidarydavo. Visgi, 1941 m. birželio mėn. Lietuvoje dar buvo 2 200 smulkių įmonių, kuriose dirbo apie 5000 darbininkų. Jų produkcija tesudarė 10% gamybos. 1940–1941 m. iš esmės visa stambi, vidutinė ir didesnė dalis smulkios pramonės buvo nacionalizuota. 1940 m. antroje pusėje prasidėjo ir amatininkų darbo reglamentavimas. Gamybiniai amatai priversti imti burtis į amatininkų arteles. Visoms artelėms ėmė vadovauti Tekstilės, Odos, Buities ir maisto bei Daugiaverslės artelės sąjungos. Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, vėl įsigalėjo visi 1940–1941 m. priimti įstatymai, visa pramonė liko nacionalizuota. 1944 m. pabaigoje, trūkstant prekių, buvo leista jas gaminti smulkiems gamintojams, amatininkams. Tam reikėjo gauti leidimą ir nesamdyti daugiau kaip 10 darbininkų. 1945–1946 m. Lietuvoje buvo 181 pramonės įmonėlė ir amatininkų dirbtuvė, kurios gamino apie 10% produkcijos. Nuo 1946 m. didėjo jų suvaržymas, panaudojus minėtas „išstūmimo“ priemones. 1949 m. buvo konstatuota, kad šalyje privačios gamybos nebeliko. 1951 m. buvo priimta pataisa Sovietų Lietuvos konstitucijoje, kuri paskelbė, kad privati gamybos priemonių nuosavybė panaikinta. Lietuvoje nebeliko jokios nenacionalizuotos pramonės.

Kolūkinės santvarkos diegimas

Jau pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais tarp Lietuvos ūkininkų kilo baimė, kad krašto žemės ūkis bus pertvarkytas pagal Sovietų Sąjungos modelį – bus kuriami kolūkiai. Jų baimė buvo tokia stipri, kad jau rinkiminės kampanijos į „Liaudies seimą“ metu naujojo režimo ideologams teko meluoti ir teigti, kad „kolchozų nebus“. 1940 m. rudenį aiškėjo tendencijos, kurios palaipsniui vedė į kolektyvizaciją. Buvo nutrauktas skirstymasis į vienkiemius, pradėtos kurti grupinės sodybos, galėjusios virsti brigadų centrais. Šios 1940-ųjų reformos sukurtas smulkiasklypis ūkis, davė pagrindą teigti apie stambaus (socialistinio) ūkio pranašumus. 1941 m. buvo numatyta vykdyti mokesčių politika, kuri būtų visiškai nuskurdinusi kaimą, o po trėmimų įbauginti ūkininkai – suvaryti į kolūkius. Sovietinė spauda pradėjo propaguoti kolūkinės santvarkos laimėjimus, organizuoti keliones į Sovietų Sąjungą kolūkiams pažinti. Sovietų nurodymu buvo išspausdinti Pavyzdiniai žemės ūkio artelės (kolūkio) įstatai, o 1941 m. pradžioje A.Sniečkus skelbė būtinumą padėti valstiečiams organizuotis į kolūkius. 1940 m. Baltarusija Lietuvai perdavė dalį teritorijos, kurioje dauguma gyventojų buvo lietuviai ir šioje teritorijoje jau veikė keturi kolūkiai. 1941 m. pirmoje pusėje buvo bandyta kolūkius steigti Mažeikių, Tauragės, Švenčionių apskrityse, sudarytos taip vadinamos iniciatyvinės grupės, kurios vertė kurti kolūkius. Nors sovietų propaganda skelbė apie jų įkūrimą, realiai funkcionuoti 1941 m. jie dar negalėjo. Reokupavus Lietuvą, pirmasis kolūkis buvo įsteigtas 1947 metais. Steigti kolūkius buvo nurodyta VKP(b) CK 1947 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“. Tais metais buvo įsteigta tik 20 kolūkių, bet imtasi įvairių priemonių priversti ūkininkus eiti į kolūkius. Dalis ūkininkų buvo įvardinti kaip buožės ir imta sudarinėti buožių sąrašus. 1948 m. didžiausi trėmimai labiausiai palietė Lietuvos kaimo žmones. Mokesčių politika buvo tokia, kad kaimo gyventojai per kelerius metus turėjo tapti vargingais valstiečiais, netekti ūkių, kurie buvo numatyti nusavinti, nesumokėjus nepakeliamų mokesčių. Tačiau 1948 m. priversti eiti į kolūkius nepavyko. 1949 m. sausio 1 d. Lietuvos apskrityse buvo kolektyvizuota nuo 0,3 iki 5% visų ūkių. Ūkininkai vengė tapti kolūkiečiais, be to, Lietuvos laisvės kovotojai buvo uždraudę stoti į kolūkius. Lietuvos Komunistų partijos VI suvažiavimas (1949 m. vasario 15–18 d.) nurodė pradėti masinę kolektyvizaciją. 1949 – 1951 m. Lietuvos kaimas, panaudojus prievartinius metodus, buvo kolektyvizuotas. Toliau buvo didinami mokesčiai, taikomos ekonominio spaudimo priemonės. 1949 m. pavasarį įvyko dar vienas trėmimas, po kurio ūkininkai suprato – arba kolūkis, arba Sibiras. Agitacija ir propaganda įgavo nežabotą mastą ir buvo labiau panaši į grasinimus ir raginimus stoti į kolūkį. Į kaimą buvo siunčiami komunistai, su nurodymais steigti kolūkius. Suvarius ūkininkus į vieną pastatą, jie buvo neišleidžiami tol, kol nepasirašydavo prašymo stoti į kolūkius. Tokiomis finansinėmis-ekonominėmis priemonėmis, trėmimai, įbauginimais ir nuskurdinimu atvesti prie kraštutinės ribos ūkininkai pradėjo stoti į kolūkius. Pirmiausia stojo tie, kurie gyveno geriau ir turėjo ką prarasti: Šiaulių, Joniškio, Kėdainių, Šakių apskrityse. Labiausiai priešinosi Varėnos, Trakų, Vilniaus, Alytaus, Ukmergės apskričių sunkiau gyvenusieji valstiečiai. Būtent šią kategoriją priversti stoti į kolūkius turėjo nurodymas, prilyginti įsiskolinusius pavienininkus valstiečius buožėms, imtas taikyti nuo 1950 metų bei žemės ūkio mokesčio padidinimas beveik tris kartus nuo tų metų. Dalis vargingųjų valstiečių, kuriems nebuvo įmanoma pritaikyti buožės apibūdinimo, imti vadinti „buožių pakalikais“ ir jiems taip pat grėsė tremtis. Tokios priemonės davė rezultatus. 1950 m. kolektyvizacija paspartėjo ir 1951 m. sausio 1 d. Lietuvoje 89,1% visų ūkių buvo suvaryta į 4471 kolūkius. Iki 1951 m. pabaigos kolektyvizacija – prievartinis ūkių suvisuomeninimas buvo baigtas. Lietuvoje kolektyvizacija buvo baigta per 2 – 3 metus, tai yra buvo vykdoma labai greitai. Visoje Sovietų Sąjungoje buvus kolūkinei santvarkai, ji pagreitintai buvo kuriama ir Lietuvoje. Be to, pavieniai ūkiai galėjo padėti aprūpinti maistu antisovietinį ginkluotą pasipriešinimą. Todėl kolektyvizacijos sparta buvo susieta ir su sovietinio režimo kova prieš Laisvės kovotojus. Prievartinis kolektyvizacijos mechanizmas buvo išmėgintas Sovietų Sąjungoje 3–4 dešimtmečių sandūroje ir toks patyrimas įgalino greitai kolektyvizuoti Lietuvą. Kolektyvizacijos pasekmės krašte ūkininkams buvo daug skaudesnės nei Rusijoje. Lietuvoje nebuvo bendruomeninio žemės naudojimo, lietuviai buvo prisirišę prie savo žemės, individualus ūkininkavimas sudarė gyvenimo pagrindą ir esmę. Kolektyviniai ūkiai suardė seniai nusistovėjusią gyvenimo sanklodą, atvedė prie kaimo gyventojų dvasinio pažeidžiamumo. Prievartinis darbas atimtoje žemėje nebuvo našus, smuko ne tik kolūkių gamybiniai rodikliai, bet ir visi Lietuvos žemės ūkio pasiekimai ar rezultatai. 5–6 dešimtmečių sandūroje Lietuvos gyventojus pavyko suvaryti į kolūkius, nes tauta pavargo, žmonės prisitaikė prie peršamų gyvenimo sąlygų bei pasidavė likimo valiai.
Kolūkis, kolektyvinis ūkis. SSRS – stambus, žemės ūkio produkciją gaminantis ūkis. Kolūkiai buvo steigiami verčiant valstiečius atsisakyti nuosavų ūkių ir stoti į kolektyvinius ūkius.

Leave a Comment