Žemės nacionalizavimas
1940 m. vasarą okupuotoje Lietuvoje Sovietų Sąjunga pradėjo šalies ekonominio gyvenimo sovietizavimą. Sovietų Sąjungoje nebuvo privačios pramonės, gamybos priemonių, nekilnojamojo turto, žemės nuosavybės, tad jos privalėjo nelikti ir Lietuvoje. 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies seimas“ priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją. Ji paskelbė, kad visa žemė, jos gelmės, visi miškai ir naudmenys tampa valstybės nuosavybe, tai yra žemė negali būti nei perkama, nei parduodama. Lietuvos ūkininkai pasidarė žemės naudotojais, kaip buvo skelbiama, žemė perduota „amžinam valstiečių naudojimuisi“. Vienam valstiečiui buvo leista naudotis 300 ha, visa kita – buvo konfiskuojama. Žemė buvo nusavinta iš 24 tūkst.ūkininkų, paėmus 545 tūkst. ha viršnormį, iš įstaigų bei organizacijų – apie 60 tūkst. ha, iš kurios bažnyčioms ir vienuolynams priklausė atitinkamai 17 614 ir 1 511 ha. Kariniams aerodromams bei poligonams buvo nusavinta 19 810 ha žemės. Pasienio zonai paimta 800 metrų nuo sienos į krašto gilumą – žemė sudarė 24 290 ha. Viso buvo nusavinta 608 tūkst. ha žemės. 1941 m. kovo mėnesį sovietų valdžia nutarė nusavinti ir 30 ha paliktos žemės normą tų savininkų, kurie jos patys nedirbo. Žemės nacionalizavimas darė neigiamą poveikį socialiniams santykiams kaaime – ūkininkai ir bežemiai bei mažažemiai, kuriems buvo duota žemės, buvo supriešinti. Pastarieji propagandos buvo įvardijami kaip naujos valdžios atrama kaime. Žemės ūkio produkcijos kiekis smuko. Nusavinant, daugiausia žemės neteko produktyviausiajai ūkių grupei priskiriami ūkiai, turėję 30–50 ha žemės. Nacionalizavus bei ko
Pramonės nacionalizavimas
Pramonės nacionalizavimas Lietuvoje turėjo vykti pagal Sovietų Sąjungoje išmėgintą modelį. Tik okupavus Lietuvą, jau birželio 17 d. buvo pradėtas riboti pramonės įmonių ekonominis savarankiškumas. Joms įsakyta laiku apsirūpinti žaliavomis, kuru, bet uždrausta sudaryti sandorius su užsienio firmomis. Iš esmės tai buvo prievartinė perorientacija prie gamybai būtinų prekių atsivežimo iš Sovietų Sąjungos. Nuo liepos 11 d., kaip ir prieš 20 metų Sovietų Rusijoje, buvo įvesta darbininkų kontrolė visose privačiose įmonėse. Tuo tikslu gamyklose pradėti kurti darbininkų ko
Kolūkinės santvarkos diegimas
Jau pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais tarp Lietuvos ūkininkų kilo baimė, kad krašto žemės ūkis bus pertvarkytas pagal Sovietų Sąjungos modelį – bus kuriami kolūkiai. Jų baimė buvo tokia stipri, kad jau rinkiminės kampanijos į „Liaudies seimą“ metu naujojo režimo ideologams teko meluoti ir teigti, kad „kolchozų nebus“. 1940 m. rudenį aiškėjo tendencijos, kurios palaipsniui vedė į kolektyvizaciją. Buvo nutrauktas skirstymasis į vienkiemius, pradėtos kurti grupinės sodybos, galėjusios virsti brigadų centrais. Šios 1940-ųjų reformos sukurtas smulkiasklypis ūkis, davė pagrindą teigti apie stambaus (socialistinio) ūkio pranašumus. 1941 m. buvo numatyta vykdyti mokesčių politika, kuri būtų visiškai nuskurdinusi kaimą, o po trėmimų įbauginti ūkininkai – suvaryti į kolūkius. Sovietinė spauda pradėjo propaguoti kolūkinės santvarkos laimėjimus, organizuoti keliones į Sovietų Sąjungą kolūkiams pažinti. Sovietų nurodymu buvo išspausdinti Pavyzdiniai žemės ūkio artelės (kolūkio) įstatai, o 1941 m. pradžioje A.Sniečkus skelbė būtinumą padėti valstiečiams organizuotis į kolūkius. 1940 m. Baltarusija Lietuvai perdavė dalį teritorijos, kurioje dauguma gyventojų buvo lietuviai ir šioje teritorijoje jau veikė keturi kolūkiai. 1941 m. pirmoje pusėje buvo bandyta kolūkius steigti Mažeikių, Tauragės, Švenčionių apskrityse, sudarytos taip vadinamos iniciatyvinės grupės, kurios vertė kurti kolūkius. Nors sovietų propaganda skelbė apie jų įkūrimą, realiai funkcionuoti 1941 m. jie dar negalėjo. Reokupavus Lietuvą, pirmasis kolūkis buvo įsteigtas 1947 metais. Steigti kolūkius buvo nurodyta VKP(b) CK 1947 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“. Tais metais buvo įsteigta tik 20 kolūkių, bet imtasi įvairių priemonių priversti ūkininkus eiti į kolūkius. Dalis ūkininkų buvo įvardinti kaip buožės ir imta sudarinėti buožių sąrašus. 1948 m. didžiausi trėmimai labiausiai palietė Lietuvos kaimo žmones. Mokesčių politika buvo tokia, kad kaimo gyventojai per kelerius metus turėjo tapti vargingais valstiečiais, netekti ūkių, kurie buvo numatyti nusavinti, nesumokėjus nepakeliamų mokesčių. Tačiau 1948 m. priversti eiti į kolūkius nepavyko. 1949 m. sausio 1 d. Lietuvos apskrityse buvo kolektyvizuota nuo 0,3 iki 5% visų ūkių. Ūkininkai vengė tapti kolūkiečiais, be to, Lietuvos laisvės kovotojai buvo uždraudę stoti į kolūkius. Lietuvos Komunistų partijos VI suvažiavimas (1949 m. vasario 15–18 d.) nurodė pradėti masinę kolektyvizaciją. 1949 – 1951 m. Lietuvos kaimas, panaudojus prievartinius metodus, buvo kolektyvizuotas. Toliau buvo didinami mokesčiai, taikomos ekonominio spaudimo priemonės. 1949 m. pavasarį įvyko dar vienas trėmimas, po kurio ūkininkai suprato – arba kolūkis, arba Sibiras. Agitacija ir propaganda įgavo nežabotą mastą ir buvo labiau panaši į grasinimus ir raginimus stoti į kolūkį. Į kaimą buvo siunčiami komunistai, su nurodymais steigti kolūkius. Suvarius ūkininkus į vieną pastatą, jie buvo neišleidžiami tol, kol nepasirašydavo prašymo stoti į kolūkius. Tokiomis finansinėmis-ekonominėmis priemonėmis, trėmimai, įbauginimais ir nuskurdinimu atvesti prie kraštutinės ribos ūkininkai pradėjo stoti į kolūkius. Pirmiausia stojo tie, kurie gyveno geriau ir turėjo ką prarasti: Šiaulių, Joniškio, Kėdainių, Šakių apskrityse. Labiausiai priešinosi Varėnos, Trakų, Vilniaus, Alytaus, Ukmergės apskričių sunkiau gyvenusieji valstiečiai. Būtent šią kategoriją priversti stoti į kolūkius turėjo nurodymas, prilyginti įsiskolinusius pavienininkus valstiečius buožėms, imtas taikyti nuo 1950 metų bei žemės ūkio mokesčio padidinimas beveik tris kartus nuo tų metų. Dalis vargingųjų valstiečių, kuriems nebuvo įmanoma pritaikyti buožės apibūdinimo, imti vadinti „buožių pakalikais“ ir jiems taip pat grėsė tremtis. Tokios priemonės davė rezultatus. 1950 m. kolektyvizacija paspartėjo ir 1951 m. sausio 1 d. Lietuvoje 89,1% visų ūkių buvo suvaryta į 4471 kolūkius. Iki 1951 m. pabaigos kolektyvizacija – prievartinis ūkių suvisuomeninimas buvo baigtas. Lietuvoje kolektyvizacija buvo baigta per 2 – 3 metus, tai yra buvo vykdoma labai greitai. Visoje Sovietų Sąjungoje buvus kolūkinei santvarkai, ji pagreitintai buvo kuriama ir Lietuvoje. Be to, pavieniai ūkiai galėjo padėti aprūpinti maistu antisovietinį ginkluotą pasipriešinimą. Todėl kolektyvizacijos sparta buvo susieta ir su sovietinio režimo kova prieš Laisvės kovotojus. Prievartinis kolektyvizacijos mechanizmas buvo išmėgintas Sovietų Sąjungoje 3–4 dešimtmečių sandūroje ir toks patyrimas įgalino greitai kolektyvizuoti Lietuvą. Kolektyvizacijos pasekmės krašte ūkininkams buvo daug skaudesnės nei Rusijoje. Lietuvoje nebuvo bendruomeninio žemės naudojimo, lietuviai buvo prisirišę prie savo žemės, individualus ūkininkavimas sudarė gyvenimo pagrindą ir esmę. Kolektyviniai ūkiai suardė seniai nusistovėjusią gyvenimo sanklodą, atvedė prie kaimo gyventojų dvasinio pažeidžiamumo. Prievartinis darbas atimtoje žemėje nebuvo našus, smuko ne tik kolūkių gamybiniai rodikliai, bet ir visi Lietuvos žemės ūkio pasiekimai ar rezultatai. 5–6 dešimtmečių sandūroje Lietuvos gyventojus pavyko suvaryti į kolūkius, nes tauta pavargo, žmonės prisitaikė prie peršamų gyvenimo sąlygų bei pasidavė likimo valiai.
Kolūkis, kolektyvinis ūkis. SSRS – stambus, žemės ūkio produkciją gaminantis ūkis. Kolūkiai buvo steigiami verčiant valstiečius atsisakyti nuosavų ūkių ir stoti į kolektyvinius ūkius.