Vilniaus konfliktas
Lietuvos ir Lenkijos 1919–1939 m. ginčas dėl Vilniaus krašto valstybinės priklausomybės iškilo XX a. pradžioje. Kuriantis savarankiškoms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, šis klausimas labai paaštrėjo. Lenkijos buržuazija siekė visą Lietuvą prijungti Lenkijos interesams, o jei nepavyks – bent Vilniaus kraštą.1919 m. kovo 19 – 21 d. Lenkijos įsiveržimas į Vilnių buvo pirmasis bandymas jį užgrobti. Kartu tai buvo kovos su sovietų valdžia Lietuvoje ir Baltarusijoje sudėtinė dalis. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir žymią Lietuvos dalį. 1920 m. liepos mėn. šią teritoriją iš lenkų atėmė rusai. 1920 m. liepos 12 d. Maskvos taikos sutartimi Sovietų Rusija ją pripažino Lietuvai. 1920 m. rugsėjo mėn. Lenkijos kariuomenė, kovojanti su bolševikais, vėl ėmė pažeidinėti Lietuvos teritoriją. Demarkacinei linijai išvesti Suvalkuose prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos, kuriose dalyvavo Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija. 1920 m. spalio 7 d. Lietuva ir Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį. Šia sutartimi nustatyta demarkacinė linija Vilnių paliko Lietuvos pusėje. Bet po poros dienų Vilnių ir didelę Rytų Lietuvos dalį užgrobė Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo L. Želigovskio. Maskuodama šią agresiją, Lenkijos vyriausybė iš okupuoto Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos dalies sudarė tariamai savarankišką valstybę – Vidurinę Lietuvą.Lenkai, kuriuos rėmė Vakarų valstybės, Vilnių Lietuvai sutiko grąžinti tik tuo atveju, jei bus užmegzti glaudūs (unijiniai) ryšiai. Tokiems planams nepavykus, Lenkijos valdžia 1922 sausio 8 d. inscenizavo rinkimus į Vidurio Lietuvos Seimą. Seimas, sudarytas daugiausiai iš lenkų dvarininkų, vasario 20 d. nutarė Vidurinę Lietuvą su Vilniumi prijungti prie Lenkijos. Lenkijos Seimas sutiko. Vilnius ir Vilniaus kraštas tapo Lenkijos valstybės dalimi.
Vilniaus kraštas: visuomeninis gyvenimas
1920 – 1939 m. Vilniaus krašte veikė daugiau kaip 500 politinių, kultūrinių, ūkinių, švietimo ir kitų organizacijų. Daugelis jų buvo negausios, veikė trumpai. Krašte reiškėsi kelios pagrindinės politinės srovės, tačiau nė viena jų nesivadino politine partija. Didžiulę įtaką turėjo krikdemų šalininkai. Antrąją srovę sudarė liaudininkams artimi liberalai. Įvairių politinių srovių atstovai buvo renkami į Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą. Iš lietuvių kultūros ir švietimo draugijų plačiau reiškėsi Lietuvių Mokslo draugija (1907 – 1940), šv. Kazimiero draugija (1925 – 1936), Lietuvos Švietimo draugija „Rytas” (1912 – 1938), „Kultūros” švietimo draugija (1927 – 1940). Iki 1926 m. čia veikė Lietuvių Draugija Nukentėjusiems Dėl Karo Šelpti. Žymesnė ūkinė draugija buvo Lietuvių Ūkio draugija (1928 – 1937), turėjusi daugiau nei 100 skyrių.
Partijų ir politinių grupuočių interesus atspindėjo periodinė spauda. Svarbausieji laikraščiai: „Garsas” (1922 – 1923), „Rytų Lietuva” (1922 – 1923), „Lietuvos kelias” (1923 – 1925), „Lietuvos Rytai” (1923 – 1924), „Vilniaus varpas” (1927 – 1931).Vilnius grįžta
1939 m. rugsėjo 1 d. naciai užpuolė Lenkiją, okupavo didžiąją jos dalį. Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo pareikšta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja, todėl rusai turi pasirūpinti vakariniais ukrainiečiais ir baltarusiais. Sovietų Sąjunga okupavo Rytų Lenkiją, o kartu ir Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. SSRS perdavė Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes. Du mėnesius rusai plėšė Vilnių ir jo apylinkes.Taigi, 1939 m. Vilnius vėl grįžo Lietuvai.
Lietuva 1939–1941 metais: Klaipėdos netektis
1939 m. Lietuva atsidūrė tarp tų mažų valstybių, kurios buvo pirmosios išaugusių komunistinio ir fašistinių imperializmų aukos. Agresija tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos buvo vykdoma sutartinai ir laipsniškai.Pėmus valdžią nacionalsocialistams, Vokietijos ir Lietuvos santykiai smarkiai pablogėjo. Nors 1932 m. Lietuva ir laimėjo bylą Hagos Tribunole, tačiau įtampa išliko. Čekoslovakijos užėmimas galutinai nulėmė ir Klaipėdos krašto likimą.1939 m. kovo 20 d. Vokietija įteikė ultimatyvinį reikalavimą grąžinti Klaipėdą, priešingu atveju grasindama karine jėga. Kovo 22 d. Lietuva buvo priversta atsisakyti Klaipėdos krašto – ji buvo per menka priešintis tokiai galingai jėgai. Vokietija pasižadėjo Klaipėdos uoste įsteigti laisvą zoną ir neremti priešiškų Lietuvai jėgų. Tačiau šis pažadas liko neištesėtas.
Lietuva 1939–1941 metais: slapti susitarimai
Vokietijai užėmus Čekoslovakiją ir grasinant Lenkijai, Anglijos bei Prancūzijos kariniai atstovai 1939 m. pavasarį Maskvoje derėjosi dėl sąjungos prieš galimą Vokietijos agresiją. Deryboms užsitęsus, iniciatyvą susitarti su Maskva perėmė A. Hitleris. Vokiečiai davė suprasti: jei Sovietai galimame kare su Lenkija laikysis neutraliai, Vokietija jai pripažins dideles Rytų Europos sritis. Sovietai kreipėsi į Angliją ir Prancūziją, klausdami, ar jie sutiktų Sovietų įtakai pripažinti Baltijos valstybes ir ar galėtų įkalbėti Lenkiją bei Rumuniją, kad ši įsileistų rusų pajėgas, prasidėjus karui su naciais. Nesulaukę teigiamo atsakymo, rusai priėmė Berlyno siūlymus. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Sovietų užsienio reikalų komisaras Molotovas ir Reicho užsienio reikalų ministras J. fon Ribbentropas pasirašė nepuolimo sutartį. Drauge jie pasirašė ir slaptą protokolą dėl įtakos sferų Rytų Europoje. Pagal protokolą, Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai.
Nepuolimo sutartimi užsitikrinusi Rusijos neutralumą, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija pradėjo karą su Lenkija. Vokiečiai pasiūlė Lietuvai taip pat pulti lenkus ir atsiimti Vilniaus kraštą, tačiau Lietuva pasirinko neutralitetą. Tačiau tai, kad Lietuva atsisakė dalyvauti Vokietijos – Lenkijos kare, liedo rusams reikšti pretenzijas ir į Lietuvą – Vokietija tam nesipriešino. 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovas ir Ribbentropas pasirašė antrąjį protokolą, pagal kurį Lietuva atiteko Sovietų Sąjungos įtakos zonai. Tačiau Užnemunė buvo numatyta Vokietijai, kuri už 31,5 milijoną markių vėliau perleido šias žemes rusams.Lietuva 1939–1941 metais: savitarpio pagalbos sutartis
Lietuvai atsisakius prisidėti prie karo su Lenkija, rusai ėmėsi žygių įjungti ją į Sovietų Sąjungą. 1939 m. rugsėjo 26 d. jie pakvietė atvykti į Maskvą Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį. Ten jam, nieko nežinančiam apie slaptus protokolus (kurie dienos šviesą išvydo tik 1946 m. Niurnbergo proceso metu), buvo pasiūlyta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Esminis sutarties momentas – leisti rusmas įkurti Lietuvoje karines bazes su 50.000 kareivių. J. Urbšys, svetimos valstybės karinių jėgų dislokavimą Lietuvos teritorijoje supratęs kaip pasikėsinimą į nepriklausomybę, atsisakė pasirašyti tokią sutartį, išvyko konsultacijų namo. Be to, Molotovas pareiškė, kad Lietuva turėsianti perleisti Vokietijai Užnemunę.Spalio 7 d. J. Urbšys grįžo į Maskvą su Lietuvos vyriausybės pasiūlymu: sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį, bet be karinių įgulų, o su Sovietų kariuomenės atstovais Lietuvos armijoje. Stalinas tesutiko sumažinti kareivių skaičių iki 20.000, spalio 10 d. Lietuva buvo priversta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su komunistais. Kad įspūdis Lietuvoje būtų didesnis, sovietai grąžino Vilniaus kraštą. Tai buvo pirmasis žingsnis į aneksiją.
Lietuva 1939–1941 metais: ultimatumas
Savitarpio pagalbos sutartyje buvo susitarta nesikišti į kito vidaus reikalus, gerbti suverenitetą etc. Sovietų bazės Lietuvoje pusę metų išsilaikė ramiai, akivaizdžiai į Lietuvos gyvenimą nesikišdamos. Tačiau 1940 m. kovo 12 d. pabaigus karą su Suomija, Lietuvos atstovas Maskvoje L. Natkevičius iškart pajuto nedraugškas nuotaikas ir priekabumą, balandžio 25 d. virtusį oficialiu demaršu: Molotovas įteikė notą, kurioje Lietuvos Saugumas buvo kaltinamas dviejų kareivių (Nosov ir Šmavgonec) pagrobimu ir vieno – Butajevo nužudymu.
Kai Lietuvos vyriausybė pasiūlė sudaryti komisiją tirti incidentams, sovietai paskelbė, kad Lietuva nesilaiko tarpusavio sutarties. Maskva pareikalavo, kad į Maskvą atvyktų ministras pirmininkas A. Merkys. Maskvoje Molotovas pareiškė, kad Lietuvos vyriausybė nėra prosovietinė, o vidaus reikalų ministras K. Skučas ir saugumo departamento direktorius A. Povilaitis yra aiškiai anisovietiniai, nes policija organizuoja Sovietų karių grobimą, trukdo kareivinių statybą. Buvo kaltinama, kad Pabaltijo valstybės sudarė militarinę sąjungą prieš Sovietus.Molotovas neklausė jokių aiškinimų ar įrodinėjimų. Likusiam Maskvoje J. Urbšiui 1940 m. birželio 14 d. jis perskaitė ultimatumą.Pirmojoje ultimatumo dalyje buvo pakartoti kaltinimai Lietuvos vyriausybei – ji nesilaikanti savitarpio pagalbos sutarties. Antrojoje dalyje pateikti reikalavimai:1. Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis turi būti atiduoti teismui.2. Tučtuojau turi būti sudaryta Lietuvos vyriausybė, kuri „užtikrintų ir sugebėtų vykdyti savtarpio pagalbos sutartį ir griežtai sutramdytų tos sutarties priešus”.3. Į Lietuvos teritoriją tuojau turi būti įleisti papildomi Sovietų Sąjungos daliniai, kurie „užtikrintų savitarpio pagalbos vykdymą” svarbiausiuose Lietuvos centruose.
Terminas buvo itin trumpas – reikalaujama atsakyti iki birželio 15 d. 10 valandos ryto. Molotovas aiškiai pasakė, kad, koks bebūtų Lietuvos vyriausybės sprendimas, komunistai vis tiek įves į Lietuvą kariuomenę.Apie ultimatumą vyriausybė sužinojo tik 2 valandą nakties. Posėdyje pas prezidentą dauguma pasisakė už sąlygų priėmimą. Tik A. Smetona ir keletas kitų pasitarimo narių siūlė priešintis ir neprimti ultimatumo sąlygų. Prezidentui teko sutikti ir išvykti iš Lietuvos – tokiu būdu sovietai buvo priversti sulaužyti galiojusią Lietuvos konstituciją, nes išvykdamas A. Smetona neatsistatydino, o tik pavedė eiti prezidento pareigas A. Merkiui.Maskvai buvo pranešta, kad naują vyriausybę sudarys Stasys Raštikis, tačiau buvo atsakyta, kad jis yra nepriimtinas – į Lietuvą atvyks Dekanozovas, kuris pasirūpins vyriausybės sudarymu. A. Merkys per radiją Lietuvos gyventojus paragino draugiškai sutikti komunistų kariuomenę, 1940 m. birželio 15 d. 4 valandą ryto pradėjusią Lietuvos okupaciją.
Lietuva 1939–1941 metais: „Liaudies vyriausybė”
Dekanozovas birželio 16 d. atvyko į Kauną su uždaviniu įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir įvesti Lietuvoje sovietinę sistemą. Tai turėjo būti atlikta sudarant įspūdį, kad reformos vykdomos teisėtai, pagal krašte veikiančius įsakymus – demokratiniu būdu vykdant Lietuvos liaudies valią. Pirma teisinė kliūtis Dekanozovui buvo tai, kad pagal konstituciją naują ministrą pirmininką skiria prezidentas. O Antanas Smetona buvo išvykęs, Sovietų pastangos sugrąžinti jį iš Vokietijos nuėjo niekais. Todėl buvo paskelbta, kad A. Smetona atsistatydino, tokiu būdu A. Merkys galėjo skirti naująjį ministrą pirmininką.A. Merkys pasiūlė kabineto sudėtį, bet Dekanozovas tam nepritarė. Buvo tiesiog padiktuota, kad J. Paleckis turi tapti ministru pirmininku, kiti ministrai taip pat daugiausia buvo komunistai arba jiems simpatizuojantys. Tuo A. Merkio misija ir buvo baigta. Kai iš vyriausybės pasitraukė liberalai demokratai Krėvė ir E. Galvanauskas, vyriausybė tapo grynai prosovietinė.
Lietuva 1939–1941 metais: liaudis ir liaudies priešai
Prosovietinei vyriausybei reikėjo sudaryti ir prosovietinę visuomeninę atramą. Tam buvo legalizuota komunistų partija, faktiškai mitingus rengusi ir anksčiau. Komunistų partija reiškė „liaudies valią”. Liepos 1 d. buvo uždarytos visos nekomunistinės organizacijos, partijos ir judėjimai. Komunistai iškėlė reikalavimą sunaikinti visuomenę, kuria iki tol rėmėsi Lietuvos gyvenimas – sukurti naują: išplėsti profsąjungų tinklą, nacionalizuoti žemę, suimti visus liaudies priešus ir konfiskuoti jų turtą. Liaudies priešais buvo laikomi visi, nesutikę su kompartijos nuomone – su Maskvos nuomone.Buvo pradėti atleidinėti karininkai, apskričių viršininkai, burmistrai, policijos viršininkai. Pati policija paversta į miliciją. Atleidinėjami teisėjai, mokyklų direktoriai ir vedėjai. Prasidėjo suėmimai ir deportacijos. Liepos 11 – 12 naktį buvo suimti tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikdemų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, šaulių lyderiai ir veikėjai.Tuo metu komunistų Lietuvoje tebuvo 700. Net 1941 m. pradžioje jų tebuvo tik 3000 – 0.1% visų Lietuvos gyventojų (ir tai 75% jos narių buvo žydai).
Lietuva 1939–1941 metais: Liaudies seimas
Propagandoje buvo vengiama kalbėti apie pagrindinį akcijos tikslą – Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą ir jos sovietizaciją. Priešingai, vidaus reikalų ministras M. Gedvilas nuolat kartojo, kad Lietuva turi likti nepriklausoma. Tuos, kurie kalbėjo apie Lietuvos prijungimą prie Rusijos, jis vadino „pikčiausiais priešais”. Provokatoriais vadinti ir tie, kurie sakė, kad Lietuvoje bus įvesti kolchozai. Net rengiantis liaudies seimo rinkimams, kompartija nė vienu žodžiu neužsiminė apie galimą prisijungimą.Buvo nutarta surengti rinkimus į „liaudies seimą”. Paskelbtas rinkimų įstatymas kandidatų atrinkimą ir jų siūlymo kontrolę faktiškai pavedė kompartijai. Prezidentas paskyrė vyriausiąją rinkiminę komisiją. Kandidatus siūlyti galėjo visos organizacijos, turėjusios leidimą legaliai veikti. O visos organizacijos, iškyrus komunistų partiją, liepos 1 d. buvo išvaikytos. Kandidatai buvo atrinkti, jų skaičius buvo lygiai toks, kokį reikėjo išrinkti. Paskelbta, kad asmenims, kurie nebalsuoja, vietos Lietuvoje nėra. Kompartija nesiryžo vadintis tikruoju vardu, todėl kandidatai atstovavo mistinę Darbo Lietuvos Sąjungą. Pasuose buvo žymima, ar žmogus balsavo. Milicijai buvo pavesta atgabenti nebalsavusius. Rinkimai praėjo „laisvai ir su entuziazmu”. Balsavo „virš 95% žmonių”, o iš tikrųjų – apie 15% – 16% (intymiu J. Paleckio pareiškimu). „Išrinkta” 79 deputatai.Pasibaigus rinkimams, atėjo eilė ir pokalbiams apie sovietizaciją. Pradėti rengti darbo žmonių mitingai, kuriuose reikalaujama, kad Lietuvoje būtų įvesta Stalino konstitucija, pati Lietuva turi būti prijungta prie SSRS. Be to, darbininkų masės rekalavo atlikti nacionalizaciją.Liepos 21 d. susirinkęs liaudies seimas paskelbė apie naują, sovietinę, Lietuvos valstybinę santvarką, paprašė SSRS vadovybę priimti Lietuvą į savo glėbį. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS aukščiausia taryba priėmė Lietuvą į broliškų respublikų tarpą.
Lietuva 1939–1941 metais: kiti liaudies seimo nutarimai
Seimas posėdžiavo tris dienas. Be deklaracijų apie Lietuvos pavertimą sovietine respublika ir jos įjungimą apie SSRS, jis paskelbė žemės, bankų, pramonės, prekybos įmonių nacionalizavimą. Tai buvo pagrindas sovietizuoti Lietuvos ūkinį gyvenimą.
Visa Lietuvos žemė su jos gelmėmis, miškais ir vandenimis paskelbta valstybės nuosavybe. Žmonėms nuspręsta palikti po 30 hektarų žemės. Kita žemė buvo imama į žemės fondą ir dalinama mažažemiams ir bežemiams. Kolchozų įvedinėti dar nepradėta. Žemės reforma siekė suskaldyti ūkininkus į sluoksnius, kad paskui juos lengviau galima būtų sudoroti.Kultūros srityje seimas nusprendė, kad kiekvienas mokytojas ir šviesuolis turi suprasti, jog nuo šiol liaudis eina nauju keliu. Tuo viskas yra pasakyta.Lietuva 1939–1941 metais: rezistencija
Valdžios įstaigos, kai kurios valstybinio pobūdžio organizacijos ir politinių grupių atstovai mėgino rodyti lojalumą, manydami, kad taip sušvelnins represijas ir pradėtą vykdyti genocidą. Deja, toks siekimas nepasiteisino.Gyventojai į okupantus žiūrėjo su pašaipa, panieka, nuogąstavimu ir pasyviu pasipriešinimu, sovietinių reikalavimų boikotu. Rugpjūčio 14 – 15 d. įvykusiame mokytojų suvažiavime buvo giedamas ne internacionalas, o Lietuvos himnas, buvo daug panašių dalykų (studentijos paspriešinimas, švenčiamos Vėlinės etc.).
Lietuva 1939–1941 metais: LAF
Tačiau buvo ir aktyvaus pasipriešinimo. Pogrindinės rezistencijos grupės išplito visame krašte. Pogrindinės veiklos centralizacijai labai svarbus buvo 1940 m. spalio 9 d. suvažiavimas Vilniuje, kur susikūrė organizacija, vėliau pasivadinusi Lietuvių Aktyvistų Frontu (LAF), nors skirtingose vietose ji veikė skirtingais vardais.Gruodžio viduryje LAF’as susirišo su Berlyne veikusiu LAF’o štabu ir ėmė ruoštis sukilimui, kadangi jau buvo jaučiamas artėjantis nacių – komunistų karas. Stiprus smūgis LAF organizacijai buvo birželio deportacijos, tačiau provincijoje toks teroras labai pagyvino organizacijos plėtimąsi. Kūrėsi partizanų daliniai. Tik prasidėjus karą, LAF’as pradėjo sukilimą. 1941 m. birželio 23 d. buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė išlaisvintam kraštui tvarkyti.
Hitlerinė Lietuvos okupacija
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokiečių – Sovietų karui, Lietuva atsidūrė vokiečių okupacijoje. Pagrindinis vokiečių tikslas Lietuvoje buvo įjungti ūkio ir žmonių potencialą į savo karo mašiną. Apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą jie atsisakė kalbėtis: karą laimėjęs fiureris kiekvienam duos pagal nuopelnus kare. Lietuvių tikslas buvo išlaikyti nepriklausomybę – jei vokiečiai to ir nepripažins, tai tikėtasi, kad susidarys panaši į I w.w. situacija: karo gale abu priešininkai nusilps. Tuomet lietuviams susidarytų palankios sąlygos savomis jėgomis atkurti valstybingumą. Tokia nuostata ir nulėmė tautos elgseną karo metu: stengtis prarasti kuo mažiau žmonių ir nedaryti nieko, kas reikštų nepriklausomybės atsisakymą. Tokie skirtingi vokiečių ir lietuvių interesai lėmė augantį vokiečių spaudimą ir represijas, o lietuvių – augantį pasyvų, kartais peraugantį ir į ginkluotą, pasipriešinimą.
Hitlerinė okupacija: Laikinoji vyriausybė
1941 m. birželio 23 d. rytą LAF įgaliotinis L. Prapuolenis Kaune paskelbė, kad sudaryta Laikinoji vyriausybė. Ministras pirmininkas Kazys Škirpa tuo metu buvo Berlyne. Kai paaiškėjo, kad vokiečiai jam neleidžia grįžti į Lietuvą, ministro pirmininko pareigos buvo pavestos eiti J. Ambrazevičiui, iki tol buvusiam švietimo ministru. Po savaitės ministrų kabinetas buvo galutinai suformuotas. LV (Laikinoji Vyriausybė) nebuvo koalicinė ta prasme, kad tomis dienomis dar nebuvo partijų, kurios galėtų deleguoti į ją savo atstovus. Bet joje buvo įvairių pažiūrų žmonių – šia prasme ji buvo koalicinė.Pirmiausia LV išleido atsišaukimą „Į tautą”, kadangi buvo svarbu, kad žmonės žinotų apie atkurtą Lietuvos valdžią, kol kraštą užplūs naciai. Atsišaukime pasmerkta bolševikinė okupacija ir komunistinė sistema, Vokietijai padėkota už išvadavimą, pareikšta pagarba žuvusiems už laisvę kovotojams ir deklaruota, kad Lietuva nori likti laisva ir nepriklausoma.LV skubėjo sukurti savo administracinį aparatą, kad okupantai atėję jį jau rastų veikiantį. Be to, reikėjo kuo skubiausiai likviduoti sąmyšio metu susidariusių ginkluotų grupių savivalę ir terorą. Tuoj pat buvo sudarytas Ginkluotųjų Pajėgų Štabas, visame krašte sugrąžinta nepriklausomybės laikų administracijos, švietimo sistema (komunistų okupacijos metu sukurta Lietuvos Mokslų Akademija palikta veikti).Kitas labai svarbus LV uždavinys buvo krašto desovietizacija – kolektyvizacijos ir nacionalizacijos pasekmių naikinimas, grąžinant privačios nuosavybės ir privačios iniciatyvos principą. Atskirais potvarkiais buvo grąžinta namų, kapitalo, įmonių nuosavybė. Norint išlaikyti socialinės lygybės principą, grąžinama nuosavybė buvo apdedama progresyviniais mokesčiais. Sunkiausia buvo denacionalizuoti žemės ūkį, todėl tai daryti LV delsė.
Hitlerinė okupacija: militarinė valdžia
Iš pradžių LV nežinojo vokiečių nuostatų jos atžvilgiu. Ir vėliau tai aiškėjo labai pamažu. Faktiškai vokiečiai nepripažino LV, nors ir iškart ir neatsisakė su ja bendrauti.
Karinė valdžia įvedė spaudos, radijo ir pašto kontrolę, pro kurią negalėjo praeiti niekas, kas būtų susiję su LV. Karinė valdžia nutsatė rublio ir markės santykį (10 rublių = 1 reichsmarkė), įvedė maisto ir pramoninių prekių normas, pasiūlė darbo jėgai vykti į Rytprūsius, savo žinion perėmė kai kuriuos maisto ir kuro sandėlius. Tačiau iš tikrųjų padėtį valdė Reicho vidaus reikalų ministerija, SS ir gestapas.Hitlerinė okupacija: Laikinosios vyriausybės likvidavimas
Liepos 17 d. buvo paskelbtas Hitlerio potvarkis naujai užimtoms sritims valdyti. Jis numatė civilines valdžias ir jų vykdytojus: Reicho ministrą užimtoms sritims A. Rozenbergą, keturmečio plano įgaliotinį maršalą Geringą, policijos ir SS šefą H. Himlerį ir karinę vadovybę. Užimtos sritys dalinamos į komisariatus, generalines sritis ir apygardas. Ostlando komisariatą sudarė 4 generalinės srtys: Estija, Latvija, Lietuva ir Baltarusija. Paskirta civilinė valdžia tuojau ėmėsi žygių prieš LV – atėmė iš jos visas patalpas.LV neliko jokio pagrindo bendradarbiauti su civiline valdžia, kuri sudarė tarėjų grupę. Rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė sustabdė savo darbą.
Hitlerinė okupacija: civilinės valdžios sistema
Civilinė valdžia perėmė visą valdžią. Ji paskelbė, kad sovietinė sistema bus naikinama palaipsniui – vėl grąžinama nacionalizacija, jos valdytoju tampa generalinis komisaras. Žemės ir įmonių nuosavybės klausimai taip pat priklausė tik jam. Teismų ir administracijos srityje grąžinti nepriklausomos Lietuvos įstatymai, tačiau iš teismų kompetencijos išimtos dvi gyventojų grupės: vokiečiai ir žydai. Įstaigose tarnybine kalba paskelbta vokiečių, o lietuvių kalba liko „leistina”.Generalinis komisaras valdžią vykdė per lietuvius tarėjus, kurių žinioje buvo visas lietuviškas administracijos aparatas. Komisariato referentas bendravo su atitinkamu tarėju, kuris savo vardu gyventojams leido potvarkius bei įsakymus. Tokia paraleline valdžia (komisariatu ir savivalda) Lietuvos režimas skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos. Savivalda nebuvo vien simbolis: teoriškai tarėjai galėjo nesutikti su atitinkamo referento reikalavimais. Tokiu būdu vokiečių žinioje buvo tik viršūnės, o plačios gyventojų masės buvo lietuviškos savivaldos valdžioje.
Vokiečių represijos taip pat pasiekdavo gyventojus tik tuomet, kai būdavo apeinama savivalda. Bet didžioji gyventojų dalis buvo globojama savivaldos, kuri glaudžiai bendradarbiavo su pogrindžiu. Tuo vokiečių okupacijos sistema ir skyrėsi nuo rusų, nes komunistai keitė valdžios aparatą nuo viršaus iki apačios. Todėl ir gyventojai lengviau atlaikė 3 metų vokiečių okupaciją, negu 1 metus trukusią bolševikinę okupaciją. Padėtis pasunkėjo 1943 m. pradžioje, kai civilinė valdžia, apeidama savivaldą, represijas ėmė vykdyti per SS ir gestapą.Hitlerinė okupacija: ūkis
Generalinio komisaro potvarkiais vokiečių monopolinėms bendrovėms buvo perduoti vadinami be globos likę ūkiai (išvežtųjų, žydų, repatriantų), perduotos pramonės ir prekybos įmonės. Kooperacijos bendrovės būdavo leidžiamos steigti tik tada, kai didžioji bendrovės narių dalis buvo vokiečiai. Lietuviai ūkininkai buvo laikomi tik valdytojais, turinčiais duoti karo duokles.Kai buvo pradėta vykdyti denacionalizacija, karas jau ėjo į galą, bet koks gyventojų palankumas buvo prarastas. Pirmas denacionalizacijos aktas buvo paskelbtas 1943 m. balandžio 11 d.: 50 ūkininkų gavo žemės nuosavybės dokumentus. Vokiečiai, norėdami išreikalauti pyliavas, ėmėsi represijų. Jau 1942 m. iš Suvalkijos buvo išvežta daugybė ūkininkų. Kartais buvo rengiamos parodomosios egzekucijos – atrenkami 3 – 5 ūkininkai, nedavę pyliavų, ir viešai sušaudomi.Miestuose žmonės ėmė badauti, nes įvestos masto normos buvo itin menkos, o ir tos dažnai negaunamos. Klestėjo spekuliacija, kurios negalėjo suvaldyti jokios bausmės.
Hitlerinė okupacija: darbo jėga
Jau karinė valdžia rūpinosi panaudoti Lietuvos darbo jėgos potencialą dvejopu būdu: darbams į Vokietiją arba pagalbinei karinei tarnybai į frontą ir administraciją. Civilinės valdžios atsišaukimai vykti į darbus liko be atgarsio (išvykdavo tik tie, kurie bijojo dėl bendradarbiavimo su komunistais). Pamažu raginimai virto reikalavimais.Tarėjams buvo nustatomos kvotos, kiek darbo jėgos jie turi surinkti. Pagal paskelbtas taisykles, 15 ha ūkyje turėjo likti vienas darbingas žmogus, kiti turėjo būti atiduodami Vokietijos ūkiui. Nepasitinkėdami savivaldos organais, vokiečių policijos daliniai patys ėmė gaudyti darbo jėgą – apsupdavo bažnyčias, kinus, teatrus ir rindavosi darbui tinkamus žmones.
Hitlerinė okupacija: kultūra
Vokiečiai nesiėmė Lietuvos gyventojų versti į nacizmą, tačiau siekė, kad jaunimui būtų skiepijama nacinė dvasia. Dar 1941 m. jie mėgino suorganizuoti hitlerjugendą, bet tik 1943 m. surado tam reikalui tinkamą žmogų – Igną Taunį. 1942 m. rudenį vokiečiai pareikalavo, kad švietimo tarėjas išleistų potvarkį, kad jaunimas, neatlikęs darbo tarnybos, nebūtų priimamas į aukštąsias mokyklas. Švietimo tarėjui atsisakius, potvarkis buvo išreikalautas iš darbo tarėjo. 1943 m. jau pačių vokiečių įstatymu darbo tarnyba padaryta privaloma visiems jaunuoliams, vyresniems kaip 15 m. Buvo daromas ir kitokio pobūdžio spaudimas švietimo įstaigoms – mažinami etatai, uždaromos gimnazijos. Vis dėlto darbas dėka švietimo valdybos sumanumo ir universiteto atsparumo vyko darniai, kiek tik tai įmanoma karo sąlygomis.Sunkiau ėjosi spaudai. Kaune leistas LAF dienraštis „Į laisvę” 1942 m. pabaigoje turėjo sustoti, nes vokiečiai nebedavė popieriaus. Vietoje jo buvo pradėta leisti „Ateitis”. Į savo rankas buvo perimta ir „Naujoji Lietuva”, Šiauliuose dar ėjo „Tėviškė”, kuriai neleista pasivadinti „Tėvyne”. Kaune buvo leidžiami savaitraščiai „Ūkininko patarėjas” ir „Karys”.Knygų taip pat buvo išleista labai nedaug: B. Brazdžionio poezijos rinktinė, Maironio „Pavasario balsai”. Apskritai knygos išvysdavo dienos šviesą tik kyšių dėka. Vadovėliai nebuvo spausdinami.Palyginti laisvai veikė opera, teatras, baletas.
Hitlerinė okupacija: kariniai daliniai
Augant vokiečių nesėkmėms Rytuose ir Vakaruose, augant vokiečių reikalavimams ir represijoms, augant lietuvių pasipriešinimui ir masinėms aukoms, augo įtampa. Pagrindinis konfliktas buvo jaunimo ėmimas kariniams tikslams.Pirmuosius karinius dalinius, vadinamus savisaugos batalionais, vokiečiai pradėjo formuoti iš lietuvių karių, pasipriešinusių rusams ir likusių Lietuvoje. Vokiečiai jiems „leido” pasirinkti: arba stoti savanoriais į savisaugos batalionus, arba keliauti į belaisvių stovyklas kartu su rusais. 1942 m. buvo sudaryti 22 tokie batalionai, tačiau iki 1944 m. iš bendro 20.000 karių skaičiaus teliko 4 – 6 tūkstančiai. Stojusieji pasijuto apgauti – nors buvo žadėta, kad jie bus naudojami tik Lietuvoje, vokiečiai pradėjo siųsti savisaugos batalionus į Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, net į Jugoslaviją ir Italiją.
Kiti kariniai daliniai buvo vadinami transporto talkininkais. Tai buvo gurguolininkai, turėję pristatyti į frontą įvairias medžiagas. Kadangi nebuvo daug savanorių, tai žmonės su arkliais buvo varomi prievarta. Bet ir čia žmonės masiškai bėgdavo.Trečioji karinių dalinių forma buvo SS legionas, mėgintas organizuoti 1943 m. sausio mėnesį, kai Latvijoje ir Estijoje tokie legionai jau buvo sudaryti. Pogrindžio propaganda buvo tokia stipri, kad savanorių į legioną nebuvo. Tai buvo smūgis vokiečių prestižui Letuvoje, o taip pat įrodymas, kokia įtakinga yra lietuvių rezistencija. Generalinis komisaras ėmėsi represijų prieš intelektualus – 46 rašytojai, poetai, mokslininkai buvo suimti ir išgabenti į Štuthofo konclagerį. Be to, buvo uždarytos visos aukštosios mokyklos.Generalinis komisaras grasino ir naujomis represijomis, todėl pirmasis tarėjas ėmėsi žygių švelninti padėtį. Jis sukvietė kelioliką veikėjų, kurie nesugalvojo nieko geriau, kaip paskelbti atsišaukimą į jaunimą ir paraginti jį talkinti vokiečiams kovoje su komunistais, neminint legiono vardo. Šiame pasitarime iškilo mintis sušaukti visos Lietuvos konferenciją. Pavasarį konferencija buvo sušaukta. Buvo pasisakyta už karinių dalinių organizavimą vardan Lietuvos laisvės. Komisariatas iš rezoliucijos išbraukė viską, kas tik buvo susiję su Lietuvos laisve. Taip buvo laimėta laiko.1943 m. pabaigoje prmasis tarėjas vėl sušaukė 45 visuomenės veikėjus. Visi nutarė, kad kariniai daliniai yra reikalingi apsiginti nuo sovietų partizanų banditizmo, bet SS daliniai lietuviams nepriimtini. Vokiečiai atmetė reikalavimą organizuoti lietuvių karinius dalinius, kuriems vadovautų lietuviai karininkai. Tačiau 1944 m. vasario mėnesį buvo rastas kompromisinis sprendimas, kuriam neprieštaravo ir vokiečiai. Vasario 13 d. susitarta organizuoti Lietuvoje Vietinę Rinktinę. Rinktinės vadas generolas P. Plechavičius formaliai skiriamas pirmojo tarėjo. Rinktinę sudaro 20 batalionų, jos veikimo teritorija – Lietuva, nariai – savanoriai. Vasario 16 d. Buvo paskelbtas atsišaukimas, o po keleto dienų vietoje planuotų 18.000 susirinko 30.000 savanorių.Toks Rinktinės pasisekimas sukėlė naują įtampą. Vokiečiai pareikalavo, kad būtų paskelbta visuotinė mobilizacija, Vilniaus krašte esantys batalionai atitektų tiesioginei vokiečių valdžiai. Balandžio 15 d. Kaune buvo suimtas ir išgabentas į Salaspilio konclagerį visas Rinktinės štabas, savanoriai pradėti nuginkluoti.Hitlerinė okupacija: Maskvos pogrindis
Opi Lietuvos problema buvo partizanų – teroristų siuntimas iš Sovietų Sąjungos. 1942 m. gruodžio 26 d. Maskvoje buvo sudarytas Lietuvos Partizaninio Judėjimo Komitetas. Komiteto viršininku paskirtas A. Sniečkus, Šiaurės rajono pirmininku – A. Šumauskas, Pietų rajono pirmininku – G. Zimanas. Per fronto liniją permetami partizanai terorizavo ir vietinius gyventojus, o už banditizmą vokiečiai represavo Lietuvos žmones, naikino ištisus kaimus (Lintupėnai, Šarkiškiai). Labiausiai išgarsėjo 1944 m. birželio 3 d. Pirčiupio kaimo sunaikinimas – buvo sudeginta ir išžudyta 119 gyventojų. Kaltė tenka sovietų partizanams, kurie, vadovaujami G. Zimano, ties kaimu apsaudė vokiečių karinį transportą. Buvo ir kitokių provokacijų.Iš dalies šis banditizmas lėmė didžiulį Vietinės Rinktinės populiarumą, nes žmonės norėjo apsiginti – juos pakankamai terorizavo vokiečiai, dvigubo teroro buvo jau per daug.
Hitlerinė okupacija: lietuvių rezistencija
Lietuvių pasipriešinimas prasidėjo nuo pat Laikinosios Vyriausybės susidarymo. Pradžioje jis reiškėsi legaliais būdais: LV nesutiko išsižadėti nepriklausomybės ir tapti tarėjais, buvo įteiktas memorandumas prieš Civilinės valdžios veiksmus (po jo uždarytas LAF’as). Būdavo viešai pasisakoma prieš vokiečių kolonizaciją, prieš žydų naikinimą, dėl didelių pyliavų etc.Viešasis pasipriešinimas, atsisakymas vykdyti vokiečių reikalavimus buvo motyvuojamas teisiniais argumentais, kuriems vokiečiai tradiciškai buvo jautrūs. Teisiniais motyvais buvo stengiamasi ir apeiti vokiečių išleistus potvarkius. Kai Civilinė valdžia įsakė vietoje 8 mokytojų seminarijų palikti tik 4, švietimo tarėjas įsakymą įvykdė, bet vietoj uždarytų seminarijų atidarė likusiųjų filialus, o to įsakymas nebuvo uždraudęs. Teisiniais menevrais pavyko išgelbėti didelę dalį jaunimo ir sudaryti jam sąlygas mokytis. Tokį lietuvių savivaldos sabotažą lėmė visuomenės opiniją, kurią savo ruožtu formavo pogrindis.
Rezistencinis pogrindis ėmė veikti iškart po LAF’o uždarymo 1941 m. rugsėjo 22 d. Pradėjo eiti pogrindiniai laikraščiai: „Nepriklausoma Lietuva”, „Į laisvę”, „Laisvės Kovotojas”, „Pogrindžio Kuntaplis”, „Lietuva” etc. Spauda plito po visą Lietuvą ir vietose buvo dauginama, nes buvo organizuotas specialus tinklas, kurį sudarė pogrindžio organizacijos – Lietuvių Frontas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvos Laisvės Armija, Lietuvių Nacionalistų Partija, Lietuvių Vienybės Sąjūdis. Savo veiklą atgaivino ir nepriklausomybės laikų partijos. Visos šios grupės 1943 m. pabaigoje susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą – VLIK’ą, kurio pirmininku tapo Stepas Kairys.Lietuvių rezistencija buvo pasyvaus pobūdžio – vokiečių pastangų įtraukti Lietuvą į karo mašiną sabotavimas. Labiausiai rezistentus įkvėpė 1941 m. rugpjūčio 14 d. Atlanto Charta, pažadėjusi po karo grąžinti neriklausomybę visoms šalims, netekusioms jos dėl karo. Apgaulingas tikėjimas Lietuvoje liko ilgam, stiprino partizanus ir antrosios sovietų okupacijos metu.Frontui artėjant į Lietuvą, savivalda vis labiau neteko valdžios, ją perėmė SS ir gestapas. Prasidėjo liudininkų likvidavimas: žydų naikinimas ir jų lavonų deginimas. Žemaitijoje frontas stabilizavosi iki spalio mėnesio. Įsisiūbavusios krašte rezistencinės nuotaikos liko be vadovybės, todėl iniciatyvos vadovauti ėmėsi Laisvės Armijos Vanagai, Žemaitijoje organizuodami ginkluotą pasipriešinimą bolševikams. Bet priešintis jau buvo vėlu – 1945 m. sausio 28 d. bolševikai užėmė Klaipėdą – prasidėjo antroji sovietinė okupacija.