Įvadas…………………………………………………………………………..4psl.
Poreikiai ir ištekliai………………………………………………………..5psl.
Rinka ir jos problemos…………………………………………………….8psl.
Užimtumas ir nedarbas…………………………………………………..10psl.
Infliacija………………………………………………………………………12psl.
Bendrų globalinių problemų ekonominiai aspektai………………14psl.
Įvadas
Visais laikais žmogus didelę gyvenimo dalį skyrė ir skiria ekonominių problemų sprendimui.
Ekonomikos problema – tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums leidžia turimi riboti ištekliai, nes poreikiai – beribiai.
Ekonomikos problemos yra vienos opiausių, su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė. Kadangi esame žmonės, gyvenantys visuomenėje, tai negalime pabėgti nuo šių problemų, kartu ir nuo ekonomikos. Kiekvienas mūsų svarstome: kokį darbą rinktis, kiek ir kodėl tiek už jį mokama, kas lemia mūsų gyvenimo lygį,kodėl ir kokius mokesčius turime mokėti valstybei, kaip naudingiau panaudoti savo pajamas ar tenkinti kasdienius poreikius, ar taupyti banke, ar pirkti akcijas, obligacijas?Arba pagaliau imkime ir paklauskime savęs: nuo ko priklauso, ar ateinančiais metais Lietuvos ekonominis lygis augs ir klestės, ar mus toliau kankins piniginių lėšų deficito ir infliacijos problemos?Taigi ir būstas, kuriame gyvename, ir maistas, kurį valgome, ir drabužiai, kuriuos dėvime, ir mūsų atliekamas darbas, ir laisvalaikio praleidimo būdas, ir apskritai viskas vienaip ar kitaip susiję su ekonomika bei jos veiksniais. Bet koks mūsų poreikis, noras kainuoja tam tikrų pastangų. Žmogaus norai yra labai įvairūs, ir jie gali didėti begalo. Tuo metu žmogaus jėgos ribotos, ir kiekvienas atliekamas darbas reikalauja tam tikro jėgų įtempimo. Todėl žmogus stengiasi patenkinti didžiausią savo norų poreikį, atlikdamas kuo mažiausiai darbo. Jis priverstas su materialiomis gėrybėmis elgtis taupiai, t.y. ekonomiškai.Žmogaus veikla, siekianti šių materialinių bei kultūrinių gėrybių, turi būti tikslinga, paremta tam tikru išskaičiavimu. Čia susiduriama su vadinamuoju ekonomiškumo principu, kuris gali būti suformuluotas taip: išlaidų kuo mažiausia, naudos kuo daugiausia. Vadinasi, šis principas reikalauja kuo taupiau bei ūkiškiau vartoti mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius) ir siekti gauti kuo daugiau naudos (rezultatų). Šiuo principu turi vadovautis kiekviena protinga žmogaus veikla. Tačiau niekas – nei žmogus, nei visuomenė – negali turėti visko, ką jie norėtų turėti. Tiesiog visko visiems neužtektų. Ekonomistai sako, kad nėra ribų nei kiekiui, nei kokybei daiktų, kuriuos žmonės trokštų įsigyti.Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio klausimų,ekonomikoje apstu problemų,jaudinančių ir visą visuomenę. Pavyzdžiui: ar ji pajėgs išlaikyti didėjantį gyventojų skaičių? Kas sąlygoja atskirų individų ir valstybės gaunamas pajamas?Ar platus robotų ir kompiuterių naudojimas nesukels didelio darbuotojų pertekliaus, masinio nedarbo? Kam teikti prioritetą: ar įmonėms, gaminančioms naują techniką, ar išleidžiančioms asmeninio vartojimo reikmenys? Kaip išvengti infliacijos ar ūkinio nesubalansuotumo? Dėl ko reikalingi antimonopoliniai įstatymai, profesinės ir vartotojų sąjungos? Atsakyti į minėtuosius klausimus ir į daugelį kitų panašių klausimų privalo ekonomikos mokslas. Tai nagrinėja ekonomikos teorija, kurios žinių mes jau esame gavę iš bendrojo išsilavinimo bei gyvenimo patirties.
Poreikiai ir ištekliai
Poreikiai – tai žmogaus biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikšmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai nuo žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą,tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių ir paslaugų teikimą.
Visi žinome, kad vienu metu tenkinti visų poreikių negalime. Teisingai pažymima, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam ką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti – norių abiejų. Jeigu mes palyginsime šiuolaikinę išsivysčiusią visuomenę su tuo, kaip ji gyveno prieš šimtą, pamatysime, kad dabar ji turtinga, o tada buvo varginga. Bet šiandieninį turtingumą, aukštą gamybos lygį nustelbia labai išaugęs ir nuolat didėjantis poreikis vartoti. Šiuolaikinis žmogus ne tik nori, bet ir jaučią būtinybę naudotis centriniu šildymu, vandentiekiu, automobiliais, kompiuteriais ir t.t., jam reikia keliauti, žinoti, kas vyksta kaip tik šiuo metu pasaulyje, toli už vandenyno ar ekvatoriaus ir kt.Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi vis daugiau ir daugiau gaminti ir tik tada vis daugiau ir daugiau vartoti.Ištekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai.Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji – potencialūs gamtos ištekliai – dėl įvairių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis.Gamtos ištekliai yra išsenkami ir neišsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja… Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis.Didelė dauguma išteklių – riboti ištekliai; jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas.Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai. Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas, nes tai ne vienas ir tas pats.Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos galima būtų taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija.Darbo jėga taip ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas – prekė, kurią teikia namų ūkio sistema.Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. P.Samuelsonas (žymus ekonomikas) pažymi, kad “šiuo metu pažangi technologija naudoja dideles kapitalo mases; daug sudėtingos mašininės įrangos, daug stambių įmonių ir fabrikų, didelius kiekius pagamintos produkcijos, pusfabrikačių ir žaliavos. Mūsų ekonomika gavo pavadinimą “kapitalizmas”, todėl kad šis kapitalas, arba “turtas” iš esmės yra privati nuosavybė tų, kurie vadinami kapitalistais.”Didelė dalis ekonomistų, pradedant A.Smitu ir D.Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskiras nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.Procesas prasideda piniginiu kapitalu ir baigias piniginiu kapitalu. Tačiau tai vyksta tik dėl to, kad galutinis piniginis kapitalas, gautas realizavus prekę, yra didesnis už pradinį kapitalą.Ikimašininėje gamyboje pagrindinis gamybos veiksnys buvo žemė, atsiradus mašinoms, juo tapo kapitalas.Plečiantis mašininei gamybai,darbo veiksnio reikšmė vis didėja ir didėja. Ją sąlygoja kapitalo raida. Be to, tarp žmonių ūkinių funkcijų santykinai savarankiškas tampa verslumo veiksnys, kažkada neatskiriamai susijęs su kapitalo veiksniu(kaip kapitalo savininko funkcija), didėja autonominė mokslo, informacijos, profesinio pasirengimo ir bendrojo išsilavinimo ūkinė reikšmė, o tai sąlygoja “žmogiškojo kapitalo” kategorijos atsiradimą ir jo vaidmens didėjimą.Gamyba – tai ekonominių išteklių (gamyboje veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos požiūriu visai nesvarbu, kokie tie poreikiai – maisto produktai, drabužiai, avalynė ar gyvenamasis būstas, poreikiai žinioms ar poilsiui bei laisvalaikiui – svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija,t.y. būdai kuriais sukuriami konkretūs produktai – prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus – tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek visos visuomenės mastu, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia, “įformina” ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę sistemą. Žinomi trys ekonominių ūkių sistemų tipai – natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo grynu pavidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar.Taigi esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmoninkas, įmonė, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius . Kiekvieną variantą galima įvardinti alternatyviaisiais kaštais.Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu.Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome naudodami išteklius pasirinktuoju būdu.Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo būdas duotų kuo daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudojimo būdą.Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai detalizuojama trilypiu uždaviniu:• Ką gaminti? Kiek kokių gerybių reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai?
• Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų?
• Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams?
Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, tai šie klausimai neturėtų prasmės. Turint net labai didelius išteklius, taip pat iškiltų problema: kuriuos iš jų panaudoti pirma, kuriuos paskui, kitaip sakant, rinktis alternatyvius išteklių naudojimo variantus.Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į pateikiamus klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Tai labai sudėtingas uždavinys. Jeigu supaprastintume uždavinį prielaida, kad reikia pasirinkti tik dviejų prekių A ir B gamybos apimtis, o joms sunaudojami visi turimi resursai, tai čia reikėtų dar vienos prielaidos: išteklių apimtis ir technologijos nekinta. Taigi uždavinys supaprastėja.Kalbant apie ekonomikos problemas nereikia susidaryti tokio vaizdo, kaip jis mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai, kas atrodo naudinga ir teisinga atskiro individo požiūriu, gali būti nenaudinga ir neteisinga visos visuomenės požiūriu, ir atvirkščiai, kas atrodo naudinga ir teisinga visos visuomenės požiūriu, gali būti neteisinga atskiros grupės žmonių ar net atskiro žmogaus požiūriu. Jeigu teatre, spektaklio metu vis žiūrovai, norėdami geriau matyti scenoje vykstančius dalykus, vienu metu atsistotų, jie visi daugiau nepamatytų, tačiau jeigu atsistotų iš vietos vienas žiūrovas, jis laimėtų, nes matytų sceną daug geriau.
Rinka ir jos problemos
Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas.Rinka – tai prekinių-piniginių santykių visuma,prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius.Ji netapatinama su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo-pardavimo sandėriai. Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo problemas,paklausą bei pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla netenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos.Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema.Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas. Pirmiausia, rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia tiek gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek ir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais.Nors čia pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartotoją į vartojimą bei jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra. Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, neatitikimą visuomenės poreikių ir galimybių, o kartu atneš jų gamintojams nuostolius ar netgi bankrotą. Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai prekėms pagaminti, nenusižengdami, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnes pajamas. Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip pats save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų poreikių tenkinimo veiksnys.Rinkos atliekamos funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė, politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamas prekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t. Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei-komandinei valdymo formai. Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvo priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo sistemai.Pati rinka skirstoma į prekių(paslaugų) ir išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėmis vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas.Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekiai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai – vartojamas prekes.Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynoji konkurencija – tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams – gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimų pagrindu. Dėl didelio pirkėjų ir pardavėjų skaičiaus rinkoje nė vienas iš jų neparduoda ir neperka žymios prekių, cirkuliuojančių rinkoje, dalies ir todėl kiekvieno jų individualūs sprendimai neturi poveikio kitų pirkėjų ir pardavėjų veiklos apimčiai bei kainoms. Priešingas dalykas – grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopolistė. Įmonės – monopolistės individualūs sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos papildoma sąlyga – artimų pakeičiamų gėrybių nebuvimas (substitutų, pakaitalų) nebuvimas, nes, smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį, vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą.
Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo laipsnį ir daugelį kitų ekonomikos problemų.Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje.Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Jeigu rinkoje leidžiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra apribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Tik pusiausvyros kaina, esanti pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taške, gali egzistuoti ilgesnį laikotarpį, kai nėra konkurencijos barjerų tarp pirkėjų ir pardavėjų.Pirkėjų reakcija į vartojamos prekės piniginės vertės pasikeitimą gali būti greita, todėl galim teigti, kad paklausos dydis prekės kainos funkcija.Gamintojas paprastai negali momentaliai reaguoti į kainos pasikeitimą pasiūlos kiekio padidinimu, nes gamybos apimčiai pakeisti reikia tam tikro laiko periodo (pvz.:žemės ūkyje tam reikia ištisų metų); todėl realiau išreiškime prekės vertės ir pasiūlos ryšį rinkoje, jeigu laikysimės prielaidos, kad pasiūla priklauso nuo praėjusių metų kainos arba šių metų kainos sąlygoja ir ateinančių metų pasiūlos dydį.Užimtumas ir nedarbas
Nedarbo rūšys ir formos. Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eiga eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Pavyzdžiui, Dž. Keinsas siūlė skirti nedarbą, atsirandanti laisva valia(savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatankinančio, per žemo darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo(darbo vietos).Nedarbo lygio padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant jo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Kadangi visų šalies gyventojų apklausti neįmanoma, tai apklausa apima apie 65 000 šeimų. Klausimai pateikiami visiems šeimų nariams, kuriems sukako 16 metų, išskyrus nedarbingus – kalinius, psichinius ligonius ir panašiai. Visi apklaustieji skirstomi į tris kategorijas: užimti, t.y. dirba, neužimti,t.y. bedarbiai ir nedarbingi. Darbo statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant ir kareivius). Kada kariuomenėje tarnaujantys įskaičiuojami, tuomet bendras darbo išteklių skaičius padidėja, o nedarbo lygis sumažėja. Tokiu būdu nustatytas nedarbo lygis būna apie 0,1% mažesnis.
Dalinis nedarbas. Nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba nepilną darbo dieną. Toks dalinis nedarbas nefiksuojamas oficialioje statistikoje, nors jis ir žinomas. Darbo statistikos biuras skaičiuoja paprastas darbo valandas ir įtraukia jas į darbo laiko nuostolius.Dalinis nedarbas būna tada, kai:• Darbuotojai gali įsidarbinti tik ne visą darbo dieną, nors jie nori dirbti visą darbo dieną;• Darbuotojai dirba ne visą darbo laiką, nors jie gauna visą atlyginimą, sumažėjus firmos produkcijos paklausai. Nedarbas šalies žmones paliečia nevienodai, pavyzdžiui, nedarbo lygis paauglių tarpe yra žymiai aukštesnis negu tarp suaugusių.Nedarbo tipai. Skiriami trys nedarbo tipai – migracinis (fikcinis), struktūrinis, ir ciklinis.Migracinis nedarbas atsiranda žmonėms paliekant savo darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Vieni darbuotojai išeina iš darbo norėdami pereiti į geresnę vietą, kiti atleidžiami už prasižengimus, treti, baigę mokyklą ar kursus, pirmąkart ieško darbo, ketvirti nebedirba, nes baigės jų darbo sezonas.Struktūrinis nedarbas – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų požiūriu). Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamos produkcijos nomenklatūrai bei jos technologijai, t.y. mokslo ir technikos pažangos sąlygomis. Ekonomikos plėtojimąsi, augimą visada lydi struktūriniai pokyčiai. Vis didesnį poveikį turi ir tarptautinio (globalinio) masto ūkiniai pokyčiai, ekonominių ryšių spartus plėtojimasis.Struktūrinio nedarbo priežastis gali būti ir darbo užmokesčio reguliavimo priemonės – minimalaus darbo užmokesčio įsatymai, šakų ir įmonių profsąjungų susitarimai su darbdaviais, mažinantys atlyginimų diferenciaciją bei lokalinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Tokios preimonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, dėl ko dalis darbuotojų (vyresnio amžiaus nekvalifikuoti darbininkai, ypač moterys, taip pat mokyklų absolventai) lieka be darbo, nes įstatymo nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per aukštas darbo funkcijoms apmokėti.Ciklinis nedarbas atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi. Šis nedarbo tipas kartais ir yra apibūdinamas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Ciklinis nedarbas tiesiogiai susijęs su verslo ciklu, jo nenumaldoma, nors kaskart lyg švelnesne sinusoide.Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kai įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais praeito amžiaus dešimtmečiais prasidėjo plati diskusija apie tai, koks galėtų būti nedarbo lygis ir ką reiškia “visiškas užimtumas”.Jei nedarbo lygis būtų – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus ekonomikos išplėtimas situaciją pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir užimtumas didėtų lygia greta. Be to, ekonomikos išplėtimas sąlygotų produktyvumo kitimą, nes, visų pirma, į ūkinę veiklą būtų įtraukti tie įrenginiai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami. Tačiau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukelti infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų yra toks:Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.Taigi visiško užimtumo negalime apibrėžti skaičiais. Jis priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje. Pavyzdžiui, jeigu vyksta dideli technologiniai pasikeitimai, nustojama gaminti daug produktų, tai ir migracinio, ir struktūrinio nedarbo lygis gali būti aukštas.Beveik kiekvienos šalies ūkis susiduria su nedarbo mažinimo problema. Kai užimtumas krenta žemiau apibrėžto lygio, šalies ekonomika netenka dalies nacionalinio produkto, kuris lieka nepagamintas. Nedarbu išeikvojama darbo jėga negrįžtamai prarastas resursas – kas būti pagaminta 1995 metais žmonių, kurie negalėjo gaut darbo, niekada nebus kompensuota.Kovos su per dideliu nedarbu problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Išmokos iš nedarbo draudimo fondo lėšų smarkiai kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, bet jų išmokėjimas turi griežtas išlygas, o išmokų apimtis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio.Infliacija
Nuostoliai dėl infliacijos toli gražu nėra tokie aiškūs kaip nuostoliai dėl nedarbo. Tai gal kiek ir netikėta, nes juk visi supranta, jog infliacija yra blogai. Tačiau kiekvieną sandėrį sudaro pardavėjas ir pirkėjas. Jei pakyla kaina, tai pirkėjas pralaimi, o pardavėjas laimi. Analizuojant infliaciją reikalingi kiti argumentai. Nedarbas – tai aiškus nuostolis, nes gaminama mažiau prekių bei paslaugų. Tuo tarpu, veikiant infliacijai atsiranda ir laimėtojų, ir prarandančiųjų.Prarandantieji. Dėl infliacijos sumažėja pinigų vertė. Taigi pralaimi visi tie, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma. Tai yra:
• Žmonės, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu.• Verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą.• Pensininkai, gaunantys pastovias pensijas.• Tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitais būdais, nes jiems grąžinama skola nuvertėjusiais pinigais.
Laimėtojai. Beveik visiems aišku, kad kai kurie pralaimi dėl netikėtos infliacijos. Tuo tarpu ne visi pastebi, jog kai kas laimi. Tie verslininkai, kurie darbuotojams moka pastovų atlyginimą, gali pasipelnyti, jei jų parduodamų prekių kainos augs greičiau negu gamybos kaštai.Jei obligacijų savininkai pralaimi, tai tie, kurie išleidžia jas, laimi. Jei 10000 dolerių skola grąžinama po sparčios infliacijos periodo, tai, kaip matėme skolintojas pralaimi, nes gauną skolą nuvertėjusiais pinigais, o skolininkas laimi, nes tokiais pinigais išmoka.Daug laimėjo tie, kurie Vakarų šalyse septintojo dešimtmečio pradžioje ėmė paskolas namams pirkti. Dėl staigios ir netikėtos infliacijos jų skolos beveik išnyko. Jie lengvai išsipirko užstatytus namus. Tačiau jų vaikams dabar kur kas sunkiau įsigyti namus, nes visi tikisi infliacijos.Vienos, kelių prekių ar jų grupės pabrangimas paprastai dar nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadinamas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga.Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir jo bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas “neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą darbo prieaugį. Dėl tokių kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staigiai padidėtų dvigubai.Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje. Infliacijos ir nedarbo sąveika pastato vyriausybę, užsimojusią pataisyti padėtį vienoje ar kitoje srityje, į gana fatališką padėtį: mažinsi nedarbą – spartės infliacija, mažinsi infliaciją – kils nedarbas.
Ieškoma būdų, kaip spręst abi problemas išsyk ar bent jau vieną dalyką taisant kito negadinti.Stabilizavimo politika yra fiskalinių ir monetarinių priemonių visuma, naudojama siekiant išvengti didelių nacionalinio produkto gamybos svyravimų dėl infliacinio arba recesinio tarpsnių susidarymo, t.y. dėl šokčiojimų naudojant visuomenėje esantį gamybinį potencialą.Ekonomikos teorija šiandien turi du požiūrius į stabilizavimo problemas. Keinsizmo atstovai teigia, jog ūkio savireguliacijos galimybės yra nedidelės, kadangi visuminė paklausa yra linkusi į nemažus svyravimus; todėl reikia specialių priemonių ūkio funkcionavimo stabilumui išlaikyti. Monetarizmo šalininkų nuomone, rinkos ekonomika turi stiprius “įgimtus” savireguliacijos mechanizmus, todėl nereguliarūs vyriausybės kišimosi į ūkį veiksmai ir yra pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis.Skirtingas cikliškumo priežasčių traktavimas sąlygoja ir skirtingą konkrečių ūkinės raidos problemų interpretavimą.Pavyzdžiui, infliacija. Monetaristai įsitikinę, kad kainų lygio kitimas visur ir visada turi monetarines priežastis; infliaciją sukelia pinigų pasiūlos perteklius ir be to pertekliaus infliacija neįmanoma. Keinsininkai turi kitokią nuomonę. Jie pripažįsta, kad ilgai trunkanti infliacija neįmanoma be vis augančios pinigų pasiūlos, bet jie mato kitą laikino ir staigaus kainų lygio šoktelėjimo priežastį – visuminės paklausos kreivės persikėlimą dėl privataus arba valstybinio sektoriaus išlaidų funkcijos padidėjimą (t.y. dėl vartojimo, investicijų, eksporto ar vyriausybės išlaidų išaugimo). Lygiai taip pat, keinsininkų numone, infliaciją gali sukelti ir pasiūlos šuolis. Žinoma, šių priežasčių sukelta infliacija negali ilgai trukti, jei ji paskui save nepatrauks ir padidėjusios pinigų pasiūlos, bet ir be šito ji lengvai nesustoja. Šiuo atveju bankui iškyla dramatiška dilema: padidinti pinigų pasiūlą ir, šitaip išvengiant gamybos nuosmukio, užtikrinti naują infliacijos raundą ar nekeisti pinigų pasiūlos, priverčiant infliaciją “užspringti” nedarbo padidėjimo sąskaita.Monetaristų požiūriu, tiek užimtumas, tiek kainų lygio stabilumas turi būti užtikrinamas, kuriant ir išsaugant stabilią aplinką laisvam rinkos ūkiui veikt.Tai padaryti labai sunku, nes vieno agreguoto dydžio stabilumas neretai įgyvendinamas tik kaitaliojant kitą agreguotą dydį. Tarkime, kad valstybė, siekdama netrikdyti rinkos ūkio funkcionavimo, stengiasi nuolat turėti subalansuotą biudžetą; kadangi nacionalinio produkto gamyba nėra stabili, o yra cikliška, keisis ir biudžeto pajamos, gaunamos mokesčių keliu. Valstybė negali kasmet keisti mokesčių normų, nes tai dezorganizuotų ūkį. Vadinasi, biudžeto subalansavimo labui jai teks kaitalioti biudžeto išlaidų apimtį. Bet tai irgi blogai – vyriausybės išlaidų svyravimas yra destabilizuojantis, netikrumo ūkin įnešantis veiksnys. Laisvas rinkos ūkis turi būti tikras, kad stabilūs bus tiek apmokestinimas, tiek vyriausybės prekių ir paslaugų paklausa .Išeitis randama tuo būdu, kad išlaikant stabilų apmokestinimo mastą ir vyriausybės išlaidų dydį ar dalį, pats biudžetas balansuojamas viso ciklo mastu, o ne kasmet. Bendrų globalinių problemų ekonominiai aspektaiPlečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau suvokiamas pasaulio ūkio bendrumas. Bet kuri ekonominė sistema remiasi ir vystosi tam tikrų ekologinių sąlygų rėmuose. Vertinant pasaulinį ūkį tokiu aspektu, suprantama, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu. Perfrazuojant galima būtų pasakyti: veikiant lokaliai būtina mąstyti globaliai…Mokslo ir technikos revoliucija, milžiniškas industrijos plėtojimas ir visa žmogaus veikla apskritai, tarsi milžiniškos geologinės jėgos keičia mūsų Žemės veidą. Įsitikinome, kad mūsų naudojami gamtos turtai nėra begaliniai. Planetos vandenynai, miškai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, net giliai po žeme slypinčios iškasenos ir visa, kas žemėje gyva, yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir reikalauja protingo, apgalvoto ir darnaus elgesio, kad naudodami vieną, negadintume kito.
Kiekviena iš globalinių pasaulio problemų, o kartu jos visos yra nepaprastai svarbios tolesniai žmonijos raidai ir jos likimui bei reikalauja neatidėliotinai jas spręsti, nes galima pavėluoti, o tai sudaro grėsmę žlugti civilizacijai arba degraduoti gyvenimo bei ūkinės veiklos sąlygomis mūsų planetoje. Galima būtų pabrėžti, kad jos turi būti sprendžiamos tik suvienytomis visų pasaulio šalių ir tautų pastangomis.Šiuolaikiniai technologiniai procesai, kaip neišvengiami civilizacijos veiksniai, nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų. Žemėje, žymaus amerikiečių ekologo nuomone, miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką – orą, vandenį ir dirvožemį, jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui. Gamtos teršimas tapo grėsminga visos planetos problema, jis ypač pražūtingas išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Žemėje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvulių, paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų rūšių, ties išnykimo riba dabar dar yra apie tūkstantis rūšių. Biosfera pati nebegali apsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus.Savaime suprantama, kad tokių problemų sprendimas reikalauja milžiniškų lėšų ir šiandien dar ne visos šalys gali jų skirti, tačiau ieškoti būtina. Vienas svarbiausių ir patikimiausių rezervų joms padengti – ginklavimosi išlaidų mažinimas. Intensyvus ginklavimasis ne tik daro žalą gyvenamajai aplinkai, bet ir reikalauja didžiulių materialinių žmonijos išteklių. Bendros metinės ginklavimosi išlaidos vien tik 1960-1978-siais metais sudarė apie 400 milijardų JAV dolerių – tai beveik 5% bendrojo pasaulinio ekonomikos sukuriamo produkto. Visos žmonijos pagrindinis uždavinys – mažinti jas, o sutaupytas lėšas svarbiausioms ir neatidėliotinoms globalinėms problemoms spręsti.Intensyvus ginklavimasis ne tik iškrato žmonių kišenes, bet riboja lėšas jų sveikatingumui, švietimui, poilsiui, trukdo vykdyti gyvybinio pobūdžio socialinę programą, sukuria gyventojų netikrumo, nuolatinės įtampos ir baimės atmosferą, apatiją. Tuo tikslu sunaudojami didžiuliai gamtos turtai, milijonų jaunų žmonių energija ir laikas, taip pat daugiau nei šimto milijonų žmonių darbas tiesioginėje ginklų gamyboje. Mažiausiai pusė pasaulio mokslininkų sprendžia karinio pobūdžio problemas. Ir labai svarbu tai, kad šalies ūkio militarizavimas, ruošimasis karui, nekalbant apie pačius karo veiksmus, neigiamai veikia gamtinę aplinką. Išlaidos ginklavimuisi auga nepaisant pasaulio ekonomikos konjunktūrinių svyravimų ir pasirašytų tarp galingų pasaulio valstybių sutarčių dėl ginkluotės apribojimų bei sumažinimo. JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Vokietija ir Italija neužleidžia pagrindinių karinės produkcijos eksportuotojų pozicijų. Nuo senų laikų žinomi ir šios produkcijos pirkėjai: Egiptas, Sirija, Irakas, Iranas, Saudo Arabija, Libija, Jordanija ir kitos šalys. Ir nors daugiau kaip penkiasdešimt metų gyvename taikos sąlygomis, vadinamųjų lokalinių karų reikalais sunaudojama daug gamtos turtų. Karinei pramonei reikia daug energijos, metalų, statybinių medžiagų. Kuo daugiau ginklų sukaupiama, tuo akivaizdesnė tampa “būtinybė” gintis… O tai dar pavojingiau. Pasaulio tautos akivaizdžiai įsitikino, kokie yra branduolinio ginklo bandymų padariniai. O jeigu kiltų ginkluotas konfliktas? Raketinio-branduolinio ginklo panaudojimas katastrofiškai paveiktų biosferą,pražudytų visa, kas gyva milžiniškose teritorijose, aplinkai padarytų tiek žalos, jog ji natūraliu būdu neatsistatytų šimtmečiais.Liūdna istorinė patirtis mums primena, kad praeityje mokslo atradimai beveik visada buvo naudojami karo tikslais, o dažnai išplaukdavo iš grynai karinio pobūdžio tyrinėjimų. Manau, kad žmonija vieną kartą privalo atsisakyti tokios patirties, jeigu norime išvengti didelės krizės ar net visos civilizacijos pražūties. Tikiuosi, kad žmonija ras savyje jėgų nugalėti tas tendencijas, sugebės susitvarkyti taip, kad šių dienų galingieji mirties priemonių gamintojai galėtų pelnytis iš milžiniškai išaugusių investicijų gamtosaugai, iš viso mūsų nuostabaus pasaulio gyventojų gyvenimo sąlygų pagerinimo priemonių įgyvendinimo, o ne iš pasaulio militarizavimo.Literatūra:
James A. F.Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Gilbert – “Vadyba”
Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas – “Ekonomikos pagrindai”
Arne John Isachsen, Carl Hamilton –“Ekonomikos pagrindai”
A. Jakutis, V. Petraškevičius ir k.t. – “Ekonomikos teorijos pagrindai”