Faktų santrauka
Žana d`Ark arba Joana Arkietė, Orleano mergelė, Prancūzų tautos didvyrė. Per šimtametį karą ji vadovavo Prancūzijos tautos išsivadavimo kovai prieš anglus. Dievo ir šventųjų regėjimų vedama 1429m., gavusi audienciją pas Prancūzijos dofiną Karolį, įtikino jį pradėti karo veiksmus. Prancūzijos kariuomenė, jos ryžto, tikėjimo pergale ir energijos įkvepta,1429.05.08 išvadavo anglų apsuptą Orleaną. Po sėkmingų žygių užėmė Reimsą, kuriame 1429.07.17 Karolis VII buvo vainikuotas Prancūzijos karaliumi. 1430.05.29 prie Kompjeno Žana pateko į anglų sąjungininkų burgundų nelaisvę ir buvo atiduota anglams. Bažnytiniame teisme Ruane buvo paskelbta eretike bei ragana ir 1431.05.30 sudeginta. 1456m. katalikų bažnyčia ją reabilitavo, o 1920m. paskelbė šventąja.
Šimtametis karas
Kas tuo metu vyko Prancūzijoje? Tai daugiau nei šimtą metų (1337-1453) trukęs karas tarp Prancūzijos ir Anglijos. Jis kilo dėl abipusio noro valdyti žemes Lamanšo sąsiaurio pakrantėje žemyne: Bretanę, Normandiją, Flandriją, Giujeną. 1337m. Anglijos karalius Edvardas III paskelbė karą Prancūzijai. Anglams sekėsi, ir 1360m. jiems atiteko didžiulės teritorijos šalies šiaurėje ir vakaruose. Per kitus dvidešimt metų Prancūzija atsikovojo didžiąją dalį žemių, ir 1396m. buvo sudarytos paliaubos 28 metams. Tačiau Prancūzijoje kilo vaidai tarp armanjakų ir burginjonų, šalyje prasidėjo sukilimai. Tuo pasinaudojo anglai, ir 1415m. po Azenkūro mūšio užėmė šiaurės Prancūziją su Paryžiumi. Anglijos karalius Henrikas V vedė Prancūzijos karaliaus Karolio VI dukterį ir savo palikuonis norėjo matyti Prancūzijos soste. 1422m. mirus Henrikui V ir Karoliui VI, anglai kartu su Burgundijos kunigaikščiu Pilypu Prancūzijos karaliumi paskelbė mažametį Henriką VI, o regentu – Bedfordo kunigaikštį. Dofinas Karolis taip pat pasiskelbė karaliumi Karoliu VII. Prancūzija buvo suskaidyta: jos didžiąją dalį valdė Anglija ir Burgundija, o teritoriją į pietus nuo Luaros – Karolis VII. Anglijos ir Burgundijos užimtoje teritorijoje vyko partizaninis karas. Kai Anglijos ir Burgundijos kariuomenė 1428m. apgulė Orleaną, prancūzų tautos kovai su užkariautojais ėmė vadovauti Žana d’Ark. Nuo tada prancūzams ėmė sektis. Iki 1453m. iš valdų žemyne Anglijai liko tik Kale (iki 1558m.)
Žanos d`Ark vaikystė
1412m. sausio 5 d. (Trijų Karalių naktį) mažame Lotaringijos Šampanės (Champagne) provincijos miestelyje Domremi (Domremy) gime Žana d`Ark. Jos tėvai buvo krikščionys, daugmaž pasiturintys valstiečiai. Būdama maža, Žana mėgo pievas ir sužydėjusias lauko gėles. Ji niekuo neišsiskyrė iš kitų mergaičių, tik paaugusi tapo labai dievobaiminga, noriai lankydavo bažnyčią ir melsdavosi, kai kiti vaikai žaisdavo. Ji padėjo motinai prie namų ruošos. Motina ją mokė siūti ir megzti. Kartais Žana ganydavo avis ar padėdavo broliams arti. Tuomet mergaitė klausydavosi vyrų, laukuose besikalbančių apie karą ir politiką. Kaimynai ją gerai pažino ir mėgo. O ji lankė susirgusius ir užjautė vargšus. Orleano mergelė
Taigi Žana d`Ark augo Šimtamečio karo sumaištyje. Prancūziją draskė pilietinis karas tarp Armanjakų ir Burginjonų, o po Trua sutarties (1420) Prancūzijos sostas atiteko Anglijos karaliui. Ant Šventosios Imperijos ribos esantis Domremi kaimas liko ištikimas dofinui Karoliui, “Buržo karaliui” , kurio rankose tebuvo mažytė karalystės dalelė. Priešai skverbėsi vis gilyn ir gilyn į kraštą, prancūzai nepajėgė jų sulaikyti. Krašto didikams trūko vienybės. Valdovas buvo jaunas, 25 metų, jo niekas nerėmė, jis nebuvo vainikuotas viso krašto karaliumi. Kai anglai užėmė Orleaną, jaunasis karalius neteko vilties. Ketino net atsisakyti karališko vainiko. Jis prašė Dievo ženklo ir karštai meldėsi. Visi jaudinosi, ir kiekvienas žiūrėjo kaip gelbėtis. Jaudinosi ir Žanos šeima. Jie neretai turėdavo slėptis nuo plėšikaujančios kariuomenės. Sugrįžę rasdavo nusiaubtus namus, išvarytus gyvulius. Paauglė dažnai melsdavosi prie šaltinio po stebuklingu medžiu, ir būdama 13 metų pirmąkart išgirdo balsus, raginančius išvyti anglus iš Orleano ir vainikuoti Karolį VII karaliumi. Tuomet mergaitė ėmė lankyti stebuklingąją Dievo Motiną Bermonte. Ji meldėsi, kad Marija globotų jos namiškius ir saugotų nuo anglų kareivių. Bermonte ji vėl ėmė girdėti balsus, jai pasirodė arkangelas Mykolas, šventoji Margarita bei šventoji Kotryna ir Dievo vardu paragino ją nusikirpti plaukus ir vykti pas dofiną, patraukti su jo kariuomene prieš įsibrovėlius ir Reimse vainikuoti Karolį. Po daugelio regėjimų Žana ryžosi vykti pas karalių jam padėti. Kadangi jai tebuvo 16 metų, ji reikalavo palydos iš karališkojo Vokulero valdytojo, Robert`o Baudricourt`o, ir šią palydą, Domremi gyventojų padedama, galų gale gavo. Apsitaisiusi vyriškais drabužiais, paskolintais jai Baudricuort`o, su kardu rankoje, sėdusi ant arklio, kurį jai nupirko susidėję gyventojai, ji leidosi kelionėn 1429 metų sausio mėnesį. Pirmieji jos bandymai patekti pas karalių buvo nesėkmingi. Gvardiečiai tik juokėsi iš “įžūlios valstietės” ketinimų. Tačiau mergelė (pucelle – skaistuolė) turėjo aiškiaregystės galią ir pamokslininkės iškalbą.
Ji kalbėjo su tokiu rimtumu ir užsidegimu, kad Karolis nusprendė ją priimti ir išbandyti. Kovo 4 dieną Šinono pilyje karalius ją priėmė labai santūriai. Buvo metas, kai daugiau aiškiaregių bandė perduoti Dievo perspėjimus karaliui. Tai Žana Mari iš Majė, mirusi 1414m., arba Pieronė Bretonė, sudeginta tais pačiais metais ant laužo. Karalius, išbandydamas šią naują kandidatę, įsimaišė į didikų būrį, bet Žana jį atpažino. Tris savaites Puatjė universiteto teologai tikrino jos pamaldumą, o orios kaimelio moterys – skaistybę, į Domremi buvo išsiųsti vienuoliai pranciškonai rinkti žinių apie jos dorovę. Tyrimai buvo svarūs: paaiškėjo, kad Žana gera krikščionė, nesusidėjusi su velniu. Vadinasi jos pranašysčių reikia paisyti. Žana išvyko iš Šinono kaip tikra karvedė – su kardu ir vėliava rankose. Ant vėliavos buvo Dievo paveikslas ir žodžiai “Jėzus, Marija”. Orleano išvadavimas gegužės mėnesį tapo galutiniu ženklu, patvirtinančiu mergelės misijos dangiškąjį pobūdį. Žana nebuvo tikra kariuomenės vadė. Nors ji kovėsi kartu su kariais, tačiau nedalyvavo kariniuose pasitarimuose. Greičiau ji buvo kariuomenės siela, jos moralė ir viltis. Liepą išsipildė antroji Žanos pranašystė – Karolis VII Reimse vainikuotas Prancūzijos karaliumi. Žana stovėjo šalia “kilnaus dofino”, kuris, jos padedamas tapo ryžtingu karaliumi. Apie mergelę sužinojo šalies gyventojai ir kupini pagarbos ją pamilo. Poetė Christine de Pisan rašė: “tūkstantis keturi šimtai dvidešimt devintais vėl nušvito saulė”.Tų pačių metų rugsėjį Žaną sužeidė nepavykusiame mūšyje dėl Paryžiaus. Mergelė norėjo toliau kovoti, bet karalius stokodamas ginklų ir pinigų, grįžo į Buržą, kur pateko Georges’o de la Tremoille’o įtakon, o šis buvo nusiteikęs prieš Žaną. Karalius suteikė d’Ark šeimai bajorystę, ir norėjo taip baigti išsivadavimo kovą. Užuot eikvojęs jėgas tam, kas atrodė neįmanoma, Karolis nusprendė sudaryti su burgundais taiką.1430m. pavasarį Žana su nedideliu būriu jai ištikimų karių stojo į kovą savo pačios nuožiūra. Gegužę burgundai apsiautė Kompjeną, ir mergelė pateko į nelaisvę. Ji buvo parduota anglams už 10.000 Tūro svarų; Karolis VII net nebandė užmegzti derybų. Žana buvo paaukota susitaikymui. Anglai patikėjo mergelę bažnytiniam teismui. Jam pirmininkavo Bovė vyskupas Piere’as Cauchon’as, kurio žinioje buvo Kompjenas. Šis teologas priklausė burgundų partijai, buvo Karolio VII priešas ir tikėjosi gauti Ruano arkivyskupiją. Taigi Žana buvo iš anksto pasmerkta. Iš pradžių anglai norėjo teisingo teismo. Bet tyrimo, atlikto Domremi kaime ir tarp kareivių, rezultatai pasirodė tokie palankūs teisiamajai, kad buvo sunaikinti. Žanai nepadėjo ir jos karštos kalbos apie savo dievobaimingumą, atsidavimą bažnyčiai ir karaliui, neprisipažinimai esant apgavike ir ragana. Paryžiaus fakulteto teologai 1431m. gegužės 23d. jai paliko visus kaltinimus(vyriško apdaro dėvėjimas, apgaulė ir raganystė, atsisakymas paklusti bažnyčiai) ir paskelbė ją pagone, susidėjusia su piktosiomis dvasiomis, atskalūne, melage ir įtariama esant eretike. Po nuosprendžio Žana pripažino savo paklydimus ir persirengė moteriška suknele. Ji buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos, misti duona ir vandeniu. Tačiau kitą dieną ji vėl apsivilko vyriškus rūbus ir išsigynė savo žodžių. Gegužės 30d. Joana Arkietė sudeginta ant laužo. Kad būtų išvengta mergelės garbinimo, jos pelenai išbarstyti virš Senos upės. Anglai tikėjosi, kad po Žanos d’Ark mirties bus sugriautas Karolio VII autoritetas, o jų pačių pralaimėjimas prie Orleano bus pamirštas Tačiau jie turėjo nusivilti. Legenda pasirodė esanti stipresnė. Prancūzija per 20m. laimėjo kovą prieš anglus. Po dvidešimties metų Žanos motina Isabelle Romee išsirūpino, kad byla būtų peržiūrėta. Procese, nors ir dvejodamas, mergelės, kovotojos ir krikščionės, garbę gynė ir pats Karolis VII. Kaltinimai Žanai panaikinti, ji reabilituota. XX a. pradžioje Žana d’Ark buvo paskelbta šventąja.Mergelės misija panaši į stebuklą ar legendą iš šventųjų gyvenimų. Tačiau jos misiją pirmiausia liudija teismo procesai, kuriuose ji iš pradžių buvo apkaltinta erezija, o vėliau reabilituota, todėl šiandien galima sakyti, kad viskas taip ir buvo, net jei tuo ir sunku patikėti.Žana d’Ark žmonių atmintyje ir mene
Šimtai tūkstančių žmonių kasmet keliauja į Domremi de Piuselį, kur tebestovi namas, kuriame gimė Žana d’Ark. Kaip tautinis simbolis Žana d’Ark įsitvirtino XIX a., kai prancūzai 1918m. nugalėjo vokiečius Pirmajame pasauliniame kare. Paskelbdama ją šventąja, Bažnyčia jai suteikė ir Prancūzijos globėjos vardą.Žanos d’Ark likimo ir charakterio nagrinėjimas jau seniai tapo poetinio vaizdavimo objektu ir svarbia pasaulinės literatūros tema. Frydrichas Šileris (1759-1805) savo tragedijoje “Orleano mergelė” kitaip pavaizdavo istorinę Žanos mirtį: ji išsivaduoja iš nelaisvės ir pasiekia dar vieną pergalę. Mirtinai sužeista ji miršta su dievišku regėjimu akyse. Didžioji dalis Džordžo Bernardo Šo (1856-1950) dramos “Šventoji Joana” medžiagos paimta iš teismo proceso dokumentų. Bertoldas Brechtas (1898-1956) šią istorinę medžiagą panaudojo dukart – dramose “Šventoji Joana iš skerdyklų” ir “Simonos Maršal istorija”. Žanas Anujis (1910-1987) sukūrė dramą “Žana, arba Vyturys”.Žanos d`Ark istoriją “papasakojo” ir kompozitorius A. Honegger’is oratorijoje “Žana d`Ark ant laužo”. Ši oratorija yra skambėjusi ir Lietuvoje: 1998 m. pastatytame spektaklyje Klaipėdos muzikiniame teatre ir 1998m. Lietuvos simfoninio orkestro atliktame muzikiniame reginyje Trakų muzikos festivalyje.Nuo pat kino atsiradimo, Žanos d’Ark istorija vilioja kino meistrus. Prancūzų režisierius C.T. Dreyer’is 1928m. pirmasis sukūrė filmą “Joanos iš Orleano aistros” (“Passion of Joan of Arc”). 1948m. . Fleming’as pastatė filmą “Joana iš Orleano” (“Joan of Arc”), kuriame Žanos vaidmenį atliko garsioji Ingrida ergman. 1962m. R.Besson’as sukūrė istorinį filmą ”Joanos išbandymas” (“Trial of Joan of Arc”). Paskutinė kino versiją apie Žaną d’Ark nufilmuota 1999m. režisieriaus Luc’o Besson’o filme “Žana d`Ark” (“The messenger: The story of Joan of Arc”). Tai vienas gražiausių, didingiausių pastarųjų metų filmų apie tikėjimą, meilę, ištikimybę… Režisierius laikosi istorijos nustatyto laiko ir veiksmo vietos, tačiau daugelį įvykių interpretuoja savaip, panaudodamas specialiuosius efektus, meistriškai įpindamas komiškų elementų.
Ir pabaigai Kanados poeto, dainininko ir kompozitoriaus Leonard’o Norman’o Cohen’o daina apie Orleano mergelę:
Žana D’ark Žaną D’ark lydėjo tik liepsnaKai jojo ten, kur plyti vien tamsaBe spindulių mėnulio ant šarvųIr be žmogaus, kuris apgintų nuo nakties kerų.Ji tarė, “pavargau, užteks kovųNorėčiau vėlei ankstesnių darbų -Vestuvių nuometo ar rūbų bent baltųVilkėčiau – ar ne būtų nuostabu?”.”Ak, malonu girdėti šiuos žodžiusŽinai, kas dieną aš stebiu tavus žygiusIr manyje kažkas taip trokšta nugalėtHeroję tokią šaltą, tokią vienišą turėt.””O kas tu toks?” griežtai sušuko jiKažkam už dūmų, bet čia pat, kely,”Ak, aš ugnis” – atsakė jis”Ir tavo išdidumas, vienišumas mano meilės gal lemtis. “”Ugnie, tad šaldyk savo kūną,Mane priimk i savo rūmą!”Ištarus tai į vidų žengė ji,Kad būtų nuotaka vienintelė, daili.Ugningosios širdies gilioj gelmėjJis sėmė Žanos dulkes vėl vėlIr virš į vestuves atvykusių svečiųIšbarstė pelenus vedybų apdarųUgningosios širdies gilioj gelmėjJis sėmė Žanos dulkes vėl vėlTiktai tada suprato aiškiai ji -Jei Jis ugnis, tai Ją medžiu vadint turi.Girdėjau josios klyksmą, krūpčiojant mačiau,Ir dangišką didybę akyse skaičiauJuk aš taip pat ilgiuosi meilės ir šviesos,Bet ar tokios žiaurios, ir ar tokios ryškios?vertimas 1998 08 06 Joan of ArcNow the flames they followed Joan of Arc as she came riding through the dark; no moon to keep her armour bright, no man to get her through this very smoky night. She said, “I’m tired of the war, I want the kind of work I had before, a wedding dress or something white to wear upon my swollen appetite.” Well, I’m glad to hear you talk this way, you know I’ve watched you riding every day and something in me yearns to win such a cold and lonesome heroine. “And who are you?” she sternly spoke to the one beneath the smoke. “Why, I’m fire,” he replied, “And I love your solitude, I love your pride.” “Then fire, make your body cold, I’m going to give you mine to hold,” saying this she climbed inside to be his one, to be his only bride. And deep into his fiery heart he took the dust of Joan of Arc, and high above the wedding guests he hung the ashes of her wedding dress. It was deep into his fiery heart he took the dust of Joan of Arc, and then she clearly understood if he was fire, oh then she must be wood. I saw her wince, I saw her cry, I saw the glory in her eye. Myself I long for love and light, but must it come so cruel, and oh so bright?
Literatūros sąrašas:1. Nuo senovės iki viduramžių. Nuo 180 iki 1492. – Vilnius, 2002. – p.296-299. 2. Sichtermann Barbara. 50 žymiausių pasaulio moterų. – Vilnius, 2002. – p.62-67. 3. Mergaitės auka Tėvynei. – Kregždutė, 2001.4. www.cinema.lt/filmoanotacija.asp?1298 5.http://www.soften.ktu.lt/~elecs/Cohen/coheno_vert.html 6. http://www.muzikinis-teatras.lt/lt/teatras/istorija.php 7. http://domin.dom.edu/students/gasikest/cd/muzika/ 8. http://www.roerich.ru/main.php?l=lit