Žana d’Ark
„…Jinai viską darė geriau už kitus ne todėl, kad turėjo žinių; jinai išmanė kur kas mažiau už savo kareivius. Bet ji turėjo didelę širdį. Kiekvienas galvojo tiktai apie save, o jinai viena mąstė apie visus. Kiekvienas visų pirma saugojo save, o jinai nesisaugojo visai, nes iš anksto buvo pasryžusi bet kam…” Anatolis Fransas
Datos:1412 m. sausio 6 d. – spėjamoji Žanos gimimo diena.1428 m. gegužės mėn. – pimoji kelionė į Vokulerą.1429 m. sausio mėn. – antroji kelionė į Vokulerą.vasario 12-23 d. – kelionė iš Vokulero į Šinoną.vasario 25 d. – „Išbandymas”.kovo 1d. – balandžio 10 d. – Žana Puatjė.balandžio 29 d. – Žana atvyksta į Orleaną.gegužės 4 d. – Sen Lu paėmimas.gegužės 7 d. – Turelės paėmimas.gegužės 8 d. – Orleano apsiausties nutraukimas.birželio 10 d. – Žaržo paėmimas.birželio 17 d. – Božansio kapituliacija.birželio 18 d. – mūšis prie Patė.birželio 27 d. – išvykimas iš Žjeno į Šsiaurės žygį.lieops 10 d. – Trua kapituliacija.liepos 17 d. – Karolio VII karūnavimas Reimse.rugsėjo 7 –13 d. – Žana prie Paryžiaus.rugsėjo 21 d. – kariuomenės grįžimas į Žjeną.lapkritis – Sen Pjer le Mutjė paėmimas.1430 m. Balandžio pradžia – Žana palieka rūmus.gegužės 14 d. – Žana atvyksta į Kompjeną.gegužės 23 d. – Žana patenka į burgundų nelaisvę.gruodžio 8 d. – Žana perduodama anglams.gruodžio 23 d. – Žana atvyksta į Ruaną.1431 m. sausio 9 d. – Žanos d’Ark proceso pradžia.vasario 21 d. – Košonas pirmą kartą tardo Žaną.gegužės 24 d. – ,,atsimetimas” Sent Ueno kapinėse.gegužės 30 d. – nuosprendžio įvykdymas Žanai.1456 m. liepos 7 d. – Žanos d’Ark ,,nuteisimo anuliavimas”.Žana d’Ark gimė Prancuzijoje, mažame Domremi kaimelyje, kai visur aplink siautėjo karas su anglais, vėliau pavadintas Šimtamečiu (1337 – 1453 m.). Žana žinojo apie karą nuo to laiko, kai prisiminė pati save. Karas buvo visur, nenumaldomas kaip likimas. Tarytum maras jis tuštino miestus ir kaimus, laukus pavertė kapinėmis, visur sėjo mirtį ir siaubą. Nuo pat vaikystės Žana ir kiti kaimelio gyventojai neretai slėpdavosi netoli buvusioje saloje nuo keliaujančių kareivių, kurie apiplėšinėdavo kaimus ir iš to gyveno.
Ji buvo labai jautri bet kokiai neteisybei. Ji negalėjo pakęsti baisaus ir beprasmio žiaurumo, kurį matė visur, įtūžio, kuris būtinai užgriūdavo ant paprastų ir vargšų žmonių galvų, dėl kurių ji visada labai sielojosi. Jos širdis buvo kruvinai sužeista. Jinai beprotiškai gailėjo visų: ir tėvų, ir kaimynų, ir viengenčių iš tolimiausių provincijų, ir vienišo dofino. O už vis labiausiai jai buvo gaila nukamuotos mylimos Prancūzijos.Plačiai atvertomis akimis mergaitė žiūrėjo į pasaulį, tokį baisų ir geidžiamą. Ji jautė nepaaiškinamą norą padaryti kažką nepaprastą, svarbaus visų labui. Jai atrodė, jog girdi kažkokius balsus, raginančius žygdarbiui. Ji regėjo neaiškius, bet širdžiai artimus veidus. Visi šie balsai kalbėjo dievo vardu. Pirmą kartąjų balsus Žana išgirdo, kai jai buvo trylika metų. Paskui jie apsireikšdavo nuolat.Taip, Žana buvo ne tokia kaip kiti. Ji jautė giliau, stipriau išgyveno, jos vaizduotė buvo turtingesnė.Tačiau balsai, kurie jai pasigirsdavo, nebuvo išgalvoti: tai buvo iškankintų žmonių aimanos, kenčiančios tėvynės atodūsiai, jos didelės ir jautrios širdies šauksmas. Todėl taip jautriai jinai įsiklausydavo į balsus ir šventai vykdė visus jų nurodymus.Po Prancūziją pasklido legenda, jog Prancūziją pražudys moteris, o išgelbės mergaitė. Ta mergaitė ateis iš Lotaringijos, iš senos ąžuolų giraitės…Žanos širdis karštligiškai plakė: argi ne jai viešpats siunčia savo ženklus? Argi ne jinai girdi nežemiškų balsų raginimus? Argi ne jos sieloje gimė didysis gailestis?..Iš tiesų nėra ko abejoti, tai jos lemtis. Tėvynė laukia jos. Ir ji ateis. Ji atliks savo pareigą iki galo.Žana nukeliavo į Vokulerą, pas sirą Roberą de Bodrikūrą. Ji prašė jo, kad jis skirtų jai palydą kelionei į Šinoną pas dofiną. Žana aiškino, jog viešpats liepia jai eiti pas karalių, imtis vadovauti armijai, išvaduoti apsuptą Orleaną ir Karolį, kaip teisėtą Prancūzijos valdovą karūnuoti Reimse. Bet Bodrikūras nesutiko. Todėl, kai Žana išgirdo apie Orleano apsiaustį, ji nuvyko į Vokulerą antrą kartą. Šį kartą Bodrikūras sutiko, bet išvykimą vis atidėliojo, kol pagaliau vasario 12 dieną ji išvyko iš Vokulero lydima šešių bendrakeleivių.
Kelionė praėjo gana ramiai, keliauninkų niekas neužpuolė ir jau vasario 23 dieną Žana su savo bendrakeleiviais pasiekė Šinoną. Karalius Karolis VII ne iš karto sutiko ją priimti. Jis abejojo. Gavęs laišką iš Vokulero, jis tikėjosi, kad pas jį atvyks žiniuonė ar aiškiaregė, kuri galės jam patarti, o ne mergaitė, besiveržianti į mūšį. Karalius nusprendė pirmiau pasitarti su savo patarėjais siru Žoržu de Tremuiliu ir Reimso arkivyskupu, monsinjoru Renjo de Šartru. Juk Žana galėjo būti siųsta ir velnio, o ne dievo.Sirui de Tremuiliui nelabai patiko idėja, jog kažkokia mergiotė žada išgelbėti Prancūziją. Jam buvo gera tuometinė jo padėtis: jis jau buvo susigrobęs nemažą dalį karaliaus turtų ir tikėjosi susigrobti dar daugiau. Todėl jis pasiūlė „išbandymą”: tegu Žana, atėjusi į priėmimą dvariškių minioje pati atranda karalių ir priena tiesiai prie jo. Tai padės visiems suprasti, ar ji tikrai siųsta dievo.Bet kaip siras de Tremuilis nustebo, kai Žana iš tikrųjų atpažino karalių didžiulėje minioje, nors karalius ir buvo apsirengęs prasčiausiais savo drabužiais ir atrodė kur kas prasčiau nei visi kiti dvarininkai. Arkivyskupas, nuo pat pradžių palaikęs mergelę, džiūgavo. Jis įtikinėjo karalių kuo greičiau pasiųsti Žaną į Orleaną, kur viskas išaiškės galutinai. Juk dvasininkija nerado reikalo ją atstumti. Bet sirui de Tremuiliui vis prieštaraujant, teko paskirti Žanai dar keletą „išbandymų”: primiausia ją apgyvendino karaliaus rūmuose, kur ją nuolat prižiūrėjo dvi damos, kurios būtų pastebėjusios, jei ji būtų bendravusi su velniu. Bet to neužteko. Prieš leisdami jai keliauti į Orleaną, jie pasiuntė ją į Puatjė, kur žymiausi karalystės teologai ją dar kartą patikrino. Bet nors jie ir rado prie ko prikibti, davė teigiamą atsakymą, nes suprato, kad to nori arkivyskupas de Šartras, o jie palaikė jo pusę.Žaną skaudino tai, kad ja nepasitikėjo, kad rengė visokius išbandymus ir trukdė jai kuo greičiau pasiekti Orleaną. Bet ją džiugino ir palaikė mintis apie tai, kad paprasti žmonės, valstiečiai tiki ja ir palaiko ją. Ji intuityviai suvokė paprastą tiesą: ne dvasininkai, ne kilmingi ponai, ne karalius, o liaudis, paprasta liaudis nuoširdžiai tiki ja ir pasiryžusi bet kokiam žygiui! Taip, tik šitie nelaimingi ir skriaudžiami, bet tvirtos dvasios žmonės gali išgelbėti šalį. Tegu ponai sau rezga intrigas – jie bejėgiai prieš liaudį. Tegu kunigai rezga tinklus – liaudis juos sutraukys. Kol jinai, Žana, su liaudimi, kol liaudis su ja, jai nieko nebaisu. Jos didįjį gailestį suvokė ir perėmė tūkstančiai paprastų žmonių, ir tai pagimdė jėgą, kuri padarys žygdarbį, o žygdarbis atves į pergalę!Žana d’Ark buvo taikus žmogus. Ji nekentė karo ir norėjo kuo greičiau jį baigti. Bet tam, kad tai padarytų, ji turėjo nukeliauti į Orleaną. O ten ji sužinos, ar anglai sutiko su jos taikos prašymu, ar jai vis dėlto teks stoti į kovą. Mylėdama taiką už viską labiau, ji paprašė, kad ant vienos jos vėliavos pusės būtų pavaizduotas laiminantis viešpats, simbolizuojantis taiką, o taip pat taikos simbolis – balandis – būtų pavaizduotas ir kitoje vėliavos pusėje. Ji gavo baltus šarvus ir baltą žirgą, taip pat senovinį kalaviją.Pagaliau ji buvo pasiruošusi. Armija taip pat buvo surinkta. Nemaža dalį jos sudarė paprasta liaudis, kuri nuoširdžiai troško išvaduoti savo gimtąją žemę. Tai suteikė armijai nacionalinės išvaduojamosios armijos pobūdį. Šios armijos siela tapo mergaitė, atnešusi į ją baltą taikos vėliavą.Žana aktyviai dalyvavo parengiant naują armiją. Jinai susipažindavo su žmonėmis, stengėsi sužinoti jų nuotaikas, dalijosi su jais savo mintimis ir viltimis. Mergaitė labai rūpinosi karine drausme. Jinai stengėsi įteigti kapitonams ir kareiviams, jog tiktai nepaprastai vieningai, tiktai atsisakius palaidų samdytų gaujų įpročių galima laimėti pergalę. Jinai vertė kareivius susilaikyti nuo šiurkščių keiksmų ir girtuokliavimo, negailestingai vijo iš armijos laisvo elgesio moteris, įspėjo, kad stovyklose nebūtų taip įprastų vagysčių ir prievartos.
Kapitonai su nuostaba žiūrėjo į karvedį baltais šarvais: to jiems dar neteko matyti. Žana be baimės eidavo į žiaurių mušeikų ir keikūnų draugiją, nieko nepaisydavo ir pasiekdavo savo!Pagaliau Žana atvyko į Orleaną. Čia ją pasitiko minios žmonių, laukusių jos ir tikėjusių, jog tik ji gali išvaduoti Orleaną ir visą Prancūziją. Bet, Žanai dar jojant miesto gatvėmis, nuo neatsargaus fakelininko judesio užsidegė veliava. Ugnis greitai plito, galėjo kilti gaisras. Blogas ženklas! Tačiau anksčiau, negu žiūrovai atsipeikėjo, pavojus praėjo. Žana greit pagriebė veliavą ir užgesino liepsną. Savo stipriomis rankomis jinai atitolino nelaimę nuo miesto! Taip, jinai buvo stebuklas, ir stebuklui buvo lemta išgelbėti Orleaną. Kas dabar galėjo tuo abejoti?
Tačiau Žana d’Ark tikėjo ir žavėjosi beveik vien tik liaudis. Ji nepateisino Reimso arkivyskupo vilčių. Jisai ir kiti jį palaikę žmonės tikėjosi ją paversti savotišku šventu paveikslu, kurį nešant minios priekyje galima būtų nukreipti liaudį kur panorėjus. Jiems ir į galvą neatėjo, kad šita nemokyta valstietė galėtų pretenduoti į didesnį vaidmenį negu aklas jų valios vykdytojas. Tiems ponams Žana buvo didelio žaidimo smulkutė figūra, niekingas pėstininkas, kurį kaip nori gali stumdyti šachmatų lentoje, o jei pasirodys visiškai nereikalinga, ir visiškai numesti. Jie nusprendė nedelsiant ją nušalinti nuo dalyvavimo kariniuose dalykuose. Tegu buna dievukas. Tegu liaudis tenkinasi ja kaip šventąja. Bet tik tiek. Taip bus nuraminti prasčiokai, o kapitonai ir riteriai padarys visa, ką turi padaryti. Tuomet pergalę lems tie, kurie ir turi ją lemti – kilmingieji bajorai. Taigi kapitonai surengė sąmokslą prieš Mergelę Žaną. Jie nusprendė gegužės 4 dieną pulti Sen Lu bastiliją, bet nepranešti apie tai Žanai ir jos liaudies kariams. Bet…Žanos žinių stoką gamta kompensavo gausiai apdovanodama ją ypatinga vidine būsena. Iki kraštutinumo nusiteikusi pasiekti tikslą, visiškai atsidavusi savo didžiosios idėjos įgyvendinimui, Žana jautriai jautė viską, kas tiesiogiai ar netiesiogiai lietė šią idėją. Štai ir gegužės 4-ąją ji aiškiai pamatė nesuprantamą kapitonų santūrumą: susitikę jie vengė jos žvilgsnio. Ji jautė, kad čia kažkas slypi. Ir vos tiktai atsigulusi, Žana staiga vėl atsikėlė, liepė aprengti jai šarvus, ir tikino, kad vyksta mūšis. Ji neklydo.
Kapitonų puolimas buvo nesėkmingas. Kai pagaliau pasirodė Žana, kareiviai bėgo iš mūšio lauko gėdingai pralaimėdami. Ore suplėvesavo Žanos vėliava. Ir čia sukrėstų kapitonų akyse įvyko stebuklas: jų pavargę kareiviai, nenorėję nieko klausyti, sumušti ir vejami mirties baimės, daugiau nieko nebebijo. Jie tiki pergale! Ir po tris valandas trukusio puolimo Sen Lu tvirtovė buvo paimta. Tai buvo pirmoji prancūzų pergalė po daugelio apsiausties mėnesių, po daugelio pralaimėjimų, po daugelio nevilties dienų. Ir ši pergalė buvo laimėta prieš ponų valią, paprastų žmonių jėgomis, narsios valstietės didvyriškumu ir sumanumu.Tada sekė Turelės puolimas. Ją puldami kapitonai vėl norėjo apgauti Žaną ir ją su liaudies kariais pasiųsti kaip masalą į Sen Loranso bastiliją, kur buvo susirinkusios pagrindinės anglų pajėgos. Bet Žana ir vėl suprato klastą, ir vėl Žanos dėka buvo laimėtas mūšis.O gegužės 8 dieną anglai jau bailiai spruko iš savo įtvirtinimų palikę belaisvius, sergančius, sužeistuosius, savo mantą, patrankas, sviedinius ir apsiausties įrangą.Orleano apsiaustis iš viso truko du šimtus dienų, o po Mergelės atvykimo, ji buvo nutraukta jau devintąją dieną…Nuo to laiko Žana d’Ark amžiams liko Orleano mergelė.Žanos žygdarbis greitai pasiekė visus Prancūzijos miestus ir kaimus. Įvykiai prie Orleano sugriovė mitą apie priešo nenugalimumą. Vadinasi, nėra ko nusiminti. Reikia sustiprinti pasipriešinimą ir žengti pirmyn.Vėl atgijo partizaninis karas. Jo mastai stulbino net sąjungininkus. Judėjimas plėtėsi ir stiprėjo. Kai kuriose vietovėse partizanai sėkmingai užimdavo net pilis, miestus ar net ištisus rajonus.
Norint karūnuoti karalių Reimse, pirmiausia reikėjo užtikrinti Luaros vidurupio saugumą, likviduoti anglų garnizonus ir įtvirtinimus. Todėl Žana nutarė nedelsiant vykti pas karalių ir prašyti naujos armijos. Bet karalius pinigų duoti atsisakė pasiaiškinęs pinigų stygium. Laimei, tūkstančiai žmonių buvo pasiruošę kovoti už savo gimtinės laisvę, tad surinkti armiją nebuvo taip sudėtinga. Žmonės patys ėjo pas Mergelę. Ir iki gegužės pabaigos jų susirinko beveik dvylika tūkstančių.
Naujoji armija išžygiavo link Žaržo, kurį lengvai užėmė, vėliau patraukė prie Božansio, kuris kapituliavo – anglai taikiai paliko miestą. Sekantis mūšis įbyko pie Patė miesto, kur pasirodė ir ilgai anglų lauktas pastiprinimas – Fastolfo kariuomenė. Bet Fastolfas, pamatęs žiaurias grumtynes išsigando ir pats pirmas paliko mūšio lauką.Žjeno mieste susirinko beveik trisdešimt tūkstančių žmonių. Tai buvo ta pati liaudis, tikėjusi Mergele ir troškusi išvaduoti Prancūziją. Jie ruošėsi į ilgą žygį. Jie ruošėsi kelionei į Reimsą. Ir nors rūmai šią žinią sutiko nelabai džiugiai, vis dėlto kariuomenė pajudėjo. Karalius taip pat. Pakeliui jie susitarė su Oksero miestu, anglai jiems paliko Trua, Šolono raktai buvo įteikti karaliui, o Reimso miestiečiai pakvietė karalių įžengti į miestą. Pagaliau liepos 17-ąją dieną karalius Karolis VII buvo karūnuotas Reimse. Visa šalis džiūgavo: pagaliau šalis turėjo tikrą valdovą!Žana irgi džiaugėsi, nes ji atliko savo misiją. Ji išpildė savo pažadą ir karūnavo karalių. Bet tuo jos žygis negalėjo baigtis. Didelė Prancūzijos dalis vis dar buvo užimta, Paryžius taip pat vis dar buvo anglų rankose. Reikėjo tęsti karą. Ir pirmiausia reikėjo kuo greičiau atkovoti Paryžių.Bet karalius vis neleido jai išvykti, vis neleido pradėti kovų, rūmai vis vilkino Paryžiaus puolimą, kol pagaliau Paryžių pasiekė anglų atsiųstas pastiprinimas. Žana negalėjo sėdėti rankas sudėjus. Ji neištvėrė ir išvyko į Paryžių slapčia, nepasakiusi to karaliui.Kareivių nuotaikos sutapo su jos, jie irgi norėjo kuo greičiau keliauti į Paryžių ir jį atsikovoti. Bet jau buvo per vėlu. Anglai turėjo dideles pajėgas, o vėliau atvykęs karalius vis trukdė kovoti. Paryžiaus atkovoti Žanai nepavyko. Tai buvo pirmoji jos nesėkmė.
Žanai teko pasilikti rūmuose prie karaliaus. Ji buvo nelaiminga: visi aplink esantys nekentė jos, stengėsi pakenkti. Jie nušalino visus, kurie ja nuoširdžiai tikėjo. Jie šniukštinėjo kiekvieną jos žingsnį, sekė ją.Ilgai Žana ten neištvėrė. Gudriai apgavusi savo seklius, ji paspruko iš rūmų ir, patraukusi į savo pusę keletą šimtų karių, iškeliavo į Kompjeną, kur vyko mūšiai su anglais. Pakeliui jos kariuomenę papildė minios savanorių ir netrukus Žanos būrį jau sudarė du tūkstančiai kareivių.Gegužės 23 dieną Žana išvedė savo būrį į kovą su anglais. Tai turėjo būti lengva pergalė, Marinji, kurį jie turėjo pulti, nebuvo sutelkta daug anglų kareivių. Bet kažkas išdavė prancūzus. Besikaunant netikėtai pasrodė anglų kariuomenės pastiprinimas. Prancūzams teko trauktis.Bet Žana buvo išduota. Ją išdavė kapitonas Flavi. Jis pirmasis su savo kariais pasitraukė iš mūšio lauko, uždarė miesto vartus ir pakėlė tiltą. Žana nespėjo patekti į miestą. Ji buvo paimta į nelaisvę. Būtent to ir troško ir Anglijos, ir Prancūzijos politikai.Ištisus šešis mėnesius buvo sprendžiamas Žanos likimas, ištisus šešis mėnesius ji buvo kalinama ir vežiojama iš pilies į pilį. Galiausiai Žana pateko į Anglijos vyriausybės įgaliotinių rankas, nes Prancūzijos karalius nesutiko jos išpirkti. Ji karūnavo karalių Reimse, o jis, atsilygindamas, leido ją persekioti ir net nesistengė jos išgelbėti.
Prasidėjo Žanos d’Ark procesas. Jis vyko Ruane, Normandijos širdyje, kur buvo daugiausia anglų karių. Tai turėjo būti „parodomasis procesas”, kuris turėjo paveikti visų tikinčiųjų protus. Jam vadovavo vyskupas Košonas, kuris nekentė Žanos, nes dėl jos neteko savo turtų ir pajamų. Mergaitė tapo pasibaisėtinos savivalės auka, netgi inkvizicijos, tokios tolimos nuo bet kokio teisėtumo, procesų požiūriu.
Pirmasis jos tardymas vyko viešai dėl „auklėjamųjų” sumetimų: publika savo akimis turėjo pamatyti „raganą” ir pasibaisėti jos demaskavimu. Bet Žana laikėsi tvirtai, atsakinėjo gerai apgalvodama kiekvieną atsakymą. Ji drąsiai mesdavo iššūkį teisėjams ir teisėjai turėdavo pripažinti pralaimėję, nes viskas, ką ji sakė, buvo tiesa.Nuo to laiko buvo atsisakyta viešų posėdžių. Teismo nariai rinkosi mažame kambarėlyje, bylą vedė slaptai. Vyko nesibaigiantys tardymai. Tardymai vyko tiesiog Žanos kameroje po du tris kartus per dieną. Ją labai nuvargino: grandinės buvo sunkios, prižiūrėtojai nuolat tyčiojosi ir neleido jai net išsimiegoti, maisto buvo nedaug. Bet Žanos dvasia liko stipri. Kunigams įkalčių rasti nesisekė, ji atsakinėdavo gudriai, išsisukinėdama nuo tiesaus atsakymo. Be to, pradėjo atsirasti ir jos šalininkų. Bet jie, išsakę savo nuomonę, kuo skubiau palikdavo Ruaną, o jei nespėdavo, buvo uždaromi į kalėjimą. Deja, šie pavieniai pasisakymai nepalengvino Žanos padėties.Bet vis dėlto kunigai rado prie ko prikibti. Jie surašė kaltinamąjį aktą, kuris kaltino Žaną pasidavus erezijai. Bet reikėjo priversti Žaną pripažinti šį aktą. Reikėjo, jog ji pati prisipažintų, kad klydo, kad atgailauja ir nori pasitaisyti. Tačiau to padaryti jiems vis nesisekė. Pagaliau melo, gudrumo bei klastos dėka jie tai padarė gegužės 24 dieną Sent Ueno kapinėse, kur šį „atsimetimą” stebėjo minios žmonių.Jai buvo leista atgailauti, ją paliko gyvą. Bet neilgam. Po „atsimetimo” ji turėjo dėvėti moteriškus drabužius, nusiskusti galvą. Ji tai įvykdė, bet vieną rytą atsibudusi pastebėjo, kad prie jos lovos vietoj naujosios suknelės gulėjo padevėtas vyriškas kostiumas. Ilgai nesvarsčiusi ji apsivilko jį. Ji labai gailėjosi savo „atsimetimo”, joje vyko žiauri vidinė kova, ji kankinosi dėl savo silpnavališkumo ir mirties baimės. Juk kovodama ji to nebijojo. Todėl ji nusprendė, kad savo klaidą išpirks tik vėl apsivilkdama vyrišką kostiumą tuo parodydama, kad vis dar tiki savo ankstesnėmis tiesomis.Kai pas ją atėjo vyskupas Košonas, ji jam pasakė, kad apsivilko šį kostiumą savo valia, nes pats vyskupas nevykdė savo pasižadėjimo. Vyskupas negalėjo prieštarauti. Tai buvo tiesa. Bet šis jos poelgis nulėmė jos likimą: ji buvo atiduota į pasaulietinės vyriausybės rankas. Juk „šventoji bažnyčia” niekada nepraliejo kraujo. Bet jeigu tik Ruano miesto baljis išdrįstų neįvykdyti to, ko norėjo bažnyčia, jis pats akimoju būtų atskirtas nuo bažnyčios ir apšauktas eretiku.1431 metų gegužės 30 dieną Žana d’Ark buvo sudeginta ant laužo.1455 metų lapkričio 7 dieną Paryžiaus dievo motinos katedroje įvyko iškilmingas Žanos iš Domremi reabilitavimo proceso atidarymas. Buvo apklausta daugybė žmonių, mačiusių ir pažinojusių Žaną įvairose vietose – iš viso šimtas penkiolika. Visi kalbėjo apie jos jautrią širdį, apie jos gerumą ir paslaugumą, jos meilę darbui ir dirbantiems žmonėms. Niekas iš jų net neužsiminė apie „stebuklus”. Taigi 1456 metų liepos 7 dieną Žana d’Ark buvo reabilituota, arba, kitaip sakant, jos nuteisimas buvo anuliuotas