Baltų papuošalaiApie žalvario amžiaus antrosios pusės apdarus nėra išlikę jokių žinių, nes gyvavo kūnų deginimo paprotys. Bet ankstyvajame geležies amžiuje pasitaiko radinių, kuriuose galima įžvelgti užuominų ir apie Lietuvos žmonių aprangą. Žinomas prūsų kailinis apsiaustėlis iš Driobnico (Dröbniz). Į jį 600 – 500 m. pr. Kr. buvo suvyniota 12 – 14 metų mergaitė ir paskandinta pelkėje. Apsiaustas iš 4 avikailių, 80 cm ilgio ir 150 cm pločio. Jis trimis siūlėmis kruopščiai susiūtas plonyčiais suktais odiniais dirželiais. Viršutinis pakraštys apsiūlėtas, dešinėje pusėje išlikęs odinis dirželis, kairėje – kilpelė, per kurią apsiaustėlis buvo surišamas. Iš abiejų pusių dar išsikišusios prie viso kailio prisiūtos avies kojų juostelės. Ties pečiais matyti įsiuvų pėdsakai. Apačioje skersai einanti siūlė jungė juostą, pailginančią apsiaustėlį. Tačiau kitados buvęs, matyt, gražus apsiaustėlis labai nunešiotas, įstrižai per visą ilgį perplėštas ir labai negrabiai susiūtas žarniniais iš trijų dalių suvytais siūlais.Akmens, žalvario ir vėlesnių amžių žmonės, matyt, daug reikšmės teikė galvos apdangalams. Galvą jie laikė sielos buveine, tad turėjo ją ypač puošti. Taip pat žinoma, kad galvos apdangalas visais laikais išreikšdavo socialinį žmogaus statusą.Archeologas V. Urbonavičius, atkurdamas Biržulio žynio galvą, pavaizdavo jį su smailia odine kepuraite. Žynio kaukolę vainikėliu juosė pragręžtų žvėrių dantų vėrinėlis. Tačiau tarp jo ir kaulo likęs žemių sluoksnelis rodė, kad po tais papuošalais dar turėjo būti kepurė. Ji galėjo būti ir kailinė. Moterys plaukus pynėsi į kasas. Ankstyvajame geležies amžiuje mergaitės nešiojo apvalias kepuraites, dažnai puoštas žalvariniais kabučiais. Kurmaičių mergaites dabino sraiginės įvijos ir antsmilkiniai. Raudonėnų mergaitės dėvėjo plaušines kepuraites su dvinariais įvijiniais antsmilkiniais. Senajame geležies amžiuje (I – IVa.) buvo nešioja-mos puošnios kepurėlės, siūtos iš storo vilnonio audinio ir puoštos žalvarinėmis pakabėlėmis, įvijomis.Atsiradus žalvariui, baltai ėmė iš jo gaminti ne tik įrankius, bet ir papuošalus – smeigtukus (ąselinius ir įvijinius), apyrankes (juostines, smailėjančiais galais, apvalias ir įvijines), žiedus. Kadangi žalvariniai papuošalai buvo brangūs, žmonės darė panašius papuošalus iš kaulo. Ir tik tada, kai baltų žemėse paplito geležis, žalvariniai papuošalai tapo neatsiejama drabužių dalimi.Ankstyvajame geležies amžiuje (Va. pr. Kr. – Ia.) atsirado įvairesnių formų smeigtukai (lazdeliniai, ritininiai, rateliniai, statinėliniai, žiediniai, dažnai su pakabėlėmis ir grandinėlėmis), antsmilkiniai (įvijiniai, plokšteliniai, žiediniai), antkaklės (trimitiniais, smailėjančiais, buoželiniais, kūginiais, kilpiniais, šaukštiniais galais). Prie antkaklių dažnai būdavo pritvirtinama įvairių formų kabučių.Senajame geležies amžiuje (I – IVa.) papuošalų labai padaugėjo, jie tapo itin įvairūs. Meniškai daryti netgi kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, diržai būdavo papuošiami įvairiomis plokštėmis, sagtys darytos ne tik iš žalvario, bet ir sidabro. Bene dažniausias I – IVa. papušalas – segė drabužiams susegti. Jos įvairių formų: pasaginės, lankinės, skydelinės, akinės, laiptelinės, apskritos. Daug ir įvairių formų segių būdavo atsivežama iš Romos imperijos. Ne mažiau populiarus papuošalas buvo apyrankės. Jas gamindavo įvairių formų: pumpuriniais galais, apvalias ir kampuotas, juostines, su iškiliomis ataugomis, įvijines; įdomūs buvo ir jose iškalti ornamentai. Apyrankes dažnai nešiojo po kelias ant abiejų rankų.
Be jų rankas puošė ir žiedai (III – IVa. – juostiniai ir įvijiniai). Šio laikotarpio karoliai daryti iš emalės, stiklo, žalvario ir gintaro. Kartais į vieną vėrinį būdavo suveriami įvairių rūšių karoliukai. Senajame geležies amžiuje papuošalus nešiojo tiek moterys, tiek vyrai. Žinoma, vyriški buvo masyvesni. Turtingesnieji papuošalus gaminosi ne tik iš žalvario, bet ir iš sidabro. Viduriniajame geležies amžiuje (V – Xa.) papuošalai pakito gana mažai. Tebesipuošia-ma antsmilkiniais, antkaklėmis. Atsirado naujų formų antkaklių – su dėželiniais, storėjančiais ir užsikeičiančiais, pergniaužtais, ruplėtais, balneliniais, kūginiais galais, taip pat su rakto formos skylute užsegti.Antkaklės darytos ne tik iš vientisos žaliavos – kartais suvejamos iš dviejų vielų – tokios vadinamos vytinėmis. Labai paplito įvairių formų lankinės segės su trikampės, žvaigždinės, kryžminės, vėduoklės formos kojelėmis, žieduotosios, aguoninės, pelėdinės, laiptelinės. Puošnesni tapo smeigtukai. Jų galvučių formos labai įvairios: atsirado buožinių, ramentinių, trimitinių (sujungtų grandinėle), trikampių, kryžinių, žiedinių.Apyrankės įvijinės, storagalės, su trikampe iškyla per vidurį. Žiedai, kaip ir anksčiau, juostiniai ir įvijiniai.Vėlyvajame geležies amžiuje (X – XIIIa.) taip pat nešiojamos kepurėlės, apgalviai, daug randama šio laikotarpio žalvarinių ir sidabrinių antkaklių (suktinių su užkeistais pastorintais galais, vytinių). Pasirodė naujos – sudėtinės antkaklės (sudėtos iš kelių ir sujungtos plokštelėmis). Šiuo laikotarpiu moterys pamėgo karolius, kurie dažniausiai daryti iš gintaro, stiklo, emalės. Baltu gyvenamiji vieta Baltai nuo pat susiformavimo laikų gyveno gana izoliuotai.Jie buvo nutolę nuo pagrindinių civilizuotų Europos centrų, o jų žemės buvo pelkėtos, miškingos ir todėl sunkiai pasiekiamos kaimynų.Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais. Didžiojo tautų kraustymosi laikais jiems teko patirti karingų klajoklių grėsmę.