Įžanga
Pradedant kalbėti apie XX amžiaus dramą ir jos atstovus reiktų aptarti patį laikotarpį, nes įvykiai, besiklostę šiame amžiuje, buvo pamatas formuotis to laiko dramaturgijai. Bet kokiam reiškiniui, krypčiai gimti reikalinga paspirtis. Ta paspirtis buvo jau XIX a. pabaigoje, kai „buržuazinėje filosofijoje, sociologijoje ir mene buvo jaučiamas aiškus nusivylimas socialine žmogaus veikla, siekimas gilintis į jo sąmonės pasaulį ir individualią psichinę patirtį. Šios tendencijos pagilėjo po pirmojo pasaulinio karo, galutinai diskreditavusio buržuazinės visuomenės socialinius ir politinius idealus“ [1, p. 573]. Tai buvo lūžio užuomazgos po kurio turėjo formuotis naujas požiūris ir jam didžiausią įtaką turėjo prancūzų mąstytojo Anri Bergsono (1859 – 1941) intuityvistinė filosofija ir austrų psichiatro Zigmundo Froido (1856 – 1939) psichoanalizės teorija. Jų pagrindu buvo suformuota subjektyvistinė žmogaus koncepcija būdinga to laiko modernistiniai meno krypčiai. „A Bergsonas , laikydamas pasaulį ne faktu, o procesų visuma, mėgino įrodyti, kad šie procesai yra vieningi su sąmone. Prieš vienpusišką intelektą jis iškėlė intuiciją, kurią laikė pranašesne už protą. Ir į meną jis žiūrėjo kaip į intuityvaus tikrovės pažinimo įkūnijimą, nesuinteresuotą gamtos ir savęs stebėjimą“ [1, p. 573]. Z. Froidas pabrėžė „lemiamą vaidmenį pasąmonėje glūdinčių instinktų, sąlygojančių antrinę intelektualinę ir visuomeninę individo veiklą“ [1, p. 573]. Jis ignoravo sąmoningą socialinę menininko patirtį, istorinį bei kultūrinį meno sąlygotumą. Z. Froido mintis toliau vystė Karlas jungas (1875 – 1961), jis teigė, kad „pasąmonė nėra vien individo instinktų, įgimtų troškimų, bet ir kolektyvinės žmonijos patirties buveinė. Genialaus menininko kūriniuose turi atsispindėti „kolektyvinė pasąmonė“, kaupianti bendražmogišką patirtį“ [1, p. 573]Taigi, A. Bergsono, Z. Froido ir K. Jungo teorijos, suformavo daugelio XX a. menininkų polėkį į psichologizmą ir pasąmonės reiškinių vaizdavimą. Tad Vakarų dramos raidą galime glaudžiai sieti su bendrais epochos kultūros, filosofijos bei mokslinės minties procesais. Autoriai XXa., kurdami grožinius vaizdus, sykiu analizuoja patį kūrybos procesą, meninės vaizduotės prigimtį. Tam tikrų gyvenimo reiškinių transformacija, jų įsikūnijimas vaizduose ir jų analizė tiesiogiai vyksta prieš žiūrovo akis.
Tad aptarus šį laikotarpį ir jo tendencijas galime plačiau apžvelgti XX a. vakarų dramaturgus ir jų kūrybą.Siekdami įtvirtinti scenos autonomiją, XX a. dramaturgai jau nebegali tradiciniais realistinės dramos kanonais. Jie neretai grįžta prie senovinio teatro ištakų – mito, ritualo, viduramžių farso bei rytų teatro formų. Gijomas Apolineras (1880 – 1918) prancūzų poetas ir dramaturgas, siurrealistinio teatro principų formuluotojas. Būtent nuo šio teatro kyla XX a. dramaturgijos tendencijos. G. Apolineras savo pjesėje „Teiresijo krūtys“ pratarmėje atmeta tikroviškumo iliuziją scenoje, reikalauja atsisakyti buržuazinio bulvarinio teatro pseudorealizmo, ragina kurti scenoje gilesnius vidinius konfliktus atskleidžiantį vaizdą. Jis pirmąkart pavartojo terminą „siurrealizmas“, kuris buvo polemiškai nukreiptas prieš tuometinio Vakarų teatro ir apskritai meno vulgarų ir ampyrišką tikroviškumą. Prasidėjusį maištą tęsia vienas įdomiausių XX a. teatro eksperimentatorių Žanas Kokto Žanas Kokto (1889 – 1963) prancūzų dramaturgas, poetas ir prozininkas, kino scenaristas ir režisierius, esė autorius. Kai kurios jo dramos gali būti siejamos ankstyvoje poetinėje kūryboje pasireiškiančia dadaizmo, kubizmo ir siurrealizmo kryptimi. Kurios pasireiškė pabrėžtinu alogiškumu, siekimu apstulbinti žiūrovą nelauktomis, dažnai fantastiškomis situacijomis, ekstravagantiškais vaizdais ir leksika. Pati Ž. Kokto dramaturgija skirstoma į šešias pagrindines grupes:1. Pjesės – baletai („Žydas dievas“ , „Jautis ant stogo“) 2. Mitiniais bei klasikiniais siužetais pagrįstos dramos. Dramaturgas pirmą kartą prancūzų teatre sujungia graikų tragedijos elementus su dabartimi, ieško antikos ir šiuolaikinės kultūros sąsajų. („Antigonė“ , „Edipas karalius“ , „Orfejas“) 3. Viduramžių „fajerijos“ – viduramžių legendų pagrindu parašytos pjesės („Apvalo stalo riteriai“)4. Neoklasikinės ir neoromantinės pjesės. Jose autorius siekia klasikinio ir romantinio stilių sintezės. („Reno ir Armida“ , „Bakchas“)5. Iš klasikinio teatro perima romantinį lyriškumą ir patetiką, V. Hugo dramoms būdingas antitezes. („Baisūs tėvai“ , „Rašymo mašina“)
6. Monodrama („Žmogaus balsas“) [1, p 583]Taip pat teatro kalbos ieškojimai sprendžiant aktualias epochos problemas, ryškūs vokiečių dramaturgo ir poeto Bertolto Brechto epinėje dramoje bei teatreBertoltas Brechtas (1898 – 1956) yra vienas įžymiausių XX a. intelektualinio teatro kūrėjų. Jo triumfui tegali prilygti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios dramaturgų H. Ibseno, G. Hauptmano ir B. Šo pasisekimas. Brechtas vengė štampų, rutinos, aklo sekimo pripažintais autoritetais. Brechtas pradėjo rašyti 1914 metais, bet į viešumą išėjo trečiojo dešimtmečio pradžioje. Jis iš karto pasireiškė kaip universalus menininkas — kūrė eilėraščius, dainas, publicistinius straipsnius, vėliau romanus ir kt. Tačiau didžiausia rašytojo aistra visada buvo ir liko teatras. Savo uždaviniu jis laikė mokslo amžiaus meno — teatro — sukūrimą, teatro, sugebančio „ne tik atspindėti pasaulį, bet ir prisidėti prie jo pakeitimo”, tapti aktyvia pažangių idėjų tribūna. Dramaturgas siekė žiūrovą suaktyvinti ir paversti jį kovotoju, nesitaikstančiu su gyvenimo blogybėmis, giliai tikinčiu, kad nuo jo valios ir pastangų priklauso žmonijos likimas. Jam svetimas buvo ekspresionistų idealizmas, egzaltuota deklamacija,, abstraktus humanizmas. Visiškai nepriimtinas Brechtui buvo buržuazinis dekadentinis. teatras, kuris nekėlė socialinių problemų, o tik stengėsi užliūliuoti žiūrovą, atitraukti jį nuo realybės, perkelti į apgaulingų svajonių bei sentimentalių emocijų pasaulį.Luidžis Pirandelas (1867 – 1936) – italų dramaturgas, novelistas, romanistas. Teoriniame straipsnyje Humorizmas (1908) L. Pirandelas teigia, kad menas turi būti ne gyvenimo kopija, o priemonė atskleisti žmogaus esmę, ją apnuoginti. Pirmosiose pjesėse Gniaužtai (1910) ir Liola (1916), kurios parašytos pagal verizmo (verizmas – XIX a. pabaigos it. lit-ros, muzikos ir dailės srovė, artima natūralizmui ir kritiniam realizmui) tradicijas, vaizduoja varguomenės gyvenimą. Personažų elgseną mėgina pagrįsti psichologija. L. Pirandelas 1925 m. Romoje įkūrė „Teatro d‘arte“ ir iki 1928 m. jam vadovavo. Savo brandžiausiose dramose Taip yra (jei jums taip atrodo) (1918), Šeši personažai ieško autoriaus (1921, liet. 1973), Henrikas IV (1922, liet. 1986), Gyvenimas, kurį tau duodu (1924), Kiekvienas savaip (1924), Šiandien mes improvizuojame (1930) atitolsta nuo verizmo principų ir vis daugiau gilinasi į psichologines, filosofines ir estetines problemas. Geriausiame L. Pirandelo romane Velionis Matija Paskalis (1904, liet. 1969) keliama iliuzijos ir realybės santykio problema. Individualios psichologijos analizė šio autoriaus dramose, romanuose ir apsakymuose leidžia daryti išvadas apie žmogaus sąmonės nepastovumą, tiesos iliuzoriškumą bei sąmonėje kilusių vaizdinių tikroviškumą.
Žanas Polis Sartras (1905-1980) – prancūzų rašytojas, filosofas egzistencialistas, publicistas, dramaturgas. 1964 m. atsisakė jam skirtos Nobelio literatūrinės premijos. Ž. P. Sartras (kaip ir A. Kamiu) buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje. Buvo ieškoma būdų išsigelbėjimui. Ž. P. Sartras išryškino pagrindinius žmogaus sąlyčio su aplinka principus: tas sąlytis yra staigus, o tam nebūdinga nei apmąstymas, nei troškimai – tai išgyvenimas; išgyvenimu neapsiribojama – einama už esaties ribų; trancendencija nukreipia į mąstymą, supratimą. Žmogaus išsigelbėjimas glūdi ne anapusiškume, o savo būties išgyvenimo supratime.