imone internacionalizacijos procese

ĮVADAS

Temos aktualumas. Manau, kad ši tema labai aktuali, kadangi per pastaruosius 40-50 metų labai pasikeitė aplinka, kurioje veikia įmonės, todėl norėda¬mos išgyventi ir toliau plėtoti savo veiklą, įmonės turėjo keisti savo elgseną ir prisitai¬kyti prie pokyčių. Išsiplėtus Europos Sąjungai ir išnykus prekybos kliūtims, Vidurio ir Rytų Europos įmonėms atsirado dau¬giau galimybių internacionalizuoti savo ver¬slą. Daugelis įmonių šiuo metu sėkmingai internacionalizuoja savo veiklą ir tą daro daug greičiau negu iki šiol. Tarptautinių kompanijų atiradimas ir plėtra yra normalus, paprastas firmos oganizavimo plėtros paadarinys. Tarptautinių įmonių vaidmuo yra labai svarbus ekonomikoje. Didelės tarptautinės kompanijos lemia didelią ir greitą pažangą. Besikurdamos įvairiose šalyse įmonės skatina ūkio augimą paskleižia technologijas, sukuria darbo vietas.
Pagrindnis pasaulio ekonomikos pokytis – rinkų globalizacija. Rinkų globalizacijos fenomeną veikė telekomunikacijų pažanga; pagreitėjo ir tapo efektyvesnė įmonių komunikacija; transporto pažanga, paspartinusi žmonių ir prekių judėjimą; gamybos proceso naujovės, padėjusios sukurti pažangesnes ir pigesnes prekių adaptavimo priemonės. Mažėjantys prekybos barjerai bei tarptautinių organizacijų (Šiaurės Amerikos susitarimas dėl laisvos prekybos (North American Free Trade Agreement) NAAFTA, Pasaulio Prekybos organizacija (World Trade Organization) PPO ir pan.) siekis sumažinti tarifinius užsienio prekybos apribojimus sustiprino pasaulio rinkų globalizaciją ir įmonių galimybes veikti užsienio rinkose.
Tyrimo objektas – įmonė internacionalizacijos procese.
pa¬grindinis pasaulio ekonomikos pokytis — rin¬kų globalizacija. Mokslininkų nuomone, rin¬kų globalizacijos fe

enomeną veikė telekomu¬nikacijų pažanga: pagreitėjo ir tapo efekty- vesnė įmonių komunikacija; transporto pa¬žanga, paspartinusi žmonių ir prekių judėji¬mą; gamybos proceso naujovės, padėjusios sukurti pažangesnes ir pigesnes prekių adap¬tavimo priemones.

Darbo tikslas – panagrinėti įmonės internacionalizacijos procesą.

Šiam tikslui pasiekti, darbe iškelti tokie uždaviniai:
 Apibrėžti tarptautinio verslo sąvokas;
 Išanalizuoti įėjimo į tarptautines rinkas strategijas;
 Apžvelgti naudojamus terminus ir jų skirtumus;
 Išnagrinėti įmonių internacionalizacijos procesą ir išskirti jo būdus;
 Išnagrinėti tradicines internacionalizacijos teorijas;
 Apžvelgti smulkių ir vidutinių įmonių internacionalizacijos procesus.
Tyrimo metodika. Remiantis statistiniais duomenimis, užsienio autorių teorijomis, įvairiais spaudos ir kitų institucijų leidiniais, internete pateikta medžiaga, nagrinėju įmonės inernacionalizacijos procesą.

1. TARPTAUTINIO VERSLO SAMPRATA

Tarptautinis verslas jau XX amžiaus pabaigoje tapo dabartinės civilizacijos fenomenu, be kurio savo verslo neįsivaizduoja dauguma užsienio ir mūsų šalies verslininkų. Norint nuodugniai išanalizuoti tarptautinio verslo sąvoką reikia įsigilinti į jo turinį. Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinių prekių, paslaugų, tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licenzijų išdavimą ir francizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkose arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse. ( Vengrauskas V., Perminienė N. [16] )
Anot C.Pass ir kt., tarptautinė prekyba – tai apsikeitimas prekėmis ir pa

aslaugomis tarp valstybių. Tarptautinė prekyba įgalina šalis gauti tam tikrų prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti (lyginamasis pranašumas), arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų (pavyzdžiui, mažai žaliavų arba pažangesnė technologija) (Pass ir kiti [11] ).
Mano nuomone verslo globalizacijos procesai labai pasikeitė. Anksčiau tarptautinė prekyba buvo suprantama kaip jau pagamintų prekių eksportas ar importas. Šiomis dienomis tarptautinis verslas yra kur kas sudėtingesnis. Vienoje šalyje esančios įmonės gali gaminti tam tikras produktų dalis kitoje šalyje, surinkinėti juos – trečioje, o jau pagamintą produkciją pardavinėti visame pasaulyje.
Dabartiniame tarptautiniame versle pasireiškia įvairios tarptautinės integracijos formos, kurioms priklauso:
 Licenzijavimas – autorinės teisės, patento, prekinio ženklo panaudojimas;
 Gamyba rangos būdu – kompleksinio gaminio ar jo komponentų gaminimas vienoje iš užsienio firmų;
 Valdymas kontrakto pagrindu – vadovavimas, vieno kitam iš partnerių teisių vadybos srityje perdavimas;
 Bendro valdymo įmonės – viena iš paplitusių strateginio aljanso formų, siekiant sukurti naują kompaniją kuri būtų juridiškai ir ekonomiškai savarankiška įmone. (Trumpaitis M. Tiltai [15]).

Manau, kad Trumpaitis nepaminėjo dar kelių integracijos formų, tai:
 Frančizė – tai licencijos tam tikrai veiklai išdavimas, steikiant papildomą palaikymą valdymo marketingo, technologijos srityse,
 Strateginiai aljansai – tai formali ar neformali sąjunga, sukurta siekiant apjungti resursus, sprendžiant reorganizavimo uždavinius, didinant efektyvumą rinkoje ir t.t.
Navickas [9] pateikia tik dvi in

ntegracijos formas:
 Ekonominė;
 Socialinė.

Ekonominė integracija – ekonominio gyvenimo internacionalizacijos forma, valstybių ekonominis bendradarbiavimas pagal suderintą tarpvalstybinę politiką.

Politinė integracija – individų, socialinių grupių, institucijų ir valstybių sujungimas į vieną visuomeninę sistemą.
Sue Bridgewater ir Colin Egan [14] nurodo tokius įėjimo į užsienio rinkas motyvus
 Rinkos ieškojimas;
 Išteklių ieškojimas;
 Technologijos ieškojimas.

Pranas Žukauskas [17] pateikia labai smulkiai išskaidytus kompanijų eksporto motyvus:
 Vietinės rinkos prisotinimas kompanijos gaminamais produktais;
 Spartesnis kitų kraštų rinkų augimas;
 Turimas unikalus produktas ar technologijų panaudojimas;
 Ypatinga informacija;
 Baigiamoji produkto gyvavimo fazė;
 Pagrindinių vartotojų persikėlimas į kitas šalis;
 Rizikos diversifikavimas;
 Gamybos kaštų mažinimas;
 Garantuotas žaliavų tiekimas;
 Ekologiniai reikalavimai;
 Aukštesnių kainų paieška;
 Mažesnės konkurencijos paieška;
 Pažangiausių technologijų įsisavinimas;
 Savo vyriausybės eksporto skatinimo politika;

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Žukauskas labai smulkiai išskaidė kompanijų eksporto motyvus, todėl norėčiau pabandyti juos apibendrinti. Taigi apibendrindama Žukausko mintis norėčiau pateikti tokius eksporto motyvus:
 Užsienyje yra palankesnės ekonomikos sąlygos. Didesnės vartotojų pajamos, kitoks žmonių skonis ir poreikiai. Taip pat kai kuriose šalyse yra mažesni verslo vykdymo kaštai, yra galimybė mokėti mažesnius mokesčius ir t.t;
 Palankesnės politinės verslo sąlygos. Vyriausybės teikiama parama;
 Noras panaikinti sunkumus, kurie atsiranda eksportuojant prekes. Eksportuojant prekes iškyla įvairių sunkumų, tai dideli eksportavimo kaštai, įvairūs eksporto apribojimai ir kt.
 Noras įgyti pranašumą prieš konkurentus;
 Didesnis gamybinių išteklių pasirinkimas ir patikimesnis jų tiekimas;
 Pigesnės darbo jėgos panaudojimas;
 Žinių, technologijos, technikos panaudojimas.
Taip pat negalime pamiršti prekybos barjerų, su kuriais susiduria įmonės veiklos internacionalizacijos procese. Reikėtų atkreipti dėmesį į prekybos ribojimą.
Pagrindiniai už

žsienio litratūroje minimi užsienio pekybos apribojimai yra šie:
 Kompanijos įvaizdžio kūrimas;
 Nacionalinė gynyba;
 Bedarbystė,
 Savigyna;
 Naujų veiklos sričių apsauga;
 Sąžininga konkurencija;
 Dempingas;
 Muitai;
 Subsidijos;
 Importo kvotos;
 Embargas;
 Savanoriškas eksporto apribojimas;
 Vietinės gamybos sąlyga;
 Standartai ir kiti reglamentai;
 Licenzijos ir kiti leidimai;
 Marketingo įpatumai. ( Žukauskas P. [17])

Visos įmonės, pradėjusios plėsti veiklą į užsienį yra iškėlusios pagrindinius šios plėtros tikslus ir tikisi teigiamų pokyčių versle. Įmonė turi pasirinkti labiausiai jos tikslus atitinkančią įėjimo į užsienio rinkas strategiją, taigi toliau darbe panagrinėsiu šias strategijas.

1.1. Įėjimo į tarptautines rinkas strategijos

Rosalie [12] pateikia tokias įėjimo į užsienio rinkas strategijas:
 Produktų eksportas, kuris vadinamas prekyba;
 Tiesioginės užsienio investicijos;
 Licenzijavimas.
M. Trumpaitis išskiria tokias galimas strategijas:
 Eksporto strategija;
 Bendros veiklos strategija;
 Tiesioginio investavimo strategija.

Eksporto strategija. Eksportas, tai pats papraščiausias išėjimo į tarptautinę rinką metodas. Tarptautinėje praktikoje skiriamos dvi eksporto rūšys: nereguliarus ir aktyvus eksportas. Nereguliarus eksportas – kada įmonė laikas nuo laiko eksportuoja savo prekių perteklių ir parduoda prekes vietiniams didmenininkams, atstovaujantiems užsienio įmones. Aktyvus eksportas pasireiškia tuomet, kada įmonė tikslingai išsikelia tikslą išplėsti savo eksporto operacijas konkrečioje rinkoje.
Naudodama eksporto strategiją įmonė produktų gamybą organizuoja savo šalyje ir siūlo juos eksportui modifikuotame arba nemodifikuotame pavidale. Šios strategijos privalumas yra tai, kad ji reikalauja minimum pakeitimų gaminamų produktų asortimente, įmonės struktūroje, minimum kapitalinių įdėjimų.
Bendros veiklos strategija. Ši įmonės išėjimo į tarptautinę rinką strategija remiasi jos pajėgumų sujungimu su šalies partnerės įmone. Taip siekiama sukurti gamybos ir rinkodaros pajėgumus. Skirtingai nei eksporto atveju bendra veikla formuojama partnerystė, kurios dėka didinami pajėgumai, pagrindu.
Tiesioginio investavimo strategija. Tai strategija, kuri sąlygoja didesnį įmonės įtraukimą į veiklos užsienio rinkose procesą, yra įmonės nuosavo kapitalo panaudojimas kuriant surinkimo ar gamybos padalinius. Įmonei sukaupus pakankamai patirties eksportuojant savo produktus ir esant pakankamai dideliam potencialui užsienio rinkoje tokia investicija gali būti labai naudinga. Vienas iš tokios strategijos privalumų – įmonė gali sutaupyti dėka pigesnės darbo jėgos. Naudodama tiesioginio investavimo strategiją, įmonė sukuria glaudesnius santykius su tos šalies vyriausybiniais organais, klientais, tiekėjais ir distributoriais. Tai įgalina geriau pritaikyti savo prekes prie vietinės rinkos sąlygų, poreikių. Dar vienas svarbus teigiamas tiesioginės investicijos bruožas – įmonė pilnai gali kontroliuoti savo kapitalinius įdėjimus ir rinkodaros strategiją bei taktiką. Pagrindinis tokios strategijos minusas – kapitalo rinka. Šiuo atveju įmonei tenkanti rizika yra didžiausia iš nagrinėtų trijų strategijų. (Trumpaitis M. [15]).
Paanalizavus šias tris strategijas norėčiau padaryti išvadą, kad jei įmonė tik pradeda eksportuoti savo gaminius tai jei reikėtų rinktis eksporto strategiją. Ši strategija neįpareigoja įmonės ir leidžia apsiprasti naujose rinkose. Vėliau kai įmonė jau turi pakankamai patirties ir jos eksporto apimtys gana didelės, jai jau reikėtų ieškoti partnerės, ir didinti eksporto pajėgumus, šiuo atveju jai geriausia rinktis bendros veiklos strategiją. Ir galiausiai kai įmonės veikla labai išauga, kai ji turi pakankamai patirties tada ji gali rinktis tiesioginio investavimo strategiją.

2. TERMINOLOGIJA

Kadangi tarptatinio verslo įmonės, beplėsdamos savo veiklą, tampa vis sudėtingesniais ūkiniais vienetais, atsiranda poreikis į tarptautinio verslo terminologiją įtraukti tokias sąvokas kaip multinacionalinis, globalus, transnacionalinis ir pan. Tarptautinis verslas yra labai dinamiška disciplina, todėl vieni, norėdami apibrėžti verslą, apimantį tarptautines operacijas, žodžius pasaulio, globalinis veslas naudoja, kaitaliodami su terminu multinacionalinis. ( Vengrauskas V., Perminienė N. [16]).
Užsienio autoriai vartoja įvairias sąvokas, apibūdindami taptautinį verslą – multinacionalinės korporacijos ar transnacionalinė įmonė. Pavyzdžiui, JAV ir kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse sąvoka transnacionalinė įmonė vartojama vietoj multinacionalinė, kuomet apibūdinama įmonė, užsiimanti verslu daugiau nei vienos šalies teritorijoje. Globali įmonė turi dar daugiau skirtingų apibrėžimų. Vieni globalią įmonę abibūdina kaip įmonę, kuri siekia standartizuoti operacijas visose funkcinėse srityse, bet patenkina ir nacionalinės rinkos poreikius. Kiti teigia, kad svarbiausiais globalinės įmonės bruožas yra tai, kad jos akcininkai yra iš daugelio šalių.
Dauglelis autorių multinacionalinę kompaniją apibūdina kaip kompaniją valdančią didelio masto operacijas užsienyje, kuriai belieka savo produktus ir jų marketingo strategiją pritaikyti vietinei rinkai. Tokiai sampratai išreikšti gali būti naudojami ir tokie terminai – multivietinė, multilokalinė kompanija, kurie taip pat išreiškia ir multinacionalinės ar transnacionalinės kompanijos esmę. ( Vengrauskas V., Perminienė N. [16]). Dar multinacionalinė kompanija gali būti apibūdinama kaip tam tikrų ūkinių ryšių tarptautiniu mastu organizavimo ir reguliavimo forma. (Navickas [8]).
Terminas transnacionalinė kompanija vartojamas kai kalbama apie kompaniją, kuri siekia „masto (apimties) efekto“ globalios integracijos dėka ir tuo pat metu yra gana adaptyvi specifinei išorinei aplinkai („daugiakultūrinė“, daugianacionalinė kompanija). Šis apibūdinimas artimas globalinės kompanijos apibūdinimui. Pasak Navicko transnacionalinės firmos kontrolinį akcijų paketą turi akcininkai iš dviejų ar daugiau šalių, taip pat be importo ir eksporto ji steigia gamybinius, pekybinius filialus užsienio šalyse.
Dažniausiai naudojami tie terminai, kurie yra priimtini patiems verslo dalyviams.

3.ĮMONIŲ INTERNACIONALIZACIJA

Įmonės, kurios jau turi pakankamai gerą poziciją vietinėje rinkoje, dažnai pradeda savo plėtrą į užsienį, norėdamos įgyvendinti savo tikslus. Nors pagrindinis tokios plėtros motyvas mano nuomone yra finansinė nauda, negalime pamiršti ir kitų motyvų plečiant verslą už šalies ribų. Einant į užsienio rinką, dažnai kompanijoms tenka pertvarkyti savo valdymo struktūras, atidaryti naujus skyrius, kurių darbas būtų orientuotas į įmonės veiklą užsienyje, samdyti naujus darbuotojus. Visa tai yra pirmieji žingsniai įmonės internacionalizacijos bei globalizacijos procese.
Internacionalizacija – tai puikus būdas pavaizduoti įmonės padėtį verslo aplinkoje. Internacionalizacijos ir jos proeso, kaip ir daugumos kitų sąvokų galima rasti įvairių paaiškinimų.
Internacionalizacija gali būti abibrėžta kaip:
 Sėkmingas įsitraukimas į eksportą per geografinį plėtimąsi rinkoje už nacionalinių sienų ribų, sąlygojantis: pokyčius produkcijoje ir organizacinėse formose;
 Gali būti suprantama kaip procesas, galutinis rezultatas ar mąstymo būdas;
 Sėkminga įmonės veikla, plečiant rinkų skaičių, keičiant veiklos fomas, valdymo filosofiją ir organizacinę elgseną ( operacijų vykdymo metodų ir vadybos filosofijų kitimą)
T.Madsen teigia, kad internacionalizacijos proseso efektyvumą lemia kompanijos charakteristikos, eksporto politikos tobulumas ir išoriniai rinkos veiksniai. Jis daro išvadą, jog internacionalizacijos proceso stabilumą gali užtikrinti tokie kompanijos veiksmai: pirmiausia tiklinga visiškai išnaudoti anksčiau įsisavintas užsienio rinkas, o tik tada skverbtis į naujas.
S.Cavusgil ir J. Nevin skaido internacionalizacijos procesą į tokias stadijas: veikla ir marketingas savoje šalyje; ekspermentinis svetimų rinkų bandymas; aktyvus skverbimąsis; globalinis skverbimąsis

I.Doole, R.Lowe ir C.Phillips išskiria šešias stadijas: veikla ir marketingas savoje rinkoje; pavieniai užsakymai į užsienį; ekspermentinis eksportas; rinkos išplėtimas į netolimas šalis; nuolatinis eksportas į artimas šalis; ilgalaikis marketingas tolimose rinkose (Mockaitis I., Vaiginienė E.,[7]).
Ekonominių procesų internacionalizacija paskutiniu metu tampa savarankiška jėga, turinčią vis didesnes augimo tendencijas. Ji stiprėja veikiama pačių įvairiausių aktorių, ekonominių, politinių, technologinių, socio-demografinių, psichologinių-mentalitetinių. Ekonomine prasme gamybos internacionalizacija veda į darbo pasidalijimą, kapitalo panaudojimo sferos praplėtimą, technologinių ir skaičiavimo motodų vystymą. Priklausomai nuo internacionalizacijos procesų išsivystymo laipsnio galima išskirti penkis plėtros etapus (Navickas V. [7]):
1. vietinė išsivystymo stadija, kuri charakterizuojama vietine gamyba;
2. pradinė internacionalizacijos stadija (atsiranda užsienio kontrakrai, eksporto-importo operacijos);
3. vystymosi stadija apibūdinama visų rūšių kontraktais su užsienio kontragentais iki gamybinės įmonės įkūrimo užienyje;
4. augimo stadija numato gamybinių įmonių, kurių yra ne daugiau kaip 6 šalyse, buvimą užsienyje (6 valstybės – pagal JTO klasifikavimą);
5. daugianacionalinė internacionalizacijos stadija numato gamybinių įmonių įkūrimą daugiau kaip 6-iose pasaulio šalyse.

Vystymosi procesas gali būti suprantamas kaip laiko fazės praeityje patirties rinkinys toks, kad eksportuojančios firmos iš eilės susikrauna tai ką išmoko per visą laiką. Eksporto augimas gali būti apibrėžtas kaip procesas, stimulas atsakymui rasti. ( Albaum Gerald ir kt [1]).
Prieš priimdama sprendimą eksportuoti, įmonė turi išsiaiškinti, ko ji siekia eksportuodama savo podukciją, ar spendimas eksportuoti yra susijęs su kitais įmonės tikslais. Reikia atsižvelgti į tai, jog sprendimas eksportuoti steikia poreikį pertvarkyti personalo struktūrą, finansinių išteklių paskirstymą ir pan. Sprendimas eksportuoti susijęs su papildomais kaštais, todėl būtina įvertinti, ar numatomos papildomos pajamos padengs papildomus kaštus.
Galiausiai įmonei nusprendus orientuotis į užsienio rinkas, reikia pasirinkti įėjimo būdą. Man priimtiniausias įmonės internacionalizacijos, kaip ilgo proceso, kuris suprantamas kaip įmonės augimas, plėtimasis, apibrėžimas. Todėl man priimtiniausias I.Doole procesas. Manau, kad pirmiausia reikia įsitvirtinti savoje šalyje; vėliau reikia tirti užsienio rinkas (bandyti pavienius užsakymus į užsienį); vėliau reikia pabandyti eksportuoti į kažkokią šalį ir žiūrėti ar tai pateisina mūsų lūkesčius;jeigu ekspermentinis eksportas pasiteisina tada galimas rinkos išplėtimas į netolimas šalis; nuolatinis eksportas į artimas šalis; ilgalaikis marketingas tolimose rinkose.
Reikėtų nepamiršti paminėti, kad įmonės augimo proceso vyksmas yra lėtas procesas. Pažymėtina jog vienas iš barjerų įmonės internacionalizacijai yra jos neryžtingumas, nepasitikėjimas savo jėgomis ir galimais užsienio partneriais.
Įmonė, gamindama produktą, visų pirma įsitvirtina vietinėje rinkoje. Jausdamasi pajėgia plėstis toliau ji pradeda ieškoti galimybės realizuoti savo produkciją kitose rinkose. Bėgant laikui, įmonė įgauna eksporto patirties ir vėliau išsiplečia į artimiausias rinkas, pasitelkdama sudėtingesnes eksporto formas, tokias kaip bendradarbiavimas bendroje įmonėje.
Visą šį procesą galima suskirstyti į etapus:
1. Vadovai nesuinteresuoti eksportavimu.
2. Įmonė pradeda atsakinėti į asitiktinius užklausimus bei vykdo atitinkamai atsitiktinius pardavimus. Tačiau šiame etape įmonė nededa jokių pastangų aktyvaus eksportavimo galimybėms tirti.
3. Vadovai aktyviai tiria eksportavimo galimybes, ruošia formalią eksporto programą, tačiau nededa daug pastangų jos vykdymui. Šiame etape įmonė ekspermentiškai eksportuoja į kelias psichologiškai artimas šalis.
4. Įmonė tampa patyrusia eksportuotoja į psichologiškai artimas šalis.
5. Eksportuoja vis daugiau, apima vis platesnę geografiją ir kultūrą.
6. Naudodamasi įgyta patirtimi įmonė ima agresyviai ieškoti naujų rinkų savo produktams ir paslaugoms. Vyksta adaptacija prie skirtingų rinkų reikalavimų, didžiausiose regionuose atidaromos atstovybės. Eksportas yra neatsiejama įmonės veiklos dalis, o dažnai ir didžioji įmonės apyvartos dalis yra padaroma užsienio rinkose. Įmonė jau neatskiria vidaus ir užsienio rinkų. (Albaum Gerald ir kiti [1]).
Internacionalizacija rodo, kad per strateginę plėtrą kompanija tarptautinėje konkurencijoje sugeba išeiti iš padėties, kai ji yra stipri ir savo aplinkoje ir nacionalinėje kultūroje. Daugeliu atveju, svarbu, kad kompanija išnaudotų savo išteklius, ar tai būtų tiekimas, gamyba, pardavimas ar valdymas, tose valstybėse ar geografinėse zonose, kurios suteikia geriausias sąlygas konkurenciniam pivalumui sukurti. Tokiu būdu kompanija įgyja išskirtinį tarptautinį kompetentingumą (Michael R. Ir kiti [6]).
Rinkų internacionalizacijos varomosios jėgos yra daugialypės. Tiekimas, sudaro galimybę geografiškai atskirti atskiras gamybos ir pardavimo proceso veiklos rūšis. Lengviau kontroliuoti vienu metu iš daugelio įvairiausių šalių atliekamus tiekimus. Tą patį galima pasakyti apie technologinį fizinių produktų plėtojimą: šiandien daugelis gamybos procesų yra taip gerai žinomi ir sandartizuoti kad lengviau galima perkelti į mažiau išsivysčiusias šalis, kuriose mažesni atlyginimai.
Paklausa taip pat yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos internacionalizacijai. Dėl augančio turizmo ir komunikacijų plėtros daugelio valstybių vartotojus veikia tie patys faktoriai. Nepaisant to, kultūriniai skirtumai išliks visuomet ir veiks kaip atsvara vienodėjimo tendencijoms. Gamintojai savo produktus turi išskirti iš kitų įmantresniais būdais (Hollensen S. [3]).

3.1 Internacionalizacijos būdai

Prekyba pasauliniu mastu duoda įmonėms daug naudos. Tačiau prieš pradedant internacionalizacijos procesą reikia gerai viską suplanuoti ir apskaičiuoti, reikia įvertinti įmonės galimybes, išanalizuoti vidinę ir išorinę aplinkas.
Norėčiau išskirti tokius pagrindinius kriterijus, kurie mano manymu turėtų būti išanalizuoti vertinant vidinę aplinką:
 Įmonės gamybiniai pajėgumai;
 Jos patirtis ir žinios apie užsienio rinkas;
 Investicijos, kurias įmonė sau gali leisti įeinant į naujas rinkas;
 Investicijų atsipirkimo laikas.

Tai mano nuomone yra svarbūs rodikliai, parodantys įmonės pasiruošimą plėtrai. Tačiau to neužtenka. Taip pat reikia įvertint ir išorinę aplinką. Tiriant išorinę aplinką reikėtų analizuoti tokius kriterijus:
 Kokiu būdu norima įeiti į rinką;
 Valstybės pasirinkimas;
 Pavojai įeinant į kitas rinkas;
 Sunkumai įeinant į pasirinktą rinką;
 Konkurentų naujoje rinkoje įvertinimas.
Žiūrint iš individualios firmos pozicijos internacionalizacijos procesas apibrėžiamas kaip eksportuojančių firmų vystymosi procesas augant eksporto įsipareigojimams.
Gamintojo tiesioginis dalyvavimas ekporto procese priklauso nuo pasirinkto eksporto būdo. Ar įmonė renkasi tiesioginį ar netiesioginį eksporto būdą lemia daugelis aplinkybių: įmonės verslo strategija, patirtis eksporto srityje ir panašiose rinkose, įmonės dydis, gaminamų produktų pobūdis ir asortimentas, planuojama eksporto apimtis ir t.t.
Dažniausiai kompanijos pradedančios veiklą plėsti į užsienio rinkas naudoja netiesioginį eksportą. Tai papraščiausias ir lengviausiai prieinamas eksporto būdas, nereikalaujantis žymių įmonės išteklių perskistymo, įmonės valdymo pertvarkymų, didelių laiko ir finansinių sąnaudų rinkoms tirti. Gamintojas produkciją į kitas šalis naudodamasis vietinių tarpininų paslauomis ir pats tiesiogiai nedalyvauja tarptautinės prekybos operacijose.
Tiesioginis eksportas yra sudėtingesnis eksporto būdas, apimantis platų spektrą veiksmų, susijusių su eksporto planavimu ir eksporto plano įgyvendinimu. Patys gamintojai gabena produktus per savo tarptautinės prekybos struktūras arba pasitelkę tiesioginio eksporto tapininkus.
Reikėtų paminėti, kad ir tiesioginis ir netiesioginis eksportas atliekamas per tarpininkus. Jų funkcijos yra panašios, skiriai tik jų buvimo vieta. Netiesioginio eksporto tarpininkai yra eksportuotojo šalyje, o tiesioginio – valstybėje į kurią orientuojasi eksportuotojas.
Į užsienio rinką taip pat galima įeiti licenzijavimo būdu. Licenzijavimas – tai papraščiausias įsitraukimo į taptautinę rinką kelias. Užsienio įmonė gauna licenziją gamybai, pardavimo ženklui, patentui ir t.t.
Taip pat galima įeiti į rinką frančizės būdu. Tai viena iš licenzijavimo formų. Frančizės pardavėjas siūlo prekės ženklo koncepsiją ir valdymo sistemą. Gavęs teisę dirbti frančizės sąlygomis frančizės turėtojas moka tam tikrą mokestį frančizės davėjui ( Kotler P.[5]).

4. TRADICINĖS INTERNACIONALIZACIJOS TEORIJOS
Tradicinės internacionalizacijos teorijos gali būti skirstomos į dvi pagrindines grupes:
• Ekonominiais sprendimais pagrįsti po¬žiūriai į internacionalizaciją.
• Evoliucinės elgsenos požiūriai į interna¬cionalizaciją.
Ekonominiais sprendimais paremti požiū¬riai į internacionalizaciją
Ekonominiais sprendimais paremtas požiūris į internacionalizacijos tradicines teorijas ir internacionalizacijos modelius, kurie didžiau¬sią reikšmę skiria specifiniams ekonominiams aspektams.

Internalizacijos ir transakcinių sąnau¬dų teorijos.

Internalizacijos ir transakcinių sąnaudų teorijos internacionalizacija supran¬tama kaip priklausoma nuo ekonominių spren¬dimų, t.y. kaip įmonės priima strateginius tarp¬tautinio verslo sprendimus – pasirenka rin¬kas, patekimo į jas būdus, išdėsto verslą. Šio¬mis teorijomis teigiama, kad įmonė, pasirink¬dama tarp atskirų alternatyvų, paremtų racio¬naliais, ekonominiais kriterijais, tokiais kaip sajiaudos, rizika ir kontrolė, priima interna¬cionalizacijos sprendimus.
Internalizacijos ir transakcinių sąnaudų požiūriu grindžiama daugelis teorijų: inter¬nalizacijos. monopolistinio pranašumo ir oligopolistinės reakcijos teorijos (Alminienė ir Kuvykaitė [2])..

Internalizacijos teorija teigia, kad multinacionalinė įmonė gyvuoja dėl rinkos neto¬bulumo. Pagrindinė įmonės veiklos interna¬cionalizacijos sprendimo priežastis – įmonė gali sumažinti savo sąnaudas per tarptautines operacijas (transakcijas). Kiekvienai veiklai pasirenkant užsienio rinkas, didžiausią reikšmę turi galimybė mažinti sąnaudas, o įmonės internacionalizaciją naudoja kaip paskatą aug¬ti ir taip vyksta tol, kol internacionalizacijos teikiami privalumai pateisina sąnaudas.
Monopolistinio pranašumo teorija aiškina multinacionalinių kompanijų egzistavimą dėl konkurencinį pranašumą užtikrinančių unikalių patentuotų išteklių, kurių konkurentai negali pri¬taikyti. Pranašumo šaltiniais gali būti specifinio turto valdymas ar galimybė juo naudotis, taip pat gebėjimas mažinti transakcines sąnaudas kontroliuojant tokio turto tinklus. Tokio turto pavyzdžiu gali būti gamybos proceso kokybė, diferencijuotos prekės, orga¬nizacinės kompetencijos ir patentai. Remiantis monopolistinio pranašumo teorija, multinacionalinės įmonės gali naudotis savo konkurenci¬niais pranašumais užsienio rinkose tik su nedi¬delėmis pridėtinėmis sąnaudomis. Tuo šios įmo¬nės tampa pranašesnės prieš vietines įmones, besinaudojančias vietinės rinkos žiniomis, ir priverstos kiek galima daugiau panaudoti multinacionalinės kompanijos pranašumų (Alminienė ir Kuvykaitė [2])..
Oligopolistinės reakcijos teorija teigia, kad įmonės internacionalizacijos pagrindas -tai poreikis vengti rizikos, išsiskiriant iš kitų įmonių. Įmonė imituoja savo konkurentų veiksmus, todėl gali įgyti tuos pačius prana¬šumus kaip ir konkurentai. Tuo pačiu, esant neigiamiems veiklos rezultatams, internacio¬nalizacijos trūkumus pasidalina konkurentai. Prekių ir sprendimų imitacijų tikslas – suma¬žinti riziką, susijusią su internacionalizacija.
Ištekliais pagrįstos teorijos.
Ištekliais pa¬remtos teorijos aiškina internacionalizaciją strateginiais įmonės sprendimais, kurie pri¬klauso nuo gebėjimų ir sudedamųjų, atsiran¬dančių dėl valdomų tam tikrų išteklių, tokių kaip bendrasis žmogiškasis kapitalas, valdy¬mo „know-how”‘, gamybos „know-how” ir ga¬limybių įsigyti finansinį kapitalą (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).
Evoliucinės elgsenos požiūriai į internacio¬nalizaciją
Internacionalizacijos stadijų teorijos. Inter¬nacionalizacijos stadijų teorijos, dar kitaip vadinamos proceso teorijomis, teigia, kad įmo¬nės internacionalizacija yra laipsniškas pro¬cesas. Pasak Gankemos ir kt. galima išskirti dvi stadijų teorijų mo¬kyklas: viena jų pagrįsta Uppsala modeliu (U-modelis), kita remiasi Inovacijomis grįstu in¬ternacionalizacijos modeliu (I-modelis).
Uppsala internacionalizacijos modelis, kurį pateikė J. Johanson ir L. G. Vahlne (1977), teigia, kad internacionalizacija yra ilgas laipsniškas procesas, kai įmonė vis dau¬giau sužino apie užsienio rinkas ir tuo pačiu, didina savo išteklius, siekdama didinti įsitraukimo laipsnį užsienyje. U-modelis inter¬nacionalizaciją aiškina kaip įmonės tarptautinės plėtros ir įsipareigojimų sąveiką, kuri, viena vertus, didina savo žinias apie užsienio rinkas bei savo veiklą jose, antra- įmonė vis daugiau įsipareigoja šioms rinkoms. Įmonės internacionalizacijos procesas pagal U-modeili pateiktas 1 paveiksle (Sue Bridgewater and Colin Egan.[14]).

1 pav. Įmonės internacionalizacijos procesas pagal Uppsala internacionalizacijos modelį (Johanson, Vahlne)

Uppsala internacionalizacijos modeliu pa¬aiškinami du pagrindiniai internacionalizacijos bruožai. Pirmiausia, teigiama, kad inter¬nacionalizacija atsiranda keturių skirtingų įsi¬traukimo į tarptautinę veiklą stadijų grandi¬nėje, kurią rodo 1 lentelė. Įsitraukimo lygis yra susijęs su įmonės rinkos patirtimi ir spren¬dimais dėl įsipareigojimų lygio. Antrasis bruo¬žas – fizinis atstumas tarp kompanijos ir jos užsienio tikslinių rinkų didėja internacionali¬zacijos proceso metu. Fizinis atstumas apima kultūrinius, politinius, kalbos ir kitus skirtu¬mus, kurie veikia informacijos tarp kompani¬jos ir rinkos tėkmę. Pagal Uppsala modelį imonės pradeda savo veiklos internacionali¬zaciją nuo fiziškai artimų šalių, kuriose įmo¬nės gali tikėtis didžiausių galimybių ir mini¬malaus neapibrėžtumo.

1 lentelė.
Internacionalizacijos stadijos pagal Uppsala modelį (Johanson, Vahlne)
Stadija Apibūdinimas
1-oji
2-oji
3-oji
4-oji Nėra reguliarios eksporto veiklos
Eksportas per nepriklausomus atstovus
Eksportas per pardavimo padalinius
Gamyba užsienyje

Inovacijomis pagrįstas internacionali¬zacijos modelis (I-modelis), vaizduoja įmo¬nės veiklos internacionalizaciją stadijomis. Pagrindinis šio ir Uppsala modelių skirtumas tas, kad inova¬cijomis grįstas internacionalizacijos modelis įmonės internacionalizaciją aiškina kaip vadybinių inovacijų rezultatą, kurio kiek¬viena stadija pateikia inovaciją. Operatyviniame lygy¬je I-modelis grindžiamas eksporto dalies bendruose pardavimuose rodikliu, kuris gali veikti įmones įsitraukimo į tarptautinę veik¬la lygį.
Šių dviejų modelių skirtumas yra tas, kad jie pateikia skirtingas įmonės internacionali¬zacijos priežastis. U-modelyje didžiausias dė¬mesys skiriamas užsienio rinkos žinių įgiji¬mui, integravimui ir naudojimui, taip pat di¬dėjantiems įsipareigojimams ir išteklių pa¬skirstymui užsienio rinkose. Šiuo modeliu tei¬giama, kad įmonės elgsena yra veikiama be¬sikeičiančių vidaus ir išorės sąlygų, o ne kon¬troliuojamos plėtros strategijos. Tuo tarpu I-modeliu internacionalizacija aiškinama kaip įmonės inovacijų rezultatas. Pagrindinė in¬ternacionalizacijos proceso lėtėjimo priežas¬tis yra ta, kad įmonės vadovai nusprendžia sumažinti verslo riziką ir mano, kad turi per mažai žinių apie užsienio rinkas.
U-modelis ir I-modelis panašūs tuo, kad abu modeliai internacionalizaciją pateikia kaip laipsnišką, mažinančio verslo riziką ir priverstinį įmonės ir jos aplinkos pokyčių adaptacijos procesą, be to, nagrinėjamos in¬ternacionalizacijos kliūtys, tokios kaip kal¬bos ir kultūrų skirtumai, lėtas tarptautinių ko¬munikacijų ir transportavimo greitis, lėtesnis žinių apie užsienio rinkas gavimas ir tai sąly¬goja didėjančią internacionalizacijos riziką (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).
C. N. A.xinn ir P. Matthyssens tei¬gia, kad dėl tarptautinio verslo dinamiškos plėtros internetu, šie modeliai negali būti tie¬siogiai taikomi šiuolaikinės ekonomikos są¬lygomis, kai įmonės peržengia kelias tradici¬nių teorijų stadijas ir pradeda veikti daugely¬je tarptautinių rinkų nuo pat savo veiklos pra¬džios (Sue Bridgewater and Colin Egan.[14]).
Internacionalizacijos tinklo modelis. J. Jo¬hanson ir L. G. Mattson sukurtas internacionalizacijos tinklo modelis rinkas anali¬zuoja kaip įmonių tarpusavio santykių tinklus. Pagrindinė šių tinklų atsiradimo priežastis yra ta, kad įmonėms reikia išplėstinių žinių vienai apie kita, kad galėtų veikti kartu. Paprastai tokios žinios yra išsklaidytos organizacijose, todėl įmonėms reikia ilgalaikių santykių, kad galėtu šias žinias įsisavinti. Pastangos, reika¬lingos šiems santykių tinklams sukurti, ir kon¬kurencija tarp organizacijų reiškia, kad gamy¬bos tinklai yra stabilūs ir besikeičiantys tuo pačiu metu.
Pagal tinklų modelį įmonė yra tiesiogiai ir netiesiogiai priklausoma nuo kitų įmonių: tiesiogiai nuo tų įmonių, su kuriomis turi pasikeitimo žiniomis santykius, netiesiogiai – nuo įmonių, kurios palaiko pasikeitimo ryšius su įmonės partneriais. Įmonės rinkos pozicija yra apibrėžiama mikro ir makro pozicija, įmonės santykiais su individualiais partneriais, santykiais su visu tinklu ar tam tikromis tinklo dalimis (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).
Tvirtai struktūrizuotas tinklas pasižymi stipria įmonių tarpusavio priklausomybe ir aiškiai apibrėžtomis organizacijų pozicijomis, o mažiau struktūrizuoti tinklai turi silpnes¬nius ryšius ir silpniau apibrėžtas pozicijas.
Tinklų modelis apibūdina dvi globalaus gamybinio tinklo dalis: pirmiausia, naciona¬linius tinklus, susidedančius iš tinklų vietinė¬je rinkoje, antra, gamybos tinklus, jungian¬čius įmones, susijusias su specifinėmis gamybos sritimis. Čia įmonės lėtai ir palaipsniui plečiasi nuo vieti¬nės iki tarptautinės kompanijos ir pagaliau, kai turi patirties ir finansinių pajėgumų, žen¬gia paskutinį žingsnį ir tampa globaliomis, pasaulį vertinančiomis kaip vieną rinką ir kon¬troliuojančiomis operacijas iš centro.
Pasak Johanson ir kt. gamybos tinklo internacionalizacijos laipsnis priklauso nuo skirtingų nacionaliniu gamybos dalių tinklų stiprumo ir skaičiaus. Internacionalizacija galima trimis būdais:
1. Tarptautinė plėtra – siekiant tam tikrų pozicijų naujuose nacionaliniuose tinkluose.
2. Skverbimasis – plečiant pozicijas tin¬kluose, kuriuose įmonė jau veikė iki šiol.
3. Tarptautinė integracija – koordinuo¬jant pozicijas skitinguose nacionaliniuose tin¬kluose.

2pav. Internacionalizacijos tinklo modelis (Johanson, Mattson)

Įmonių skirstymas į „ankstyvuosius pra¬dininkus” ir „vėlyvuosius pradininkus”, „vie¬nišuosius tarptautininkus” ir „tarptautininkus tarp daugelio” yra pagrįstas teiginiu, kad skir¬tingo tipo įmonės skirtingai intemacionalizuojasi. Kaip ir stadijų, modelis, tinklų mode¬lis įvertina žinių ir kitų išteklių trūkumą kaip pagrindinius iššūkius pradinėse įmonės inter¬nacionalizacijos stadijose; taip pat akcentuo¬ja „ankstyvųjų pradininkų” internacionaliza¬ciją (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).
Analizuojant ši modelį, aiškėja, kad šioje teorijoje atsižvelgiama įkuriamus įmonių tin¬klus, tačiau naujų žinių įgijimas, žinių perda¬vimas bei pastovus įmonių mokymasis nėra nagrinėjamas.
Išanalizavus tradicines teorijas, galima pastebėti, kad dauguma jų iki šiol nagrinėjo tik didelių gamybinių išsivysčiusių šalių įmo¬nių internacionalizacijos elgseną, pagrįstą ekonominiais įmonių motyvais, ir aiškino šių įmonių eksporto veiklos plėtrą kaip laips¬nišką procesą, pradžioje eksportuojant savo prekes į fiziškai artimas šalis, o vėlesnėse stadijose perkeliant veiklą ir į tolimesnes rinkas.
Tačiau pastaruoju metu daugelis įmonių veikti globalioje ekonomikoje pradeda žy¬miai anksčiau. Globalizacijos sąlygomis, kai prekių gyvavimo ciklas trumpėja, konkuren¬cija aštrėja, prekių pasiūla auga, o naujų tech¬nologijų plėtra spartėja, sėkminga įmonių veikla užsienio rinkose priklauso nuo efektyvių įmonės veiklos sprendimų. Analizuojant smulkiųjų ir vidutinių įmonių internacionali¬zacijos procesus, didėjantį globalių įmo¬nių skaičių, besivystančių šalių įmonių eks¬porto veiklos plėtrą bei paslaugų eksportą, jų orientaciją į vartotojų poreikius, aiškėja, kad tradicinės internacionalizacijos teorijos ne¬gali būti taikomos visoms globalioje rinkoje veikiančioms įmonėms arba jos turi būti mo¬difikuotos, o dėl pasikeitusių tarptautinės eko¬nomikos sąlygų pagrindinės tradicinių teori¬jų prielaidos ir doktrinos turi būti įvertintos iš naujo (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).

5. INTERNACIONALIZACIJOS FENOMENAS -GIMUSIOS GLOBALIOS ĮMONĖS
A. R. Criado. J. R. Cnado ir G. A. Knight teisimu, praėjusiame XX a. dešimt¬metyje mokslininkai pastebėjo daugėjant įmonių, kurios užuot ėjusios tradiciniu in¬ternacionalizacijos stadijų pavyzdžiu, pra¬dėdavo veiklą užsienio rinkose tik įsikūru¬sios arba netrukus po to. Tokios įmones, tam¬pančios tarptautinėmis, arba net globalio¬mis nuo pat arba beveik nuo pat savo veiklos pradžios įvairiuose tyrimuose buvo apibū¬dinamos labai skirtingai. Nors terminas „gi¬musios globaliomis įmonės” tapo populia¬riausiu (Rennie; Knigh, Cavusgil; Madsen, Servais; Rasmussen ir kiti; Larimo; Moen,), ta¬čiau buvo naudojami ir kiti terminai, tokie kaip „globalūs pradininkai” (Oviatt. McDou-ealll), „aukštųjų technologijų pradi¬ninkai” (Burgel, Murray), „globalios aukštųjų technologijų įmonės”(Roberts,Sen-turia), „greitieji tarptautininkai” (Fil-lis). ir „tarptautinės naujosios įmo¬nės” (Oviatt, McDougall; Sevais, Ras¬mussen) (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).
G. A. Knight ir S. T. Cavusgil tei¬gia, kad tokių įmonių egzistavimas ir netradi¬cinė elgsena buvo pastebėta įvairiuose ūkio sektoriuose (tiek žemųjų, tiek aukštųjų tech¬nologijų ūkio šakose) ir įvairiuose geografi¬niuose regionuose. Akademiniai tyrėjai ilgą laiką ignoravo šias įmones, tačiau mokslinin¬kų, atkreipusių dėmesį į šį fenomeną ir nagrinėjusiu jo svarbą įmonių antreprenerystės bei tarptautinio verslo sprendimams, skaičius au¬go.
Pasikeitusios aplinkos sąlygos parodė, kad dideles gamybinės įmonės neteko konkuren¬cinio pranašumo prieš naujai įkurtąsias. At¬virkščiai, mažas įmonių dydis tapo unikaliu konkurenciniu pranašumu, kuris internacio¬nalizacijos procese joms sudarė prielaidas pra¬leisti tradicinius etapus.
Internacionalizacijos strategijos prasme gimusios globalios įmonės stengiasi pagrei¬tinti internacionalizacijos procesą ir įeiti į ke¬lias užsienio rinkas per kuo trumpesnį laiką, yra agresyvios ir proaktyvios rizikuotojos. Dažnai tokios įmonės konkuruoja savo pre¬kių kokybe, pridėtine verte, prekių dizainu, lankstumu bei greitu prisitaikymu prie besi¬keičiančiu vartotojų poreikių. Gimusios glo¬balios įmonės nesivadovauja tradicine plėt¬ros samprata, remiasi hibridinėmis tarptauti¬nės veiklos struktūromis (asmeniniais kon¬taktais, subkontraktais, bendradarbiavimu, tinklais ir pan.), tačiau dažnai yra pažeidžia¬mos dėl priklausomybės nuo vienarūšių pre¬kių, per didelės ir per skubios plėtros (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).
Kaip rodo gimusių globalių įmonių tyri¬mai, įvairūs autoriai pateikia skirtingas nuo¬mones apie gimusių globalių įmonių atsiradi¬mo ir egzistavimo priežastis: B. M. Oviatt ir P. P. McDougall. G. A. Knight ir S. T. Cavusgil nuomone, gimusiu globalių įmonių atsiradimą įtakojo auganti nišų rinku svarba, technologijų plėtra, globalūs tinklai ir gebėjimas prisitaikyti prie kintančių poky¬čiu; kiti autoriai (Madsen, Servais; Wic-kramasekera, Bamberry) pabrėžia įmo¬nių, darbuotojų antrepreneriškų savybių įtaką įmonių internacionalizacijos procesams. Ta¬čiau dauguma mokslininkų, tyrusių gimusias globalias įmones, nurodo, kad šis fenomenas būdingas ne tik smulkioms ir vidutinėms aukš-tujų technologijų įmonėms, bet ir tradicinėms gamintojoms.
Skiriasi ir autorių nuomonė dėl tradicinių internacionalizacijos teorijų pritaikomumo gi¬musių globalių įmonių fenomenui – P. P. McDougall, S. Shane ir B. M. Oviatt . G. A. Knight ir S. T. Cavusgil , O. Moen teigia, kad tradiciniai interna¬cionalizacijos modeliai negali būti taikomi gimusioms globalioms įmonėms. T. K. Mad¬sen ir P. Servais, R. Wiekramasekera ir G. Bamberry. J. Larimo nu¬rodo, kad naujųjų įmonių veiklos procesai yra artimi evoliucinės elgsenos ir tinklų mo¬deliams.
Naujųjų tarptautinių įmonių teorija patei¬kia keturis įmonių tipus, išskirtus pagal tai, keliose šalyse įmonės veikia ir kiek veiklų vertės grandinėje koordinuoja (3 pav.).
Naujosios tarptautinės įmonės gauna pel¬ną eksportuodamos prekes iš pagaminimo ša¬lies į kitas šalis, kuriose tos prekės yra pa¬klausios. Svarbiausias šių įmonių konkuren¬cinis pranašumas yra logistikos žinios bei pa¬sinaudojimas gamybos ir rinkos kainų disba¬lansu, ieškant naujų rinkų. Naujosios tarptau¬tinės įmonės veikia daugelyje šalių per dide¬lius verslo kontaktų tinklus.
Tuo metu, kai eksporto importo prade¬dančiosios įmonės daugiausia orientuojasi į kelias panašias šalis, tarptautiniai prekybi¬ninkai vykdo savo verslą keliolikoje šalių ir aktyviai ieško naujų galimybių.
Geografiškai koncentruotos pradedančio¬sios įmonės sutelkia dėmesį į keletą specifi¬nių poreikių turinčių vartotojų sąlygiškai ma¬žoje pasaulinės rinkos dalyje. Konkurencinį pranašumą šios įmonės įgyja pasinaudoda¬mos užsienio ištekliais ir koordinuodamos daug veiklų vertės grandinėje, tokių kaip tech¬nologinė plėtra, žinios, gamyba ir pan.
Globalios pradedančiosios įmonės yra ra¬dikaliausios naujosios tarptautinės įmonės.Šios įmonės kuria savo konkurencinį panašumą kontroliuodamos daugelį organizacijos veiklų neribotame geografinių teritorijų skai¬čiuje. Būdamos iš prigimties labai aktyvios, šios įmonės pasinaudoja visomis atsirandan¬čiomis galimybėmis atrasti naujų išteklių ir parduoti savo prekes globaliniu mastu (Alminienė ir Kuvykaitė [2]).

3 Pav. Naujųjų tarptautinių įmononių tipai. ( Oviatt, McDouglall)

6. SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ INTERNACIONALIZAVIMAS
Daugiausia publikacijų analizuojančių internacionalizavimą, yra skirta daugianacionali¬nėms įmonėms (Anderson). Tik visai neseniai mokslininkai pradėjo nagrinėti SVĮ internacionalizavimą. Visai nenuostabu, kad tų tyrimų rezultatai yra labai skirtingi. Teoriniai samprotavimai atskleidžia labai daug nesutarimų dėl SVĮ trūkumų ir pranašu¬mų vertinimo. Vieni mokslininkai pabrėžia SVĮ palyginti su didelėmis įmonėmis prana¬šumus, esą jos daug lengviau įveikia valdymo problemas (Mclntyre), yra daug lanks¬tesnės, todėl jos daug lengviau perima rinkos informaciją ir ja operatyviau pasinaudoja. Kiti moksli¬ninkai įžvelgia daugiau trūkumų, kurių pa¬grindinis – išteklių stygius. Įmonės dydis, ly¬giai kaip ir užsienio šalies dydis, taip pat yra įvardijami kaip SVĮ internacionalizavimo kliūtys (Mockaitis ir Vaginienė [7]).
Literatūroje apie SVĮ internacionalizavi¬mą dažniausiai nagrinėjama šių įmonių eks¬porto veikla bei skirtumai tarp sėkmingų ir nesėkmingų eksportuotojų. W. Bilkey ir G. Tesar SVĮ eksportą apibūdina kaip atsitiktini, jie teigia, kad įmonės pasyviai vykdo tarptautinius užsakymus ir vangiai ieško tarptautinių veiklos galimybių. Iš esmės dėl išteklių trū¬kumo SVĮ internacionalizavimo neanalizuo¬ja metodiškai ir neturi jokių formalių strate¬gijų. Tačiau išteklių trūku¬mas, įmonės dydis ar rinkos galimybės nėra vieninteliai veiksniai, nulemiantys SVĮ inter¬nacionalizavimo sėkmę. Mažos įmonės labai priklauso nuo asmenų, kurie yra atsakingi už įmonės tarptautinę veiklą, galimybių, žinių ar požiūrio. Kai kurie mokslininkai (Moini; Cooper ir kt..)naujų eksportuo¬jančių įmonių sėkmę sieja su demografija, kiti (Knight, Cavusgil; Reuber, Fisher,) akcentuoja individų, priimančių spren¬dimus, kompetencijos ar nuostatų svarbą. S. Cavusgil ir J. Naor teigia, kad šie veiks¬niai ne tokie svarbūs kaip elgsenos veiksniai. T. Manolova. C. Brush, L. Edelman ir P. Gre-ene nagrinėjo tarptautinio verslo įgū¬džių, tarptautinės orientacijos, aplinkos su¬vokimo ir demografinių veiksnių įtaką SVĮ vadovams ir nustatė, kad įgūdžiai ir aplinkos suvokimas yra vieni iš svarbiausių veiksnių, nulemiančių sėkmingą įmonės internaciona¬lizavimą. Taigi, materialių išteklių trūkumas nėra toks baisus kliuvinys, jei SVĮ vadovai internacionalizavimą suvokia kaip aktyvų skverbimąsi į užsienio rinkas. Daug svarbiau yra žinios, įgūdžiai, patirtis, įmonės ryšiai ir išorinė aplinka, tai strateginis įmonės pagrindas. Žinių paieška ir koordi¬navimas įmonės viduje turėtų būti traktuojami kaip svarbi įmonės internacionalizavimo sude¬damoji dalis (Mockaitis ir Vaginienė [7]).

6.1. Smulkios ir Vidutinės Įmonės Vidurio ir Rytų Europoje
Tikėtina, kad per¬einamosios ekonomikos SVĮ daug greičiau išsivaduoja iš tokių planinės ekonomikos „tra¬dicijų” kaip menkas produktyvumas ar prasta kokybė ir daug greičiau prisitaiko prie besi¬keičiančių pereinamojo laikotarpio aplinky¬bių. Išnagrinėjus Lietuvos smulkiųjų ir vidutiniu įmonių veikla, identifi¬kuota keletas kliūčių šių įmonių sėkmingai veik¬lai vietos rinkoje; tikėtina, kad tos kliūtys stabdo ir kitų Vidurio ir Rytų Europos įmonių internacionalizavimą. Tos kliūtys – tai makroaplinkos veiksniai, valstybinio planavimo sistemos palikimas, informacijos ir žinių trū¬kumas. Menkas rinkos potencialas irpereinamujų ekonomikų vartotojų ribota perkamoji galia taip pat trukdo SVĮ veiklai vietos rinko¬se, tačiau būtent šie veiksniai gali paskatinti įmones internacionalizuoti savo veikią (Mockaitis ir Vaginienė [7]).
Įmonės internacionalizavimas labai priklauso nuo aplinkos. Tai ypač pasakytina apie SVĮ Vidurio irRytųEuropoje, kur jau penkiolika metų vyksta nuolatiniai insti¬tucinės aplinkos pokyčiai. Šių šalių SVĮ in¬ternacionalizavimas yra daug sudėtingesnis, nes įmonės ne tik turi prisitaikyti prie vyks¬tančių reformų ir mokytis dirbti vietos rinko¬je, bet ir įgyti žinių apie užsienio rinkas bei išmokti jose dirbti.
Vienas svarbiausių klausimų, ar Vidurio ir Rytų Europos SVĮ yra pasirengusios kon¬kuruoti bendrojoje Europos rinkoje tiek vie¬tinėje, tiek užsienio rinkose, ir susiremti su kitomis įmonėmis, turinčiomis visai kitokią patirtį ir galimybes? Nors VRE šalių SVĮ in¬ternacionalizavimo pranašumai ir kliūtys yra panašios kilmės, vis dėlto kai kurių VRE šalių SVĮ yra pranašesnės nei kitų šalių įmonės.
Nepaisant to, kad mūsų apklaustos Įmo¬nės pakankamai pasitiki savo galimybėmis internacionalizavimo veiklą, didele konku¬renciją užsienio rinkose jos įvardija kaip vie¬ną iš pagrindinių internacionalizavimo kliū¬čių. VRE įmo¬nės vis dar nėra pakankamai pasirengusios veikti nors ir didėjančioje bei laisvėjančioje, bet itin konkurencingoje ES rinkoje. Taigi ES plėtra iš tiesų S VĮ gali sukelti daugiau sunku¬mų, nei atverti naujų galimybių, ypač dėl to, kad didėja sandorio sąnaudos tradicinėse rin¬kose, kur šios įmonės kol kas jaučiasi gana komfortiškai. VRE smulkiosios ir vidutinės įmonės susiduria su naujomis – informacijos apie užsienio rinkas paieškos ar užsienio partnerių pritraukimo į vietinę rinką problemo¬mis. Nors šio regiono Įmonės save apibūdina kaip ieškančias internacionalizavimo galimy¬bių, tačiau šios pastangos vis dar neryškios. Įsiskverbti į užsienio ryšių tinklus reikia ne¬mažai išteklių ir veiklos lankstumo. Mažos įmonės turi ma¬žiau išteklių nei didelės, todėl jos. skverbdamosi į užsienio rinkas, turėtų pasikliauti ki¬tais veiksniais, pavyzdžiui, ryšių tinklų kūri¬mu. Tačiau įmonės teigė, kad jos turi pakankamai išteklių, reikiamų veiklos internacionalizavimui, bet joms trūksta žinių ir ryšių su už¬sienio partneriais. Be kita ko, paaiškėjo, kad Lietuvos įmonės yra aktyviausios ieškoda¬mos užsienio rinkų ar partnerių (Mockaitis ir Vaginienė [7]).

Kompanija SAMSUNG

„Samsung Electronics Co. Ltd.” yra puslaidininkių, telekomunikacijų bei skaitmeninių technologijų lyderė pasaulyje, 2004-aisiais metais pardavusi produkcijos už 55,2 milijardo JAV dolerių ir gavusi 10,3 milijardo JAV dolerių grynojo pelno. 93-ose kompanijos atstovybėse 48-iose pasaulio šalyse dirba apie 123 000 žmonių. „Samsung” yra pripažinta vienu sparčiausiai augančių pasaulinių prekių ženklų. Kompanija pirmauja skaitmeninių televizorių, atminties schemų, mobiliųjų telefonų ir TFT-LCD technologijų gamyboje.

„Samsung” vizija – tapti skaitmeninių technologijų konvergencijos revoliucijos lydere. Šiam tikslui pasiekti kompanija pertvarkė savo procesus, daugiausia dėmesio skirdama skaitmeninėms technologijoms. Ši viziją grindžianti strategija yra paremta kompanijos misija būti skaitmenine kompanija (Digital-ε Company).

Skaitmeninė: “Samsung” pasiryžusi būti į rinką orientuotų sprendimų tiekėja ir skaitmeninės rinkos konvergencijos lydere.

Visa kompanijos tiekimo grandinė, nuo pardavimų, rinkodaros ir komunikacijos iki tyrimų, gamybos ir paskirstymo atliekama elektroniniu būdu per pažangų Internetu paremtą tinklą. Šis greičio ir paprastumo modelis užtikrina paslaugų ir produktų orientaciją į vartotoją.

Kompanijos Samsung internacionalizacijos procesas [13]

IŠVADOS

1. Tarptautinis verslas apima pačias įvairiausias kompanijų veiklos tarptautiniame lygmenyje formas – prekių, paslaugų, darbuotojų, technologijų judėjimą tarp šalių, tarpvalstybinius susitarimus ir pan. Darbe aprašius tarptautinio verslo sampratą, galima daryti išvadą, kad tarptautinės veiklos pati žemiausia pakopa yra eksporto – importo operacijos, kuriomis Lietuvoje ne tik stambios bet ir smulkaus bei vidutinio verslo įmonės. Pagrindiniai motyvai, inicijuojantys veiklą užsienyje, yra tokie: sunkumai organizuojant eksportą į užsienio šalį, politinės verslo sąlygos užsienio šalyje, palankesnės ekonominės sąlygos užsienyje, pranašumų prieš konkuentus įgyjimas ir kiti motyvai;
2. a) Rosalie pateikia tokias įėjimo į užsienio rinkas strategijas: produktų eksportas, kuris vadinamas prekyba, tiesioginės užsienio investicijos, licenzijavimas.

b) M. Trumpaitis išskiria tokias galimas strategijas:eksporto strategija, bendros veiklos strategija, tiesioginio investavimo strategija.
Paanalizavus šias tris strategijas norėčiau padaryti išvadą, kad jei įmonė tik pradeda eksportuoti savo gaminius tai jei reikėtų rinktis eksporto strategiją. Ši strategija neįpareigoja įmonės ir leidžia apsiprasti naujose rinkose. Vėliau kai įmonė jau turi pakankamai patirties ir jos eksporto apimtys gana didelės, jai jau reikėtų ieškoti partnerės, ir didinti eksporto pajėgumus, šiuo atveju jai geriausia rinktis bendros veiklos strategiją. Ir galiausiai kai įmonės veikla labai išauga, kai ji turi pakankamai patirties tada ji gali rinktis tiesioginio investavimo strategiją.

3. Tarptautinio verslo terminologija dar nėra visiškai nusistovėjusi – nėra aiškių taisyklių, tikslų ir vienodų kurios nors verslo formos apibrėžimų. Paprastai, ypač užsienio literatūroje, kalbant apie vieną kompaniją, ji vadinama ir multinacionaline, ir transnacionaline, ir globaline.

4. a) Internacionalizacija gali būti abibrėžta kaip: sėkmingą įsitraukimą į eksportą per geografinį plėtimąsi rinkoje už nacionalinių sienų ribų, sąlygojantį: pokyčius produkcijoje ir organizacinėse formose; gali būti suprantamas kaip procesas, galutinis rezultatas ar mąstymo būdas; sėkminga įmonės veikla, plečiant rinkų skaičių, keičiant veiklos fomas, valdymo filosofiją ir organizacinę elgseną ( operacijų vykdymo metodų ir vadybos filosofijų kitimą).

b) T.Madsen teigia, kad internacionalizacijos proseso efektyvumą lemia kompanijos charakteristikos, eksporto politikos tobulumas ir išoriniai rinkos veiksniai. Jis daro išvadą, jog internacionalizacijos proceso stabilumą gali užtikrinti tokie kompanijos veiksmai: pirmiausia tiklinga visiškai išnaudoti anksčiau įsisavintas užsienio rinkas, o tik tada skverbtis į naujas.

c) S.Cavusgil ir J. Nevin skaido internacionalizacijos procesą į tokias stadijas: veikla ir marketingas savoje šalyje; ekspermentinis svetimų rinkų bandymas; aktyvus skverbimąsis; globalinis skverbimąsis

d) I.Doole, R.Lowe ir C.Phillips išskiria šešias stadijas: veikla ir marketingas savoje rinkoje; pavieniai užsakymai į užsienį; ekspermentinis eksportas; rinkos išplėtimas į netolimas šalis; nuolatinis eksportas į artimas šalis; ilgalaikis marketingas tolimose rinkose.

Įmonei nusprendus orientuotis į užsienio rinkas, reikia pasirinkti įėjimo būdą. Man priimtiniausias įmonės internacionalizacijos, kaip ilgo proceso, kuris suprantamas kaip įmonės augimas, plėtimasis, apibrėžimas.

5. Tradicinės internacionalizacijos teorijos gali būti skirstomos į dvi pagrindines grupes:
• Ekonominiais sprendimais pagrįsti po¬žiūriai į internacionalizaciją.
• Evoliucinės elgsenos požiūriai į interna¬cionalizaciją.
7. Nepaisant to, kad įmo¬nės pakankamai pasitiki savo galimybėmis internacionalizavimo veiklą, didele konku¬renciją užsienio rinkose jos įvardija kaip vie¬ną iš pagrindinių internacionalizavimo kliū¬čių. Didėja sandorio sąnaudos tradicinėse rin¬kose, kur įmonės kol kas jaučiasi gana komfortiškai. VRE smulkiosios ir vidutinės įmonės susiduria su naujomis – informacijos apie užsienio rinkas paieškos ar užsienio partnerių pritraukimo į vietinę rinką problemo¬mis.

LITERATŪRA

1. Albaum Gerald, Stradskov Jesper, Duerr Edvin, Dowid Lairence. International marketing and export marketing – 2 edition, Addision- Wesley Publishing company, 1994.
2. Alminienė M., Kuvykaitė R., Internacionalizacijos teorijų ribos, gimusių globalių įmonių fenomenas., Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 2004, Nr. 10
3. Hollensen S. Global Marketing a desision – oriented aproach, 2004.
4. Frank McDonald, Heinz Tuselmann and Colin Wheeler. International business, 2002
5. Kotler Philip. Marketing Management, 2003
6. Michael R., Chinkota, Jlkka A., Ronkainen, Michael H. Eugene O. Moynihan. Global Business-The Dryden Press, 1998
7. Mockaitis I., Vaiginienė E., Vidurio ir Rytų Europos smulkiojo ir vidutinio verslo internacionalizavimo problemos., Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 2005, Nr. 34
8. Navickas V. Valdymo kontrolė tarptautinėse firmose: mokomoji knyga. Kaunas, 2001
9. Navickas V. Europos sąjungos rinkų ypatumai: mokomoji knyga. Kaunas technologija, 2003
10. Navickas V. Tarptautinių firmų samprata ir klasifikavimas// Tiltai. PRIEDAS 2002, Nr.10. Transformacijos Rytų ir centrinėje Europoje.
11. PASS, Christopher, LOWES, Bryan, DAVIES, Leslie. Dictionary of economics. London: Collins Reference, 1991.
12. Rosalie L. Tung. The IEBM Handbook of International Business. UK, 1999
13. „Samsung“informacija.Prieiga per internetą http://www.samsung.com/lt/about/global/history/index.htm
14. Sue Bridgewater and Colin Egan. International marketing relationships, 2002
15. Trumpaitis M. Išėjimo į užienio rinkas strategija// Tiltai. PRIEDAS 2002, Nr. 10. Transformacijos Rytų ir entrinėje Europoje.
16. Vengrauskas V., Perminienė N. Tarptautinis verslas: mokomoji knyga. Kauno technologijos universitetas, 2002.
17. Žukauskas P. Kompanijų veiklos internacionalizacija: teorija ir praktika/ Vytauto didžiojo universitetas. Kaunas, 2006.

Leave a Comment