Vorutos pilis
Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių pirmojo ir vienintelio karūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo (1238-1263) laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m., vidaus karo metu. Vėliau Voruta išnyko iš žemėlapio, o jos buvimo vieta tapo istorikų ginčo objektu. Šeimyniškėlių piliakalnis (vietinių žmonių vadintas Varutės kalnu) yra labiausiai tikėtina Vorutos pilies vieta. Piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai prasidėjo 1990 m. (vadovas – Gintautas Zabiela). 1997 m. Anykščių rajono meras Saulius Nefas iškėlė idėją Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnyje pastatyti medinę pilį. Ją parėmė daugelis Anykščių ir visos Lietuvos inteligentijos atstovų. Po ilgų visuomenės ir paminklosaugos specialistų diskusijų buvo pritarta pilies statybai ant visiškai ištirto piliakalnio. 1999 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijoje pasirašyta deklaracija dėl medinės pilies statybos. 2000 m. Šeimyniškėlių piliakalnis pagal ištirtą plotą tapo plačiausiai tyrinėtu Lietuvos piliakalniu, 2001 m. rekonstruotas pirmasis pilies elementas – pilies tiltas per Varelio upelį. Čia jūs rasite daugiau informacijos apie Vorutos pilies istoriją, Medinės pilies statybos projektą ir Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimus.
Svarbiausios Mindaugo laikų Rytų Lietuvos pilys (pagal Gintautą Zabielą; žemėlapis iš kompaktinio disko ,,Lietuva iki Mindaugo” Vorutos istorija 1. Voruta – Mindaugo pilis Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje Vorutos vardas turi simbolinę prasmę – tai vienintelė žinoma Mindaugo pilis. Čia 1251 m. sprendėsi Mindaugo likimas. Pastarųjų metų tyrinėjimai šią pilį leido susieti su Šeimyniškėlių piliakalniu prie Anykščių ir gerokai praplėtė mūsų žinias apie ją. Šeimyniškėlių piliakalnyje stovėjo tipiška valstybinė medinė pilis, pastatyta apie XIII a. vidurį anksčiau negyvenamoje vietoje. Artimiausios gyvenvietės buvo Anykščiai prie Anykštos upelio ir, greičiausiai, gyvenvietė prie Variaus upelio, XVII a. minimo Variaus palivarko vietoje. Šios gyvenvietės galėjo priklausyti į Lietuvos įtaką patekusiam sėliškam Taurožės valsčiui, kurį, po Vorutos įkūrimo jau apkarpytą, Mindaugas buvo užrašęs Livonijos ordinui (1255 m.). Valsčiaus centras buvo šiuo metu jau gerokai apardytame Lašinių piliakalnyje prie Taurožės upelio žiočių.
Sprendžiant iš to, kad šalia pilies tekantis upelis pavadintas Varučiu (vėliau – Vareliu, Variuku), o pilis atitinkamai – Varuta, pirmieji Vorutos pilėnai turėjo būti Variaus pakrančių sėliai. Šiame pilies varde išliko sėlių kalbos fonetinė ypatybė – priesaga -utė ištariama -uta (šią savybę paveldėjo kupiškėnai). Vorutos pilies atsiradimą nulėmė strateginiai Lietuvos valstybės poreikiai – kovų su Livonija nulemtas poreikis stiprinti šiaurinį valstybės pasienį. Kalavijuočių ordinas Lietuvą (Nalšios žemę) pirmą kartą puolė 1229 m., bet po pergalės Šiaulių mūšyje (1236 m.) Lietuva gavo dar 10 metų atokvėpio. 1245-1246 m. kovos tarp Lietuvos ir Livonijos ordino vėl įsiliepsnojo visu smarkumu. Būtent tada ir iškilo būtinybė stiprinti šiaurinį Lietuvos pasienį, t. y. sieną tarp menkai apgyvendintos ir didesne dalimi vokiečių įtakoje atsidūrusios Sėlos bei Lietuvai priklausančios Nalšios. Kaip tik apie tą laiką ir pastatomos Vorutos bei Užpalių pilys, stovėjusios panašiai atrodančiuose Šeimyniškėlių bei Šeimyniškių piliakalniuose. Jos saugojo pagrindinius kelius į Livoniją. Lietuviai iš jų organizuodavo ir antpuolius į Livoniją. Tų antpuolių metu buvo atsivaroma daug karo belaisvių, kurie buvo paverčiami vergais – šeimyniškiais. Iš čia ir abiejų piliakalnių pavadinimai. Užpalių pilies istorijos fragmentus atskleidžia XIV–XV a. šaltiniai, o Voruta paminėta tik vieną kartą, bet tas paminėjimas buvo toks reikšmingas, kad daugeliui istorikų pasirodė, jog Voruta buvo net Mindaugo sostinė. Vorutos mūšis buvo lemiamas 1249–1252 m. vidaus karo tarp Mindaugo ir Tautvilo momentas. 1251 m. pradžioje Mindaugui pavyko patraukti į savo pusę svarbų Tautvilo sąjungininką – Livonijos ordiną. Gausiu auksu Mindaugas įtikino Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą susitikti Lietuvos ir Livonijos pasieny ir susitikimo metu pasikrikštijo. Andrius Štirlandas pažadėjo jam parūpinti karaliaus karūną ir išvyti Tautvilą iš Rygos. Mindaugui jis davė Ordino riterių būrį, vėliau dalyvavusį Vorutos gynime. Netrukus magistras įvykdė savo pažadą dėl Tautvilo ir išsiuntė pas popiežių Parnaus vadovaujamą Lietuvos delegaciją. Popiežius Inocentas IV maloniai išklausė žinią apie Mindaugo krikštą ir 1251 m. liepos 17 d. davė nurodymą karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Netekęs pagrindinio sąjungininko, Tautvilas bandė neprarasti iniciatyvos. Jis nuskubėjo į Šiaurės Žemaitiją, susirinko visas savo pajėgas ir puolė Mindaugą. Mindaugas kartu su Livonijos riteriais laukė jo, nesitraukdamas iš šiaurinio Lietuvos pasienio, kuriame turėjo stiprių pilių. Jis užsidarė Vorutos pilyje, prie kurios sienų netrukus pasirodė marga Tautvilo kariuomenė. Volynės metraštis taip aprašė šiuos įvykius: ,,O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.” Po šios lemiamos Mindaugo pergalės Tautvilas buvo gana greitai išvytas ir iš Žemaitijos, o Mindaugas 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi. Karūnacijos iškilmių metu Mindaugas dar kartą susitiko su Andriumi Štirlandu, kuris atvežė vokiečių meistrų padarytas dvi karūnas – Mindaugui ir jo žmonai Mortai. Karūnacija vyko pasienyje – viduramžiais įprastoje lygiateisių valdovų susitikimo vietoje. Mindaugas turėjo atsilyginti Livonijos ordinui už suteiktą pagalbą, užrašydamas dalį Žemaitijos ir Jotvos žemių. Donacinis aktas buvo išduotas liepos pradžioje Latavoje (in Lettowia, in curia nostra), 10 km į šiaurės vakarus nuo Vorutos pilies. Pati karūnacija turėjo įvykti ten pat birželio 29 d. (tai Šv. apaštalų Petro ir Povilo diena – būtent su tokiomis šventėmis būdavo įprasta sieti karalių karūnavimo iškilmes). Neseniai paaiškėjo, kad prie Latavos upelio išliko Mindaugo dvaro ir pilaitės liekanos – Palatavio piliakalnis. Jis Latavos vardu (Lettow) buvo minimas dar XIV a. pabaigoje. Praėjus kuriam laikui po Mindaugo karūnacijos pirmoji Vorutos pilis turėjo sutrūnyti – mediniai pastatai neilgaamžiai. Tuo užsibaigė ir pirmasis pilies gyvavimo etapas. Atrodo, kad pilies niekas neskubėjo atstatinėti – kurį laiką ji stovėjo apleista. Tad stabtelėkime ir pažiūrėkime, ką apie Mindaugo pilį sako archeologinių kasinėjimų rezultatai.Vorutos istorija 2. Mindaugo laikų Vorutos liekanos 1990-2001 m. Šeimyniškėlių piliakalnyje buvo ištirtas 1821 m2 plotas – aikštelės pietinė-pietvakarinė dalys, padarytas pietvakarinio šlaito pjūvis. Tai maždaug pusė visos aikštelės. Šiandien tai plačiausiai tyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas plačiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje. Per 12 tyrinėjimų sezonų surinkta beveik 1800 keramikos šukių, virš 190 individualių metalinių, akmeninių bei molinių dirbinių, keli šimtai gyvulių kaulų, aptikta 56 stulpavietės, 7 krosnys, sudegusių medinių įtvirtinimų liekanos. Visa tyrinėjimų metu aptikta medžiaga priklauso dviem skirtingiems piliakalnio panaudojimo etapams: XIII a. viduriui – antrajai pusei ir XIV a. pabaigai – XV a. pradžiai. Pirmosios Mindaugo laikų pilies kultūrinius sluoksnius smarkiai suardė vėlesni pilies rekonstrukcijos darbai, tad iš jų ne kaži kas išliko. Daugiau tai atskiri radiniai, aptikti įvairiose piliakalnio vietose: žalvarinė pinta apyrankė, žalvarinis ažūrinis kabutis, geležiniai įtveriamieji arbaleto strėlių antgaliai, kurių plunksnos nuo vėlesnių skiriasi ilgais smaigaliais, sidabrinis pakabutis-kryželis. Ateityje po kruopštesnių iškastos medžiagos tyrimų XIII a. radinių skaičius gali padidėti, tačiau bendras santykinai negausus jų skaičius rodo, kad tuo metu pilis buvo naudota neilgai. Tą rodo ir šios pilies sluoksniai, išlikę po vėlesnės pilies storais užplūkto molio sluoksniais. Juose beveik nėra radinių. Kol nėra tyrinėti piliakalnio pylimai, po kuriais geriausiai išlieka ankstesni sluoksniai bei įtvirtinimai, apie Vorutos išvaizdą žinome nedaug. Vorutos pilis buvo įkurta iki tol negyvenamoje vietoje. Pilies statybai pasirinktas aukštumos kyšulys tarp dviejų upelių, iš kurių didesnysis vadintas Vareliu. Nuo jo ir kilo pilies pavadinimas. Upės ir upeliai, tekantys pilių papėdėse, davė vardus daugumai Lietuvos pilių. Kadangi pats kyšulio smaigalys piliai statyti buvo per mažas, jai pasirinkta vidurinė kyšulio dalis. Kyšulys skersai perkastas dviem grioviais, kurių pakraščiuose iš iškastų žemių supilti pylimai. Aikštelės pakraščiuose kas 1 metras įkasti mediniai apie 30 cm skersmens stulpai, kurie rėmė iš gulsčių rąstų pastatytą gynybinę sieną. Įkūrus pilį suformuota ir būtiniausia jos aplinka: papiliai, papėdės gyvenvietė, kapinės, keliai.
Vorutos istorija 3. Vorutos apylinkės XIV-XV a. XIV a. pagrindinės kovos persikėlė į Prūsijos pasienį, kurio gynybai reikėjo sutelkti visus valstybės išteklius. Livonijos grėsmė tuo metu pasidarė antraeilė, todėl Vorutos pilis kurį laiką, matyt, stovėjo apleista. 1298–1330 m. Lietuvos ir Rygos sąjunga apsaugojo Lietuvą nuo Livonijos ordino antpuolių. XIV a. I pusėje Šiaurės rytinį Lietuvos pasienį gynė Užpalių pilis. 1338 m. minimas Gedimino dvaras Užpaliuose, per kurį ėjo prekybos kelias tarp Lietuvos ir Livonijos, o 1373 m. kryžiuočiai sudegino Užpalių papilį. Kadangi Livonijos kryžiuočiai šį pasienio ruožą puldinėjo retai (dažniausiai puldavo menkai apsaugotą Upytės žemę), jo gynimui Užpalių pilies iš esmės pakako. Voruta greičiausiai buvo atstatyta tik XIV-XV a. sandūroje, kai Vytautas, ruošdamasis lemiamam susirėmimui su kryžiuočiais, ėmė rūpintis valstybės sienų sustiprinimu. Tai rodo gausūs šio laikotarpio archeologiniai radiniai, nors pati pilis rašytiniuose šaltiniuose neminima. 1422 m. pasirašius Melno taikos sutartį, Lietuvos ir Vokiečių ordino santykiai buvo sureguliuoti. Valstybei nebereikėjo išlaikyti gausių medinių pilių, saugojusių Lietuvos ir Vokiečių ordino sienas. Atgyvenusios savo amžių jos būdavo viena po kitos apleidžiamos. Atėjo ir Vorutos eilė. Visas gyvenimas persikėlė į Anykščius, kur įsikūrė valdovo dvaras ir valsčiaus centras. Jis pradedamas minėti nuo 1440 m. – Kazimiero valdymo pradžios. 1442 ir 1453 m. pats Kazimieras lankėsi Anykščiuose. To meto valdovai nuolat keliaudavo po savo dvarus. Tik du apsilankymai Anykščiuose rodo, kad tuo metu tai jau buvo nuošalus dvaras, į kurį valdovas retai užsukdavo. Apie tą patį laiką turėjo natūraliai baigti savo gyvenimą medinė Vorutos pilis. Kazimiero laikais ji, jei dar ir tebestovėjo, turėjo būti gerokai apleista. Užpalių pilis buvo sudeginta dar 1433 m. kovų tarp Žygimanto ir Švitrigailos metu. Užpalių dvaras irgi persikėlė atokiau nuo Šeimyniškių piliakalnio, bet išlaikė savo senąjį pavadinimą, o Vorutos pilėnai išsikėlė į jau seniau gyvavusią Anykščių gyvenvietę, todėl dvaras gavo naują vardą.
Vorutos istorija 4. Pilies gyventojų buitis Nors neturime nei vieno Lietuvos medinės pilies aprašymo, kai kuriuos jų gyvenimo momentus padeda atsekti archeologinių tyrinėjimų medžiaga. Antrajame gyvavimo etape piliakalnis įgavo dabartinę išvaizdą. Tiksliau – tuo metu jis atrodė didingiau nei dabar, nes XX a. dirbant jos teritoriją nuo aukštų pylimų į papėdę nuarta dalis žemių, lėkštesni tapo šlaitai, atsirado kitų žymių reljefo pakitimų. Senesnės pilies liekanos buvo panaudotos statant naują pilį: nugriautos matyt jau gerokai supuvusios jos gynybinės sienos, pastatinti piliakalnio aikštelės šlaitai, paaukštinti pylimai, aikštelės pakraščiuose ir pylimuose suplūkiant storus iš gilinamų gynybinių griovių iškasto molio sluoksnius. Apie pilies statybos darbus byloja kai kurie radiniai. Žemės buvo kasamos mediniais kastuvais su geležiniais apkaustais (vieno tokio sulūžusio kastuvo apkausto dalis rasta įplūkta į molį). Iškastas žemes nešioti padėdavo ir moterys – apie tai byloja vėlgi į supiltą molį patekęs pamestas moteriškas žiedas. Įrengta pilis buvo padalinta į atskirus ūkinius sektorius. Arčiau didžiojo pylimo buvo laikomos maisto atsargos, šalia kurių buvo pilies virtuvė. Tyrinėjant šią vietą rasta daugiausia gyvulių, žuvų kaulų bei žvynų, sudaužytų puodų šukių. Šalia virtuvės būta savotiško arsenalo – jo vietoje aptiktas tuzinas arbaletinių strėlių antgalių, surištų į ryšulėlį. Pilies kiemas buvo užstatytas mediniais rentininiais pastatais, kurių vietose liko 7 krosnių liekanos, ir, atrodo, pertvertas pusiau, atskiriant kiemo ūkinę bei reprezentacinę dalis. Pastarojoje rasta labai nedaug radinių, tačiau jie gana iškalbingi. Tai pirmosios lietuviškos monetos, pora geležinių žalvariu dengtų svarelių. Matyt šioje aikštelės dalyje būta pilies viršininko pastato. Pilėnai gyveno abiejuose papiliuose bei kitapus Volupio upelio buvusioje apie 2 ha ploto papėdės gyvenvietėje. Kad gyvenvietei netrūktų vandens, užtvenkus Volupį įrengtas tvenkinėlis. Buvo nuolat tvarkomas palei pilį kažkur nuo Livonijos pusės link Lietuvos ėjęs kelias.
Vorutos istorija 5. Pilį apleidus Anykščių dvaras užėmė Vorutos vietą, paveldėjo ir pilį aptarnavusius šeimyniškius. Prie Anykščių yra du šeimyniškių kaimai – Šeimyniškėliai buvusios Vorutos pilies pašonėje ir Šeimyniškiai palei kelią į Ukmergę. Prie Vorutos likusio Šeimyniškėlių kaimo žmonės iki XVIII a. buvo laidojami pilies senkapyje. Vorutos vardas išliko piliakalnio ir pro jį tekančio upelio pavadinimuose. Piliakalnis vadintas Varutės kalnu, o jo papėdėje tekėjęs upelis – Vareliu arba Variuku. Kitoje piliakalnio pusėje tekantis mažesnis upelis, kuris nuo pilies laikų buvo užtvenktas pylimu (,,volu”), vadintas Volupiu, o už jo esanti aukštuma su senkapiu – Volupio kalneliu. Kai kurie žmonės XX a. Volupio vardą jau perkeldavo ir Vareliui (tuomet mažesnįjį vadindavo Volupėliu). Šeimyniškėlių kaimas minimas 1639, 1738, 1765 m. inventoriuose. Tuo metu jis vadintas Šeimyniškiais (Semeniškiais), o 1784 m. – jau Šeimyniškėliais. Seniausią piliakalnio aplinkos vaizdą fiksuoja XIX ir XX a. pradžios topografiniai žemėlapiai. Piliakalnis tuo metu nebuvo apaugęs medžiais. XIX a. pabaigoje, mokydamasis Anykščiuose, būsimasis rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis lankydavosi ant piliakalnio ir čia matė seno aptvaro aplink piliakalnį likučius. Tai sakytų, kad XIX a. ant piliakalnio buvo ganomi gyvuliai. Piliakalnis nuo seno traukė aplinkinių gyventojų dėmesį, buvo apipintas padavimais, ne kartą bandyta jį kasinėti. Naujųjų Elmininkų gyventojas Jonas Kiaušas dar ir dabar prisimena savo senelio Konstantino Kiaušo pasakojimą. Jis, būdamas maždaug 25 metų amžiaus (apie 1893 m.), kartu su broliais ir kaimynais Balčiūnais (iš viso šešiese) ėjo ,,ant Varutos” pakasinėti pilį, apie kurios lobius sklido kalbos. Pakasė, atsitrenkė į akmenis ir grįžo, neradę įėjimo į požemius. XIX a. pabaigoje buvo suarta Šeimyniškėlių senkapio teritorija. Sujudintą smėlį ėmė pustyti vėjas, išpustydamas žmonių ir žirgų kaulų bei įkapių. Taip buvo sunaikinta seniausia senkapio dalis. Septyni XIII–XV a. radiniai ,,iš Anykščių” tuo metu pateko į istoriko V. Zahorskio rinkinį.
Į A. Vienuolio rankas XIX a. pabaigoje irgi pateko pora XIV–XV a. radinių iš senkapio – įmovinis ietigalis ir rakto dalis, kuriuos jis vėliau savo muziejaus inventorinėje knygoje pavadino ,,kalavijo galu” ir ,,amuletu”. Žinios apie Šeimyniškėlių senkapį patraukė Jono Basanavičiaus dėmesį. Jis 1910 m. liepos 9 ir 11 d. čia ištyrė 26 kapus. J. Basanavičius tapo pirmuoju profesionaliu Šeimyniškėlių archeologinio komplekso tyrinėtoju, tačiau piliakalnio jis dar nepastebėjo. 1923 m. Šeimyniškėlių kaimui išsidalinus vienkiemiais, piliakalnis pateko į trijų ūkininkų valdas ir imtas intensyviai arti. Iki tol neliestas kultūrinis sluoksnis buvo gausus radinių – anglių, molio tinko gabalų (vadinamųjų ,,plytų”), o pylimuose atsiverdavo supuvusių rąstų paliktos ertmės. Nuo ūkinės veiklos piliakalnis gerokai nukentėjo: apardyti pylimai, padarytas užvažiavimas ant piliakalnio, praardytas tilto per Varelį pylimas, nuleista Volupio užtvanka. Beje, užtvanka nukentėjo dėl paprasto dviejų piliakalnio žemės savininkų – pusbrolių Grimašauskų kivirčo. Jonas Grimašauskas susipyko su pusbroliu Vincu, kurio žemėje buvo Volupio užtvanka. Vanduo iš jos pilies gynybiniu grioviu tekėjo į Varelį per J. Grimašausko žemę. J. Grimašauskas atsitvėrė pylimėliu nuo jo užtvankos. Vandens lygis pakilo, pradėjo tvinti V. Grimašausko žemė, tad jam teko perkasti užtvankos pylimą ir nukreipti vandenį į Volupio senvagę… Tuo pačiu metu piliakalniu imta domėtis rimčiau. Tai lėmė keletas priežasčių: žinios apie išariamus radinius, Petro Tarasenkos pradėta Lietuvos archeologinių paminklų registracijos kampanija ir kraštotyrinė Anykščių progimnazijos veikla. Kaip tik 1922–1923 m. prie Anykščių progimnazijos buvo įkurtas kraštotyros muziejėlis. 1925 m. vienas Anykščių progimnazijos mokytojas su mokiniais ištyrė 2 kapus ,,Volupio kalnelyje” (Šeimyniškėlių senkapyje). Apie tą patį laiką Petrą Tarasenką pasiekė tos pačios gimnazijos mokinio Vlado Karvelio informacija apie Šeimyniškėlių piliakalnį. Jis irgi buvo girdėjęs apie mėgėjiškus piliakalnio kasinėjimus: ,,Sako, kasinėjęs koks tai kun. Pavilonis ir radęs strypą, bet jį perlaužti neįstengęs. Naktį prisisapnavęs baisus jam sapnas ir jis metęs kasinėti. Tą piliakalnį kasinėjo keletas Anykščių vidurinės mokyklos mokinių, bet jiems uždraudė to piliakalnio savininkas”. Tuo remdamasis P. Tarasenka 1928 m. paminėjo Šeimyniškėlių piliakalnį ,,Lietuvos archeologijos medžiagoje”. 1932 m. Anykščių progimnazijos direktorius, žinomas vaikų rašytojas Matas Grigonis, Panevėžyje leidžiamame savaitraštyje ,,Mūsų kraštas” paskelbė pirmąjį straipsnelį apie Šeimyniškėlių piliakalnį ,,Užmirštas piliakalnis”. Bet netrukus piliakalnis susilaukė ypatingo dėmesio.Vorutos istorija 6. Vorutos atradimas Dar 1892 m. istorikas Juliušas Liatkovskis monografijoje apie Mindaugą paskelbė, kad Mindaugo sostinė buvusi Voruta, kurią jis tapatino su Varnėnų miesteliu (dabar Baltarusijoje). Tokiai Vorutos lokalizacijai niekas nepritarė, bet nuo to laiko ir kiti istorikai bei istorijos mėgėjai ėmėsi ieškoti Vorutos. XX amžius mums paliko net 14 nevienodos vertės Vorutos lokalizacijų, kurios neretai būdavo paremtos tik labai paviršutinišku vietovardžių panašumu. Lingvistiniu požiūriu nepriekaištinga buvo filologų Eduardo Volterio ir Kazimiero Būgos 1909 m. birželį iškelta idėja, kad Vorutos reikia ieškoti Anykščių krašte. E. Volteris lokalizavo Mindaugo dvarą Latavą (Lettowia) ir spėjo, kad Voruta buvo netoliese. K. Būga pareiškė nuomonę, kad ,,Varuta yra buvusi ant Vario upės krantų, 2–4 varstai į šiaurę nuo Anykščių miesto, kame yra Pa-varių viensėdžiai”. 1927 m. E. Volteris paprašė Petrą Būtėną apklausti Latavos paupio gyventojus. Pastarasis rugpjūčio 28-31 d. dviračiu apvažinėjo Latavos pakrantes, pasikalbėjo su vienu kitu žmogumi, bet nieko reikšmingo neaptiko. Vis dėlto 1935 m. pradžioje apie tas paieškas P. Būtėnas paskelbė straipsnelį ,,Mindaugo sostinės pėdsakų ieškojimas”. Žurnalą ,,Židinys”, kuriame P. Būtėnas rašė apie savo paieškas, prenumeravo ir rašytojas Antanas Vienuolis. Šeimyniškėlių piliakalnis jam buvo pažįstamas nuo vaikystės. Jis žinojo ir jo pavadinimą – Varutės kalnas. Dar 1933 m. ,,Lietuvos aidui” jis parašė ,,Bajoro Nykščio legendą” apie Anykščių vardo kilmę. Bajorą Nykštį rašytojas apgyvendino dvare ant Kalitos kalno ir Vorutos pilyje – Šeimyniškėlių piliakalnio vietoje. A. Vienuolis buvo tik šį tą girdėjęs apie Vorutos pilį (apie ją ,,Lietuvos aide” buvo užsiminęs P. Tarasenka), bet dar nesiejo jos su Mindaugu. Jo legenda pasakojo apie 1435 m. įvykusį Pabaisko mūšį, o apie Mindaugą joje – nė žodžio. Taigi A. Vienuolis, tik išgirdęs žodį ,,Voruta”, intuityviai sutapatino jį su Varutės kalnu, dar nežinodamas tos pilies istorijos. P. Būtėno straipsnis jį neabejotinai turėjo sudominti, nes skelbė, kad toji Voruta yra seniai ieškoma Mindaugo sostinė.
Taip jau sutapo, kad 1935 m. pavasarį ūkininkui Jonui Grimašauskui ariant piliakalnio žemę, didžiajame pylime atsivėrė nemaža anga, kuri sudomino smalsų valstietį. Jis ir pats puolė tą angą atkasinėti, o paskui apie ją pranešė Antanui Vienuoliui. Rašytojui nebeliko jokių abejonių – apie šį piliakalnį turi sužinoti Eduardas Volteris. E. Volteris pažadėjo atvykti. Dar iki profesoriaus vizito A. Vienuolio galvoje ėmė suktis mintys apie naujai atrastos Anykščių įžymybės įprasminimą. 1935 m. liepos 16 d. ,,Lietuvos aidas” išspausdino nuotraukų kompoziciją ,,Anykščiai. Puntukas. Voruta”. Kol kas dar be komentarų. Liepos 28-29 d. Anykščiuose apsilankė ir pats E. Volteris. Kartu su A. Vienuoliu jis apžiūrėjo Šeimyniškėlių piliakalnį bei Latavos kaimą ir patvirtino – taip, Voruta buvo čia! Tose kelionėse A. Vienuolis peršlapo ir susirgo, bet ir iš lovos padiktavo straipsnį ,,Atrasta Mindaugo laikų Vorutos pilis?”, kurį ,,Lietuvos aidas” išspausdino rugpjūčio 3 d. A. Vienuolis pranešė apie profesoriaus išvadas ir aprašė patį piliakalnį, nurodydamas senąjį jo pavadinimą ir su juo susijusį padavimą: ,,Senieji žmonės “Vorutos” piliakalnį vadina “Varutės” kalnu, nes dvaro akmistrinė, vardu Varutė, tame kalne paslėpusi nuo maskolių dvaro brangenybes ir, niekam neparodžiusi tos vietos, mirusi. Prieš karą tą kalną knaisiojo kas norėjo: vieni ieškojo paslėptų turtų, kiti – archeologijos iškasenų, ir niekas juo rimtai nesidomėjo ir nesirūpino. Bet išsiskirsčius Šeiminiškėlių kaimui į vienkiemius, naujakuriai iškirto krūmus, pasidarė ant piliakalnio užvažiavimus ir, aplyginę, apvalę viršūnę nuo senovinių plytų ir akmenų gruzdo, šiandien jį aria, akėja ir sėja, o žiemą piliakalnio požemiuose laiko supylę bulves!” Atradimas sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Jau E. Volterio vizito dieną ant piliakalnio susirinko nemažas žmonių būrys. Netrukus ant piliakalnio ėmė plūsti ekskursijos, o rugpjūčio 8 d. Valstybinė archeologinė komisija piliakalnio žemės savininkams liepė pasirašyti pasižadėjimą nebearti piliakalnio. Jokių kompensacijų nebuvo pasiūlyta, net nesumažinti žemės mokesčiai. Visa tai kėlė ūkininkų nepasitenkinimą. Netrukus pasirodė pranešimų, kad tai visai ne piliakalnis, ant jo nieko nebuvo randama, ir pats Vorutos pavadinimas – pramanytas. Visa tai užrašė ir 1938 m. spaudoje paskelbė P. Būtėnas. Ši informacija kėlė tam tikrų abejonių dėl Varutės kalno pavadinimo, bet jas skleidė tik suinteresuoti asmenys. A. Vienuolis nuosekliai populiarino Vorutą, tiesa, kartais tai darė diletantiškai. 1936 m. pradžioje buvo iškelta idėja perkelti iš Lenkijos į Lietuvą rašytojo Jono Biliūno palaikus. A. Vienuolis kaip mat pasiūlė juos palaidoti Vorutos piliakalnyje. Jei taip būtų padaryta, piliakalnis būtų gerokai nukentėjęs. Laimė, su ūkininkais nebuvo sutarta dėl kainos, tad 1939 m. apsispręsta J. Biliūno kapavietę įrengti piliakalniu vadinamoje Liudiškių kalvoje. 1940 m. savo raštų rinkinyje A. Vienuolis paskelbė ,,Anykščių padavimus” (pataisytą ,,Bajoro Nykščio legendos” variantą), patikslindamas Vorutos vaidmenį – bajoras Nykštys dabar jau ne pilies valdovas, o Mindaugo įpėdinis, jo pilies ir turtų saugotojas. Po Vorutos atradimo, bandyta piliakalnį kasinėti, bet dėmesio susilaukė tik J. Grimašausko išarta anga pylime – sudūlėjusio rąsto ertmė. Ją mėginta atkasti, rasta daug medžio liekanų, kurių tyrinėtojai prisikrovę net ,,du čemodanus”. Tyrinėjimus nutraukė prasidėjęs karas, apie jų rezultatus žinoma tik iš vietinių žmonių atsiminimų. 1942 m. piliakalnį apžiūrėjo, aprašė ir jo planą nubraižė Petras Tarasenka, pritaręs piliakalnio tapatinimui su Vorutos pilimi. Jis teigė, kad žmonės piliakalnį vadina ,,Verutės kalnu” ir užrašė su juo siejamą padavimą, panašų į A. Vienuolio pateiktąjį. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Lietuva neteko nepriklausomybės, o ūkininkai –žemės, konfliktas dėl piliakalnio buvo užmirštas. Voruta dabar jau tapo Anykščių istorijos savastimi. Netgi pirmąjį kolūkį, kuriam priklausė Šeimyniškėliai, vietos gyventojai sugebėjo pavadinti Voruta. Ant piliakalnio būdavo rengiamos gegužinės, sutraukdavusios daug žmonių.Jonas Grimašauskas pasakoja ekskursantams apie Šeimyniškėlių piliakalnį. A. Vienuolis čia dažnai atvesdavo ekskursijų. Jam talkino ir buvęs piliakalnio savininkas Jonas Grimašauskas, mokėjęs ekskursantams įdomiai papasakoti senų žmonių padavimus apie piliakalnį, savo prisiminimus apie piliakalnio išvaizdą iki arimo ir iš tyrinėtojų nugirstas istorijas.
Apie buvusią pilį pasakodavo ir pats A. Vienuolis, kurio laki fantazija piešdavo didingą pilies vaizdą su aukštais bokštais ir ilgais požeminiais tuneliais. Jis buvo įsitikinęs ir tuo, kad netoli Vorutos, prie Rubikių ežero esančiame Šiaulių kaime, 1236 m. įvyko garsusis Šiaulių mūšis (tokią hipotezę buvo iškėlęs E. Volteris). Jei kas paprieštaraudavo, A. Vienuolis supykdavo, ir, nervingai sukdamas rankose lazdelę, atsisveikindavo su jais tokiais žodžiais: ,,Jei jau jūs daugiau žinot, tai ir vaikščiokit vieni!” Pačioje gyvenimo pabaigoje A. Vienuolis dar suspėjo parašyti padavimą ,,Šventavartė” apie Šiaulių mūšį prie Rubikių ežero. Pagrindiniu į Lietuvą žygiuojančių kalavijuočių tikslu rašytojas laikė Vorutos paėmimą. 1957 m. A. Vienuoliui mirus, Voruta anykštėnų nebuvo užmiršta, nors ir netapo viena iš svarbiausių Anykščių įžymybių. 1972 m. ,,Vorutos” vardu pavadinta Anykščiuose atidaryta nauja moderni maisto produktų parduotuvė. Tačiau sovietmečiu buvo nepageidautina per dažnai minėti Vorutą ir apskritai skirti daug dėmesio senajai Lietuvos praeičiai.Vorutos istorija 7. Medinės pilies statybos projektas Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje Vorutos vardas turi simbolinę prasmę – tai vienintelė žinoma Mindaugo pilis. Čia 1251 m. sprendėsi Mindaugo likimas. Pastarųjų metų tyrinėjimai šią pilį leido susieti su Šeimyniškėlių piliakalniu prie Anykščių ir gerokai praplėtė mūsų žinias apie ją. Nauja susidomėjimo Voruta banga kilo Sąjūdžio metais. Piliakalnis tuo metu buvo apaugęs menkaverčiais krūmais ir medžiais. Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis priminė Vorutos paieškų istoriją, o Saulius Nefas Sąjūdžio vardu pakvietė anykštėnus į piliakalnio tvarkymo talką. 1988 m. spalio 16 d. talkon susirinko apie tūkstantį anykštėnų. Po keturių valandų darbo piliakalnis vėl išvydo dienos šviesą. ,,Visi 206 Anykščių rajono istorijos ir kultūros paminklai turi būti tvarkingi,” – entuziastingai skelbė ant piliakalnio iškeltas plakatas.
Išaugęs visuomenės susidomėjimas Vorutos istorija paskatino 1990 m. pradėti Šeimyniškėlių piliakalnio archeologinius tyrinėjimus. Iš pradžių tikslas buvo gana kuklus – ištirti 100 m² plotą ir surinkti duomenų piliakalnio chronologijai patikslinti. Jau pirmojo sezono metu rasta XIII a. viduriu datuojamos medžiagos ir padaryta išvada, kad archeologiniai duomenys patvirtina piliakalnio siejimą su Vorutos pilimi. Vėliau nedidelės apimties piliakalnio tyrinėjimai vis būdavo pratęsiami, kol galiausiai 1995 m. išsirutuliojo mintis ištirti pusę piliakalnio aikštelės – tai jau būtų išsamiausi piliakalnio tyrinėjimai Lietuvoje. 1997 m. Anykščių rajono meras Saulius Nefas iškėlė medinės pilies statybos Šeimyniškėlių piliakalnyje idėją, kuri susilaukė nemažo visuomenės dėmesio ne tik Anykščiuose, bet ir visoje Lietuvoje. Ryšium su tuo nutarta ištirti visą piliakalnio aikštelę, kadangi ant neištirto piliakalnio statybos negalimos. Ilgose visuomenės ir paminklosaugos specialistų diskusijose aiškėjo, kad medinės pilies statybos projektas puikiai suderina ir dvasinius, ir ekonominius visuomenės poreikius. Medinė pilis pagyvintų Anykščiuose jau tam tikras tradicijas turintį turizmo verslą. Anykščiai gali didžiuotis gražia gamta, turi ir nemažai turistams patrauklių objektų: A. Baranausko klėtelę, Arklio muziejų, Puntuką, siaurąjį geležinkelį… Tačiau vienintelė Lietuvoje medinė pilis, pastatyta ant vieno iš didžiausių Lietuvos piliakalnių, būtų dar įspūdingesnis objektas, galintis sudominti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistus. 1999 m. Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijoje buvo pasirašyta deklaracija dėl medinės pilies statybos ant Šeimyniškėlių piliakalnio. Archeologinius piliakalnio tyrinėjimus, nepaisant finansinių sunkumų, pavyko suintensyvinti. 1998–2000 m. ištirtas plotas beveik padvigubėjo ir dabar sudaro beveik pusę piliakalnio aikštelės. Po 2000 m. sezono Šeimyniškėlių piliakalnis tapo plačiausiai tyrinėtu Lietuvos piliakalniu – jo aikštelėje ištirtas 1673 m² plotas. Tuo pačiu metu tyrinėti ir kitos Šeimyniškėlių archeologinio komplekso dalys – senkapis (1999 m.) ir tilto per Varelį pylimai (2000 m.). 2000 m. spalį pradėti pirmieji pilies statybos darbai – imtasi statyti tiltą per Varelį. Jis atidarytas 2001 m. liepos 6-ąją. Kartu planuojama tęsti piliakalnio tyrinėjimus ir svarstomi tolesni pilies statybos etapai.