Įvadas
Vokiečių okupacijos laikotarpis – tai dar neužverstas Lietuvos istorijos puslapis. Besikeičiančios Lietuvos okupacijos ir aneksijos trukd’ normaliai istorijos mokslo raidai. Nacių okupacijos laikotarpiu buvo skatinama garsinti sovietinių okupantų padarytus nusikaltimus, o sovietiniai metais leista rašyti tik apie nacių vykdytas žudynes. Tokia situacija butų buvusi savaime palanki, jeigu ne grižtai politizuotas istorijos ir istorikų traktavimas. Abu totalitariniai rėžimai (ir sovietų, ir nacių) istorijai skyrė politikos ir propagandos tarnait’s vaidmenį. Istorikų kompetencija buvo aiškiai ir grižtai reglamentuota – nuo temos iki išvadų. Visiems, rašiusiems istorijos tema, buvo aišku, apie ka ir kaip reikia rašyti ir kokias išvadas reikia daryti. Suprantama, tokiomis aplynkybėmis negalėjo atsirasti objektyvių ir išsamių darbų apie naujausiąją Lietuvos istoriją. Pokario dešimtmečiais apie nacių okupaciją Lietuvoje buvo parašyta dešimtys knygų ir tūkstančiai straipsnių. Jų vertė labai nevinoda: tarp atvirai propagandinio ar šmeižikiško pobūdžio darbų pasitaikydavo ir objektyvesnių bei dokumentuotų, tačiau dėmesio vertesnių buvo nedaug, ir tie patys parašyti gana seniai. Paskutin’ nacių okupacijos tema parašyta knyga (“Tarybų Lietuva Didžajame Tėviškės kare”) Lietuvoje buvo išleista 1975m., ir tik 1996m. iš’jo Valentino Brandišausko “Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06 – 1941 09)” ir Albino Gražiūno “Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940 – 1941”.Lietuvių išeiviai vakaruose yra parašę nemažai vertingų veikalų apie nacių okupavijos laikotarpį. Iš jų išsiskiria Kazio Škirpos “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti” ir Juozo Brazaičio “Vienų vieni”. Vis dėl to šie darbai labiau yra skirti antisovietiniai ir antinacistiniai lietuvių rezistencijai, o ne nuodugniai naci; okupacijos laikotarpio nalizei. Lietuvoje istorikus varžė ideologinė cenzūra, o išeivijos istorikų galimybes ribojo šaltinių stoka ir profesionalių istorikų trūkumas. Svarbiausi archyviniai dokumentai buvp Lietuvoje, jais išeivijos istorikai neturėjo galimybės pasinaudoti. Atrodo, dabar atėjo palankus metas tyrinėti okupacijos laikotarpį. Nebeliko nei ideologinės cenzūros, nei kliūčių naudotis Lietuvos ir užsienio archyvų dokumentais. Naujų darbų vertę lems istorikų gebėjimai ir darbštumas. Štai dėl ko reikia grįžti ir iš naujo tyrinėti, atrodytų, gerokai išgvildentas temas.
Lietuva XX a. išgyveno dvi okupacijas: sovietų ir nacių. Rašydami apie vieną, neužmirškime kitos. Abiejų rėžimų tikslai buvo panašūs: užgrobti Lietuvos žemę ir sunaikinti lietuvių tautą. Vieniems tebuvome “lašas vandens ant įkaitusio ankmens”, kitiems privalėjome tapti neaiškios kilmės “tarybine liaudimi”. Ir bolšovizmas, ir nacizmas yra tos pačios rūšies istorinis reiškinys – totalitarizmas, paprastai kalbant, to paties velnio dvejopas pavidalas: vienas – raudonas, kitas – rudas. Dėl to būtų neteisinga rašyti tik apie vieną iš jų arba įrodin’ti, kad kuris nors buvo “geresnis”.Nekyla abejonių dėl liūdno Lietuvos likimo, jei Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Nuo viduramžių vykdyta vokiečių imperializmo ekspanija į Rytus kulminaciją pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais. Nacių imperializmas savo jėga, užmojais ir žiaurumu smarkiai pranoko pirmtakų “veržimąsi į Rytus”. Nacionalistų partijos, o vėliau – Trečiojo reicho vadų agresyvūs planai Rytų atžvilgiu taip pat keitėsi. 1920m. NSDAP programoje kalbama tik apie “Didžiąją Vokietiją”, 1914m. Vokietijos sienų susigrąžinimą ir keliamos neaiškios pretenzijos dėl kolinijų, o savo galybės viršūnę pasiekęs Adolfas Hitleris Vokietijai skyrė Europos valdovės vaidmenį. Nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų turėjo viešpatauti vokiečių “naujoji tvarka”. Nacistiniuose Rytų erdvės sutvarkymo projektuose dažniausiai buvo minima Rusija, Ukraina ir Lenkija. Globaliniuose Trečiojo reicho planuose Lietuva tebuvo mažas žemėes lopinėlis (jos vardas buvo retai minimas). Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes naciai laikė ne savarankiškomis valstybėmis, bet Sovietų Sąjungos dalimi. Jų likimas buvo detaliai numatytas žemesnio rango Vokietijos vadovų ir institucijų planuose. Apie Baltijos valstybes buvo kalbama ir rašoma kur kas mažiau negu apie Rusaji, Ukraina ir Lenkiją. Strateginiuose Rytų erdvės ekonominio išnaudojimo, kolonizavimo, germanizavimo ir gyventojų naikinimo planuose Baltijos valstybės negalėjo lygintis su minėtosiomis šalimis. Ir tai savaime suprantama: nei teritorija, nei gyventojų skaičiumi, nei gamtos turtais negalėjome prilygti Rusijai arba Ukrainai. Nebuvome Vokietijai nei labai pavojingi, nei itin naudingi.A. Hitlerio Rytų politika
A. Hitlerio požiūris į Rytų Europos šalis buvo primytyvus ir siauras. Sovietų Sąjunhą ir jos okupuotas šalis jis laikė atsilikusiais, puslaukiniais kraštais. A. Hitleris Sovietų Sąjungoje nematė ir nenorėjo matyti tautinių, kultūrinių, ekonominių skirtumų ir įvairovės. Visos slavų ir neslavų tautos jam tebuvo pilka ir menkavertė masė. A. Hitlerio nuomone, tautiniu pagrindu kuriant okupacinius administracinius vienetus tebuvo lengvinama vokiečiams valdyti. Jis nesiekė skatinti Sovietų Sąjungoje antirusiškų ir antikomunistinių tautinių judėjimų. Tautiniai ir etnografiniai skirtumai turėjo padėti siekti svarbiausio tikslo – vokiečių viešpatavimo.Agresyvūs nacionalsocialistų planai buvo grindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vikietijoje buvo išpopuliarinta “tautos be erdvės” teorija. A. Hitleris savo veikale “Mano kova” rašė, jog svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl didelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaltyti lengviausia būsią Europos Rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas. “Gyvybinės erdvės” teorijos buvo pateikiamos kaip vienintelė išeitis vokiečių tautai, kaip panaceja nuo visų bėdų. Vokietijoje valdžią paėmus nacionalsocialistams, geopolitikos ir rasių teorijos tapo valstybine politika. Pagal nacistinę rasių teoriją kultūros ir pažangos kūrėją, istorijos variklis esanti nordinė rasė. Ši rasė dėl savo rasinio ir kultūrinio pranašumo turinti teisę valdyti “žemesnes” tautas, vokiečių tauta turinti būti “ponų tauta”. Nacių propaganda, pasinaudodama geopolitikos ir rasių teorijomis, sugebėjo psicholigiškai paveikti didelią vokiečių tautos dalį, įtikinti ją esą pranašesnę už kitas tautas, mobilizuoti agresyviems ir nepaprastai žiauriems karams, nežmoniškam elgiasiui su užkariautomis tautomis.A. Hitleris veikale “Mano kova” suformulavo naują germanizacijos sampratą. Jo nuomone, užkariautų tautų vokietinimas esanti neteisinga politika, nes ji skatinanti rasių susimaišymq ir išsigimimą. Dėl to reikia germanizuoti žemę, bet ne žmones, t. y. naujas teritorijas apgyvendinti vokiško kraujo žmonėmis, o “rasės atžvilgiu svetimus elementus” pašalinti. Tokią politiką, pasak A. Hitlerio, pajėgsianti vykdyti tik nacionalsocialistinė valstybė.
Dar gerokai prieš ateidamas į valdžią A. Hitleris nubrėžė Vokietijos ekspancijos kryptį: “Mes pradedame ten, kur buvo sustota prieš šešis šimtmečius, mes sustabdome amžiną germanų slinkimą į Europos pietus bei vakarus ir kripiame savo žvilgsnį į Rytų žemes. Bet šiandien, kalbėdami apie naujas žemes Europoje, pirmiausia galvojame apie Rusiją ir jai pavaldžias pakraščio valstybes”.Vokietijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas F. Haideris savo dienoraštyje 1940m. liepos 31 dieną aprašė A. Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą. Pasitarime su Vokietijos ginkluotų pajėgų vadais A. Hitleris išdėstė žaibo karo strategiją, nurodė svarbiausių smūgių kryptis ir pareiškę, kad Ukraina, Gudija ir Baltijos valstybės atiteksiančios Vokietijai , o Suomija būsianti išplėsta iki Baltijos jūros.1940m. kovo 20d. A. Hitlerio būstinėje buvo svarstomi Sovietų Sąjungos užpuolimo planai. Fiureris pabrėžė, kad karas su Sovietų Rusija būsiąs ypatingas, tai būsianti žūtbūtinė dviejų nesutaikomų pasaulėžiūrų kova. Karo tikslas – visiškai sunaikinti bolševizmą ir sovietų valstybę. Tokiame “ideologiniame” kare negalį būti jokio pasigailėjimo priešams, tradicinių karo normų laikymosi. Šiame pasitarime A. Hitleris pareiškė, kad Šiaurės Rusija atiteksianti Suomijai, o Baltijos valstybės, Ukraina ir Gudija tapsiančios Vokietijos protektoratais. Komunistinė inteligentija ir komisarai būsią sunaikinti, o susiformuoti naujai inteligentijai šiose šalyse nebūsią leisti.Iki pat Sovietų Sąjungos užpuolimo A. Hitleris nebuvo tvirtai apsisprendęs dėl okupuotų Pabaltijo kraštų likimo. Po sėkmingos karo pradžios 1941m. liepos 16d. A. Hitleris sukvietė į būstinę kitus Trečio reicho vadus apsvarstyti užimtų kraštų valdymo reikalų. Įžanginėje kalbuje A. Hitleris pabrėžė, kad Pabaltijo kraštai, Bialistoko sritis, Krymas, Galiciją, Baku, Saratovo sritis ir Kolos pasiasalis turi būti prijungti prie Vokietijos. “Visas Pabaltijys turi tapti reicho dalimi”, – kalbėjo A. Hitleris. Be to, jis patarė Vokietijos karo tikslų atvirai neskelbti, bet jų beatodairiškai siekti. Dauguma pasitarimo dalyvių, išskyrus A. Rosenbergą, pritarė A. Hitlerio planui įvesti tiesioginį vokiečių okupacijos rėžimą ir okupuotoje SSRS neatkurti tautinių valstybių.Buvęs SS ir policijos vadas Ostlande F. Jeckelnas 1946m. sausio 2d. sovietų teismui Rygoje teigė, kad A. Hitleris ne tik norėjo prie Vokietijos prijunkti Baltijos šalis, bet ir neigiamai vertino jų gyventojus dėl nuolatinio priešinimosi vokiečių veržimuisi į Rytus. A. Hitleris ketino vienus gyventojus išvežti darbams į Vokietiją, kitus suvokietinti, trečius sunaikinti, o Baltijos šalyse apgyvendinti vokiečių kareivius.Apskritai Lietuva A. Hitleriui buvo per menkas svarstymų objektas, ir jis plačiau apie jos gyventojų likimą nekalėjo. Nenuostabu, kad labai laki A. Hitlerio vaizduotė mažoms šalims skyrė labai menką dėmesį. Jo įsitikinimu, tik didelė erdvė galinti garantuoti tautai laisvę ir gerovę. Jis kėlė globalines Rytų erdvės užvaldymo ir tvarkymo idėjas. Trečiojo reicho valdžios įstaigos šiais idėjas sukonkretindavo ir paversdavo planais. A. Hitleris buvo lemtingų sprendimų iniciatorius, o kiti – tik jo valios vykdytojai.Karo pradžia ir vokiečių okupacinės administracijos įvedimas
Rengdamasi pulti Sovietų Sąjungą, Vokietija Rytuose setelkė 145 divizijas. Per Lietuvą turėjo žygiuoti 40 vermachto divizijų. Lietuvoje iki karo pradžios buvo keliolika Raudonosios armijos divizijų, išsklaidytų po visą Lietuvą. Visais atžvilgiais pranašesnės vermachto divizijos 1941m. birželio 22d. Raudonajai armijai smogė triuškinamą smūgį ir lyg viesulas praūžė per Lietuvą. Pirmąją karo savaitę buvo užimta visa Lietuvos teritorija. Mūšiuose Lietuvoje žuvo tik 3362 vokiečių karininkai ir kareiviai. Lietuvių partizanai aktyviai kovėsi su besitraukusiais RA daliniais, tačiau vokiečių karinė vadovybė jų nepripažino sąjungininkais.Neišvengta ir tragiškų įvykių. Jau pirmomis karo dienomis atsiskleidė beatodairiškas Vokietijos kariuomenės žiaurumas. Už kelis nukautus Vokiečių karius buvo sušaudyta 40 taikių Kretingos apskrities Ablingos kaimo gyventojų. Mažesnio masto keršto aktų būta ir kitose Lietuvos vietovėse. Kai kur vokiečių kareiviai sušaudė net su sovietais kovujusius partizanus. Židikuose lietuvių sukilėliai į savo rankas buvo paėmę devynis raudonarmiečių sunkvežimius. Grafas K. Tiškevičius vienu sunkvežiniu vežė sužeistus partizanus į Ylakius. Pakeliui vokiečiai sustabdė sunkvežimį ir K. Tiškevičių bei sužeistuosius sušaudė.
Ypač smarkiai nukent’jo alytaus lietuvių partizanai. Vokietijos kariuomenės dalinys 1940m. birželio 23d. nuginklavo ats. B. Meškelio vadovaujamą sukilėliųbūrį ir 42 būrio vyrus Nemuno pakrantėje sušaudė. Išsigelbėti pavyko tik vienam būrio vyrui, kuris staiga šoko į Nemuna ir perplaukė upę. Tą pačią diena vokiečių kareiviai Alytuje sušaudė kunigą V. Paulavičių ir vikarą kunigą Mazurkevičių už tai, kad bažnyčioje pasislėpę raudonarmiečiai nušovė du vokiečių kareivius. Už vokiečių karių apšaudymą birželio 24d. buvo suimtair sušaudyta nemažai taikių Alytaus gyventojų.Vermachtui toliau veržiantis į Rytus Lietuva tapo kariuomenės užnugario sritimi. Baltijos šalių karinei administracijai vadovavo kariomenės užnugario srities vadas gen. K. von Roques’as. Generolo štabas iki 1941m. liepos 17d. rezidavo Kaune, o paskui persikėlė į Rygą. Svarbiausias karinės administracijos uždavinys buvo palaikyti rimtį ir tvarką. Svarstyti svarbesnius politinius klausimus karinei administracijai buvo uždrausta.Lietuvoje buvo įsteigtos dvi karo lauko komendantūros – Kauno ir Vilniaus. Vakarinė Lietuvos dalis buvo pavaldi 821-ajai šiaurės armijų grupės karo lauko komendantūrai Kaune. Rytines Lietuvos ir kaimyninės Gudijos apskritis užėmė centro armijų grupės 403-ioji apsaugos divizija. Mažesniuose Lietuvos miestuose veikė vietos komendantūros. Karo lauko komendantūroje tarnavo 12 karininkų ir 40 puskarininkų bei eilinių, o vietos komendantūrose po 2-3 karinikus ir 12-20 eilinių. Didesniuose miestuose karo lauko komendantūroms buvo pavaldūs 1-2 apsaugos batalionai, o vietos komendantūroms – kuopos. Be to, karo lauko komendantūroms buvo pavaldžios slaptosios karo lauko policijos ir žandarmerijos grupės. Joms vadovavo komendantūrų žvalgybos viršininkai. Karo belaisvių apsaugai buvo skiriami papildomi vermachto daliniai. Karo lauko komendantūros užnugario srityse turėjo kur kas mažiau etatų negu civiliniės okupacinės valdžios valdomose srityse. Karinės instancijos privalėjo palaikyti užnugario rimtį ir rūpintis jos saugumu, saugoti karinius objektus, geležinkelius, kovoti su partizanais ir sabotuotojais. Lietuva karinės administracijos valdoma iki vokiečių civilinės valdžios įvedmo (1941m. liepos 25d.). Vermachto komendantūros spendė beveik visus karinius ir civilinius reikalus. Karo komendantų įsakymais buvo imami įkaitai, šaudomi civiliai gyventojai ir karo belaisviai, grobiami valstybiniai ir kooperatiniai sandeliai, nustatomos kainos ir pinigų kursas, užiminėjami pastatai ir butai, rekvizuojama arkliai ir maisto produktų atsargos, nustatomos komendanto valandos ir t.t.Karo lauko komandantai jiems pavaldžioje teritorijoje turėjo neribotą valdžią. Lietuvos valdžios organų savarankiškumo vokiečių karine administracija nepripažino, tačiau bendradabiavimo ir pagalbos nevengė. Jau pirmomis okupacijos dienomis (birželio 25-26d.) vokiečių karo viršininkai Kaune ir Vilniuje nustatė reicho markės ir rublio santykį, prilygindami markę dešimčiai rublių. Visoms parduotuvėms buvo uždrausta kelti kainas. Taip Vokietijos kariuomenė ir karine administracija suteikė sau galimybę pusvelčiui pirkti Lietuvos parduotuvėse ir sandeliuose esančias prekes. Kauno dienraštyje “Į laisvę” vokiečių karo lauko komendantas Pohlis paskelbė tokį potarkį:“Visi valdininkai, tarnautojai ir darbininkai turi tuojau pradėti darbą savo ligšiolinėje darbovietėje. Niekas neturi teisės darbo vietos palikti. Priešingu atveju bus baudžiamas. Prekybos įstaigos ir krautuvės, ypatingai maisto krautuvės, turi būti atidarytos. Ligi šiol nustatytos kainos ir toliau pasilieka galioje. Vokietijos Reicho pinigai galioja santykiu 1 markė lygi 10 rublių”Kitą diena (birželio 26d.) “Į laivę” paskelbė vyriausio vokiečių armijos vado atsišaukimą “Lietuviai!”. Jame buvo sakoma, jog Didžiosios Vokietojos kariai ateina kaip “Jūsų Draugai ir Gelbėtojai nuo bolševikų jungo”. Toliau atsišaukime skelbiama, jog Vokietijos kariuomenė neša lietuviams laisvę ir sudarys jiems žmogiškas gyvenimo sąlygas. Žmonės, kurie “laikysis ramiai ir pildys visus vokiečių karinių įstaigų isakymus”, nėra ko bijoti. Tačiau tame pačiame atsišaukime yra aibė draudimų ir grasinimų: ”kas nusliapia sovietų karius arba ginklus, amuniciją ir kitokią Raudonosios armijos ir SSSR nuosavybę arba ją pasisavina, bus sušaudytas. Taip pat bus sušaudytas tas, kuris pasipriešins. Taip pat bus sušaudytas, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu”. Karo lauko komendantas Pohlis birželio 28d. liepė Kauno karo komendantui J. Bobeliui paskelbti įsakymą dėl partizanų būrių nuginklavimo ir ginklų pristatymo į Kauno karo komendantūrą. Tą pačią dieną J. Bobelis paskelbė įsakymą Nr. 9: “Vadovybės įsakymu lig šiol veikią partizanų daliniai perorganizuojami į reguliarų junginį. Ryšium su tuo visi partizanų daliniai, įmonių apsauga ir paskiri asmenys savo turimus visus ginklus ir karo medžiagą ligi šiandien, birželio 28d., 17 val. Grąžinti perregistavimui Kauno Karo Komendantūrai. Asmenys, kurie nustatytų laiku ginklų perregistavimui į Komendantūrą negrąžins, bus baudžiami visu įstatymų griežtumu”.Liepos 7d. Kauno karo komendantas paskelbė įsakymą dėl maisto produktų ir pramoninių prekių normavimo: “Nuo šios dienos maisto produktai ir pramoninės prekės yra normuojamos. Šios prekės parduodamos atsižvelgiant jų reikalingumo. Maisto produktai parduodami tik už prekių pirkimo kortelių kuponus. Kitos pramoninės prekės parduodamos pagal specialius leidimus. Normuojamas prekes be leidimų ir kortelių pardavinėti ir pirkti draudžiama.” Dar iki kortelių įvedimo vokiečių karinė administracija savo žinion perėmė maisto ir kitų prekių sandėlius. Liepos 14d. vokiečių karo vadas paskelbė “Atsišaukimą į gyventojus”:“Vokiečių kariuomenės užimtuose kraštuose aukščiausioji valdžia priklauso kariuomenės viršininkams. Jų nurodymai turi būti vykdomi.Mirties bausme baudžiama:• kiekvienas vokiečių karininkas, kareivio ar tarnautojo užpuolimas;• kiekvienas pasikėsinimas prieš vokiečių kariuomenės įrengimus, susisiekimo priemones ir bet kokias įmones;• sovietų kariuomenės karininkų, kareivių, komisarų ir kitų sovietams dirbančių asmenų slėpimas bei šelpimas.Be to, draudžama ir pagal karo įstatymus baudžiama:• kariškų žinių perdavimas žodžiu, raštu ar kitokiu būdu;• ne Didžiosios Vokietijos ar ne vokiečių užimtų radijo stočių klausymas;• žydams turėti radijo aparatus;• uždaryti krautuves, valgyklas it restoranus;• kainų kėlimas parduodant vokiečių kariškiams ar gyventojams.Nepildžius šio įsakymo bus baudžiama uždarant parduotuvę ar konfiskuojant prekę; • Išeiti iš namų nuo 22val. iki 6val., žydams nuo 20val. iki 6val.;• vaikščiojimas tarp vietovių anksčiau minėtu laiku; žydams aplamai draudžiama apleisti gyvenamas vietas.Visi gyventojai privalo dirbti savo darbą ir laikytis ramiai”.Vokiečių karinės administracijos valymo laikotarpis baigėsi liepos 28d. Tą dieną į Kauną atvykęs Ostlando reicho komisaras H. Lohse paskelbė atsišaukimą dėl vokiečių civilinės valdžios įvedimo Lietuvoje. Mėnesį trukęs karinis Lietuvos valdymas baigėsi. Reikia pažymėti, kad šis laikotarpis Lietuvai itin didelės žalos nepadarė. Nors karinė administracija nepripažino Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos valstybingumo, tačiau bendradarbiauti su lietuviškomis valdžios įstaigomis neatsisakė. Karinė valdžia mažiau kišosi į vietinių įstaigų darbą, negu vėliau įvesta vokiečių civilinė valdžia. Vokiečių karinei valdžiai labiausiai rūpėjo saugumo palaikymo ir kariuomenės aprūpinimo reikalai. Dėl to tvarkydamos civilinius reikalus lietuvių istaigos turėjo reliatyviai didelę veiksmų laisvę.Dvasinis genocidas (Germanizacija)
A. Hitleriui vokietinimas (germanizacija) pirmiausia reiškė užgrobtų kraštų apgyvendinimą vokiečiais. Bandant įdiegti kitoms tautoms vokiečių kalbą, papročius, pasaulėžiūrą vokiečiai susimaišytų su kitomis tautomis, o tai, pasak A. Hitlerio, labai pakenktų kraujo grynumui. Kitų reicho vadų ir rasės specialistų nuomone, vokietinimui tiko tik tokios tautos, kuriose vyrauja nordinės (šiaurinės) rasės požiūriai. Siakdami germanizuoti okupuotus Rytų kraštus, naciztai planavo atkelti į šiuos kraštus kuo daugiau vokiečių, juos apsaugoti nuo kraujomaišos su vietos gyventojais, asimiliuoti “rasės atžvilgiu tinkamus” vietos gyventojus, o rasės atžvilgiu ir politiškai nepageidautinus gyventojus iškelti toliau į Rytus arba sunaikinti. Okupuoti kraštai turėjo virsti masinės vokiečių kolonizacijos sritimis. Karo metais buvo įgyvendinami abu germanizacijos vykdymo būdai, t.y. ir užgrobtų kraštų apgyvendinimas vokiečiais, ir nukariautų tautų kultūrinė asimiliacija. Karo pradžioje intensyviau buvo taikomas pirmasis būdas, o karo pabaigoje – antrasis.
Bandymai suvokietinti kai kurias gyventujų grupes ir pavienius asmenis
Suomių istorikas, aptardamas germanizacijos problemas, išskyrė tris su ja susijusias problemų grupes: 1. Atrankos problema. Pagal kokius kriterijus žmonės ir tautos turėjo būti skirstomi į vokiečiams giminingus ir “rasės atžvilgiu nepageidautinus”.
2. Elgsena su “rasės atžvilgiu vertingais” elementais. Šiuo atvėju buvo aptariami trys galimi būdai:a) rasės atžvilgiu vertingi elementai išvežami į reicha ir ten suvokietinami;b) bandoma rasės atžvilgiu vertingus elementus germanizuoti vietoje;c) vienoje metu taikomi abu minėti metodai.3. Rasės atžvilgiu nepageidautinų elementų likimas.1941m. pavasarį A. Rosenbergas pareiškė savo nuomonę, kad beveik 50% estų bus tinkami suvokietinti, o latviai ir lietuviai mažiau tam tinkami.Baltijos tautų germanizavimo klausimai buvo aptarti 1942m. vasario 4d. Berlyne vykusiame posėdyje. Jame dalyvavo su Pabaltijo krašto problemomis susiję pareigūnai. Okupuotų Rytų kraštų ministerijos Rasinės politikos skyriaus virsininkas E. Wetzelis ypatingą dėmesį skyrė inteligentijos suvokietinimui. Suvokietinta Pabaltijo kraštų inteligentija po karo galėjo iš dalies patenkinti akademijų jėgų įtaką reiche ir okupuotuose Rytų kraštuse.1942m. rudenį Pabaltijo kraštuose buvo pradėti lietuvių, latvių ir estų antropologiniai tyrimai, nes norėta išsiaiškinti vietinių gyventojų tinkamumą germanizavimui. Nacistinių mokslininkų nuomone, Lietuvoje aiškiai vyravo vadinamoji Rytų baltų rasė, tarp baltų tautų tolimiausia vokiečių rasiniam tipui. Dalis lietuvių turėjo ir nordinės rasės požymių. Šis tipas, nacių mokslininkų nuomone, esąs labiau giminingas vokiečių rasiniam tipui. Trečią grupę sudarė dinarinės rasės atstovai, kurie dažniau sutinkami su lenkiškomis žemėmis besiribojančiose srityse. Gavus antropologinių komisijų pranešimus, Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerija ėmė rengti Baltijos tautų suvokietinimo direktyvas.A. Rosenbergo ministerijos Politikos skyrius 1942m. lapkričio mėnesį parengė “Samprotavimus Rytų krašto tautu suvokietinimo klausimu”. Šio dokumento autoriumi laikomas E. Wetzelis. Svarbiausia problema buvo atrinkti ir pamažu suvokietinti rasės atžvilgiu tinkamus elementus ir izoliuoti, pašalinti rasės atžvilgiu nepageidautinus. Pažymėta, kad lietuvių rasinė sandara smarkiai skiriasi nuo vokiečių, estų ir latvių ir yra artimesnė gudams. E. Wetzelis pabrėžė, kas iš viso reikia atsisakyti sumanymo suvokietinti žmones, turinčius aiškiai vyraujančių alpinės, dinarinės arba Rytų baltų rasės požymių. “Sapmrotavimuose” buvo siūlyti du vokietinimo budai:1. Rasės atžvilgiu vertingų svetimtaučių evakavimas į vokietiją;2. Rasės atžvilgiu vertingų svetimtaučių suvokietinimas jų tėvynėje.Vokiečių tautinių reikalų specialistų buvo nutarta, jog rasės atžvilgiu tinkami lietuviai turi būti vokietinami reiche, o Lietuvoje atsisakoma vykdyti aktyvią kalbinės ir kultūrinės asimiliacijos politiką.Vokiečių pralaimėjimai frontuose sulėtino A. Rosenbergo ministerijos pareigūnų germanizacinių projektų įgyvendinimą. 1943m. gegužės men. E. Wetzelis I politikos skyriaus viršininkui G. Leibbrandtui rašė, jog “Direktyvose” iškeltų problemų sprendimas turėtų būti atidėtas iki karinės padėties paaiškėjimo.Planas
1. Įvadas2. A. Hitlerio Rytų politika3. Karo pradžia ir vokiečių okupacinės administracijos įvedimas4. Dvasinis genocidas (Germanizacija)5. Bandymai suvokietinti kai kurias gyventujų grupes ir pavienius asmenis6. Naudota literatūra
Naudota literatūra
1. Arūnas Bubnys “Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944)”
Alytaus Likiškėlių vid. m-klos10e kl. mok. Kęstutis Rudenko
REFERATAS
VOKIETIJOS OKUPACIJA
Alytus 2002-04-08