Vokietijos nacizmas

“BARBAROSOS” OPERACIJA

Ankstyvą 1941 metų birželio 22-osios rytmetį sovietų armijos vadovybė Maskvoje gavo skubią radiogramą. Daliniai, išsidėstę palei vakarinę Sovietų Sąjungos sieną, pranešė: “Mus apšaudo. Ką daryti?” Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, ir dvi didžiausios armijos Europoje rengėsi negailestingam tarpusavio susirėmimui. 1940 metų gruodžio mėnesio pradžioje Adolfas Hitleris išdėstė savo generolams “Barbarosos” operacijos planą “sutriuškinti Sovietų Rusiją trumpalaikėje kampanijoje”. Jis pranešė, kad, nepavykus įsiveržti į Britaniją, Vokietija pasuks žvilgsnį į Rytus, į milžiniškas erdves už sovietinės sienos. Pergalė prieš Sovietų Sąjungą ne tik užtikrins papildomą “Lebensraum” — gyvybinę errdvę — germanų tautų ekspansijai, bet taip pat aprūpins vokišką karo mašiną naujais, beveik neišsemiamais resursais. Užgrobusi industrinį Dono slėnį ir Kaukazo naftos telkinius pietuose, Vokietija greitai ir vėl būtų pasirengusi pradėti naują puolimą prieš Britaniją.

Ne visa Vokietijos armijos vadovybė vieningai rėmė “Barbarosos” planą. Daugelis nurodė karo dviem frontais pavojus, ypač jeigu Britanija nuspręstų pati pradėti invaziją vakaruose. Tačiau Hitleris tvirtino, kad žaibo karas Rusijoje baigsis pergale ilgiausiai per tris mėnesius. Jis buvo įsitikinęs, kad rusai yra ne visavertė rasė, nesugebėsianti attsispirti pranašesnei Vokietijos karinei galybei. Kaip ir kita Europa, jie neatsilaikys prieš puolimą. Birželio 22-osios rytą paaiškėjo vokiečių invazijos jėgų koncentruotas mastas. Hitleris buvo sakęs savo generolams, kad “kai prasidės “Barbarosa”, pasaulis užgniauš kvapą”. Beveik trys milijonai kareivių, daugiau kaip 30

000 tankų ir 2000 lėktuvų netrukus paplūdo į sovietų teritoriją. Pajėgos buvo padalytos į tris atskiras armijų grupes: “Šiaurės” grupė turėjo traukti į šiaurės vakarus — į Baltijos valstybes ir Leningradą, “Pietų” grupė turėjo judėti į pietvakarius, į Krymą, pakeliui užimdama žemės ūkio produkcijos turtingą Ukrainą, Dono slėnį ir Kaukazą ir “Centro” grupė, vedama generolo Heinco Guderiano tankų, pasuko tiesiai į sovietų sostinę Maskvą. Juos rėmė rumunų pajėgos, puolančios iš pietų, bei italų, kroatų, vengrų ir slovakų divizijos. O iš šiaurės turėjo atakuoti suomiai, tikėdamiesi panaudoti vokiečių invaziją kaip priemonę susigrąžinti teritorijoms, prarastoms kare su Rusija 1939—1940 metais. Apskritai tai buvo didžiausios pajėgos, kokias iki šiol regėjo pasaulis, ir jos užklupo Sovietų Sąjungą visiškai netikėtai. Nuo 1941-ųjų sausio mėnesio Sovietų Sąjunga tiekė Vokietijai maisto produktus, kurą ir medžiagas pagal išplėstą nacistų—sovietų paaktą, pasirašytą 1939 metais. Faktiškai paskutinė siunta buvo pristatyta birželio 21-osios vakare. Daug anksčiau sovietų žvalgyba buvo suuodusi apie vokiečių puolimą, tačiau sovietų diktatorius Josifas Stalinas atmetė jų pranešimus apie gresiančią invaziją. Nepaisydamas akivaizdžios vokiečių karinių pajėgų koncentracijos palei sovietų sieną, Stalinas atsisakė patikėti, kad Hitleris rengiasi nutraukti sutartį. Todėl jo kariuomenė buvo beveik nepasirengusi susiremti su nacių žaibo karu. Pirmosiomis valandomis vokiečių aviacija sunaikino daugiau kaip 2000 sovietų lėktuvų, daugumai net nespėjus pakilti. Nepasibaigus ir dienai, krito Brest Litovsko miestas, sutarties, už
žbaigusios Rusijos dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare, vieta. Lėkdami dideliu greičiu per Rusijos kaimus, vokiečių tankai sudaužė sovietų gynybą į šipulius. Susidariusiomis aplinkybėmis Raudonoji armija negalėjo tinkamai pasipriešinti. Nepaisant to, kad ji galėjo pašaukti apie 10 milijonų vyrų, vis dėlto buvo apgailėtinai dezorganizuota, o ryšiai tarp divizijų silpni. Turimos žinios skelbia, kad net pirmasis įsakymas smogti užpuolikams fronto liniją pasiekė daugiau negu po keturių valandų. Išryškėjo, kad armija sunkiai manevruoja, ypač susidūrusi su labai judriais vokiečių šarvuočiais. Palyginimui — Sovietų Sąjungos 20 000 tankų buvo beviltiškai pasenę, o jų 7 500 lėktuvų pilotai blogai parengti. Didelė kaltė dėl šių problemų tenka žiauriam kariuomenės valymui, kurį vykdė Stalinas 1936—1938 metais. Tuo galima paaiškinti ir rusų pirmuosius pralaimėjimus Suomijoje. Dauguma pačių geriausių ir labiausiai patyrusių Raudonosios armijos karininkų buvo nuteisti mirties bausme, remiantis sukurptais kaltinimais išdavyste, ir tai ilgainiui neigiamai atsiliepė armijos vadovavimui. Vis dėlto Raudonosios armijos kareiviai buvo drąsus ir narsus. Visa jų stipraus emocinio atsidavimo jėga glūdėjo ištikimybėje Motinai Rusijai, o mirtis tebuvo menka kaina už jos išgelbėjimą. Nors ir be jokios aiškios strategijos, rusai prieš įsibrovėlius metė viską ką turėjo. Jie patyrė siaubingus nuostolius. Sklido pranešimai apie tankų įgulas, stovėjusias eilėje eiti į mūšį tik tam, kad po kelių valandų žūtų. Priešingai, vokiečių žaibo karas atrodė nesustabdomas. Trumpiau negu pe
er savaitę Vermachtas paėmė į nelaisvę daugiau kaip 100 000 rusų kareivių ir sunaikino per 1 000 tankų. Baltarusijos sostinė Minskas atsidūrė prie žūties slenksčio. Šiaurėje vermachtas jau buvo praūžęs per Baltijos valstybes ir traukė į Leningradą. Liepos trečiosios rytą sovietų žmonės, įsijungę radijo imtuvus, išgirdo liūdną Stalino balsą, besikreipiantį į tautą. Tą jis darė pirmą kartą po trejų metų. Stalinas sakė savo liaudžiai: “Mūsų šalis stojo į žūtbūtinę kovą su baisiausiu priešu”. Jis pripažino, kad situacija susidarė be galo sunki, ir pareikalavo mobilizuoti visus išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti prieš priešą. Tai turėjo būti “patriotinis išsivadavimo karas”, o sovietų žmonės privalėjo neatiduoti nė gabalėlio savos žemės. Ten, kur patirtų pralaimėjimą Raudonoji armija, paprasti žmonės turėtų imtis ginklo ir kariauti partizaninį karą. Jeigu būtų priversti trauktis, jie turėtų pasirinkti “išdegintos žemės” taktiką: sudeginti, sunaikinti ir sugriauti savo namus ir turtą, kad nacistams neatitektų “nei kilogramas grūdų, nei litras benzino”. Ta kalba sujaudino rusus, o pasipriešinimo grupėms visoje Europoje nuskambėjo kaip įkvėptas kvietimas kautis. Tik ar ne per vėlai? Ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis, nors ir aistringas antikomunistas, pažadėjo paramą Stalinui ir Sovietų Sąjungai. Jis paaiškino, kad dabar abi šalys turi bendrą priešą, pridurdamas, jog “jeigu pragaras paskelbė karą Hitleriui, tai aš Bendruomenių rūmuose jau bent palankiai užsiminsiu apie velnią”. Ne
e vien Čerčilis nemėgo Stalino ir komunistinių pažiūriu. Daugelyje Sovietų Sąjungos vietų įsibrovusios vokiečių armijos buvo sutiktos kaip išvaduotojos. Milijonai buvo nukentėję nuo stalininio teroro ketvirtajame dešimtmetyje ir seniai laukė Maskvos valdžios galo. Pietinėje Sovietų Sąjungoje gruzinai — kad ir kaip ironiška, Stalino tautiečiai, — ir armėnai bei kitos etninės grupės, kurios tradiciškai priešinosi sovietų valdymui, buvo imami į vokiečių kariuomenę. Baltijos valstybėse, visai neseniai prieš jų valią įjungtose į Sovietų Sąjungą, buvo suformuotos naujos SS divizijos kartu kovoti prieš Raudonąją armiją. Daugelis etninių rusų su nekantrumu laukė komunistinio režimo žlugimo, o jeigu tam padės pradėtas karas, tai juo geriau. Jie ir nesuvokė, kad iš tikrųjų siūlosi į vergiją ir mirtį. Nacistų plano “užkariauti, valdyti ir išnaudoti” Sovietų Sąjungą padariniai netrukus paaiškėjo, tačiau ir valstiečiai, ir karo belaisviai vienodai buvo priversti dirbti naciams. Nacistiniai okupantai su jais elgėsi žvėriškai. SS šefas Heinrichas Himleris kartą pasakė, jog jam nerūpi, kiek tūkstančių rusių mirs, kasdamos prieštankinį apkasą, svarbu, kad jis būtų iškastas. Prie puolančių armijų buvo priskirti specialūs lauko policijos daliniai, turėję vienintelę pareigą — gaudyti žydus ir komunistus, juos deportuoti arba skubiai sudoroti vietoje. Per vieną operaciją Kijeve vokiečiai sušaudė 33 000 žydų. Kiti buvo išvežti į darbo stovyklas Vokietijoje pagal pirmąjį vakarinės Rusijos išvalymo etapą, ruošiantis apgyvendinti “grynus arijus”. Sis planas buvo parengtas dar 1935 metais, kai Hitleris įsteigė “Rasių ir Įkurdinimo valdybą”, skirtą koordinuoti vokiečių ekspansijai į Rytus. Dabar fiureris kalbėjo apie poreikį “sueuropietinti” Rusiją, todėl tą procesą turėjo atlikti “be gailesčio”.
Hitlerio aiškinimu, vokiečiai neturėjo “absoliučiai jokio įsipareigojimo”, reikšdami savo požiūrį į slavišką “pusžmogį”. Galų gale “slavas” reiškė “vergą”, o tokie jie ir bus. Vienintelė okupantų atsakomybė pavergtų gyventojų atžvilgiu turėtų būti “jų išmokymas suprasti mūsų kelio ženklus tam, kad jie nepakliūtų po mūsų transporto priemonių ratais”. Visą 1941-ųjų vasarą vokiečių puolimas Sovietų Sąjungoje tęsėsi be galo sparčiai. Iki rugsėjo pabaigos vokiečių kariuomenė užėmė Ukrainos sostinę Kijevą, o šiaurėje, atrodė, pasirengė sutriuškinti Leningradą — bolševikų 1917 metų revoliucijos lopšį. Pietuose jau buvo kritusi didžioji dalis Krymo. Daugiau kaip pusė Raudonosios armijos kareivių arba žuvo, arba pateko i nelaisvę, o sovietinių tankų neliko ir tūkstančio. Be abejonės, tik laiko klausimas, kada kris pati Maskva ir kapituliuos rusai. Nacistinė Vokietija atsidūrė prie pat savo didžiausios pergalės slenksčio, ar bent taip patys vokiečiai bandė save įtikinti. Sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, rusų padėtis atrodė beviltiška. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Nepaisant baisių pralaimėjimų, rusų dvasia liko nepalaužta. Rusija nuo seno buvo labai rūsti ir nereikli šalis. Carų viešpatavimas visados buvo griežtas, o jį pakeitusi komunistinė valdžia pasirodė ne ką geresnė. Rusija netiko mėgstantiems lengvo gyvenimo būdą, joje trūko net minimalių patogumų, kurie Vakaruose laikyti būtinais. Kasdieninės kančios ir nepritekliai itin užgrūdino paprastą rusą. Neatsitiktinai iš visų šalių, kovojusių prieš nacistus, Rusija buvo vienintelė, ėmusi moteris į priešakinėse linijose kariavusius dalinius. 1941-ųjų metų sąlygomis tai buvo sėkmė. Priešintis iki mirties — rusams atrodė savaime natūralu. Todėl miestuose ir kaimuose į Stalino raginimą priešintis greitai atsiliepė naujai suformuotos partizanų brigados, kurios griebėsi partizaninio karo prieš okupantus, slapta dedamos minas, gadindamos įrangą ir ardydamos tiltus bei telefono linijas. Pati Raudonoji armija ir toliau narsiai bei pašėlusiai kovėsi, tuo vokiečius ir žavėdama, ir baugindama. Atrodė, kad kareiviai visiškai nekreipia dėmesio į krūvas savo draugų, krintančių nuo pranašesnės priešo ugnies. Kaip pažymėjo vienas vokiečių vadas: “Rusų elgesys kautynėse paprasčiausiai yra nenuspėjamas”. Vis dėlto rusams pavyko pristabdyti vokiečių puolimą, o netrukus sovietai įsigijo naują ir artimą sąjungininką — negailestingą, iki kaulų stingdančią rusišką žiemą. Kol pasibaigė Hitlerio skirti trys mėnesiai pergalei pasiekti, atėjo ir ruduo. Nuo to laiko vokiečių padėtis kasdien vis blogėjo.

NEGAILESTINGOJI ŽIEMA

Spalio pradžioje prasidėjo pirmieji smarkūs lietūs. Greitai keliai ir laukai pasidarė nepravažiuojami, todėl vokiečių karo mašina bemat įklimpo į purvyną. Beveik mėnesį tankų ir artilerijos judėjimą visiškai sustabdė bjaurios sąlygos, vadams laukiant žemę sukaustysiančio šalčio. Sis delsimas buvo pražūtingas. Lapkričio pradžioje pasirodžius pirmajam sniegui, temperatūra ėmė staiga kristi. Toks pat klimatas, kuris įveikė Napoleoną, įsiveržusį į Rusiją 1812 metais, rengėsi bausti ir Vokietijos armiją. Būdami įsitikinę, kad Rusijos kampanija baigsis per tris mėnesius, kaip planavo Hitleris, vokiečių kariškiai net nesirengė kariauti žiemos sąlygomis. Vokietijos armija buvo nepasirengusi atšiaurioms sąlygoms, su kuriomis ji dabar susidūrė, todėl temperatūrai nukritus iki minus 20—30 laipsnių, tankai ir sunkvežimiai ėmė gesti. Ginklai ir artilerijos pabūklai užsikirsdavo, baterijos visiškai užšaldavo, radijo įranga tapdavo bevertė. Vokiečiu lėktuvams nebeleista pakilti, nutrauktas tiekimas ir parama frontui. O kareiviai, kuriems nebuvo išduota žieminė apranga, pradėjo mirtinai šalti. Ploni odiniai batai ir pirštinės neapsaugojo nuo pašėlusio šalčio. Buvo pranešta, kad viena šarvuočių divizija 1941 metų gruodį prarado penkiskart daugiau karių, mirusių nuo šalčio, nei žuvusių mūšyje. Kuro atsargos išseko, nes tankų įgulos verčiau visą naktį neišjungdavo variklių, negu rizikuodavo jų rytą nebeužvesti. Kiti paprasčiausiai degino benziną pasišildymui. Tuo tarpu rusai, atrodė, turėjo imunitetą stingdančioms temperatūroms. Jie ne tik kad buvo pripratę prie tokių sąlygų, bet ir kur kas geriau pasirengę jas atlaikyti, prisimindami gautą pamoką Suomijoje 1939—1940 metais. Be žieminių drabužių, jie turėjo antifrizo savo tankams ir žieminį tepalą šautuvams. Vokiečių karininkai pranešė matę rusų kareivius paimant jų dalinių pamestus ginklus kaip beverčius, sutepant juos, o paskui nukreipiant į ankstesnius savininkus. Net ir jų arkliukai, naudojami vilkti patrankoms, geriau tiko tokiam klimatui nei jų vokiški bendrai, kurie krito kaimenėmis. Atrodė, jog staiga karybos taisyklės ėmė ir apsivertė aukštyn kojomis. Poveikis vokiečių dvasinei būsenai buvo neįsivaizduojamas. Feldmaršalas fon Bokas pateikė ataskaitą Hitleriui apie tai, kad jo vyrai arti maišto. Pirmą kartą kareiviai, kuriems buvo aiškinta, jog jie yra neįveikiami viešpataujančios rasės nariai, pradėjo galvoti apie pralaimėjimo galimybę. Jie privalėjo kovoti šlovingą karą už “gyvybinę erdvę”, o ne mirtinai šalti už 100 km nuo Maskvos. Juos vertė tikėti, kad rusai yra “pusžmogiai” ir nemokšos valstiečiai, kurie vargu ar rimčiau priešinsis. Argi Hitleris nebuvo žadėjęs, jog sovietų žmonės nusileis jau po pirmos vokiečių atakos? Argi jis netvirtino savo kariams, kad “tik spirkite į duris, ir visas sutrūnijęs statinys grius su trenksmu”? Stalinas jau turėjo būti pasidavęs dar iki rugsėjo, tačiau tebesėdėjo Kremliuje, atsisakydamas bėgti ir nepaisydamas artėjančio priešo. Šiaurėje Leningradas tebeatmušinėjo vokiečių atakas. Pagaliau Raudonoji armija pradėjo telkti ir rikiuoti savo milžiniškus resursus, ėmė mesti į mūšį prieš grobikus naują techniką, — pavyzdžiui, naujus T-34 tankus, kurie buvo ir tvirtesni, ir manevringesni.
Tuo tarpu sovietų fabrikai pradėjo gaminti įrangą, lėktuvus ir ginklus tokiu pat tempu, kaip ir juos naikinę vokiečiai. Sovietus materialiai rėmė Didžioji Britanija ir JAV, kurios abi tuo metu buvo įsipareigojusios teikti pagalbą Sovietų Sąjungai. Visoje Sovietų Sąjungoje moterys dirbo prie konvejerių, gamindamos viską — nuo plieno lakštų iki artilerijos pabūklų. Kitos išėjo į frontą gydytojomis, chirurgėmis ir Raudonojo Kryžiaus savanorėmis. Apie 800 000 moterų stojo į karinę tarnybą Raudonojoje armijoje. Dar kitos kariavo oro pajėgose. Karo reikmėms gyvybiškai svarbių pramonės šakų gamyklos buvo tiesiog išmontuotos ir pergabentos į Uralo kalnų, Kazachstano ir Vidurinės Azijos plotus. Kai vokiečių armija puolė Maskvą, daugiau kaip milijonas žmonių ir 500 gamyklų tiesiog pakilo ir išsikėlė, kad priešas negalėtų jų pasiekti. Lemiamas momentas turėjo ateiti gruodžio pradžioje, kai vokiečių pajėgos pasiekė Maskvos prieigas. Ištisus mėnesius vokiečių aviacija bombardavo miestą, bandydama išsekinti ir demoralizuoti gyventojus. Tuo metu, vadovaujama maršalo Georgijaus Žukovo, kuris jau buvo parengęs Leningrado gynybą, Raudonoji armija surengė savo pirmąją svarbesnę kontrataką. Gruodžio mėnesį nuo Kalinino šiaurėje iki Rostovo pietuose sovietų daliniai pajudėjo prieš demoralizuotus vokiečius. Nepaisydami tiesioginių Hitlerio įsakymų laikytis ir kautis, vokiečiai buvo priversti trauktis. Sovietų armijai, kuri per kelis ankstesnius mėnesius buvo netekusi beveik keturių milijonų karių, šio puolimo sėkmė, nors ir ribota, vis dėlto buvo lyg gaivus gurkšnis. Lemiamą įtaką turėjo 20 rinktinių kariuomenės divizijų iš Sibiro atvykimas į frontą. Šie 250 000 puikiai parengtų karių, gynusių šiaurinę rusų—japonų sieną, kelis kartus prasiveržė per vokiečių linijas. Juos rusai galėjo panaudoti kovai vakaruose tik dėl šnipo Richardo Zorgės laiku atskleisto fakto, kad japonai neplanuoja pulti Sovietų Sąjungos. Be Žeminančio smūgio viešpataujančios rasės savimeilei, atsitraukimas kainavo 100 000 vokiečių gyvybių, kol jie įstengė sustabdyti sovietų puolimą. Nors iki to laiko Raudonoji armija jau buvo pasiekusi keletą lemiamų teritorinių laimėjimų, tačiau kad sėkmė nusisuko nuo nacių, t. y. jų pirmą apčiuopiamą pralaimėjimą sausumoje, pajuto visas pasaulis. Atgijo mintis, jog vokiečiai nėra jau tokie nenugalimi, kaip atrodė po ankstesniųjų jų laimėjimų. Susidūrę su iš tiesų tvirtu priešininku — britais ar rusais, — ir jie galėjo pajusti pralaimėjimo kartėlį. Dar svarbiau šioje situacijoje tai, kad Maskva buvo išgelbėta iš nacistų nagų, nors galbūt ir neilgam. Įsiutęs Adolfas Hitleris įsakė savo pajėgoms išlaikyti pozicijas, uždrausdamas bet kokį atsitraukimą. Jis atleido Guderianą ir keletą kitų svarbiausių generolų, prieš pasiskelbdamas Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Nuo to laiko vyras, kuris niekada nebuvo pakilęs aukščiau kapralo laipsnio, pats vadovaus karui. Ilgainiui paaiškės, kad kito, pražūtingesnio už pastarąjį, sprendimo Hitleris nebuvo niekada padaręs.

Leave a Comment