Projekto planas:
1. Trumpa Vilniaus universiteto istorinė apžvalga;2. Vilniaus universiteto rūmai;3. Vilniaus universitetas – Lietuvos kultūros centras XIX amžiuje(Vilniaus uni-to reikšmė tuometinėje veikloje XIX amžiuje);4. Slaptos draugijos ir jų reikšmė;5. Vilniaus universiteto asmenybės XIX amžiuje (svarbiausios Vilniaus universiteto asmenybės ir jų veikla);6. Epilogas;7. Literatūra.
Vilniaus universiteto istorinė apžvalga
Per 400 metų Vilniaus universitetas išgyveno kilimo, smukimo, atgijimo, uždarymo, atkūrimo ir pagaliau suklestėjimo laikotarpius. Keitėsi ir šios, seniausios Tarybų Sąjungoje, aukštosios mokyklos pavadinimai. 1570 m. įsteigta kolegija prilygo tuo metu Vakarų Europoje veikusioms aukštesnio tipo mokykloms, vadintoms gimnazijomis, arba lotynų mokyklomis. Įvedus filosofijos ir teologijos disciplinas, kolegija savo mokslo programa artėjo prie aukštosios mokyklos reikalavimų. Jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės karaliaus Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. aktu kolegija buvo pakelta aukštąja mokykla ir pavadinta Vilniaus akademija ir universitetu (Academia et Universitas Vilnesis). Kaip kolegija, taip akademija priklausė jezuitų ordinui. 1773 m. ta ordiną panaikinus, akademija atiteko valstybei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai buvo pertvarkyta ir 1781 m. pavadinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąja mokykla., o po Lietuvos prijungimo prie Rusijos (1795) – Vilniaus Vyriausiąja mokykla (1797). Šis vardas galioja iki 1803 m., kada mokykla perorganizuojama ir Rusijos caro Aleksandro I balandžio 4 d. aktu pavadinama Vilniaus Imeratoriškuoju universitetu.Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo nacionaliniame judėjime ir ypač 1830 – 1831metų sukilime caro Nikolajaus I 1832m. gegužės 1d. įsakymu universitetas bivo uždarytas ir neveikė iki Spalio revoliucijos pergalės. Paskelbus Lietuvoje Tarybų valdžią Lietuvos ir Baltarusijos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1919m. kovo 13d. dekretu Vilniaus universitetas atkuriamas ir pavadinamas Darbo universitetu. 1919m. balandžio pabaigoje buržuazinės Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, ir Lietuvos sostinė išbuvo Lenkijos okupacijoje iki antrojo pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu veikęs universitetas buvo vadinamas Stepono Batoro vardu. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos 1939m.spalio 10d. sutartimi Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas grąžinamas Lietuvai. Universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetus. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią (1940), jis buvo išplėstas ir pavadintas Vilniaus Valstybiniu universitetu. TSRS Ministrų Tarybos 1955m. balandžio 8d. nutarimu jam suteikiamas Vinco Kapsuko vardas ir oficialiai jis imamas vadinti Vilniaus Valstybiniu V. Kapsuko universitetu. 1971 m. vasario 11d. įsaku už sėkmingą mokomąją ir auklėjamąją veiklą TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas apdovanojo universitetą Darbo Raudonosio Vėliavos ordinu. Nuo to laiko jis vadinamas Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ordino Valstybiniu V. Kapsuko universitetu.
Pagrindiniai Vilniaus universiteto istorijos laikotarpiai turi ir neoficialius, literatūroje plačiai paplitusius sutrumpintus pavadinimus: akademija – (1579 – 1803), senasis universitetas – (1803 – 1832), Stepno Batoro universitetas – (1919 – 1939), Vilniaus universitetas – nuo 1940m. Pastarasis terminas vartojamas ir turint galvoje visą šios aukštosios mokyklos istoriją. Kiekvienas laikotarpis paliko žymes ir regimojoje universiteto istorijos dalyje – pastatuose.Vilniaus universiteto rūmai
Vilniaus universiteto rūmai susideda iš daugelio pastatų: Senieji universiteo rūmai, medicinos kolegija, senasis botanikos sodas, chemijos kolegija, anatomikumas, universiteto klinikos, Franko namai, Chodkevičių rūmai, Augustinų vienuol;yno rūmai, Bernardinų vienuolyno rūmai.
Senieji universiteto rūmaiJie užima miesto kvartalą tarp Universiteto B. Sruogos, M. Gorkio ir J. Tallat – Kelpšos (buv. Vyskupų, šv. Jono, Pilies ir Skapo) gatvių. Feodalizmo laikotarpiu nuo universiteto įkūrimo 1579m. iki jo uždarymo 1832m. šie rūmai plėtėsi, keitėsi pastatų stiliai ir paskirtis. Kada statytos ankstyviausios rūmų dalys, galima apytiksliai spręsti iš architektūros ir mūrijimo technikos, nes seniausi planai – schemos siekia tik XVIa. pabaiga.
Medicinos kolegija ir senasis botanikos sodasPanaikinus jėzuitų ordiną, sparčiai universitete besivystantiems gamtos ir medicinos mokslams reikėjo erdvių, specialiai tam skirtų patalpų. Lietuvos Vyriausioji mokykla gavo barokinius buvusios Kilmingųjų kolegijos rūmus su pilnu savarankiškos mokyklos patalpų kompleksu: sale, auditorijomis, profesorių butais. Čia buvo įrengtos pirmosios medicinos ir gamtos mokslų auditorijos, anatomijos muziejus, prozektoriumas.1782m. medikas ir botanikas profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (1741 – 1814) rūmų kieme įkūrė pirmąją universiteto oranžeriją ir botanikos sodą.
Chemijos kolegija1804m. universitetas pirko Mikuličiams priklauiusį triaukštį gyvenamąjį namą (Švietimo g. 2 iš J. Biliūno gatvės pusės) ir paskyrė jį profesorių butams. Trečiajame aukšte 1806 -1808m. gyveno tarybos katedros profesorius P. Smuglevičius ir skulpturos katedros profesorius A. Lebrenas.1809 – 1810m. pagal M. Šulco projektą šiame name įrengti didžiulė amfiteatrinė klasicistinio stiliaus chemijos auditorija, kurioje paskaitas skaitė A. Sniadeckis, o po jo I. Fonbergas.
Chodkevičių rūmaiŠiuos rūmus išgarsino XVIa. Chodkevičių ir Radvilų ginčas dėl Slutsko kunigaikštystės Sofijos Olelkevičiūtės vedybų su Vilniaus vaivados sūnumi Jonu Radvila. Paskutiniai rūmų savininkai Puslovskiai juos perdavė Medicinos – chirurgijos akademijai. 1834m. čia gyveno akademijos prezidentas. Nuo 1841m. rūmai pereina Baltarusijos Švietimo apygardos žinion. Juose įsikuria pati Švietimo apygarda, Vilniaus cenzūros komitetas ir gauna butus šių įstaigų darbuotojai. 1919m. čia apsigyvena S. Batoro universiteto dėstytojai.Augustinų ir Bernardinų vienuolynų rūmai1803m. universitetui atitekusiuose augustinų vienuolyno rūmuose, statytuose XVIIIa. antroje pusėje, įsikurdino Teologijos fakultetas. Uždarius universitetą, čia kūrį laiką buvo Dvasinė akademija, o 1844m. ją perkėlus į Peterburgą patalpas perėmė pravoslavų dvasininkų mokykla.Stepono Batoro universiteto Dailės fakultatas 1919m. gavo buvusio bernardinų vienuolyno rūmus. 1469m. Prie Vilnio įkurto vienuolyno pastatai formavosi ir keitėsi penkis šimtmečiu. Vertingiausi jų architektūriniai elementai siekia XVa. Pabaigą ir XVIa. pradžią. Barokines architektūros formas rūmai įgijo XVII – XVIIIa. gausių rekonstrukcijų metu. 1864m. uždariu vienuolyną jo patalpas užėmė kareivinė XXa. Prasžioje dviaukščiams namams pristatyti tretieji aukštai. Nuo 1940m. rūmai priklauso Vilniaus dailės institutui.
Vilniaus universitetas – Lietuvos kultūros centrasXIX amžiuje
XIXa. vienoje tautoje egzistavo kelios kultūros: aristokratiškoji (elitinė), bajoriškoji, liaudies (valstietiškoji) ir miestietiškoji. Visos kultūros buvo uždaros, tačiau kartu jos turėjo bendrų jungčių. Dominuojančias bajoriškąją ir liaudies kultūras siejo bendra orientacija į kaimą, kaip kultūrinę vertybę. Miesto kultūrą su kitomis artino krikščioniškoji tradicija. Lietuvos bajorai turėjo savą tautinės kultūros sampratą. Jie rėmėsi LDK pilietinės ištikimybės tradicija, išlaikė kultūrinį bendrumą ir savitumą. Aišku, bajorija jau buvo atitrūkusi nuo etninių tradicijų, didžioji dalis nekalbėjo lietuviškai, tačiau jos kultūra buvo artima liaudies kultūrai. O susidūrus bajorų ir liaudies interesams, pradėjo formuotis moderni lietuvių tautinė kultūra. Taigi XIXa. lygiagrečiai gyvavo dvi tautinės kultūros sampratos.
Amžiaus pradžioje lietuvių valstiečių kultūrinis sąmoningumas dar tik brendo. Liaudies kalba, papročiai ir tradicijos buvo suprantami tik kaip žmogiškos prigimties dalykai. Antano Strazdo, vėliau Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus karta sugebėjo įrodyti, kad liaudies kultūra yra tautinės kultūros, be kurios neįmanomas ir pats tautinis atgimimas, pamatas. XIXa. pr. savita buvo aristokratų kultūra. Lietuvos diduomenė, šnekanti prancūzų ir lenkų kalbomis, žavėjosi kosmopolitinėmis idėjomis ir Europos aristokratų dvarų madomis. Didelę reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo Vilniaus universitetas. Jam buvo skirtos mokslo tyrimų, mokslinės kūrybos, specialistų rengimo bei mokyklų tvarkymo funkcijos. XIXa. pradžioje Vilniaus universitetas virto kultūros ir visuomenės švietimo, lenkiško patriotizmo ugdymo centru. Tuo metu visuomenėje dar nebuvo subrendęs suvokimas, jog ir lietuvių tauta gali būti savarankiška, turėti savo kultūrą bei valstybę. Jaunuomenė laikė save lenkais, nors ir suprato esanti lietuviškos kilmės. Suvokimas, jog esi lietuviškos kilmės vertė domėtis Lietuvos praeitimi. Lietuvos istorija buvo suvokiama kaip sudedamoji Lenkijos istorijos dalis, todėl jai skiriama daug dėmesio. Tikroji Vilniaus universiteto reikšmė atsiskleidžia tik visos Rusijos švietimo istorijos kontekste. Įsidėmėtina, kad Edukacinės komisijos ir Vyriausiosios Lietuvos (vėliau Vilniaus) mokyklos patirtimi, jos struktūra ir statutu pasinaudojo Aleksandro I vyriausybė reformuodama visą Rusijos Švietimo sistemą, 1803 metų vasario 5 dienos aktu dėl mokyklų sutvarkymo imperija buvo suskirstyta į 6 švietimo apygardas – kiekvienai jų turėjo vadovauti universitetas. Tad be veikusių Vilniaus, Dorpato ir Maskvos universitetų, turėjo būti sukurtos panašios aukštojo mokslo įstaigos Peterburge, Charkove ir Kazanėje. 1803 metų balandžio 16 dienos aktu Vilniaus vyriausioji mokykla buvo pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Caro Aleksandro I pasirašytas aktas, susidedantis iš 22 straipsnių, užtikrino visiems laikams gyvavimą senovinio Vilniaus universiteto, įkurto 1578, o atnaujinto 1781m. Jame buvo suformuluoti ir pagrindiniai universiteto statuto, patvirtinto tų pačių metų gegužės 30-ąją, principai. Vilniaus universitete numatyta dėstyti ne tik visus mokslus, bet taip pat dailę ir laisvuosius menus. Pagrindinis universiteto tikslas, nustatytas statute, buvo suteikti išsilavinimą įvairių luomų žmonėms bei ruošti juos valstybės tarnybai. 1814 -1823m. laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Savo moksliniais darbais, pažangiomis studentų draugijomis, ryšiais su svarbiais užsienio mokslo centrais univrsitetas pagarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir Europoje. Vėliau, net ištrėmus žymius profesorius universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Didėjo studentų skaičius. Veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Universitete buvo bendraujama lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Jame mokėsi įvairių tautybių – lietuvių, gudų, lenkų, ukrainiečių bajorų jaunimas. Tuo metu universitete profesoriavo dar daug žymių mokslininkų. Labai pripažinti buvo iš Lenkijos atvykę broliai J. ir A. Sniadeckiai: profesorius Andrius Sniadeckis dėstė chemiją, o Janas Sniadeckis – astronomiją ir matematiką. Jis remdamasis kolegos botaniko Stanislovo Bonifaco Jundzilo darbais, priartėjo prie fotosintezės atradimo. Lietuvis S.B. Jundzilas sutvarkė universiteto botanikos sodo ir zoologinius rinkinius. Iš mokslininkų zoologų ypač pasižymėjo Liudvikas Bojanus. Jis pradėjo dėstyti tuo metu visiškai naują dalyką – lyginamąją anatomiją. Šio fakulteto profesoriai, be darbo universitete, užsiėmė aktyvia švietėjiška veikla. Jie populiarino naujus gamtos mokslo pasiekimus. Medicinos mokslo srityje garsėjo vokiečiai tėvas ir sūnus Frankai. Tėvas Johanas Frankas pirmasis reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus Jozefas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos institutą, ambulatoriją. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Literatūros ir laisvųjų menų fakultete plėtojosi klasikinių kalbų ir literatūros studijos. Jų suklestėjimas siejamas su profesoriaus Gotfrydo Ernsto Grodeko moksline ir pedagogine veikla. Pranciškus Smuglevičius ir Jonas Rustemas sukūrė savitą stilistinę meno mokyklą. Moralinių ir politinių mokslų fakultete ilgainiui ėmė pirmauti istorija. Istoriją universitete dėstė Joachimas Lelevelis, studentus skatinęs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. Jis savo darbuose skelbė respublikoniškas ir demokratines idėjas. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istoriją iki 1569m. Liublino unijos. Ši knyga greta Biblijos ir Lietuvos Statuto buvo laikoma kiekvieno bajoro namuose. Mokslo kilimas, naujas mąstymo būdas, iš Vakrų Europos sklindančios idėjos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinę savimonę. Universiteto profesorių iniciatyva Lietuvoje atsirado ir pirmosios mokslo ir kultūros draugijos, aktyviai vyko mokslinis tiriamasis darbas, knygų leidyba. Universitetą garsino ir jo auklėtiniai – didieji lenkų rašytojai ir poetai romantikai, vadinę save lietuviais: Adomas Mickevičius, Julijus Slovatskis, Juzefas Kraševskis, istorikai Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas ir kt. Universitetui vadovavo trejiems metams renkamas rektorius. Jis buvo pavaldus kuratoriui – tarpininkui tarp Rusijos švietimo ministerijos ir universiteto, kuris galėjo tiesiogiai kištis į universiteto reikalus. 1803 – 1823m. kuratoriumi buvo Aleksandro I jaunystės draugas kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis. Jis stengėsi apginti universitetą nuo caro administracijos kišimosi į jo valdymą. Vėlesni kuratoriai, ypač Nikolajus Novosilcevas (1826 – 1832), kenkė universiteto darbui. Neilgoje imperatoriškojo universiteto veiklos istorijoje išskirtini trys etapai:• Pirmasis etapas – 1803 – 1814 metai, kai universitetas tarsi iš naujo kūrėsi, brandino naujas struktūras. Tuo metu rektoriavo Jeronimas Stroinovskis (iki 1806 metų) ir Jonas Sniadeckis (iki 1815 metų). Pastarasis daug nusipelnė apsaugodamas universitetą nuo grėsusio nusiaubimo per 1812 metų karo kompaniją.• Antrasis etapas – 1814 – 1823 metai laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Tuo laikotarpiu rektoriaujant Simonui Malevskiui (1816-1822) ir Juozapui Tvardovskiui (1823-1824), Vilniaus aukštoji mokykla savo moksliniais darbais, pažangiomis studentų draugijomis, ryšiais su svarbiais užsienio mokslo centrais pagarsėjo ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Europoje• Trečiasis etapas – Čartoriskiui pasitraukus iš kuratoriaus pareigų, prasidėjo trečiasis universiteto gyvavimo laikotarpis, pasižymėjęs šiurkščiu caro valdžios kišimusi į akademinį gyvenimą, tačiau aukštas mokslinis ir pedagoginis lygis dar buvo išlaikytas. Net ištrėmus iš Vilniaus populiariausius humanitarus Joachimą Lelevelį, Igną Žegotą Onacevičių, Igną Danilavičių, Juozapą Goluchovskį universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Studentų vis daugėjo: 1824 metais buvo imatrikuliuota 900, o 1830 – Jau 1321 studentas. XIX amžiaus Lietuvos kultūriniame gyvenime Vilniaus universitetas naebejotinai turėjo didžiausios reikšmės, būdamas elitinės kultūros oazė ne tik Lietuvoje, bet ir visose buvusios unijinės valstybės žemėse, jis iškilo ant etniškai heterogeniškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūrinių tradicijų pamato.Iš amžininkų pasakojimų apie Vilniaus universiteto vaidmenį
„Jaunimas miniomis veržėsi į šią mokslo šventovę, net moterys sėsdavo į suolus, ir ne tik tada, kai Levelis ar Goluchovskis iškalbingai dėstė istoriją bei filosofiją, bet ir tuomet, kai Sniadeckiai, Jundzilas arba kuris nors kitas talentingas profesorius aiškindavo tiksliuosius ir gamtos mokslus.“
Dobszewicz Tadeusz. Wspomnieniaz czasow, ktore przežylem. Krakow, 1883, p. 85.
Slaptos draugijos ir jų reikšmė
XIXa. susikūrė draugijos, susibūrusios prie Vilniaus universiteto. Didesnę iniciatyvą rodė studentija. Slaptose draugijose buvo imta propaguoti najas vertybes: tarpusavio paramą, ryžtą kovoti su despotizmu, tautinio išsivadavimo idėjas. Slaptos studentų ir išsilavinusių žmonių organizacijos, veikusio Vilniaus universitete, vidurinėse mokyklose, siekusios įgivendinti kilnias iš Vakarų Europos plūstančias romantines idėjas: ugdyti patriotinius jausmus, šviesti liaudį, panaikinti luominę visuomenę, atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Draugijose koncentravosi mokslinių veikalų leidyba. Apskritai su Vilniaus aukštąja mokykla siejosi visas XIXa. pr. kultūrinis gyvenimas. Vilniaus universiteto aplinkoje 1822 – 1823m. aktyviai veikė žemaičių studentai, siekę atgaivinti lietuvybę ir rašę knygeles lietuvių kalba. Žymiausias neformalaus žemaičių studentų būrelio veikėjas buvo rašytojas ir lietuvių kalbos gaivintojas Simonas Stanevičius. Jo veikloje aktyviai dalyvavo poetas Silvestras Valiūnas, istorikas Simonas Daukantas, lietuvių dainų rinkėjas Liudvikas Adomas Jucevičius. Veikiamas lietuvių būrelio veiklos, 1822m. Kazimieras Kontrimas iškėlė idėją įsteigti lietuvių kalbos katedrą. Po šešerių metų pats universitetas kreipėsi į Švietimo ministeriją su siūlymu įsteigti lietuvių kalbos katedrą, tačiau prašymas liko nepatenkintas.
Slaptosios draugijos LietuvojeXIXa. pradžioje
Draugija Veikimometai Vadovai Tikslai
Masonai
1776 – 1822m. E. Grodekas, J. Rustemas, K. Kontrimas Siekė žmonių vienybės per brolybę, meilę, lygybę, nesavanaudišką pagalbą; ugdė visuomenės nepakantumą asmenybės varžymui, priespaudai ir baudžiavai.
Filomatai 1817 – 1823m. A.Mickevičius,J. Jažovskis Siekė pagerinti liaudies padėtį, šviesti valstiečius, gerinti mokymą, puoselėti tautiškumą.
Filaretai 1820 – 1823m. T. Zanas Siekė lavintis ir šviestis, laikytis dorovės principų.Šubravcai 1817 – 1822m. A. Sniadeckis, L. Barovskis Skelbė kovą tamsybiškumui, piktnaudžia- vimui kilme, visuomenės prietarams ir ydoms, išjuokė dvarininkų konservatyviz-mą, propagavo saviauklą.
P.S. 1822m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir „Šubravcų“ draugiją, o po metų policija suėmė ir slaptųjų Vilniaus Studentų organizacijų narius. Prasidėjo didžiausia Europoje studentų byla, pasibaigusi nuteistųjų ištrėmimu. Kaltinimas buvo pareikštas 108 asmenims, 20 iš jų buvo ištremti. Tarp pastarųjų buvo A. Mickevičius ir T. Zanas. Tai buvo pirmosios tokio masto represijos Vilniaus universitete. Turėjo atsistatydinti Vilniaus Švietimo apygardos globėjas A. Čartoriskis. Tik represijomis caro valdžiai pasisekė prislopinti kylantį visuomenės nepasitenkinimą.
Vilniaus Universiteto asmenybės XIX amžiuje
Siekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines ir kultūrines tradicijas. Nuo pat XIXa. pr. labai pradėta domėtis savo „istorinėmis šaknimis“, krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį visuomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio sąjūdį skatino beveik visą Europą apėmęs domėjimasis etnografija, liaudies kultūra. Pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuvą nuvilnijo XIXa. 3 -4 dešimtmetyje. Vilniaus universitete studijavo dauguma XIXa. pr. lietuvių kultūros puoselėtojų: Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas, ir kt. Lietuviai studentai nepriklausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla. Lietuvių kalba buvo kuriami didaktinio pobūdžio kūriniai. Jais buvo siekiama pamokyti lietuvių valsiečius. Vėliau lietuvių literatūrinės kūrybos lygis pakilo Antano Strazdo, Antano Baranausko, Liudviko Rėzos, Dionizo Poškos ir Motiejaus Valančiaus kūrybos dėka. XIXa. lietuvių kalbos reikšmė Lietuvoje kuriamuose veikaluose pamažu augo, o lenkų mažėjo.
Simonas Daukantas(1793 – 1864)
Simonas Daukantas – žymiasias XIX amžiaus lietuvių istorikas ir pirmosios lietuviškos Lietuvos istirijos autorius. Jis ne tik rašė, bet ir mąstė lietuviškai. Lietuvių tautos praeities vaizdais Daukantas drauge kūrė jos ateities viziją. Neatsitiktinai jis laikomas ryškiausiu tautinio atgimimo idealogu. Daukantui priklauso ir pirmojo originalaus lietuvių prozininko šlovė. S. Daukantas baigė studijas Vilniaus universitete ir įgijo mokslinį magistro laipsnį. Jis kruopščiai rengėsi vėlesnei lituanistinei veiklai. Iš pradžių daugiau dėmesio skyrė filologiniams dalykams, vėliau pakrypo į visuomeninius mokslus, ypač domėjosi Lietuvos ir jos teisės istorija. Jau studijų metais parašė „ Darbus…“ (885 rankraščio puslapius), iš lotynų kalbos vertė Fedro pasakėčias. „ Darbais senųjų lietuvių ir žemaičių“ pavadino Simonas Daukantas savo pirmąjį istorijos veikalą. Žodis „darbai“ čia lyg ir atstoja žodį „ istorija“. Taigi jau knygos pavadinime ryškėja švietėjiška autoriaus laikysena – tikėjimas kryptingos žmogaus veiklos galia. Gyvenimo derlius. Daukanto biografijos išklotinėje atsispindi tik nedidelė nuveiktų darbų dalis.Jis buvo vienas produktyviausių tautinio atgimimo kultūros kūrėjų, darbavesis įvairiose jos srityse: Parašė keturis stambius Lietuvos istorijos veikalus, iš kurių tik „ Būdas senovė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ išėjo autoriui gyvam esant. Kiti jo istoriniai darbai ano meto lietuvių šviesuomenei buvo žinomi tik iš rakraščių ar jų nuorašų. Gausus tautosakinis palikimas. Per savo gyvenima Daukantas daug žodinės liaudies kūrybos: apie 800 dainų, raudų, autorinės poezijos, 1000 su viršum patarlių. Jis ir pirmojo lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkinio sudarytojas. Nemenką rankraštinio palikimo dalį sudaro kalbiniai darbai: straipsniai bei didžiulė apimties žodynai. Dideli nuopelnai Lietuvos mokyklai. Vildamasis, jog mokyklose bus leista mokyti lietuviškai, Daukantas parengė joms knygų lietunių kalba, kaip antai: elementorių, lotynų kalbos vadovėlį su lietuvių kalbos gramatikos pagrindais, aritmetikos vadovėlį, penkias skaitinių knygeles ( tik dvi iš jų buvo išleistos).
Daug prisidėjo prie liaudies švietimo: parengė keliolika ūkiškų patarimų knygelių. Maždaug puse jų pavyko išleisti. Istorija – tautos mokytoja. Daukantas į lietuvių kultūrinę atminį įsirašė visų pirma istorijos veikalais. Jo bendražygis, XIXa. vidurio lietuvių švietėjas ir sukilėlis, Mikalojus Akelaitis netgi praminė Daukantą „ mūsų Herodotu“. Tačiau Daukantas nebuvo vien istorikas mokslininkas, objektyviai tyrinėjęs Lietuvos praeitį. Jis buvo ir tautos ideologas: istorijos veikalus rašė mąstydamas apie tuoetinę lietuvių tautos būklę, stengdamasis suprasti jos smukimo priežastis ir duoti atramą naujam pakilimui. Tokią istorijos mokslo sampratą diegė Vilniaus universiteto profesoriaus istoriko Igno Onacevičiaus paskaitos (Peterburge Daukantas ir Onacevičius artimai bendravo). Lietuvių istorikas įsitikinęs, jog tautos gyvenimas išauga iš jos istorijos. Kaip tik dėl to būtina ją pažinti. Taip, primindamas tautai praeitį, Daukantas formavo jos ateitį, dėjo idėjinius lietuvių tautinio atgimimo pagrindus.Motiejus Valančius(1801 – 1875)
Moteijus Valančius – pirmasis valstietiškos kilmės Žemaičių vyskupas. Itin sudėtingu lietuvių tautai laikotarpiu jis ištisą ketvirtį amžiaus buvo dvasinis krašto vadovas, jo švietėjas bei kultūrintojas, įžvalgus diplomas, visomis įmanomomis priemonėmis gynęs savo ganomuosius nuo rusifikacinių valdžios kėslų. Vyskupas Motiejus Valančius – viena įtakingiausių lietuvių kultūros asmenybių. Jam priklauso ir talentingiausio didaktinės prozos kūrėjo šlovė. 1822 – 1828m. dveju metus studijuoja Varnių, paskui Vilniaus vyriausiojoje kunigų seminarijoje. 1828m. gegužės 19d. Vilniaus katedroje įšventinamas kunigu. 1840 – 1842m. dėsto Vilniaus dvasinėje akademijoje pastoraline teologiją ir Biblijos archeologiją. Mokyklų steigimas. Tik sėdęs į vyskupo sostą nurodė kunigams prie kiekvienos parapijos bažnyčios įsteigti mokyklą, kurioje neturtingo luomo žmonių vaikai galėtų pramokti skaityti gimtine kalba ir katekizmo. Lietuvių kultūros puoselėtojas. Valančiaus pasaulėjauta bei kultūrinės vertybės susiklostė pirmaisiais XIXa. dešimtmečiais, kaip ir jo bendraamžių žemaičių sąjūdžio dalyvių ( už Daukantą buvo vos pora metų vyresnis). Blaivi racionalisto bei praktiko prigimtis labiau linko į švietėjiškas nei į romantines idėjas. Į žemaičių sąjūdį anuomet neisitraukė,bet jo veiklą tarsi pratesė savo vėlesniais darbais. Į spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Valančius atsakė nelegalia knygų leidyba. Kaip tik dėl to jis vadinamas pirmuoju lietuvių knygnešiu.
Varniuose anuomet veikė Valančiaus rūpesčiu įsteigtas knygynas, sukaupęs daugiausia lietuviškų knygų, apie vyskupą telkėsi būrys lietuvių kultūrą susi rūpinusiu veikėjų (Daukantas, Ivinskis, Akelaitis). Čia kurti ir svarstyti lietuviškos periodikos bei švietimo projektai, lietuviškų knygų rengimo bei leidybos klausimai. Veiklus būdas ir aukštas Bažnyčios hierarcho statusas įgalino Valančių amžiaus viduryje tapti svarbiausia lietuvių kultūros figūra, kultūrinio gyvenimo organizatoriumi. O vyskupo rezidencija Varniuose gerą dešimtmetį buvo lietuvių kultūrinio gyvenimo centras.Epilogas
Intelektualinio potencialo augimas, naujų laikų mąstysenos daigai, iš vakarų nešamos idėjos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinę savimonę. Lituanistinis universiteto studentų sąjūdis ta prasme nebuvo kokia nors netikėta išimtis, o dėsningas dalykas. Nors universiteto bibliotekininko pavaduotojo ir adjunkto Kazimiero Kontrimo iškelta Lietuvių kalbos lektorato idėja nebuvo realizuota, nors universiteto cenzoriai kliudė kai kurių lietuviškų knygų leidybą, tačiau vargu ar Stanevičiaus ir Daukanto karta gali būti įsivaizduojama be Alma Mater Vilnensis. Ne vien švietimo ir aukštojo mokslo reikalai tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė nuo imperatoriškojo Vilniaus universiteto. Su juo buvo susijusi bemaž visa institucinė Lietuvos kultūros sandara. Universiteo profesorių iniciatyva Lietuvoje atsirado ir pirmosios mokslo bei kultūros draugijos: Medicinos (1805), Labdarybės (1808), Spaudos (Tipografijos) (1818) ir kitos. Universitete susikoncentravo mokslo tiriamasis darbas, knygų leidyba, o per kultūrines draugijas buvo veikiamos visos elitinės kultūros sritys. Kita vertus, kaip rašė prancūzų istorikas Danielis Beavuois, Vilniaus universitetas ir visa su juo susijusi institucinės kultūros sistema vis dar įėjo į krašto feodalines aristokratijos domeną. Kuratoriaus, garbės globėjo, besirūpinančio viena kuria vidurine mokykla ar kuria kita universitetinės sistemos grandimi, pareigybė davė galimybę aristokratijai tiesiogiai veikti kultūros raidą. Tai buvo bendro Lietuvos atsilikmo padarinys. Jis ne tik kliudė kylančiai inteligentijai susiformuoti į atskirą, save suvokiančią socialinę grupę, bet apskritai ribojo intelektualinio darbo galimybes. Universiteto auklėtiniai nori nenori pakliūdavo į tą situaciją, kada, anot poeto Valiūno, tik tas, „Kas turi pilną dėžutę auksinų, tas teatsiduoda visiškai mokslo valiai“.
Literatūra1. Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas „Carų valdžioje Lietuva XIX amžiuje“ Vilnius: Baltos Lankos 1996; 2. Rimutė Morozovienė „Lietuvos ir pasaulio istorijos lentelės“ Vilnius: Vaga 2000; 3. Algirdas Gečas, Juozas Jurkynas, Genia Jurkynienė, Albinas Visockis „Lietuva ir pasaulis“ Kaunas: Šviesa 2001; 4. Juozas Brazauskas, Saulius Jurkevičius, Kęstutis Petrauskis „Naujųjų amžių istorija“ Vilnius: Kronta 1999; 5. Remigijus Civinskas, Kastyti Antanaitis „Lietuvos istorija 12 klasei“ Vilnius: Vaga 2001; 6.Audronė Žentelytė „XIX amžiaus lietuvių literatūra“ Kaunas: šviesa 2001.