Vilniaus pilys

Vilniaus pilys

Vilniaus piliakalnių reikšmė

Rytų Lietuvos gyventojai pirmieji ėmė naudoti natūralias, sunkiai
prieinamas kalvas – piliakalnius – medinių pilių ir gyvenviečių statybai.
Dabartinio Vilniaus centre viena šalia kitos iškilo bent penkios stambios
aukštumos – Pilies arba Gedimino kalnas, Plikasis (dabar dar vadinamas
Trijų kryžių) kalnas, Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai. Dosniai gamta
apdovanojo Pilies kalną – jis buvo neprieinamas. Šiaurinėje kalno papėdėje
teka Neris. Vilnelės kilpa kitados supo kalną iš pietų ir vakarų. Pilies
kalno vakarinėje papėdėje iki Vilnelės kilpos vakaruose susidarė slėnis,
kurį jau senovėje žmonės vadino Šventaragio slėniu

Medinių pilių statybos kkalvose-piliakalniuose tradicija gimė apie 1100
metus prieš Kr. Neabejojame, kad Vilniaus kalvas netruko panaudoti čia
įsikūrę baltiškos Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės, ir jau apie I
tūkstantmetį prieš Kr. čia buvo įkurta gyvenvietė. V a. po Kr. susiformavęs
baltų karinės demokratijos elitas Pilies kalną jau naudojo kaip pilį –
tvirtovę. Apie tai liudija archeologų radiniai Pilies kalne ir jo papėdėse.
 

Vilnius – Lietuvos sostinė

Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius, kaip Lietuvos valstybės sostinė,
minimas vėlai – 1323 metų spalio 2 dienos Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino sutartyje su Livonijos ordinu ir Rygos miestu. Yra tyrinėtojų (N.
Kitkauskas), kurie teeigia, kad Vilniaus vardas rašytiniuose šaltiniuose
žinomas iš anksčiau. Nurodo, kad ankstyviausias šaltinis yra X amžiaus
anglų epas „Keliaunininkas“. Čia rašoma apie „Wiolane and Wilna“. Rusų
metraščiuose apie Vilnių rašoma jau nuo 1129 metų, o XVII amžiaus karaimų
metraštyje, perrašytame iš ankstesniųjų, sakoma, kad Vilnius

buvo
pastatytas tarp 1189 ir 1190 metų.

Dažnai rašytiniuose šaltiniuose minimas Šventaragio slėnis. Baltų
pagonybės laikas čia buvo pagoniškojo kulto centras. XVI a. Lietuvos
metraščiuose ir Motiejaus Strijkovskio kronikose rašoma, kad Šventaragio
slėnyje nuo XIII a. antrosios pusės buvo deginami ir laidojami Lietuvos
didieji kunigaikščiai. Pirmasis čia buvo sudegintas kunigaikštis
Šventaragis (legendinis Lietuvos kunigaikštis). Jo sūnus Skirmantas slėnyje
įkurdino žynius, kurie meldėsi ir kūreno ugnį dievo Perkūno garbei.

Lietuvos sostinės klausimas.

Dažnai ginčijamasi – kur buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė.
Minima Kernavė, minimi Trakai, minima Voruta. Tačiau patvirtinimų tam nėra
– nei rašytinių, nei daiktinių. Tuo tarpu karalius Mindaugas – Lietuvos
valstybės statytojas – paliko ženklų pėdsaką Vilniaus istorijoje. 1251
metais popiežius Inocentas IV rašė: „Karalius Mindaugas ruošiasi Vilniuje
statyti katedrą“. 1388 metais kryžiuočių laiške Romos popiežiui sakoma, kad
karalius Mindaugas buvo įsteigęs Vilniaus vyskupystę. Tą patį kryžiuočiai
tvirtino ir per 1399 metų derybas su LLenkija. 1414–1418 metų Konstancos
bažnytiniame susirinkime be viso kito buvo patvirtinta, kad karalius
Mindaugas pastatė ir pirmąją Lietuvoje – Vilniaus – katedrą.  

Mindaugo karalystės pilys

1987–2002 metų archeologiniai tyrinėjimai Pilies kalno papėdėje ir
Katedroje rašytinius šaltinius patvirtino. Neabejojama, kad pirmąją, dar
romaninio stiliaus, katedrą pastatė karalius Mindaugas, kad jo laikas
Vilniuje pilyse iškilo pirmieji Lietuvos mūrai. Tad kaip ir nebeliko ko
abejoti. Vilnius ir buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė. Čia,
apkrikštijus Mindaugą, buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Vilniaus vyskupystė su
Vilniaus katedra. Joje Mindaugas, matyt, ir buvo karūnuotas. Čia karalius
Mindaugas kūrė galingą pilių kompleksą, k

kuris tapo Lietuvos valstybės
politiniu, religiniu, kariniu, administraciniu ir kultūriniu centru.  

Gediminas ir pirmosios žinios apie Vilnių

Legendiniu Vilniaus įkūrėju laikomas kunigaikštis Gediminas. Sakoma,
kad po sėkmingos medžioklės Šventaragio slėnyje apsistojusiam Gediminui
susisapnavo sapnas – ant šalia esančio Pilies kalno staugiąs geležinis
vilkas. Paprašytas sapną išaiškinti Krivių Krivaitis Gediminui pasakė
„Pastatysi čia pilį, kurios joks priešas nepaims“.  

XIV amžiaus pabaigos miestų aprašyme apie Vilnių sakoma: „Vilnius mūrinis,
prie Neries ir Vilnios: keturios sienos medinės, o dvi mūrinės“. Manoma,
kad medinėmis sienomis buvo apjuosta Kreivoji pilis, o Aukštutinę ir
Žemutinę pilis juosė mūro sienos. Iš tiesų, 1390 metais Vilniuje buvo trys
pilys – Žemutinė, Aukštutinė ir Kreivoji. Įsikūrusios viena šalia kitos,
jos sudarė vientisą įtvirtinimų kompleksą. Viduryje, ant kalvos, vadinamos
Pilies arba Gedimino kalnu, stovėjo Aukštutinė pilis. Prie Pilies kalno iš
vakarų glaudėsi Žemutinė pilis. Į rytus nuo Aukštutinės pilies kilo
Kreivoji pilis.  

Vilnius užsieniečių akimis

1413–1414 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sostinę aprašė
flamandų keliautojas Žilberas de Lanua: „.Tame atšlaime, apjuostame mūrine
siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas
kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo
būstinę.“. Iš aprašymo matyti, kad dalis pastatų XV a. pradžioje buvo
mediniai. Matyt, didesnių perstatymų iki 1419 metų Vilniuje nebuvo.  

1419 metų gaisras

1419 metais Vilnių ištiko bėda. Kilo didžiulis gaisras. Amžininkai
rašė, kad gaisras prasidėjo nuo arklidžių. Sudegė Lietuvos krikštui
pastatyta bažnyčia, kuri 1388 metais popiežiaus Urbono V

VI bule buvo
paskelbta Vilniaus katedra, kunigaikščio iždas, tvartai, arklidės, ūkiniai
pastatai su sandėliais. Gaisras apnaikino ir Aukštutinę pilį. Padaryta žala
buvo vertinama 60 tūkstančių sidabro gabalų.
Lietuvos valdovas skubėjo atstatyti sostinę. Jau 1422 m. vasarą didysis
kunigaikštis Vytautas iš atstatytos Vilniaus pilies rašė laiškus Rygos
arkivyskupui ir priėmė popiežiaus legatus. Manoma, kad, rengiantis Vytauto
karūnacijai, bent jau iki 1430 metų gotikos stiliumi buvo perstatyta ir
Vilniaus katedra.  

Renesansinės Vilniaus pilys

Ištisus šimtą metų iki pat 1520 metų Vilniaus pilių vaizdas nesikeitė.
Nauji vėjai atūžė su iš Italijos plitusia renesanso kultūra. Lietuvos
didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo, karalienės
Bonos Sforcos rūpesčiu Vilnius pasikeitė – jau XVI amžiaus viduryje jis
tapo žymiu Europos politikos ir kultūros židiniu.  

1520 metais, gimus įpėdiniui Žygimantui Augustui, karalius Žygimantas
Senasis pradėjo Valdovų rūmų perstatymą. Manoma,kad renesansinių rūmų
architektu buvo italas B. Berecis. 1530 metais, 100 tūkstančių dukatų
kainavęs, rūmų perstatymas buvo baigtas. 1523 metais pradėta ir katedros
rekonstrukcija. 1529 metais atnaujintoje katedroje iškilmingai vainikuotas
ir paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 9-metis Žygimantas Augustas.
 

Žygimanto Augusto laikų miestas

Žygimantas Augustas, 1544 metais tapęs pilnateisiu Lietuvos Didžiosios
kunigaikštystės valdovu, o nuo 1548 metų Lenkijos karaliumi kartu su motina
karaliene Bona apsigyveno Vilniaus pilyje. Iki 1566 metų Vilnius buvo
Žygimanto Augusto rezidencija. Šis laikas – Vilniaus „aukso amžius“.
Žemutinė pilis buvo smarkiai pertvarkyta. Didžiojo kunigaikščio dvare
buvojo garsūs architektai, dailininkai, artistai. Pilyje buvo kaupiamos
meno vertybės – įsigyta gausi ginklų, šarvų, laikrodžių kolekcija, daugybė
vertingų paveikslų, gobelenų. Visoje Europoje i

išgarsėjo kunigaikščio rūmų
biblioteka.  

 
1572 – 1635 m. pilių kompleksas

1572 metais mirus Žygimantui Augustui valstybės politinis centras
pasikeitė. Jau 1576 metais Lenkijos karaliumi išrinktas Steponas Batoras
dažniau gyveno Gardine nei Vilniuje. XVI amžiaus pabaigoje dvaras galutinai
persikėlė į Krokuvą. XVII a. pradžioje Aukštutinė pilis prarado gynybinę
reikšmę ir pamažu iro. 1610 metais Vilnių vėl nuniokojo gaisras: sudegė
katedra, varpinė, kunigaikščių rūmai, Vyriausiojo tribunolo pastatai,
pilies vartai ir tiltai per Vilnią.
Vazų dinastijos Lietuvos valdovai – Zigmantas Vaza ir Vladislovas Vaza –
rūpinosi Vilniumi ir jo pilimis. Zigmanto Vazos rūpesčiu iki 1632 metų
Vilniaus katedra buvo atstatyta, o jo sūnus Vladislovas 1635 metais prie
jos pastatė baroko stiliaus šv. Kazimiero koplyčią. Tokia ji išstovėjo iki
XVIII amžiaus pabaigos perstatymų klasicizmo stiliumi.  

Pilių komplekso išnykimas

Tragiškiausios Vilniaus pilių dienos atėjo per 1655–1661 metų karą su
Rusija. Aukštutinė ir Žemutinė Vilniaus pilys buvo visiškai nuniokotos, ir
Lietuvos valdovai nedėjo jokių pastangų jas atstatyti.  
1795 metų Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugo. Rusijos caras Pavlas I
įsakė Žemutinės pilies Valdovų rūmus nugriauti, kad neliktų ir atsiminimo
apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.  

NAUDOTA LITERATŪRA:

Eugenijaus Jovaišos straipsniai

Šapoka “Lietuvos istorija”

Leave a Comment