Vilniaus pilys
Vilniaus piliakalnių reikšmė
Rytų Lietuvos gyventojai pirmieji ėmė naudoti natūralias, sunkiai prieinamas kalvas – piliakalnius – medinių pilių ir gyvenviečių statybai.
Dabartinio Vilniaus centre viena šalia kitos iškilo bent penkios stambios aukštumos – Pilies arba Gedimino kalnas, Plikasis (dabar dar vadinamas
Trijų kryžių) kalnas, Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai. Dosniai gamta apdovanojo Pilies kalną – jis buvo neprieinamas. Šiaurinėje kalno papėdėje teka Neris. Vilnelės kilpa kitados supo kalną iš pietų ir vakarų. Pilies kalno vakarinėje papėdėje iki Vilnelės kilpos vakaruose susidarė slėnis, kurį jau senovėje žmonės vadino Šventaragio slėniu
Medinių pilių statybos kalvose-piliakalniuose tradicija gimė apie 1100
metus prieš Kr. Neabejojame, kad Vilniaus kalvas netruko panaudoti čia įsikūrę baltiškos Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės, ir jau apie I
tūkstantmetį prieš Kr. čia buvo įkurta gyvenvietė. V a. po Kr. susiformavęs baltų karinės demokratijos elitas Pilies kalną jau naudojo kaip pilį –
tvirtovę. Apie tai liudija archeologų radiniai Pilies kalne ir jo papėdėse.
Vilnius – Lietuvos sostinė
Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius, kaip Lietuvos valstybės sostinė, minimas vėlai – 1323 metų spalio 2 dienos Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino sutartyje su Livonijos ordinu ir Rygos miestu. Yra tyrinėtojų (N.
Kitkauskas), kurie teigia, kad Vilniaus vardas rašytiniuose šaltiniuose žinomas iš anksčiau. Nurodo, kad ankstyviausias šaltinis yra X amžiaus anglų epas „Keliaunininkas“. Čia rašoma apie „Wiolane and Wilna“. Rusų metraščiuose apie Vilnių rašoma jau nuo 1129 metų, o XVII amžiaus karaimų metraštyje, perrašytame iš ankstesniųjų, sakoma, kad Vilnius buvo pastatytas tarp 1189 ir 1190 metų.
Dažnai rašytiniuose šaltiniuose minimas Šventaragio slėnis. Baltų pagonybės laikas čia buvo pagoniškojo kulto centras. XVI a. Lietuvos metraščiuose ir Motiejaus Strijkovskio kronikose rašoma, kad Šventaragio slėnyje nuo XIII a. antrosios pusės buvo deginami ir laidojami Lietuvos didieji kunigaikščiai. Pirmasis čia buvo sudegintas kunigaikštis
Šventaragis (legendinis Lietuvos kunigaikštis). Jo sūnus Skirmantas slėnyje įkurdino žynius, kurie meldėsi ir kūreno ugnį dievo Perkūno garbei.
Lietuvos sostinės klausimas…
Dažnai ginčijamasi – kur buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė.
Minima Kernavė, minimi Trakai, minima Voruta. Tačiau patvirtinimų tam nėra
– nei rašytinių, nei daiktinių. Tuo tarpu karalius Mindaugas – Lietuvos valstybės statytojas – paliko ženklų pėdsaką Vilniaus istorijoje. 1251
metais popiežius Inocentas IV rašė: „Karalius Mindaugas ruošiasi Vilniuje statyti katedrą“. 1388 metais kryžiuočių laiške Romos popiežiui sakoma, kad karalius Mindaugas buvo įsteigęs Vilniaus vyskupystę. Tą patį kryžiuočiai tvirtino ir per 1399 metų derybas su Lenkija. 1414–1418 metų Konstancos bažnytiniame susirinkime be viso kito buvo patvirtinta, kad karalius
Mindaugas pastatė ir pirmąją Lietuvoje – Vilniaus – katedrą.
Mindaugo karalystės pilys
1987–2002 metų archeologiniai tyrinėjimai Pilies kalno papėdėje ir
Katedroje rašytinius šaltinius patvirtino. Neabejojama, kad pirmąją, dar romaninio stiliaus, katedrą pastatė karalius Mindaugas, kad jo laikas
Vilniuje pilyse iškilo pirmieji Lietuvos mūrai. Tad kaip ir nebeliko ko abejoti. Vilnius ir buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė. Čia, apkrikštijus Mindaugą, buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Vilniaus vyskupystė su
Vilniaus katedra. Joje Mindaugas, matyt, ir buvo karūnuotas. Čia karalius
Mindaugas kūrė galingą pilių kompleksą, kuris tapo Lietuvos valstybės politiniu, religiniu, kariniu, administraciniu ir kultūriniu centru.
Gediminas ir pirmosios žinios apie Vilnių
Legendiniu Vilniaus įkūrėju laikomas kunigaikštis Gediminas. Sakoma, kad po sėkmingos medžioklės Šventaragio slėnyje apsistojusiam Gediminui susisapnavo sapnas – ant šalia esančio Pilies kalno staugiąs geležinis vilkas. Paprašytas sapną išaiškinti Krivių Krivaitis Gediminui pasakė
„Pastatysi čia pilį, kurios joks priešas nepaims“.
XIV amžiaus pabaigos miestų aprašyme apie Vilnių sakoma: „Vilnius mūrinis, prie Neries ir Vilnios: keturios sienos medinės, o dvi mūrinės“. Manoma, kad medinėmis sienomis buvo apjuosta Kreivoji pilis, o Aukštutinę ir
Žemutinę pilis juosė mūro sienos. Iš tiesų, 1390 metais Vilniuje buvo trys pilys – Žemutinė, Aukštutinė ir Kreivoji. Įsikūrusios viena šalia kitos, jos sudarė vientisą įtvirtinimų kompleksą. Viduryje, ant kalvos, vadinamos
Pilies arba Gedimino kalnu, stovėjo Aukštutinė pilis. Prie Pilies kalno iš vakarų glaudėsi Žemutinė pilis. Į rytus nuo Aukštutinės pilies kilo
Kreivoji pilis.
Vilnius užsieniečių akimis
1413–1414 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sostinę aprašė flamandų keliautojas Žilberas de Lanua: „…Tame atšlaime, apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę.“. Iš aprašymo matyti, kad dalis pastatų XV a. pradžioje buvo mediniai. Matyt, didesnių perstatymų iki 1419 metų Vilniuje nebuvo.
1419 metų gaisras
1419 metais Vilnių ištiko bėda. Kilo didžiulis gaisras. Amžininkai rašė, kad gaisras prasidėjo nuo arklidžių. Sudegė Lietuvos krikštui pastatyta bažnyčia, kuri 1388 metais popiežiaus Urbono VI bule buvo paskelbta Vilniaus katedra, kunigaikščio iždas, tvartai, arklidės, ūkiniai pastatai su sandėliais. Gaisras apnaikino ir Aukštutinę pilį. Padaryta žala buvo vertinama 60 tūkstančių sidabro gabalų.
Lietuvos valdovas skubėjo atstatyti sostinę. Jau 1422 m. vasarą didysis kunigaikštis Vytautas iš atstatytos Vilniaus pilies rašė laiškus Rygos arkivyskupui ir priėmė popiežiaus legatus. Manoma, kad, rengiantis Vytauto karūnacijai, bent jau iki 1430 metų gotikos stiliumi buvo perstatyta ir
Vilniaus katedra.
Renesansinės Vilniaus pilys
Ištisus šimtą metų iki pat 1520 metų Vilniaus pilių vaizdas nesikeitė.
Nauji vėjai atūžė su iš Italijos plitusia renesanso kultūra. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo, karalienės
Bonos Sforcos rūpesčiu Vilnius pasikeitė – jau XVI amžiaus viduryje jis tapo žymiu Europos politikos ir kultūros židiniu.
1520 metais, gimus įpėdiniui Žygimantui Augustui, karalius Žygimantas
Senasis pradėjo Valdovų rūmų perstatymą. Manoma,kad renesansinių rūmų architektu buvo italas B. Berecis. 1530 metais, 100 tūkstančių dukatų kainavęs, rūmų perstatymas buvo baigtas. 1523 metais pradėta ir katedros rekonstrukcija. 1529 metais atnaujintoje katedroje iškilmingai vainikuotas ir paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 9-metis Žygimantas Augustas.
Žygimanto Augusto laikų miestas
Žygimantas Augustas, 1544 metais tapęs pilnateisiu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovu, o nuo 1548 metų Lenkijos karaliumi kartu su motina karaliene Bona apsigyveno Vilniaus pilyje. Iki 1566 metų Vilnius buvo
Žygimanto Augusto rezidencija. Šis laikas – Vilniaus „aukso amžius“.
Žemutinė pilis buvo smarkiai pertvarkyta. Didžiojo kunigaikščio dvare buvojo garsūs architektai, dailininkai, artistai. Pilyje buvo kaupiamos meno vertybės – įsigyta gausi ginklų, šarvų, laikrodžių kolekcija, daugybė vertingų paveikslų, gobelenų. Visoje Europoje išgarsėjo kunigaikščio rūmų biblioteka.
1572 – 1635 m. pilių kompleksas
1572 metais mirus Žygimantui Augustui valstybės politinis centras pasikeitė. Jau 1576 metais Lenkijos karaliumi išrinktas Steponas Batoras dažniau gyveno Gardine nei Vilniuje. XVI amžiaus pabaigoje dvaras galutinai persikėlė į Krokuvą. XVII a. pradžioje Aukštutinė pilis prarado gynybinę reikšmę ir pamažu iro. 1610 metais Vilnių vėl nuniokojo gaisras: sudegė katedra, varpinė, kunigaikščių rūmai, Vyriausiojo tribunolo pastatai, pilies vartai ir tiltai per Vilnią.
Vazų dinastijos Lietuvos valdovai – Zigmantas Vaza ir Vladislovas Vaza –
rūpinosi Vilniumi ir jo pilimis. Zigmanto Vazos rūpesčiu iki 1632 metų
Vilniaus katedra buvo atstatyta, o jo sūnus Vladislovas 1635 metais prie jos pastatė baroko stiliaus šv. Kazimiero koplyčią. Tokia ji išstovėjo iki
XVIII amžiaus pabaigos perstatymų klasicizmo stiliumi.
Pilių komplekso išnykimas
Tragiškiausios Vilniaus pilių dienos atėjo per 1655–1661 metų karą su
Rusija. Aukštutinė ir Žemutinė Vilniaus pilys buvo visiškai nuniokotos, ir
Lietuvos valdovai nedėjo jokių pastangų jas atstatyti.
1795 metų Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugo. Rusijos caras Pavlas I
įsakė Žemutinės pilies Valdovų rūmus nugriauti, kad neliktų ir atsiminimo apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
NAUDOTA LITERATŪRA:
Eugenijaus Jovaišos straipsniai
Šapoka “Lietuvos istorija”