Vilniaus okupacija.

TEMA : Vilniaus okupacija.

Vilnius ir Vilniaus kraštas Lenkijos sudėtyje.

Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija – atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.

Esant tokiems principiniams nesutarimams, surasti taikų abiem pusėms priimtiną sprendimą buvo labai sunku, nors to meto tarptautinė teeisė turėjo pakankamai efektyvių būdų atriboti dviejų valstybių teritorijas. Pagrindu turėjo būti principas uti posseidetis juris, pagal kurį Lietuvos-Lenkijos sienos turėjo būti ten kur buvo Lietuvos ribos Žečpospolitos sudėtyje iki jos padalijimo. Taigi Lietuvai turėjo priklausyti ne tik Vilnius su Gardinu, bet ir Lietuvos Brasta. Tačiau Lenkija nenurimo. Pagrindinis Lenkijos argumentas dėl Vilniaus priklausymo Lenkijai buvo šiose teritorijose vyraujanti kalba. Tačiau tiek tuo metu galiojusioje klasikinėje, tiek šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje teritorijos gyventojų kalba nebuvo ir nėra teritorinių ginčų sprendimo pagrindas. Kiita vertus, 1861 metų Rusijos Imperatoriškosios geografijos draugijos duomenimis, lenkų Vilniaus krašte gyveno 20.3%, kai tuo tarpu lietuvių buvo virš 70%. Taigi Lenkija neturėjo jokių rimtų priežasčių prisijungti Vilniaus kraštą.

Teisine prasme svarbiausias veiksnys sprendžiant Vilniaus klausimą buvo 1920 metų liepos 20 dienos Lietuvos-Rusijos sutartis, kuria Ru

usija, turėjusi visas suvereniteto teises Lietuvos atžvilgiu, perdavė jas nepriklausomai Lietuvos valstybei ir pripažino Vilnių priklausant Lietuvai, nors vėliau, Lenkijos-Rusijos-Rygos sutartimi Vilnių priskyrė Lenkijai. Taigi, nors Rusija nebeturėjo jokių teisių į Vilnių, lenkai, rėmėsi šia sutartimi kovoje dėl Vilniaus.

Lenkijos kariuomenė pirmą kartą užėmė Vilnių 1919 metų balandžio 19 dieną, kai Vilniuje buvo įsitvirtinusi Lietuvos-Baltarusijos tarybinės respublikos vyriausybė. Nors Lietuva buvo neutrali šiame kare, Lenkijos kariuomenei veržiantis tolyn į Lietuvą, prasidėjo susidūrimai su Lietuvos kariuomene. Dėl to buvo nustatyta demarkacinė linija. Vilnius liko lenkiškoje linijos pusėje, tačiau netrukus, 1919 metų gruodžio 8 dieną Aukščiausioji Sąjungininkų Taryba nustatė laikiną Lenkijos rytinę sieną, pagal kurią Vilniu paliktas Lietuvai. Taigi Lenkijos kariuomenė buvo priversta palikti Vilnių, ką ji ir padarė 1920 metų liepos 14 dieną. Tačiau viską lėmė situacija Lenkijos-Tarybų Rusijos kare. Peersekiodama sumuštus prie Varšuvos bolševikų dalinius, Lenkijos armija rugpjūčio mėnesį vėl įžengė į Lietuvą. Prasidėjo karo veiksmai.

Spaudžiant Tautų Sąjungai, 1920 metų rugsėjo 20 dieną Suvalkuose prasidėjo derybos, kuriose dalyvavo Tautų Sąjungos Karinė komisija. Spalio 7 dieną buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Pagal šią sutartį Vilnius buvo priskirtas Lietuvai iki galutinio šios problemos sprendimo. Abi šalys įsipareigojo spręsti ginčytinus klausimus taikiomis priemonėmis. Tačiau ši sutartis nespėjo įsigalėti.

1920 metų spalio 8 dieną, t.y. rytojaus dieną po Suvalkų sutarties pasirašymo, gen. Želigovskio vadovaujami Lenkijos armijos daliniai puolė prie Merkio Lietuvos ar
rmijos dalinius. Kadangi Vilnių gynė tik keli batalionai, Lietuvos kariuomenės generalinis štabas nutarė tą pačią dieną Vilnių evakuoti. Netrukus gen. Želigovskis užėmė Vilnių.

Ryšium su Lietuvos ir Santarvės valstybių protestais dėl šiurkščių Suvalkų sutarties pažeidimų, Lenkijos vyriausybė spalio 14 dieną padarė pareiškimą, jog gen. Želigovskis su savo kariuomene nutraukė visus ryšius su Lenkijos armija ir puolė Lietuvą be jokio Lenkijos valdžios sutikimo. Tačiau faktai liudijo ką kita. 1921 metų balandžio 14 dieną gen. Želigovskio divizijos štabo organizacinio skyriaus viršininkas leit. Edmundas Grodskis, dezertyravęs dėl politinių priežasčių, davė tokius parodymus Lietuvos Karinei komisijai Kaune: “1. 1920 metų spalio 1-2 dieną Gardine, maršalo Pilsudskio traukinyje įvyko susitikimas. Šiame susitikime buvo galutinai patvirtintas Vilniaus okupacijos planas ir generolas Želigovskis buvo paskirtas vadovauti šiai operacijai. 2. 1920 metų spalio 6 dieną maršalas Pilsudskis netoli Lydos inspektavo dalinius, kurie turėjo okupuoti Vilnių.”

Vertinant Vilniaus užgrobimą plačiau, reikia remtis dviem bendrais tarptautinės teisės principais. Pirmas jų, žinomas dar iš romėnų teisės, yra vienas iš bendrųjų civilizuotų tautų pripažintų teisės principų. Tai principas ex injuria jus non oritur – teisės pažeidimas nesuteikia teisės. Vilniaus užgrobimas, kuris pažeidė Lietuvos suverenias teises į Vilniaus kraštą pagal 1920 metų Lietuvos-Rusijos taikos sutartį ir įsipareigojimą pagal Suvalkų sutartį nepažeisti demarkacijos linijos, nutraukti karo veiksmus ir spręsti visus ginčus taikiai, negalėjo duoti ir nedavė Lenkijai jokių te
eisių į Vilnių.

Tolesnę įvykių raidą lėmė Lenkijos vkdoma “fait accompli” (įvykusių faktų) politika. Lenkijai kaip nors reikėjo pabandyti teisiškai įtvirtinti gen. Želigovskio žygio rezultatus. Tam tikslui buvo sukurta tariamai savarankiška valstybė, pavadinta Vidurio Lietuva. Joje vyriausioji valdžia prikalusė gen. L. Želigovskiui, vykdomoji – Laikinajai valdančiajai komisijai. Vyriausybės programoje numatyta išrinkti seimą, kuris turėjo nuspręsti krašto likimą, atlikti žemės reformą, aprūpinti žeme karius, dalyvavusius užimant Rytų Lietuvą. Taigi buvo sukurta politinio ekonominio pobūdžio programa: seimas turėjo Vilnių ir visą Rytų Lietuvą įtraukti į Lenkijos sudėtį, žemės reforma – sudaryti atsidavusį Lenkijai kolonistų sluoksnį. Rinkimai į Vilniaus seimą įvyko 1922 m. sausio 8 d. Šie rinkimai teisiškai įvertinti Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos pirmininko 1922 metų kovo 20 dienos pranešime. Čia sakoma, jog į rinkimus atvyko 63% rinkėjų, tačiau dalyvavo vientik lenkai ir dar be jokių asmens dokumentų. Vilniaus seimas, pradėjęs dirbti 1922 m. vasario 1 d. priėmė nutarimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos. Kovo 24 d. Lenkijos seimas patvirtino Vilniaus seimo nutarimą. Balandžio 6 d. nutarta Vilniaus krašte įvesti Lenkijos valdžią. Lietuva atkakliai priešinosi, tačiau ji buvo bejėgė, nes Tautų Sąjunga pradėjo palaikyti Lenkiją ir 1923 m. įteisino Vilniaus priklausomybę Lenkijai. Tai įvyko galbūt dėl to, kad Lenkija Tautų Sąjungai strategiškai buvo svarbesne kovoje prieš bolševizmą. Taigi Vilnius ir Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai. Visa Lietuvos vyriausybės politika Vi
ilniaus klausimu nedavė pagrindo įteisinti vienašališkų Lenkijos veiksmų. Lietuvių tauta visą tarpukario laikotarpį vedė nuoseklią kovą dėl savo teisių atstatymo. Prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas žymiai pakoregavo Lietuvos teritorijos, sienų ir sostinės problemas. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sutriuškinus Lenkiją, 1939 m. rugpjūčio 23 d. raudonoji armija užėmė Vilnių. Jo grąžinimas Lietuvai buvo aptartas dar 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptąjame protokole, pridėtame prie Vokietijos ir SSSR nepuolimo pakto. Tačiau tai buvo ne humaniškumo padiktuotas sprendimas: ir Vokietija, ir Sovietų Sąjunga puoselėjo savo planus, kaip pasinaudoti Lietuva. Tolimesnė įvykių raida sugriovė Vokietijos planus, todėl Lietuva “atiteko” Sovietų Sąjungai. Vilniaus priklausomybė Lietuvai dar kartą buvo patvirtinta 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartimi.
Spalio 27 d. pasirašius susitarimą dėl abiejų šalių sienos, taip pat valstybėms susitarus dėl raudonosios armijos bažių įkurdinimo Lietuvoje, Vilnius kartu su rytų Lietuvos dalimi buvo perduotas Lietuvai. Lietuva gavo 6655,5 km2 teritorijos, kurioje, pagal 1939 m. pradžios statistikos duomenis, gyveno 457,5 tūkst. gyventojų. Nuo to laiko Vilnius pamažu darėsi Lietuvos dalimi. Į jį pradėta kelti ministerijų, centrinių įstaigų skyrius, jų atstovus. Sostinei perkelti į Vilnių reikėjo ilgesnio laiko.
Išvada: Lietuvos kova dėl Vilniaus truko visą tarpukario laikotarpį, o atgavo jį tiktai Sovietų Sąjungos pgalba. Išvadavusi Vilnių iš lenkų, Sovietų Sąjunga okupavo visą Lietuvą. Taigi, kaip matome, vieną okupaciją pakeitė kita, o Lietuva ir Lenkija betarpiškai jų pačių nustatytos sienos neturi.

Literatūra: Straipsnių rinkinys “Lietuvos Rytai”.

Leave a Comment