Vilniaus gynybinė bastėja

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
ISTORIJOS KATEDRA

Ieva Emilija Švabauskaitė,
I kurso studentė

VILNIAUS GYNYBINĖS SIENOS
BASTĖJOS TYRINEJIMAI

Referatas

Mokslinis darbo vadovas
Dakt. Klaidas Perminas

Klaipėda, 2011
Turinys

Įvadas..............................3
1. Vilniaus gynybinės sienos bastėjos atsiradimas ..........................5
2. Vilniaus bastėjos tyrinėjimai.......... ...........................7
2.1. Archeologiniai tyrinėjimai 1982 m..............................7
2.2. Archeologiniai tyrinėjimai 2007 m. ..............................8
2.3. Archeologiniai tyrinėjimai 2009 m. .............................10
3. Gynybinės sienos bastėjos sandara ..............................12
Išvados ..............................13
Literatūros sąrašas ..............................14
Priedai ..............................15

Įvadas

Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. Tačiau miestas augo, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. XV a. pab. – XVI a. pradžioje Lietuvai ėmė kelti grėsmę totoriai ir besikurianti centralizuota Rusijos valstybė. Liietuvos Didysis kunigaikšis Aleksandras (1492 – 1506), tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Nors statybos buvo baigtos 1522 m., tačiau dėl XVII a. neramumų jos prasitęsė ir bokšto kalne buvo pastatyta bastėja skirta artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto.

Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas miesto gynybai. Vilniaus gynybinės sienos bastėjos kompleksą sudaro: antžeminis bokštas, požeminė patrankų patalpa ir juos jungiantis tunelis. Pagrindinė bastėjos komplekso dalis – pasagos formos patrankų patalpa, kurios galuose įrengti du fligeliai skirti flanginiam šaaudymui. Toje pačioje patalpoje buvo nišos , kuriose buvo laikomas parakas, salietra, druska daugelis kitų medžiagų bei įrankių. Spėjama, kad bastėjos projekto auorius – F. Getkantas, kadangi 1648 m. jo sudarytame miesto gynybinių įtvirtinimų plane bastiono bokštas ir antžeminė koridoriaus dalis jau pažymėti. De

eja, po 1651 – 1661 m. trukusios Maskvos caro, Aleksėjaus Michailovičiaus Vilniaus okupacijos, smarkiai nukentėjo gynybinė siena ir bastėja. Laikui bėgant bastėja neteko gynybinės funkcijos, o XIXa. carinės administracijos pastangomis ji buvo paversta miesto šiukšlynu.

1966 m. pradėti bastėjos archeologiniai ir architektūriniai tyrinėjimai bei jos atstatymo darbai: atstatytas ir uždengtas stogu bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis.
Archeologinių tyrimų bastėjoje metu surasta per tūkstantis radinų. Didesnę jų dalį sudaro statybinė keramika bei buitinė technika : glazūruoti, neglazūruoti puodai, dubenys, ąsočiai, lėkštės, keptuvės, taupyklės. 1987 m. bastėjoje įrengtas muziejus. Nors gynybinė bastėja buvo ne kartą tyrinėta, tačiau išlikusi informacija apie ją nėra pakankamai aiški ir tiksli.

Taigi, šiuo darbu siekiama aprašyti bastėjos atsiradimo priežastis, nustatyti kokio tipo radinių keramika dominuoja, išanalizuoti bastėjos vidinį planą.

Darbo tikslas – išnagrinėti Vilniaus gyynybinės sienos ir bastėjos sandarą bei atskleisti bastėjos aktualumą XVII a.

Darbo tikslui atskleisti iškeliami šie uždaviniai :
1. Aprašyti archeologinių tyrinėjimų metu nustatytą kultūrinių sluoksnių stratigrafiją bei chronologiją.
2. Atskleisti kokios priežastys nulėmė bastėjos statybą ir gynybinės reikšmės netekimą ne vieną okupaciją patyrusiai Lietuvai.
3. Pasitelkiant archeologiniais tyrimais, išanalizuoti gynybinės sienos bastiono sandarą.

Chronologinės ribos :
1. XVI – XVII a.
2. XVII – XVIII a.

Darbo metodai :

1. Naratyvinis.
2. Analitinis.
3. Komparatyvinis.

1.Vilniaus gynybinės sienos bastėjos atsiradimas

XVa. nuo seno gerai įtvirtintam Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorijai nebeužteko vien tik pilies. XVa. pab. totoriai ir besikurianti centralizuota ca

arinės Rusijos valstybė ėmė kelti grėsmę Lietuvai. Atsižvelgdamas į tai Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras (1492-1506), tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną.

Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. 1522m. Žygimanto (Zigmanto) Senojo (1506-1548) gynybinės sienos statyba buvo baigta. Ligi pusės akmeninė, nuo pusės mūrinė, ji juosė miestą maždaug trijų kilometrų perimetru, jos aukštis siekė dvylika metrų, o storis – du tris metrus. Siena prasidėjo ties Žemutine pilimi, ėjo dabartinių Liejyklos, Pylimo, Subačiaus ir Bokšto gatvių linija, siekė Vilnią, kurios statūs skardžiai saugojo miestą iš rytų pusės.Sienoje būta devynerių vartų ir kelių bokštų.Deja, gynybinė siena XVIIa. iškilus Maskvos ir švedų grėsmei prarado savo funkciją ir vėl susirūpinta miesto gynyba. Pradėta rekonstruoti Vilniaus gynybinė siena, bokšto kalne buvo pastatyta bastėja skirta arilerijos ugnimi atmušti priešą nuo vartų. Tikslių žinių, kada buvo pastatyta bastėja nėra.Matyt ją pastatyti buvo nutarta po dramatiškų XVI – XVII a. politinių ir karinių įvykių.Tai, jog bastėja pastatyta vėliau nei gynybinė siena patvirtina archeologiniai tyrimai,raštijos šaltiniai ir įvairaus laikotarpio Vilniaus miesto planai kaip F. Getkanto miesto planas (1648) pagal kurį spėjama , jog jis ir yra projekto autorius.Šiame sudarytame miesto gynybinių įtvirtinimų plane bastiono bokštas ir antžeminė koridoriaus dalis jau pažymėti. Tyrimai parodė, kad st
tatant bastioną, gynybinė siena Bokšto gatvėje išlaužta (apie 50m.). Vadinasi, bastionas buvo statytas tikrai vėliau, negu gynybinė siena.Tą patvirtina ir kultūrinis sluoksnis prie pasagos šiaurinio fasado.Čia jis iš dalies sunaikintas – perkastas statybos metu. Tuo tarpu tas pats kultūrinis sluoksnis prie gynybinės sienos ties Bokšto gatve visai nejudintas . Be to, šioje teritorijoje pastebėti du pagrindiniai ir skirtingų laikotarpių kultūriniai sluoksniai.Pirminiame žemės paviršiuje, ant kurio stovi gynybinė siena Bokšto gatvėje, yra tik neglazūruotų, lygių puodų šukių ir odos atraižų. Kultūrinio sluoksnio storis 15-20 cm. Statant bastėją šis sluoksnis fosoje visai sunaikintas, vietomis perkastas.Perkasimai žymu prie pasagos šiaurinio ir pietinio fasadų, taip pat ir prie tunelio pietinės sienos.Bastėjos statybiniame žemės paviršiuje daug glazūruots keramikos , statybinės medžiagos – olandiškų čerpių ir kitų radinių – matyti , kad bastėjos statybos žemės sluoksnis yra susidaręs XVII a.

Bėgant laikui bastėja neteko savo gynybinės funkcijos. XVIII a. viduryje bastėja buvo dar žemės paviršiuje. Tą akivaizdžiai rodo Fiurstenhofo planas. Vėlesniuose – 1794, 1798 , 1801, 1808, 1840, 1862 metų – ir kituose to laikotarpio miesto planuose, bastiono jau net pėdsakai nepažymėti. Carinės administracijos pastangomis XIX a. pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti. Taip atsitiko todėl, kad iki 1965 m. Paminklas buvo laikomas požeminiu. Griuvenos čia buvo išlygintos, paminklo teritorija užsodinta medžiais, įr
rengta kūdikių namų žaidimo aikštelės ir IX rusų vidurinės mokyklos bandomasis daržas – sodas. Prieš antrąjį pasaulinį karą bokštas jau buvo sugriuvęs .Karo metais, įsirengę artilerijos bastėjoje slėptuvę ir amunicijos sandėlį, vokiečiai naudojosi taip pat ir jo bokštu. Pokario metais bokštas jau nenaudotas. Pažymėtina, kad prie jo pietinės sienos yra buvę prisiglaudę du nedideli mediniai pastatai.Čia buvusių trobesių likučiai užversti pokario griuvėsiais. 1966m. buvo pradėti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai bei bastėjos atstatymo darbai : atstatytas ir uždengtas stogu bokštas , restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis. 1987 m . bastėjoje įrengtas muziejus.

2.Vilniaus miesto bastėjos tyrinėjimai

Vilniaus gynybinės sienos bastėjos archeologiniai ir architektūriniai tyrinėjimai prasidėjo jau nuo 1966m. Tyrimai buvo atliekami ne vieną kartą , jie tęsiasi ligi šių dienų.Archeologinių tyrimų bastėjoje metu surasta per tūkstantis radinių, kurių dėka buvo atrasti kelų epochų pėdsakų.Taip pat 1987m. bastėjoje irengtas muziejus, kuriame saugomi tyrimų metu rasti eksponatai.

2.1. Archeologiniai tyrinėjimai 1982m.

1982m. vyko archeologiniai tyrinėjimai Jacenevičiaus gatvėj 10 name, kurio vadovas buvo Vytautas Ušinskas. Tyrinėjimų metu namo rūsyje ir kiemelyje buvo surasta XIX a. nugriautos Vilniaus miesto gynybinės sienos 1,53-1,8 m aukščio apatinės dalies liekanų. Išlikusios dalies viršuje sienos storis 1,6-1,85 m. Siena sumūryta iš rausvų plytų ir akmenų. Sienos pamatai 4,7 – 4,8 m gylyje nuo namo kiemelio paviršiaus įleisti į įžemį – šviesų, smulkų smėlį. Įdomu tai, kad XIX a. antroje pusėje pastatyto namo pamatai įleisti į supiltinį gruntą, o gynybinės sienos vietoje sumūryti tiesiog ant jos. Supiltiniam gruntui nusėdus, pastato pagrindinės sienos „ pakibo“ ant gynybinės sienos likučių ir, neatlaikiusios krūvio suskilo. Panašiai suskilusios ir visų kitų Jacenevičiaus gatvės pastatų pagrindinės sienos tarp Aušros vartų ir Lazdynų Pelėdos gatvės. 1982m. tyrimų metu buvo manoma, kad nuo pat Aušros vartų iki Lazdynų pelėdos gatvės po žeme buvo išlikusi apatinė miesto gynybinė sienos dalis.

Tais pačiais metais PKI atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus Šv. dvasios vienuolyno teritorijoje, kurių metu trys perkasos buvo iškastos ir prie buvusios miesto gynybinės sienos (išlikusios kaip vienuolyno aptvarinė siena). Gynybinė siena šioje vietoje, kaip ir Jecevičiaus gatvėje sumūryta iš akmenų, plytų ir plytų laužo. Kultūrinis sluoksnis Birštono gatvėje didžia dalimi sudarytas XIX – XX a. Prisiminus begalinius konfliktus tarp miesto magistro ir karmelitų bei kitų feodalų jurisdikų, buvo aišku, kad vienuolynui esančiam, prie pat magistro kontroliuojamų miesto vartų, prireikė dar ir savų vartelių. Kita vertus magistro ir feodalų konfliktai galėjo būti viena taip pat iš rimtų priežasčių, kodėl pradėta statyti XVI a. gynybinė siena. Neveltui Vilniaus miestiečiai skundėsi Žygimantui Senajam, kad būtent ponai ir bajorai nepadeda statyti sienos.

2.2. Archeologiniai tyrinėjimai 2007 m.

2007 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais buvo atlikti archeologiniai tyrimai Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje – Subačiaus g. 18 / Bokšto g. 20. UAB „Ekstra statyba“, pagal UAB „Lietuvos paminklai“ 2006 m. parengtą projektą vykdanti Vilniaus gynybinės sienos bastėjos rekonstravimo, konservavimo ir restauravimo darbus, planavo atlikti darbus, susijusius su požeminio kolektoriaus įrengimu. Šių darbų pradžioje buvo numatyta palei visą bastėjos patrankų patalpos (toliau vadinama pasaga) vidinės sienos (96 m ilgio) bei požeminės dalies tunelio (koridoriaus) (apie 25 m ilgio) perimetrą suvibruoti (apie 2 m atstumu nuo sienų ir apie 1,2 m tarp sijų) apie 12 m ilgio metalines sijas, kurios vėliau būtų panaudotos „Berlyno“ sienutės įrengimui (betonavimui). Kolektoriaus apačia turėjo siekti pasagos formos vidinės sienos apačią (Habs apie 120,80 m). Prieš vykdant šiuos darbus buvo atlikti archeologiniai žvalgomieji tyrimai, kurie vėliau, padidėjus tyrimų plotui, buvo perkvalifikuoti į archeologinius tyrimus. Archeologinių tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti kultūrinių sluoksnių stratigrafiją bei chronologiją.

1965–1968 m. tyrimų apžvalga. Archeologiniai tyrimai bastėjoje, vadovaujami Specialiosios mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės (1969 m. reorganizuotas į Paminklų konservavimo institutą) vyresniosios mokslinės darbuotojos, istorikės archeologės Irenos Jučienės, vykdyti 1965–1968 m. Architektūriniams tyrimams vadovavo inžinierius architektas Žybartas Simonavičius. Tyrimų užsakovas buvo Vilniaus „Tauro“ alaus darykla. Čia planuota įrengti 200 vietų alinę.

1965 m. tyrimų metu buvo iškastos 9 perkasos. Šie tyrimai atskleidė esminius bastėjos istorijos faktus: 1) bastėja yra dalinai antžeminis, o ne požeminis statinys (pasagos išorėje buvo šaudymo angos); 2) bastėja statyta apie XVII a. ir vėliau – apie XVII a. pabaigą – XVIII a. pradžią – remontuota; 3) bastėjos pasagos požeminė dalis buvo užpilta 50–70 cm storio molio ir iki 3 m storio smėlio sluoksniu; 4) nuo XVIII a. pabaigos griovys buvo užpiltas miesto šiukšlėmis; jis datuotas pagal radinius: koklių, puodų, stiklo šukes, odos atraižas, 4 auksinius olandiškus dukatus – 1747, 1750, 1777, 1782 m. bei buvusių kūdikių namų statybos dokumentus, kuriuose minima, „kad pastatas statytas 1799 m. ir jau ant šiukšlyno. „Paaiškėjus, kad bastėja savo egzistavimo metu yra buvęs žemės paviršiuje, o šiandien yra apytikriai po 250 metų Vilniaus miesto suverstų šiukšlių, atkasti paminklą rankiniu būdu nebuvo prasmės. Čia suverstos per kelis šimtus metų šiukšlės ir buvo kasamos ir pašalinamos mechanizuotai (ekskavatoriais, buldozeriais ir mašinomis). Mechanizuotai vykdant paminklo atkasimą, archeologo buvo vedama autorinė priežiūra ir lygiagrečiai vykdomi archeologiniai tyrinėjimai.

1966–1968 m. tyrinėjimai patvirtino ir papildė 1965 m. tyrimų išvadas. 1966 m. vasarą buvo mechanizuotai nukasamas iki 7 m storio šiukšlių sluoksnis ir atlaisvinamas griovys
bei nukasamas bastėjos aikštelėje buvęs iki 2 m storio griuvenų sluoksnis. Po šių darbų buvo pasiekti bastėjos laikų sluoksniai ir iškasta 18 perkasų bastėjos aikštelėje bei jos išorėje. Čia buvo aptikti du kultūrinai sluoksniai. 20–50 cm storio apatinį sluoksnį tyrėja priskyrė bastėjos statybos laikotarpiui; 0,8–1,2 m storio viršutinį sluoksnį – bastėjos remontui. Kadangi nepastebėti radinių skirtumai, buvo nuspręsta, kad tarp bastėjos statybos (apie XVII a.) ir remonto (apie XVII a. pabaigą – XVIII a. pradžią) buvo nedidelis laiko tarpas.

1966 m. gruodžio mėnesį, nukasinėjant viršutinius XIX–XX a. sluoksnius, arčiau Subačiaus gatvės, 6 m atstumu nuo gynybinės sienos buvo aptiktas 1,5 m aukščio smėlio pylimas. Čia buvo iškasta perkasa 3 (pjūvis VIII). Scheminė svarbiausių perkasų lokalizacija buvo pažymėta ataskaitos topografiniame plane, kur jos buvo įvardytos pjūviais. Per visą perkasos ilgį buvo atkasta „medinių aštriakuolių siena“. Nors ne visi sienos kuolai buvo išlikę, visą jų dydį pavyko nustatyti iš šioje aplinkoje randamų atsitiktinių (išverstų) kuolų. Kuolų skersmuo – 20–35 cm, aukštis – 3 m. 1,5 m kuolų dalis buvo įkasta į pylimą, kita dalis (1,5 m aukščio) – virš pylimo. Ji nebuvo lygiagreti mūrinei gynybinei sienai. I. Jučienės nuomone, ši aštriakuolių gynybinė siena yra XVI a. pradžios ir funkcionavo kartu su mūrine gynybine siena.

Bastėjoje planuojant įrengti požeminę virtuvę, buvo iškasta perkasa 4, kuri ėjo nuo bokšto ir kaklo sienos iki pasagos dalies kampo. Joje iki Habs 121,50–123,00 m gylio fiksuoti 6–9 m storio supiltiniai smėlio sluoksniai. Giliau pasirodė 20–60 cm storio „juodos žemės kultūrinis sluoksnis“, kuris ėjo per visą perkasos ilgį. I. Jučienė šį sluoksnį apibūdino kaip „barbakano statybinio laikotarpio žemės sluoksnį“, kadangi jis buvo „dalinai sunaikintas – perkastas barbakano statybos metu“ ir jame buvo „gausu plytų nuolaužų, kalkių ir net pasitaikė akmenų ir medžio likučių“. Po šiuo sluoksniu buvo įžemis – smėlis su molio intarpais, kuris giliau pereina į vientisą molio sluoksnį.

Šiame bastėjos statybos laikų kultūriniame sluoksnyje buvo rasta glazūruotų ir neglazūruotų puodų šukių, „baltos lėkštės fragmentai“, arčiau kaklo sienos buvo ir plytų nuoskilų, kalkinio skiedinio. Pagal radinius daroma labai svarbi išvada: „Puodų šukės ir lėkštės fragmentas rodo, kad kultūrinis sluoksnis turi priklausyti 17 šimt., ypač tą pabrėžia glazūruota keramika ir baltos lėkštės (balto molio ir balta glazūra) fragmentai.“

Perkasa 9 (pjūvis XIV) buvo „tikrinamos fosos dugno altitudės nuo medinės kuolų sienos pylimo iki fosos rytinio šlaito ribos“ ir nustatyta, kad „barbakano fosos dugno altitudė yra 120.40 m.“

Perkasos 10 ir 11 (pjūviai VI, VII) buvo iškastos bastėjos griovio šlaite. Abiejų perkasų viršutinėje dalyje buvo 1,8–2 m storio XIX a. pabaigos – XX a. pradžios griuvenų sluoksnis. Perkasoje 11 po griuvenomis atsidengė 1–1,5 m aukščio iš smėlio supiltas pylimas. Į pylimą buvo „sukalti“ stačių kuolų rąstai. „Po pylimu ėjo 15–20 cm juosvai pilkos žemės sluoksnis – kultūrinis sluoksnis.“ Čia rastos kelios neglazūruotos keramikos šukės „lygiu paviršiumi“. Šių tyrimų metu „buvo nustatyta šlaito riba – kraštinė.“ „Paaiškėjo, kad čia būta piliakalnio, nes šiuose perkasuose atsidengė pylimas, sutvirtintas medinių rąstų kuolais.“ „Paaiškėjo, kad nepilnai buvęs nužemintas fosos šlaitas, nes šlaitas aukščiau bastėjos šaudymo angų. Tuo pačiu tas rodo, kad bastėja statyta, matomai, labai greitai, o teritorija net nebaigta sutvarkyti.

2007 m. tyrimai patvirtino ankstesnių tyrimų išvadą dėl bastėjos statybos laikotarpio.
Archeologiniai tyrimai vyko 2 etapais. Pirmajame etape buvo tiriama pasagos aikštelė. Čia buvo iškasti 3 plotai, tirtas apie 250 m2 plotas. Tyrimų metu buvo pasiektas 6,5 m gylis (Habs 122,79 m); įžemis buvo pasiektas tik gręžiniais (Habs 121,80 m). Tyrimų metu nustatyta, kad pasagos viršus yra užpiltas 2 laikotarpių sluoksniais. Viršutinė dalis – nuo 1 iki 2 m storio – yra užpilta XX a. II pusėje. Apatinė dalis – 2–2,5 m storio – yra bastėjos laikų – XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios – supylimas. Tyrimų metu konstatuota, kad bastėjos laikų hidroizoliacinis rusvo molio sluoksnis, užpiltas ant pasagos, yra be radinių. Negausių XVI–XVII a. pradžios radinių – daugiausia keramikos: puodų, dubeninių koklių, lovinių ir plokščių čerpių fragmentų, plytų ir jų dalių – rasta tik supiltiniuose smėlinguose sluoksniuose tarp pasagos ir tunelio. Šiuose supiltiniuose sluoksniuose rasti ir gyvūnų bei pavieniai žmonių kaulai, kurie greičiausiai pateko iš kapinių kasamų žemių, skirtų bastėjos užpylimui. Prie tunelio fiksuotas supiltinių sluoksnių perkasimas.

Antrajame etape buvo tiriama kita pasagos dalis. Jų metu buvo iškasti 3 plotai, tirtas 75 m2 plotas. Šioje dalyje 4 ir 6 plotuose iki pasagos sienos viršaus buvo fiksuoti XX a. 7–9 dešimtmečių perkasimai. 4 plote konstatuota, kad perkastos XX a. II pusėje žemės, kurios siekia pasagos viršų, greičiausiai supiltos be archeologinių tyrimų, kadangi jose buvo rasta nemažai XVI–XVII a. archeologinių radinių, plokštinių koklių apatinė dalis buvo suformuota iš maišyto rusvo molio, kuriame radinių nerasta.

Per šiuos 2 etapus buvo tirti 6 plotai, kurių bendras plotas sudarė apie 325 m2.
Tyrimų metu buvo fiksuoti kultūriniai sluoksniai, susiformavę bastėjos pasagos ir tunelio aikštelėje. Nustatyti 2 sluoksnių horizontai. Pirmasis – viršutinis – 1–2 m storio (vietomis iki 5 m, t. y. iki pasagos viršaus), horizontas yra datuojamas XX a. II puse. Šį horizontą dar būtų galima išskirti į dvi dalis. Pirmoji dalis susiformavo XX a. 7-ame dešimtmetyje vykdant bastėjos archeologinius tyrimus ir pirmuosius restauracijos darbus (šie sluoksniai aptikti plotuose 4 ir 6). Antroji dalis susiformavo XX a. 9-ame dešimtmetyje vykdant bastėjos baigiamuosius restauracijos darbus, kurie daugiausia buvo susiję su jos hidroizoliacija. Jos metu visu pasagos perimetru buvo nukasti viršutiniai sluoksniai, nukasta vieta užpilta žvyru bei skalda ir išbetonuota (šie sluoksniai aptikti visuose plotuose).Antrasis – apatinis – 2–3 m storio horizontas virš pasagos (iki Habs 125,10 m) ir apie 7,5 m storio (iki Habs 121,80 m) plote tarp koridoriaus ir pasagos datuojamas XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia ir siejamas su bastėjos įrengimo laikotarpiu. Čia taip pat galima būtų išskirti dvi horizonto dalis. Vieną jų galima būtų sieti su bastėjos pasagos ir koridoriaus dalies užpylimu, kurio metu buvo suformuoti smėlingi, vietomis permaišyti sluoksniai su pavieniais radiniais. Pastarieji sluoksniai ties tuneliu (koridoriumi) yra perkasti. Antrąją horizonto dalį galima sieti su bastėjos požeminės dalies hidroizoliacija bei jos sustiprinimu. Jos metu virš pasagos ir koridoriaus buvo supilti rusvo nedegto molio sluoksniai, kuriuose radinių nerasta, bei smėlingi, vietomis permaišyti sluoksniai su pavieniais radiniais.

2.3. Archeologiniai tyrinėjimai 2009m.

2009 m. buvo tęsiami 2007 m. pradėti Vilniaus bastėjos archeologiniai tyrimai. Vykdant restauracijos darbus, planuota sutvirtinti pamatų išorinę dalį. Tam reikėjo visu išoriniu pasagos perimetru iškasti apie 1 m pločio ir apie 1 m gylio tranšėją. Bendras plotas sudarė apie 120 m2. Siekiant nustatyti sluoksnių charakteristiką, pradžioje buvo iškasti 5 1×1 m dydžio šurfai . Nustatyta, kad didesnė bastėjos pamatų dalis yra statyta ant nejudintų molio arba žvyro sluoksnių. Vietomis buvo fiksuoti XX a. 7–9 deš. darbų metu atlikti perkasimai. Toliau buvo kasama apie 3–6 m ilgio ir apie 1 m pločio atskiromis atkarpomis. Jos buvo fiksuojamos ir vėliau, įrengus medinius klojinius, užpilamos betonu. Iš viso fiksuota 11 atkarpų. Tik viename šurfe ir 4 atkarpose buvo aptiktas bastėjos laikų supiltinis juodos durpingos žemės sluoksnis. Nustatyta ir ištirta (iki projektinio 1 m gylio) apie 20 m ilgio šio sluoksnio atkarpa, kuri fiksuota pasagos dalyje, nuo atkarpos 7 iki 9. Šurfe 4, atkarpose 7, 8, 9 ir tarp jų aptiktas iki 1 m storio juodžemio sluoksnis, ant kurio buvo dėti pasagos pamatai, – tiksliau, pamatų išoriniai akmenys. Šiame siaurame (1 m
pločio) trasos ruože juodžemio sluoksnis turėjo ryškų nuolydį . Viršutinė dalis buvo perkasta XX a. II pusėje. Čia rastas sidabrinis 1615 m. Zigmanto III Vazos Rygos šilingas. Neperkastoje sluoksnio dalyje aptikta keliasdešimt XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios radinių, gyvulių kaulų, nupjautų sąnarinių galvučių. Didžiąją radinių dalį sudaro glazūruota ir neglazūruota buitinė keramika, tarp kurios vyrauja išdegta oksidacinėje aplinkoje.

Dalis indų fragmentų yra baltos molio masės. Surasti pavieniai smulkūs plokštinių koklių
fragmentai, padengti žalia, mėlyna, balta glazūromis, puošti arabeskos, vazos ir kesoniniu (įdubę kūgiai) ornamentu. Šiame sluoksnyje aptiktas ir unikalus radinys – 1,75×2,8 cm dydžio ir 3,46 g svorio auksinis kabutis (deformuotas) . Panašioje vietoje 1965 m. lapkričio mėnesio archeologinių tyrimų metu buvo rastos 4 XVIII a. vidurio – II pusės (1747, 1750, 1777, 1782 m) auksinės monetos – 21 mm skersmens olandiški dukatai. Atkarpoje 5 taip pat buvo fiksuotas iki 25 cm storio neperkastas supiltinis juodos durpingos žemės sluoksnis su pavieniais XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios radiniais.

Gynybinės sienos bastėjos sandara

Miesto gynybai skirtą bastėją, pristatytą prie XVI a. gynybinės miesto sienos, sudaro stačiakampis bokštas (9-8,20 m x 12 m),kurio fasadas išeina į Bokšto gatvę. Iš bokšto pirmajame aukšte žemyn eina 48 m ilgio ir 2,75 m pločio tunelis, jungiantis bokštą su pagrindine pasagos formos bastiono dalimi. Fasadas 8 m aukščio pasaga juosia 3 – 4 m aukščio natūralią kalvą. Apytkriai nuo pasagos vidurio į šiaurę plytėjo žemuma, kurios paviršius buvo 6-7 m žemiau dabartinio. Požeminę pasagos sieną ir skliautus izoliavo 60 – 70 cm storio molio sluoksnis. Ant jo iki pat pasagos fasadinės sienos viršaus buvo supiltas 1 – 4 m storio smėlio sluoksnis, įrengiant virš pasagos sferų ir skliautų aikštelę. Pasagos mūro sienų storis 3,5 m. Pasagą iš šiaurės ir pietų juosė sausas 3-4 m gynybinis griovys. Manoma, kad toks gynybinis įtvirtinimas padarytas pagal Diurerio gynybinių sutvirtinimų principus.

Vidaus patalpų aukštis – 5 m, plotis – 4 m, ilgio – pagal šaudymo angų kraštinę 110 m, o prie vidaus sienos su nišomis – 96 m. Pasagos išorinėje sienoje yra trylika angų patrankoms šaudyti. Dvi iš jų pritaikytos flanguoti vadinamuose priestatuose prie pasagos šiaurinio ir pietinio fasado galo. Nišos su šaudymo angomis yra 3 m pločio, 2,30 m aukščio ir 1,75 m gylio. Pasagos vidaus sienoje yra keturiolika įvairaus dydžio (1,40X1,80X0,90 m) nišų, o tunelyje – keturios. Švieslangių, kurie buvo ir ventiliacijos langais, iš viso čia vienuolika ir du priestatuose. Du židiniai – 1,35 X 1,20 m dydžio ir 70 cm gylio. Tunelio skliautuose taip pat buvo apvali (1,20 diametro) ventiliacijos anga.

Nišos buvo naudojamos kaip lentynos (parakui, salietrai, druskai ir kt. prisidėti), o židiniai – apšildyti ir patrankoms uždegti.

Bastiono mūre yra raudonų ir gelsvų dviejų dydžių plytų (32X16,4X7,4 cm; 31,6X15,6X8,6 cm). Plytų rišimas gotikinis.

Pagal įrengimą bastioną sunku priskirti kuriai nors iš lenkiškų, olandiškų, itališkų bastioninės fortifikacijos sistemų, nes tipologiškai jis nevienalytis. Vilniaus bastiono schema savotiška, skiriasi individualumu, nors ir nepretenduoja į tobulumą; yra žinomas Vilniaus bastiono „brolis“, tik žymiai mažesnis ir kiek skirtingos struktūros – tai XVI a. pabaigos Kauno pilies bastionas pietryčių bokšto papėdėje. Vilniaus bastiono restauravimo projekto autorius po natūros zondavimų ir analoginės medžiagos studijų yra nuomonės, kad Vilniaus bastiono gynybinė schema yra senųjų itališkų bastionų ir bastėjų tipo, be to jame galima įžiūrėti taip pat ir Rytų Europos bastionų pavyzdžiui, Radvilų renesansinių bastioninių pilių, pastatytų Biržuose ar Nesvyžiuje, bruožų.

Išvados

1. 1965 – 1968 m. archeologinių tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti kultūrinių sluoksnių stratigrafiją bei chronologiją. Šie tyrimai atskleidė esminius bastėjos istorijos faktus: 1) bastėja yra dalinai antžeminis, o ne požeminis statinys (pasagos išorėje buvo šaudymo angos); 2) bastėja statyta apie XVII a. ir vėliau – apie XVII a. pabaigą – XVIII a. pradžią – remontuota; 3) bastėjos pasagos požeminė dalis buvo užpilta 50–70 cm storio molio ir iki 3 m storio smėlio sluoksniu; 4) nuo XVIII a. pabaigos griovys buvo užpiltas miesto šiukšlėmis; jis datuotas pagal radinius: koklių, puodų, stiklo šukes, odos atraižas, 4 auksinius olandiškus dukatus – 1747, 1750, 1777, 1782 m. bei buvusių kūdikių namų statybos dokumentus. . Čia buvo aptikti du kultūrinai sluoksniai. 20–50 cm storio apatinis sluoksnis priskirtas bastėjos statybos laikotarpiui; 0,8–1,2 m storio viršutinį sluoksnį – bastėjos remontui. Kadangi nepastebėti radinių skirtumai, buvo nuspręsta, kad tarp bastėjos statybos (apie XVII a.) ir remonto (apie XVII a. pabaigą – XVIII a. pradžią) buvo nedidelis laiko tarpas.
2. XVIIa. iškilus Maskvos ir švedų grėsmei gynybinė siena prarado savo funkciją ir vėl buvo susirūpinta miesto gynyba. Pradėta rekonstruoti Vilniaus gynybinė siena, bokšto kalne buvo pastatyta bastėja skirta arilerijos ugnimi atmušti priešą nuo vartų. Tačiau XVIII a. stiprėjant caro įtakai Lietuvos atžvilgiu ir LDK bajorų valdžios troškimu, bastėjos vaidmuo visiškai sumenko ir laikui bėgant bastėja buvo paversta miesto šiukšlynu.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Šaltiniai

1. Jučienė I., Jurkštas J., Vilnius, buv. Subačiaus vartų bokštas, 1974 m. žemės darbų priežiūros ataskaita.

2.Ušinskas V., Vilniaus gynybinės sienos archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Vilnius, 1982, p. 121-122

Literatūra

1.Jurginis J., Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p. 81- 82

2. Martišauskytė I., Steponaitis V., Vailionis E. Vilniaus gynybinės sienos bastėja. Pilys. Vilnius, 2009, p. 162 – 163

3. Vailionis E., Vilniaus gynybinės sienos bastėja.Pilys. Vilnius, 2007, p. 219-226

4. Venclova T., Vilnius: vadovas po miestą, Vilnius, 2001, p. 37

Priedai
Priedas nr. 1

1648 m. F. Getkanto Vilniaus miesto planas, kuriame gynybinė bastėja jau pažymėta

Priedas nr. 2

Rekonstruota Vilniaus gynybinė bastėja 2007 m.

Leave a Comment