KATEDROS AIKŠTĖKatedros aikštė – tai viena iš anksčiausiai paminėtų Vilniaus vietovių, senovės kronikose ir legendose vadinta Šventaragio slėniu. XIII a. šioje aikštėje stovėjo žemutinė pilis, kurią sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis ir gynybinis centras, arsenalas ir religinės institucijos. Beje, dabartinio Katedros aikštėje stovinčio bokšto apatinė dalis yra buvęs gotikinis gynybinis bokštas, už kurio kadaise, ribodama pilies įtvirtinimus, tekėjo Vilnelė. Eidami Katedros aikšte, atkreipkite dėmesį į rudą juostą – tai senosios gynybinės sienos riba. Nuo XIV a. pabaigos, Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši vakarinė kalno papėdės dalis priklausė Vilniaus vyskupui. Čia stovėjo Katedra, Vyskupų rūmai, Kapitulos namai, o kiek toliau – vyriausiojo Tribunolo rūmai. Žemutinė pilis pamažu tapo įtvirtintu valdymo centru, didžiųjų kunigaikščių būstine. Karo su Rusija metu rūmai buvo apgriauti ir ėmė nykti, be to, greitai nustojo buvę valdovų rezidencija. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prijungus prie carinės Rusijos, 1795 m. ši istorinė relikvija dar stūksojo kaip tautos orumo ir praėjusios didybės griuvėsiai. Tačiau caro valdininkai pasirūpino juos kuo greičiau nugriauti.Per 1831 m. visuotinį sukilimą caro nurodymu pilių teritorijoje buvo įrengta antros kategorijos tvirtovė. Ji apėmė visą akimis aprėpiamą peizažą, dalį šalia esančio Botanikos, arba dabar Sereikiškių, sodo, išsiplėtė palei Nerį, o kai kurie įtvirtinimai buvo perkelti ir į kitą Neries krantą, priešais Vilnelės žiotis. Iš to, kas buvo nugriauta, galima spręsti, kas tuo metu dar buvo išlikę iš Žemutinės pilies. Kadangi už karinių įtvirtinimų reikėjo įrengti atvirą šaudymo lauką, aplinkui stovėję pastatai buvo nugriauti. Tarp jų ne tik mūriniai gyvenamieji namai ir krautuvėlės, bet dar 1387 m. Jogailos privilegija dovanoti senieji Vyskupų rūmai, trijų aukštų mūriniai Pilies vartai, kuriuose buvo laikomas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo archyvas ir pilies teismo kanceliarija, kiek vėliau ir Karališkas malūnas prie Vilnelės kilpos ir t.t. Į pietus nuo Katedros susidariusi aikštė buvo išgrįsta akmenimis, praplatinta, savo plotu artima dabartinei. Joje vykdavo turgūs ir įžymios Šv. Kazimiero mugės. Ir iki šiol Katedros aikštė yra miesto visuomeninio bei dvasinio gyvenimo ašis.
VILNIAUS ARKIKATEDRAArkikatedros architektūros bruožaiVilniaus arkikatedra didingai stovi pačiame Vilniaus Senamiestyje, Gedimino aikštės vakariniame pakraštyje. Arkikatedros pietinėje pusėje – varpinė. Arkikatedra ir varpinė – sunykusios Vilniaus Žemutinės pilies statinių bei Vilniaus katalikų vyskupijai nuo seno priklausiusių pastatų komplekso dalis. Vilniaus arkikatedra – svarbiausias klasicizmo stiliaus pastatas Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje jį suprojektavo architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Pastatas turi gotikos (pagrindinės pastato dalies mūras), renesanso, baroko (Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios) stiliaus bruožų. Jis yra pailgo stačiakampio plano, simetriškos kompozicijos, halinis, trijų navų. Arkikatedroje yra 11 šoninių koplyčių, zakristija, 2 šoninės durys, pagrindiniame fasade – portikas iš šešių dorėninių kolonų. Šoniniai fasadai simetriški, koplyčias jungia antablementas ir kolonadas, sienas skaido nišos su skulptūromis. Vidaus erdvę sudaro vidurinė (platesnė) ir dvi šoninės navos. Didysis altorius yra portiko (su keturiomis dorėninėmis kolonomis) pavidalo. Interjerą puošia antkapiniai paminklai (renesansiniai – Alberto Goštauto, Povilo Alšėniškio), memorialinės lentos (barokinės – Samuelio Paco, Eustachijaus Valavičiaus; romantinė – didžiojo kunigaikščio Vytauto). Arkikatedros požemiuose – nemažai laidojimo kriptų.
Pastato istorijos fragmentaiIki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedros teritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla.Tyrinėjimai rodo, kad jau karaliaus Mindaugo valdymo laikais (1236-1263) toje vietoje veikė pirmoji Lietuvoje katedra. Kvadratinio pastato pamatų liekanos aptiktos Arkikatedros vakarinės dalies rūsiuose. Mindaugo laikų katedra turėjo iš romantikos į gotikos stilių pereinamų architektūros bruožų.Pirmoji Lietuvos katedra sudegė. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmoji katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla.1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, naują katedrą ėmėsi statyti Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. 1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bulėje nurodoma, kad Jogaila sugriautos šventyklos vietoje pastatydino naują bažnyčią, būsimąją katedrą.
1388 m. gegužės 7 d. katedra buvo pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, Šv. Marijos, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo garbei.Ši Katedra jau buvo pastatyta iš plytų, stačiakampė, vienanavė, grindinys 185 cm žemiau negu dabartinės Arkikatedros.1419 m. kilus gaisrui Jogailos statyta katedra sudegė.Po gaisro naują katedrą toje vietoje pastatė Vytautas. 1430 m. rudenį Vilniuje turėjo įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmės. Katedra Vytauto sumanymu turėjo būti pastatyta iki to laiko, tad darbai čia vyko sparčiai. Vytauto pastatyta katedra buvo didesnė, erdvesnė ir puošnesnė, negu Jogailos. XV a. pr. čia buvo du altoriai: Šventojo Kryžiaus ir Šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio 1430 m. buvo palaidotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona. Prie Vytauto Didžiojo katedros tais laikais įsteigtas kapitulos archyvas, kuriame buvo saugojamas didelis knygų rinkinys, dokumentai, susiję su katedros įsteigimu bei kunigaikščių dovanojimais. 1498 m. katedra pradėta remontuoti. Darbams vadovavo italų architektas Anus. 1530 m. kilusio gaisro metu Vytauto katedra sudegė. Nuo 1534 m. katedros atstatymui vadovavo iš Romos atvykęs architektas ir skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis, vėliau – Džovanis Činis. Kilus naujam gaisrui remonto darbai buvo nutraukti. Katedros remontas užsitęsė iki 1557 m. Jo metu buvo perstatytos ir pastatytos kai kurios naujos koplyčios, išmūryti nauji skliautai, įrengta naujų kriptų. Renesansinį fasadą papuošė frontonas ir raiškus portalas. Iš renesansinio stiliaus katedros iki šių dienų išliko senosios Karališkosios (dab. Valavičių) koplyčios sienos, vyskupo Jono Žygimantaičio statytos Vyskupų koplyčios sienų apatinės dalys, kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Povilo Alšėniškio renesansinės antkapinės plokštės ir kt. 1610 m. katedroje vėl kilo gaisras. Jos atstatymo darbams nuo 1612 m. iki 1632 m. vadovavo architektas Vilhelmas Polis. Atstatyta katedra buvo gerokai pakeitusi savo išvaizdą. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. 1624 m. katedros pietrytiniame kampe LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta statyti, o 1636 m. užbaigta barokinė Šv. Kazimiero koplyčia. 1654-1657 m., karo su Rusija laikais, katedra liko be stogo. Skliautai buvo įgriuvę, interjeras sugadintas. Nuo 1666 m. katedros remonto darbams vadovavo architektas Jonas Vincentas Salvadoras. Jos atnaujinimas užbaigtas 1674 m. XVII a. pabaigoje vyskupas E. Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVIII a. pradžioje nuo Švedijos kariuomenės nukentėjusi Katedra vėl buvo remontuojama. 1769 m. nugriuvo Katedros pagrindinio fasado pietinis bokštas. Po to katedra buvo pradėta remontuoti pagal architekto Džuzepės de Sako projektą. Jos rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Darbai truko nuo 1783 m. iki 1801 m. Iš senojo pastato liko pagrindinė trinavė dalis, Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, daugelio kitų koplyčių sienos. Rekonstrukcijos metu pastatas pailgintas ir paplatintas į vakarus, pastatyta zakristija, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai, gerokai pažemintas pagrindinės dalies stogas, perstatytas vargonų choras. Katedros išorėje, prie šoninių sienų, suprojektuotos galerijos su kolonadomis, sudarytomis iš šešių kolonų. Sienose padarytos nišos skulptūroms. Po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties (1798) katedros rekonstrukcijos darbus tęsė architektas Mykolas Šulcas. 1786-1792 m. ant katedros stogo, virš frontono, buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros: pietinėje pusėje – Šv. Kazimieras, šiaurinėje – Šv. Stanislovas, viduryje – Šv. Elena. 1950 m. jos buvo nuimtos, o 1997 m. atstatytos. XIX ir XX a. pirmoje pusėje katedra kelis kartus buvo atnaujinama (1810-1811 m., 1824-1829 m., 1836-1838 m., 1876 m., 1889 m., 1897m., 1903 m., 1907 m.). 1915 m. caro valdžios įsakymu buvo nuimti ir išvežti katedros varpai. 1916 m. vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nuplėšta katedros varinė stogo danga – ji pakeista toliu. 1930 m. pradėti tyrinėti arkikatedros pamatai. 1931 m. sienose ir skliautuose atsiradus plyšiams arkikatedra uždaryta. 1932-1939 m. arkikatedra buvo restauruojama. Po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai K. Vonsovičius, St. Bukovskis). Į mauzoliejų perkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikai, urna su Vladislovo Vazos širdimi. 1956 m. arkikatedroje įrengta Paveikslų galerija. 1988 m. arkikatedra grąžinta tikintiesiems.Arkikatedra – Lietuvos valdovų karūnavimo vieta
Arkikatedroje iškilmingai buvo vainikuotas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos didieji kunigaikščiai, tarp jų ir devynerių metų Žygimantas Augustas (1529). Spėjama, kad 1547 m. Karališkoje (dabartinėje Valavičių) koplyčioje įvyko jo slaptos jungtuvės su Barbora Radvilaite.
Arkikatedra – mauzoliejus, panteonas
Arkikatedroje pastačius keletą koplyčių nuo XV a. joje buvo laidojami iškilūs, Lietuvai Katalikų bažnyčiai nusipelnę žmonės. Taip arkikatedra, laikui bėgant, pavirto savotišku mauzoliejumi arba panteonu. Arkikatedros požemiuose buvo palaidotas Vytautas Didysis, jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona, Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (1392 m.) ir Karigaila (1390 m.), Vytauto brolis, Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (1440 m.), Jogailos brolis, Lietuvos Didysis kunigaikštis Švitrigaila (1452 m.), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (1452 m.), Kazimiero IV Jogailaičio sūnus Šv. Kazimieras (1484 m., kanonizuotas 1602 m.), Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (1506 m.), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos – Elžbieta (1545 m.) ir Barbora (1551 m.). Be šių didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių, Arkikatedros požemiuose buvo palaidota nemažai ir kitų žymių didikų, vyskupų: LDK kancleris Albertas Goštautas, vyskupas Valerijonas Protasevičius (1580 m.), vyskupas Ignotas Masalskis (nužudytas 1794 m. Varšuvoje per sukilimą).
Arkikatedros koplyčios
Pirmąją koplyčią Jogailos pastatytoje Katedroje 1397 m. fundavo Vilniaus vyskupas Andriejus Vasila, kuris pageidavo, kad po jo mirties toje koplyčioje būtų palaidotas jo kūnas ir laikomos pamaldos. Šiai koplyčiai išlaikyti vyskupas užrašė didelius turtus. A. Vasilos pavyzdžiu katedroje koplyčias kaip savo šeimos ar giminės mauzoliejus statė ir Lietuvos Didieji kunigaikščiai, didikai, vyskupai bei kai kurie kiti dvasininkai. Laikui bėgant koplyčios buvo perstatinėjamos, puošiamos, atnaujinamos. Taip jos keitė ne tik išvaizdą, bet ir vietą, pavadinimus.
Koplyčios dažniausiai būdavo pavadinamos fundatorių vardais, pavardėmis. Kartais koplyčios gaudavo pavadinimą ir pagal jose buvusius paveikslus ir kt. Keičiantis koplyčių fundatoriams arba jų globėjams, paveikslams, keitėsi ir koplyčių pavadinimai. Kadangi koplyčios buvo statomos ne vienu metu, tai ir jų išvaizda labai skyrėsi: dydis, išplanavimas, stilius. XVIII a. pabaigoje, vykstant katedros rekonstrukcijai, L. Stuoka-Gucevičius pagal galimybes pasistengė jas sulyginti. Šiuo metu Vilniaus arkikatedroje yra vienuolika koplyčių: Šv. Kazimiero (arba Karališkoji), Valavičių, Švč. Marijos, Šv. Vladislovo, Vyskupų, Lajolos, Šv. Pauliaus, Goštautų, Šv. Petro, Išganytojo karsto, Kęsgailų. Šv. Kazimiero koplyčia ir mauzoliejus. Šv. Kazimiero koplyčia dar vadinama Karališkąja. Ji yra arkikatedros pietrytinėje dalyje (paskutinė katedros dešinėje pusėje). Tai vienas iš gražiausių ir tobuliausių Vilniaus ankstyvojo baroko (XVII a. pirmoji pusė) paminklų. Joje ryški italų meno įtaka (koplyčia panaši į Romos Šv. Marijos bažnyčios Šv. Siksto ir Šv. Pauliaus koplyčias). Jos apatinė dalis yra kvadratinio plano, viršutinė – aštuoniasienė, apvainikuota barokiniu kupolu su žibintu. Žibintas papuoštas 8 kolonėlėmis ir paauksuotu rutuliu. 1484 m. kovo 4 d. mirus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnui Kazimierui (1602 m. kanonizuotas, Kazimieras pripažintas šventuoju), jo palaikai buvo padėti Marijos nekalto prasidėjimo koplyčioje. 1624 m. kunigaikštis Žygimantas III sumanė pagerbti savo giminaitį Kazimierą – pastatyti Šv. Kazimiero koplyčią. Jos statybai buvo naudojamos brangios statybinės medžiagos: iš Švedijos atvežtas smiltainis, Karpatų kalnų marmuras. Koplyčią piešiniais dekoravo žymūs to meto dailininkai. Žygimantui III mirus koplyčios statybą tęsė jo sūnus Vladislovas IV. Darbai užbaigti 1636 m. Šią datą patvirtina išorinėje koplyčios sienoje įmūryta paminklinė lenta su herbais. Katedros tyrinėtojų tvirtinimu, koplyčios statyba ir puošyba kainavo daugiau kaip 3 milijonus auksinų. Koplyčios statyba ir jos apdaila kartu su keliais kitais architektais rūpinosi ir Konstantinas Tenkala. Pastačius koplyčią čia buvo trys altoriai. Aštuoniose sienų nišose stovėjo medinės, stora sidabrine skarda padengtos statulos, kurios vaizdavo Lietuvos didžiuosius kunigaikščius Jogailaičius: Žygimantą Augustą, Aleksandrą Jogailaitį, Kazimierą Jogailaitį, Vladislovą Jogailą, Šv. Kazimierą, Žygimantą Senąjį, Vladislovą IV, Joną Albrechtą. Virš nišų ir po jomis buvo sidabrinės lentos, kurios vaizdavo scenas iš Šv. Kazimiero gyvenimo. 1654 m. prasidėjus karui su Rusija svarbiausios brangenybės iš koplyčios buvo išgabentos į Lenkiją ir Karaliaučių. Vėliau į Lietuvą sugrįžo tik jų dalis. Tuo metu iš koplyčios buvo išgabenti ir šv. Kazimiero palaikai. Šv. Kazimiero koplyčia daugelį kartų buvo atnaujinama ir restauruojama (1655-1661 m., 1678-1692 m., 1782m., 1786-1801 m., 1820 m., 1830 m., 1837-1839 m., 1877-1878 m., 1900-1901 m., 1931-1937 m.). Aatliekant kasinėjimus po koplyčios altoriumi maždaug 1,5 m. gylyje buvo surasta aptrupėjusi cininė urna su didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV širdimi. Dar keletas kitų Lietuvos kunigaikščių palaikų buvo surasta kitoje arkikatedros vietoje. 1931 m. restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią buvo sumanyta jos požemiuose įrengti mauzoliejų, kur ilsėtųsi 1931 m. rugsėjo 21 d. surasti kunigaikščio Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai (šiuos palaikus surado architektas Jonas Pekša didžiojoje Katedros navoje prie presbiterijos gerai paslėptoje kriptoje). Mauzoliejus užbaigtas įrengti 1939 m. vasarą. Dabar čia, ant nedidelių paaukštinimų pastatyti trys karstai su Aleksandro, abiejų Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo IV širdimi. Arkikatedros paminklinės lentos Paminklinės lentos – tai spalvoto marmuro plokštės, įmūrytos pilioruose, navų bei koplyčių sienose. Lentose daugiausia lotyniški įrašai (keletas vėlyvesnių – lenkų kalba), skirti vyskupams, kunigaikščiams ir kitiems istoriniams asmenims bei jų šeimų nariams atminti. Seniausios išlikusios lentos yra XVII a. pradžios. 35 paminklinių lentų įrašus į lietuvių kalbą išvertė istorikas, muziejininkas Juozas Maceika (1904-1991).Vilniaus arkikatedra ir pirmoji mokykla Viduramžiais mokyklos dažniausiai buvo steigiamos prie mokyklų ir vienuolynų. Lietuvoje pirmoji mokykla įsteigta prie Vilniaus katedros. Pirmą kartą ši mokykla rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1397 m. Vilniaus kapitulos dokumentuose. Tuo laiku tai buvo pradžios mokykla. Joje buvo ruošiami bažnyčios patarnautojai, choristai, galbūt ir žemesnieji dvasininkai. 1522 m. katedros mokykloje veikė trys klasės. Tuo laiku buvo pradėti dėstyti bendrojo lavinimo dalykai: retorika, dialektika, muzika, skaičiavimas, skaityta antikiniai autoriai. Mokytasi iš aukštesniųjų mokyklų vadovėlių – Katono Dionizijaus “Moralinių dvieilių”, Elijaus Donato lotynų kalbos vadovėlio. Katedros mokykloje dirbo atskirų dalykų mokytojai ir kantorius. 1570 m. Vilniuje įkūrus kolegiją, katedros mokykla priklausė jai – tapo jos žemesniąja pakopa.
Senieji kultūros sluoksniaiPožemių ekspozicija prasideda katedros vakarinėje dalyje, netoli vargonų. Nulipę laiptais, lankytojai pamato Lietuvos pirmosios katedros vakarinę sieną, kurioje ryškus dviejų laikotarpių mūras. Apatinė sienos dalis tamsesnė, mūryta iš akmenų. Prie jos šliejasi glazūruotų plytelių grindų fragmentas. Pirmosios katedros vakarinės sienos liekanų viršus yra maždaug dviejų metrų gylyje (nuo dabartinio katedros grindų lygio), o glazūruotos grindys – 2,6-2,7 m gylyje. Pirmosios katedros architektūros formos, statybos technika būdinga XIII a. antrajai pusei arba XIII a. pabaigai-XIV a. pradžiai. Tyrinėtojų nuomone, tai Mindaugo laikų katedros pamatai, jos liekanos. Po Mindaugo mirties pirmoji Lietuvos katedra sudegė. Tai rodo degėsių sluoksniai virš glazūruotų grindų plotelio. Po šiaurinės navos grindimis yra vėlesnių mūro konstrukcijų, padarytų išardžius glazūruotų plytelių grindis. Tyrinėtojų nuomone, tai po Mindaugo mirties statytos pagonių šventyklos liekanos. Tiriant katedros požemius nustatyta, kad po kurio laiko pagonių šventyklos laiptai (prie šiaurinės katedros navos) buvo užpilti žemėmis bei griuvenomis. Ant griuvenų pripilta smėlio, o ant jo paklotos grindys iš raudonų plytų (jų viršus – 2 m gylyje nuo dabartinių grindų). Netrukus ant jų buvo paklotas dar vienas plytų grindinys, kurio viršus 1,76 – 1,81 m gylyje. Panašūs tarpai tarp buvusių grindų yra ir palei pirmosios katedros vakarinės sienos vidinę pusę. Nustatyta, kad tiek vienos, tiek kitos grindys klotos bei vakarinės sienos viršutinė dalis išmūryta jau trečiojo statybos etapo metu. 1387 m. statytos katedros sienos iš išorės buvo netinkuotos, plytų jungimas gotikinis, sienos plokštumą įvairino degtų plytų trumpainiai. Iš vidaus sienos buvo tinkuotos, tinko paviršius nuglaistytas, lygus, nors plokštuma šiek tiek banguota. 1387 m. statytos Katedros sienų liekanų yra pirmosios katedros šiaurinės bei pietinės sienų viršutinėje dalyje. XIV a. pabaigoje statytos katedros sienų plokštumas, be kontraforsų, skaidė dar aukšti, platūs langai; dviejų langų liekanų rasta šiaurės vakarų kampe.
1419 m. Vilniaus katedra sudegė, tačiau iki 1430 m. (turėjusių įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmių) ji buvo atstatyta. Vytauto Didžiojo statytos katedros sienos ir pilioriai yra išlikę iki šiol. Dabartinės katedros centrinė trinavė dalis – vėlyvosios gotikos kūrinys. Arkikatedros kriptosKatedros požemiuose buvo laidojami Kęsgailų, Monvydų, Goštautų, Katkevičių, Radvilų, Tiškevičių, Zavišų, Pacų, Valavičių, Bialozarų ir kitų garsių Lietuvos giminių šeimos nariai. Seniausieji kapai aptikti 3-3,5 m gylyje nuo dabartinių grindų lygio. Vėlesni, datuojami XVI-XVII a., yra 2-2,5 m gylyje. Kai kurios atkastos kriptos jau anksčiau kažkieno buvo atidarytos. Visų palaidotųjų galvos atgręžtos į vakarus. Įkapės randamos itin retai. Kriptos įvairaus dydžio. Vienam asmeniui skirtai kriptai iškastoje kapo duobėje buvo išmūrijamas pusės plytos storio, 2,1-2,2 m ilgio ir apie 0,9-1 m pločio aptvaras, kuriame pastatomas ir žemėmis užpilamas karstas. Aptikta ir didesnių kriptų. XIII-XIV a. statytos katedros požemiuose iki šiol aptiktos dviejų tokių kriptų liekanos, o XV a. katedros rūsiuose – net 20 (kartu su mauzoliejumi po Šv. Kazimiero koplyčia).Karalių kripta 1931 m. rugsėjo 21 d. architektas Jonas Pekša ir technikas Kazimieras Vilkus katedros požemiuose (didžiojoje katedros navoje prie presbiterijos) rado Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikus. To meto tyrinėtojų duomenimis, palaikai gulėjo taip: priešais duris – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro kaukolė su karūna, į dešinę nuo jos – pelenų spalvos luitas su Barboros Radvilaitės palaikais ir prie pat kriptos pietinės sienos – Elžbietos Habsburgaitės kaukolė bei kaulų krūvelė, ant akmens – karūna. Tai 3,9 x 3,1 m dydžio gotikinė kripta. Ji įterpta tarp pirmosios katedros rytinės sienos liekanų ir toliau į rytus esančios kapitulos kriptos. Ši kripta pastatyta ne vėliau kaip XV a. pabaigoje-XVI a. pirmoje pusėje. Prie Aleksandro palaikų buvo rasti du puošnūs auksiniai žiedai, geležinis surūdijęs kardas ir odinė apipuvusi makštis. Griaučiai buvo labai sunykę, dalis jų vandens nuplukdyta prie sienos. Prie Elžbietos palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė ir pomirtinė lentelė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais ir lentelė su Habsburgų herbu. Barboros Radvilaitės kūnas karste buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Katedros požemiuose lentos supuvo, o kalkių mišinys nuo drėgmės sukietėjo, virto karsto pavidalo kevalu. Jame gana gerai išsilaikė Barboros Radvilaitės griaučiai, insignijos. B. Radvilaitės karstas iš viršaus buvo apkaltas oda. Išliko tik odos skiautės. Karsto antvožą puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Barbora buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų; vienas iš jų buvo su dviem deimantais, kitas paprastesnis, o trečias – Žygimanto Augusto dovanotas, auksinis, puošnus, inkrustuotas juodu emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio didumo rubinu. Karste virš kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikų rasta sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu, ant karsto viršaus buvo sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais. Dabar karalių kripta tuščia. Joje paliktos pirmykštės gruntinės grindys. Ant jų dar likęs pajuodęs rąstas, ant kurio (kaip ir ant dar vieno, jau sunykusio) 300 m. stovėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių karstai. Vyskupų kripta Į vyskupų kriptą įeinama pro pietinėje rūsio sienoje esančias kalto metalo ažūrines duris. Šioje kriptoje šimtmečiais buvo laidojami Vilniaus vyskupai. Čia ilsėjosi Jonas Žygimantaitis (Žygimanto Senojo sūnus), Jurgis Tiškevičius, Motiejus Ancuta, Jonas Zaviša, Mykolas Zienkovičius, Ignas Jokūbas Masalskis ir kiti. Vyskupai buvo laidojami ir kai kurių kitų koplyčių kriptose. Tarpukario laikotarpiu tvirtinant pamatus, vyskupų palaikai iš kriptų buvo iškelti. 1989 m. kai kurie išlikę vyskupų palaikai naujuose karstuose grąžinti į kriptą. 1991 m. birželio 24 d. vyskupų kriptoje buvo padėtas karstas su arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911-1991) palaikais (1989 m. vasario 9 d. Julijonas Steponavičius atšventino tikintiesiems grąžintą Vilniaus Arkikatedrą). Mauzoliejus 1931 m. restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią, sumanyta jos požemiuose įrengti mauzoliejų, kur ilsėtųsi 1931 m. rugsėjo 21 d. surasti Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai. Dabar čia, ant nedidelių paaukštinimų, pastatyti trys karstai su Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo IV širdimi Vytauto Didžiojo kapo vieta Yra žinoma, kad 1430 m. Vytautui mirus, jis buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje, šalia mirusios žmonos Onos kapo, prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus. Nuo to laiko praėjo keli šimtai metų. Katedra ne kartą degė, patyrė kitokių negandų. Kur šiuo metu yra Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta, nežinoma. Svarbiausios žinios apie Vilniaus arkikatedros požemių ekspoziciją Vilniaus arkikatedros požemių ekspozicija atspindi katedros istoriją, jos statybos ir rekonstrukcijos etapus. Ekspozicijoje – karaliaus Mindaugo XIII a. statytos pirmosios Lietuvos katedros mūro grindų fragmentai, 1387 m. statytos katedros liekanos, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto (apie 1350-1430) laikų XV a. katedros sienos ir pilioriai. Eksponuojamos pagoniškų apeigų židinių liekanos, kultūrinių sluoksnių atodangos, išlikusi XIV a. pab.-XV a. pradžios freska, nutapyta ant kriptos sienos, požemių tvarkymo metu rasti archeologiniai radiniai. 1931 m. buvo arkikatedros požemiuose įrengtas mauzoliejus (architektai: Julijus Klosas, Henrikas Vonsovičius, Stanislovas Butkovskis), kuriame palaidoti archeologinių tyrimų metu rasti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio (1460-1506), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio-Lenkiijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės (1520-1551) palaikai, urna su Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos (1595-1648) širdimi. Lankytojai šioje ekspozicijoje taip pat supažindinami su šv. Kazimiero koplyčios istorija, unikaliu jos interjeru ir įspūdingu visos arkikatedros bazilikos dekoru, taip pat ir Pranciškaus Smuglevičiaus darbais.VARPINĖS BOKŠTASIstoriniuose šaltiniuose varpinė pirmą kartą paminėta 1522 m. – tada bokštą ėmėsi remontuoti architektas Anus. Seniausioji keturkampė dalis išmūryta XIII a. Vilnios senvagės dugne. Manoma, kad apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinis bokštas – pastatyta XIV a. antroje pusėje. Manoma, kad jau XV a. pradžioje bokštas buvo pritaikytas varpinei. Tuo metu virš apvaliojo bokšto sumūryta vieno aukšto aštuoniasienė dabartinės varpinės dalis. Jos sienos buvo gotikinio mūro, netinkuotos, siūlės rievėtos ir dažytos plytų spalva. Sienose žiojėjo aukštos, plačios angos su pusapskritėmis arkomis, virš jų – šaudymo angos. Manoma, kad XVI a. viduryje aštuoniasienė varpinės dalis buvo rekonstruota. Po to ji pasidarė dviaukštė. Rekonstrukcijos metu susiaurintos langų ir panaikintos šaudymo angos, sienos nutinkuotos. 1598 m. pastatytas aštuoniasienės varpinės dalies trečiasis aukštas. 1610 m. bokštą nuniokojo gaisras. Varpinės atstatymo darbams vadovavo architektas Vilhelmas Polis. XVII a. antroje pusėje bokšte pakabinta keletas Jono Delamarso nulietų varpų, įrengtas laikrodis. XVIII a. viduryje meistras Gustavas Miorkas varpinėje pakabino daugiau varpų. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje permūrytas aštuoniasienės dalies trečiasis aukštas. 1893 m. suformuotas varpinės stogas, kuris savo formos nepakeitė iki šiol. 1965 m. varpinė suremontuota (architektas Sigitas Lasavickas).Architektūra
Arkikatedros varpinės, arba katedros aikštės bokšto, apatinė apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinio bokšto liekana. Ji yra gotikinio stiliaus. Aštuoniasienės (viršutinės) dalies pirmieji du tarpsniai turi baroko stiliaus bruožų. Trečiasis tarpsnis – klasicizmo. Požeminė keturkampė dalis yra viena iš seniausių mūro liekanų Lietuvoje. Keturkampės dalies liekanos prasideda 1,2 m. žemiau dabartinio arkikatedros grindinio. Požeminės dalies mūro paviršiuje plytos yra surištos baltiškuoju būdu.
Antžeminė varpinės dalis – 52 m. aukščio (su kryžiumi – 57 m.). Jos apatinė apvalioji dalis keturių aukštų. Senasis įėjimas į bokštą buvo antrame aukšte, iš pilies kiemo. Trečiojo aukšto šiaurinėje sienoje išliko išėjimo į gynybinės sienos tiltelį anga (7,1 m. aukštyje nuo dabartinio žemės paviršiaus). Viršutiniuose apvaliosios dalies trijuose aukštuose buvo šaudymo angos, išeinančios į pilies išorę. Tarpuaukščių perdangos – medinės, tik virš ketvirto aukšto perdanga padaryta iš monolitinio gelžbetonio (įrengta 1936 m.). Pirmųjų trijų aukštų sienų išorinė pusė išmūryta iš lauko akmenų. Čia tarp akmenų įsiterpia siauros (1-2 plytų) mūro juostos. Ketvirtojo aukšto mūras – vien iš plytų, kurios surištos gotišku principu. 1980 m. zonduojant bokšto sienas, paaiškėjo, kad jų išorė ties aukštų perdangomis siaurėjo į viršų 15-20 cm pakopomis. Spėjama, kad XIX a. šios pakopos buvo nulygintos. Viršutinė aštuoniasienė bokšto dalis yra trijų tarpsnių; juos skiria karnizai. Viršutiniame tarpsnyje yra laikrodis su žalvario skardos ciferblatais keturiose tarpsnio sienose. Ciferblatų apvadai, rodyklės ir skaičiai paauksuoti. Stogas – šalmo pavidalo, su piramidine smaile. Jos viršūnė baigiasi geležiniu vietos meistrų darbo kryžiumi, 1893 m. įtvirtintu ant paauksuoto būgno. Varpinėje iš viso yra vienuolika dailės paminklų.V. KOŠUBOS PAMINKLAS LDK GEDIMINUIVytautas Kašuba gimė 1915 m. rugpjūčio 15 d. Minske – ten tuo metu gyveno per karą iš Lietuvos pasitraukę tėvai. Grįžusi į Lietuvą, šeima apsigyveno Liudvinave, kiek vėliau persikėlė į Marijampolę. Čia būsimasis skulptorius ir užaugo.Menu Kašuba susidomėjo dar vaikystėje – matyt, paskatintas vyresniojo brolio, kuris dėstė mokykloje piešimą. Keletą metų pasimokęs Rygiškių Jono gimnazijoje, Kašuba perėjo į ką tik atsidariusią Marijampolėje amatų mokyklą ir 1934 m. baigė medžio drožimo klasę. Po metų, kiek padirbėjęs skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvėje, įstojo į Kauno meno mokyklos antrą kursą. Labai greitai išryškėjo neeiliniai Kašubos gabumai. Ruošiantis 1937 metų Pasaulinei parodai Paryžiuje, Kašuba prisidėjo prie Juozo Mikėno ir Jono Prapuolenio kūrinių kūrimo. Ir pats jis, būdamas vos antro kurso studentas, toje parodoje už medžio drožinius laimėjo sidabro ir aukso medalius. Netrukus jam buvo užsakyta didelė Vytauto Didžiojo figūra 1939 metų Pasaulinės parodos Niujorke Lietuvos ekspozicijai. Paskutiniaisiais studijų metais Susisiekimo ministerija pavedė Kašubai sukomponuoti ir granite iškalti žirgų galvas Vilijampolėje statomam obeliskui, turėjusiam ženklinti Žemaičių plentą.
Kauno meno mokyklą dailininkas baigė 1939 m., būdamas 23 metų amžiaus. 1941 m. pakviečiamas dėstyti skulptūrą į Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Tuo metu jis kūrė daugiau kamerinio pobūdžio skulptūras, kuriose persipina tautinio neoklasicizmo ir art deco stilistika. Lietuvos dailininkų sąjungos surengtoje parodoje jo reljefas “Kalinių išsilaisvinimas” laimėjo pirmąją skulptūros premiją. Artėjant frontui, kartu su būsima žmona Aleksandra Fledžinskaite Kašuba pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyvenę Vokietijoje, Kašubos 1947 m. išvyko į JAV. Niujorke, stokodamas lėšų pragyventi, skulptorius buvo priverstas įsidarbinti senovinių baldų dirbtuvėje. Dirbo joje iki 1961 m. Užsakymų daugiausia gaudavo iš lietuviškų parapijų. Tarp biblinėmis temomis sukurtų skulptūrų – keturi Madonų reljefai (1955), Kryžiaus keliai (Pranciškonų vienuolynui Masačūsetse, 1959). Lietuvių suvažiavimui Vašingtone dailininkas sukūrė Mindaugo biustą (1955). Ruošiantis 1964 metų Pasaulinei parodai Niujorke, Kašuba gavo užsakymą sukurti įrašus Vatikano paviljonui. Šiam darbui pasirinko šviną, plastiškai lengvai apdorojamą medžiagą. Naudodamas ją, sukūrė reljefų religine tematika, figūrinių studijų. Skulptorių domino erdvės ir figūros santykis, šviesotamsos žaismas. Deja, tausojant sveikatą, po kurio laiko jam švino teko atsisakyti. Gipsas, lietas akmuo kėlė kitus – linijos, formos grynumo, iliuzinės erdvės plastinius uždavinius. Svarbiausias šio laikotarpio (o gal ir visos kūrybos) darbas – tai trys plastinės “Reljefų sienos”: diptikas “Būties kelionė” (“Likimo erdvėse”, “Svetimuose krantuose”) ir “Diena dienon” (1983-1986). Tuo metu buvo sukurta ir keletas medalių – Vilniaus universiteto (1979) ir Lietuvos krikšto (1987) jubiliejams pažymėti. Pirmasis kartu su JAV kolekcija buvo eksponuotas tarptautinėje medalių parodoje Florencijoje. 1974 m. skulptorius pirmą kartą po karo aplankė Lietuvą. Grįžęs Amerikon, sukūrė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medalionus. Tai buvo mėginimas prabilti apie praeitį šiuolaikine plastine kalba. 1992 m. skulptorius laimėjo paminklo Gediminui konkursą. Paminklas atidengtas Vilniuje 1996 m., likus metams iki dailininko mirties. Vytauto Kašubos kūryba Lietuvoje gerai žinoma ir vertinama. Lietuvos Respublikos Nacionalinė premija (1993), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1994) žymi dailininko nuopelnus Lietuvos kultūrai. Visus parodoje matomus kūrinius Vytautas Kašuba dovanojo Lietuvai. Dauguma jų dabar saugoma Lietuvos dailės muziejuje.1996 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje, Arkikatedros aikštėje, iškilmingai atidengtas išeivijos lietuvių skulptoriaus V. Kašubos sukurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklas.