Labiausiai žinomi savo siaubiamaisiais žygiais Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir kitose Europos dalyse tarp VIII a. pabaigos ir XI a. Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai vertėsi žemdirbyste ir prekyba, kuri buvo plėtojama jūrų keliais. Taip pat sukūrė platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes.
Nors dažniausiai ekspedicijų tikslai nebūdavo prekybiniai, o daugiau pasitaikydavo plėšikavimo atvejų bei tikrų išpuolių, kurių tikslas buvo apiplėšti gretimų sričių gyventojais.
Todėl dažniausiai vikingai vaizduojami kaip neraštingi, nekultūringi ir amžinai girti barbarai, kuriems labiau rūpėjo kruvini karai, negu poezija. 793 m. įvyko pirmasis patikimai dokumentuotas vikingų užpuolimas Lindisfarne saloje, Anglijoje, o 1066 m.
vikingams vadovavęs Norvegijos konungas Haraldas Hardrada bandė įsitvirtinti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi.795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m.
vikingai įkūrė Dublino miestą. Vikingai politeistai. Svarbiausias dievas Odinas, visažinis ir puikus strategas. Populiariausias – Toras – globėjas ir gynėjas. Frėjas –
vaisingumo dievas. Jie gyvena milžiniškoje Asgaro tvirtovėje, kurios vidury auga uosis, viršūne pradūręs dangaus skliautą, o šaknis suleidę į pragarą. Šie dievai kartu su Valkirijomis, amazonėmis-karėmis ir kitomis dievybėmis, dvasiomis ir demonais sudarė skandinavų panteoną. Laidojant mirusiuosius dažnai į kapą dedama jų asmeninių daiktų, kurių gali prireikti aname pasaulyje. Su vadais kartu laidojami jų mylimi gyvūnai, galvijų galvos ir vergai, kuriuos jie labai vertindavo. Pamažu užmezgę ryšius su
Bizantija ir Vakarų Europa, vikingai priima krikščionybę.