Žmogiškoji prigimtis ir Teisinė sistema

Untitled

Žmogiškoji prigimtis

Kai kurie žmonės išgirdę apie Resursais-grįstą ekonimiką (Resource-Based Economy), mano,jog tą pasiekti būtų labai sunku dėl vadinamosios „žmogiškosios prigimties“. Jie teigia, kad žmogus yra naturaliai konkurencingas, godus ir aklai savanaudiškas, o tai reiškia, kad nesvarbu kiek techniškai gerų priemonių bebūtų, visuomenė visada bus „sugadinta“ žmonių, kurie siekia dominuoti išnaudodami kitus.

„Žmogiškoji prigimtis“ yra apibrėžiama kaip: “bendrų psichologinių bruožų, būdingų visiems žmonėms, visuma“. Iš šio apibrėžimo galima daryti prielaidą, kad mūsų psichinė elgsena yra tam tikra prasme įdiegta mumyse. Mes neva giimstame su tam tikrais psichologiniais polinkiais.

Tuo ypač lengva patikėti, žvelgiant į viską iš istorinės perspektyvos. Begalė tokių reiškinių kaip karai, genocidas, užkariavimai ir piktnaudžiavimas galia, yra istorinės tikrovės atspindžiai.

Žvelgiant į šiuos reiškinius kaip į tendenciją, lengva juos pavadinti „žmogiškaja prigimtimi“ ar „instinktu“ vien dėl jo tendencingo istoriško pasikartojamumo.

Vadinamasis „nusikalstamas elgesys“ jau labai seniai yra psichologijos mokslų dėmesio centre. Kas lemia žmogaus polinkį nusikalsti? Aplinka, kurioje tas žmogus augo? Ar genai? Klausimas senas kaip pasaulis

Visų pirma, reikia tiksliai įvardinti, kas yra nusikalstamas elgesys. Bet vėėlgi kyla klausimas, o kokiais reikia remtis kriterijais įvardinant žmogaus elgesį? Juk visi kriterijai kurti ir perkurti daugybę kartų. Visa nusikaltimo koncepcija yra laikina ir būna keldinama iš tos kultūros ir vertybių, kurias išpažįsta to meto žmonės. Tik prieš 600m. Ac

ctekai religinėse apeigose aukodavo žmones dievams, dažnai išžudydami dešimtis tūkstančių vienu metu. Ar tai nusikalstama veikla? Mums, greičiausiai taip, bet jiems tai buvo priimtinas socialinis reiškinys, apeiginis paprotys. O kaip ištisos kartos augusios vergijoje ? Šiuolaikinėje visuomenėje laikyti žmogų prirakintą ir versti dirbti už dyką – negalima, tai laikoma nusikaltimu. O ar žmogus vagiantis maistą savo badaujančiai šeimai taip pat nusikaltėlis?

Idėja apie genetikos įtakotą nusikalstamą žmogaus elgesį tapo populiari jau XIXa. pradžioje. Ne paslaptis, jog buvo atliekamos net sterilizavimo operacijos, tam, kad „išlaisvinti visuomėnę nuo nusikaltėlių, idijotų, imbecilų ir prievartautojų“. Tačiau elgesio genetikai šiandien pripažįsta, kad niekada nerado „nusikaltimo geno“ Atvirkščiai, dabar jie linkę sutelkti dėmesį į neurochemikalų veiklą smegenyse, taip pat didelį dėmesį jie skiria stebėjimo tyrimams susijusiems su šeimomis, dvyniais ir įssivaikinimais.

Šeimos ir kartu augūsių dvynių stebėjimas didelių vaisių nedavė, nes dažniausiai visi šeimos nariai dalijasi ta pačia bendra aplinka.

Manoma, jog stebėjimo metodas pasiteisina kai yra tyriami atskirai augę dvyniai. Šiuo atveju aplinka ir sąlygos būna skirtingos. Šiandien asmenybės sutrikimų gydymas dažniausiai remiasi būtent „atskirai augusių“ dvynių stebejimo rezultatis, bei analize.

Dvyniai augę atskirai neturi bendros aplinkos, kurią galėtų sukurti viena šeima. Tačiau netgi ir tada problema yra neišspręsta, nes abu dvyniai vis tiek dažniausiai auga labaipanašiose socialinėse, ekonominėse ir kultūrinėse aplinkybėse. Pa

avyzdžiui, vienas iš garsiausių „atskirai augūsių dvynių“ tyrimų yra pavadintas „Minesotos tyrimu“. Minesotos universitete buvo tirtos 348 dvynių poros, stipriausias argumentas patvirtinantis teoriją, jog būtent genai lemia žmogaus elgseną yra „Brolių Džimų“ pora (the case of Jim twins). Džimas Levis (Jim Lewis) ir Džimas Springeris (Jim Springer) buvo išskirti keturios savaitės po jų gimimo – 1940, jie užaugo 45 mylių atstumu vienas nuo kito Ohajo valstijoje, o susitiko tik 1979m.

Tyrimo rezultatai:

-Abu dvyniai vedė moteris vardau Betė ir išsiskyrė su moterim vardu Linda.

-Vienas savo pirmąjį sūnų pavadino Džeimsu Alanu (James Alan), tuo tarpu kitas savo pirmagimį pavadino Džeimsu Allanu (James ALLan).

– Abu dvyniai turėjo netikrus brolius Larrius.

-Abu savo šunims davė tokius pat vardus „TOY“ (Žaislas)

-Abu turėjo teisinį išsilavinimą mokslus ir laikinai dirbo šerifo pavaduotojais Ohajyje.

-Abiems sunkiai sekėsi rašymas, bet abu gerai skaičiavo.

-Abu užsiiminėjo braižyba, rankdarbiais.

Priminsime jog abu „Džimai“ užaugo tik keturesdešimt penkių myliu atstumu vienas nuo kito Ohajo valstijoje. Atsižvelgiant į nedidelį atstumą tarp dvynių ir bendrą kultūrą būdingą regionui, paprasta daryti prielaidą, jog abu vyrai laikėsi tų pačių tradicijų ir turėjo panašias vertybes. Iš kultūrinės pusės Ohajo valstija yra labai vienoda ir vientisa palyginti su kitomis valstijomis. 86% žmonių ten yra baltieji, 82% – krikščionys. Tai labai svarbu, nes kuo mažesnė įvairovė, tuo didesnė tikimybė, kad abu vyrus veikė vi

ienodos aplinkos sąlygos.

Paaiškinti, kodėl abu vyrai buvo vedę moteris vardu Beti ir išsiskyrę su moterimis vardu Linda galima labai paprastai. Iš tūkstančio pačių populiariausių vardų Amerikoje Linda yra 3, o Betė- 14. Atsižvelgiant į statistiką, galime teigti, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad tai sutapimas. Kalbant apie vienodus sūnų vardus – Džeimsas: populiariausias to meto Amerikos vyriškas vardas. Džeimsas. O dėl antrų vardų- Allan, reiktų papildomo kultūrinio Ohajo regiono tyrimo. „Abu dvyniai turėjo netikrus brolius Larrius“. Keista, kad Minesotos mokslininkai savo ataiskaitoje mini šį faktą, nes dažniausiai vaikams vardus duoda tėvai, ne vaikai. Tai neturi nieko bendro su „Broliais Džimais“, greičiau tai tik parodo, kokios panašios buvo šeimos, įvaikinusios abu brolius. Jeigu abi tėvų poros pavadino savo pirmagimius Lariais, tai vėlgi galima daryti prielaidą, jog kultūrinis klimatas abiejose šeimose buvo labai panašus. Žinant šį faktą darosi aišku, kad abiejų Džimų gyvenimo sąlygos taip pat buvo labai panašios. Dar yra šunys pavadinti vienodais vardais „Toy“. Tai nėra populiarus šuns vardas. Iš pradžių reikia suprasti, kur tokio vardo ištakos. Motyvai suteikti šuniui vardą „Toy“ (žaislas) gali būti logiški ir kildinami iš aplinkos. Pavyzdžiui: beveik visi naminiai šunys tradiciškai turi savo žaislą (Toy). Džimis vaikystėje girdėjo tėvus dažnai mininčius žaislą, žaidimų su šuniu metu, dėl tokios asociacijos vėliau šuo buvo pa

avadintas „žaislo“ vardu. Yra buvę atvejų, kai mama, mokydama savo vaiką kalbėti, sakydavo jam ką nors panašaus į „Tėtis namie“ („Daddy`s home“), taip pranešdama apie tėvo grįžimą vaikui. Ilgainiui, girdint šiuos žodžius, vaikas pradeda asociuoti juos su einančiu į namus tėvu. Šiame, dažnai pasitaikančiame scenarijuje, būna vaikų kurie suriša tėvo personažą su žodžiu „namai“, o ne su žodžiu „tėtis“. Vėliau tokie vaikai klausia „kada namai grįž namo?“. Kitais žodžiais tariant žodis žaislas gali būti kontekstualiai sumaišytas. Brolių Džimų atveju, mes neturime pakankamai informacijos, kad galėtume tiksliai pasakyti- genai ar aplinka buvo tokio šuns vardo priežastis, bet sveikas protas linksta prie aplinkos poveikio versijos.

Bet kokiu atveju, mes nekeliame sau užduoties išnagrinėti „Brolių Džimų“ atvejo, tuo labiau,jog trūksta daug informacijos. Mūsų užduotis yra parodyti, kad kultūrinis-visuomeninis faktorus yra toks pat stiprūs kaip ir šeimos įtaka. Dvyniai Džimai augo tose pačiose vietovėse ir turėjo panašias vertybės, aplinkos įtaka jiems buvo tokia pat. Šis punktas yra labai svarbus, norint nustatyti, kokią įtaką žmogui daro kultūra. Dvynių Džimų atvejis, nors ir labai vertinamas, parodo, koks silpnas yra supratimas apie tikrąsias žmogaus elgesio priežastis.

Tačiau tai nereiškia, kad genetika nedaro mūsų gyvenimui jokios įtakos. Labai svarbu įvertinti tikrąją genetikos įtaką, kurią ji lemia susiliejusi su kultrūra. Žinoma, jog didžioji dalis fizinių požymių, tokių kaip akių spalva, ūgis , alerginės ligos ir pn. – yra genetiškai paveldimos. Daugelis iš išvardintų dalykų daro įtaką žmogaus gyvenimui. Tarkime, kad turime du identiškus dvynius atskirtus jiems gimstant. Pas abu genai lems, jog jų ūgis bus virš dviejų metrų, pas abu bus aukštas metabolizmo lygis, o tai lems, kad abu broliai bus liesi, abu turės gerai išvystytą koordinaciją. Įsivaizduokime, kad juos abu įsivaikins vidutines pajamas disponuojančios šeimos, gyvenančios užmieščiuose, ir jie abu turės vadinamą tradicinę „Amerikietišką vaikystę“, kultūrą ir sportinius žaidimus. Kadangi dėl tokių pat genų broliai turi gerą koordinaciją ir didelį ūgį, tai jie abu turės privalumų sporte. Kadangi krepšinis ir futbolas yra pagrindinės sporto šakos Amerikoje, tai tikėtina, jog jie vieną iš jų propaguos. Atsižvelgiant į jų didelį ūgį, dvyniai, kogero, rinksis krepšinį. Jeigu abu juos palaikys šeima ir draugai, jeigu jie gaus tinkamą dvasinį ir moralinį postumį, tikėtina, kad abu užaugę žais profesionalų krepšinį.

Ar polinkis žaisti krepšinį yra genetiškas? Tikrai ne taip, kaip teigtų elgesio genetikai. Tai, jog dvyniai žaidžia krepšinį, yra iššaukta fizinio pranašumo, aplinkos bei kultūrinių tradicijų. Nėra jokių įrodymų, jog genai kaip nors įtakoja žaisti krepšinį. Ši situacija panaši į tokias, kai atliekami tyrimai norint rasti rūkymo geną, arba geną, kuris turi įtakos žmogaus politinėmspažiūroms. tai absurdas. Reikia pripažinti, kad genetinis paveldimumas gali būti tik fiziologinis, ne elgsenos.

Neuorochemikalai yra dar vienas pavyzdys, įrodantis fiziologijos įtaką elgesiui. Ne paslaptis, kad seratoninas siejamas su vadinamu „antisocialiu“ elgesiu. Nepakankamas šios medžiagos kiekis, dažniausiai veda prie impulsyvumo ir agresyvumo. Kad ir kaip bebūtų, bet neurochemikalai nenurodo asmeniui, kaip jam konkrečiai elgtis. Jie, kaip ir visi likę fiziologinai atributai, lemia tik tam tikrus polinkius. Nors ir nėra abejonės, jog įtakos šiems chemikalams turi genai, kurie savo ruožtu glaudžiai siejami su paveldimumu ir taip vadinamaisiais „asmenybės sutrikimais“ dėl cheminio disbalanso, visgi nėra pagrindo manyti, kad tie chemikalai nurodo, kaip tie polinkiai konkrečiai pasireikš elgesyje. Kitais tariant, elgesys, kurį gali lemti šių chemikalų sąveika, yra visiškai neapibrėžiamas. Galima sakyti, kad žmogus dėl tam tikro disbalanso turi polinkį „supykti“ greičiau negu likusi standartinė žmonių dalis. Nors tai ir svarbu, bet tai mums nesuteikia visiškai jokios informacijos, kaip toks elgesys pasireikš. Aplinka yra tas faktorius, kuris galų gale lemia tikrąjį elgesį.

Nėra jokių mokslinių įrodymų grindžiančių nuomonę, kad bet kokios mūsų elgesio apraiškos, yra grynai genų padarinys. Tas elgesys, kurį žmonės dažnai priskiria „instinktams“ ar „žmogiškajai prigimčiai“ ištiesų gali būti paaiškintas, kaip esamų aplinkybių padarinys. Sąvoka „žmogiškoji prigimtis“ yra glaudžiai susijusi su mitologija. Ji kyla iš tokių primityvių religinių pareiškimų kaip,kad žmogus yra „geras arba blogas“ iš prigimties. Žmonių bandymas surasti „geną“, kuris lemia žmogaus elgesį, iš esmės yra tik prietarų forma . Tai panašėja į pasakas apie „demonų apsėstus žmonės“, kuriuos tie demonai valdo.

Faktas, kad nors neurochemikalai ir psichologiniai bruožai sudaro mums sąlygas vienaip ar kitaip reaguoti ir elgtis , socialinė aplinka yra tas faktorius, kuris ištiesų kuria mūsų vertybės bei elgesį. Nėra jokios „fiksuotos“ ir iš anksto nulemtos „žmogiškosios prigimties“. Mūsų vertybės, metodai, bei veiksmai yra mūsų patirties padarinys.

1990 m. Jutos Universitete Marva Flows atliko tyrimą, kurio metu aptiko labai stiprų ryšį tarp bedarbystės ir nusikalstamumo. Buvo tirtos 30 didžiausių metropolitenų srytys bei daugiau nei 80 milijonų žmonių.

Tyrimo metu paiškėjo, jog 1% pakilęs nedarbas nulemia:

-6.7% padidijusį žmogžudyščių skaičių.

-3.4% padidėjusį smurtinių nusikaltimų skaičių.

-2.4% padidėjusį turtinių nusikaltimų skaičių.

Tarp 1990 ir 1992 m. šie procentai išauga į:

-1459 Papildomas žmogžudystes.

-62.607 Papildomus smurtinius nusikaltimus.

-223.500 Papildomus turtinius nusikaltimus.

Be to, tyrimo metu nustatya, kad netekusieji darbo žmonės daug dažniau sirgdavo ir negaluodavo. Tyrimo duomenys taip pat atskleidė, kad 1% pakilęs bedarbystės lygis :

-5.6% padidino mirčių nuo infarktų skaičių.

-3.1% mirčių nuo insultų.

Remiantis statistika 1990-1992 aukštas nedarbo lygis, infarktus patyrūsių aukų skaičių padidino 35.307 ir 2771 padidino insultų aukų skaičių. Taip pat buvo nustatyta, jog darbo netekusiejiturėjo daug didesnę tikimybę įnikti į alchoholizmą, rūkymą, išgyventi didelį stresą, bei kentėti nuo nesveikos mitybos.

Šis tyrimas atskleidė, kokias žiaurias pasėkmes neša netinkama aplinka, ir kokį svarbų vaidmenį ji vaidina formuojant mūsų vertybes ir elgseną. Jeigu žmogus turi išgyventi, jis darys tą, darys viską, kad tai pasiektų. Ar tai daro jį „nusikaltėliu“ ? Nebūtinai.

Jeigu iš turtingo, etiško, gero žmogaus, atimtume visą turtą, pajamas, ir išmestumėm vienmarškinį kokiame nors varganame miestelyje, atsirastų labai didelė tikimybė, kad tas žmogus pradės meluoti, sukčiauti ir vogti tam, kad išgyventų. Ne nuostabu, kad vargingiausiuose rajonuose JAV, yra aukščiausias nusikalstamumo lygis.

Žmogus gimęs skurde, neturintis priėjimo prie svarbiausių išteklių, gavęs prastą išsilavinimą ir mažai šansų įsidarbinti, darys bet ką, kad tik išgyventų. Esmė yra tame, kad būtent ekoniminis nepriteklius, o ne taip vadinamieji genetiniai „nusikalstami polinkiai“ , sukuria šitokį elgesį.

Esmė yra ta, kad musų elgseną lemia tai, ką mes išmokstame per gyvenimą, kartu su bio-socialiniu spaudimu, su kuriuo mes susiduriame norėdami išgyventi. Mūsų genetinė struktūra ištiesų nenurodo kaip mums veikti. Tą mes išmokstam iš mums įprastos aplinkos. Įžeistas žmogus, keršydamas kažką nušauna, tam tikru savo gyvenimo metu turėjo išmokti, kaip spausti gaiduką, kaip užtaisyti ginklą, kaip ir tai, kas apskritai yra „įžeidimas“, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Kiekvienas šio puslapio žodis, jo autoriaus, buvo vienaip ar kitaip išmoktas. Kiekviena sąvoka yra kolektyvinės patirties išraiška. Iš tiesų viskas, ką mes galvojame, yra pateikta mums, kokia nors aplinkos forma. Asmuo, gimęs tam tikroje kultūroje, perims vertybes, tradicijas ir elgseną būtent tos konkrečios kultūros. Kinų kūdikis užaugintas Britų šeimoje, Anglijoje, turės tokią pat kalbą, dialektą, manieras, tradicijas ir akcentą kaip likę žmonės Britų kultūroje.

Dabar, grįžtant prie mūsų pradinio taško, žmonių kurie tiki, kad resursais grįsta ekonomika (Resource-Based Economy) niekada „neveiks“ dėl „despotiškų žmogaus sąvybių“; tebūnie aišku, kad kiekvienas asmuo kada nors apgavęs kitą asmenį, tam buvo motyvuotas. Ta motyvacija yra išmokstama. Taigi, musų kaip visuomenės tikslas yra eliminuoti tokias motyvacijas, tas sąlygas, kurios sukuria socialiai priešišką elgesį.

Šiandieninėje visuomenėje sąlygos priešiškam elgesiui kyla iš pačios piniginės sistemos (Monetary System). Kaip jau žinoma, piniginė sistema skatina korupciją, nepriteklių ir nepakankamumą. Taip vadinamasis „padorumas“ negali egzistuoti pasaulyje, kur dėl visko yra varžomasi, pasaulyje, kuriame yra turtinė nelygybė, skurdas bei pastovus nepriteklius. Despotiškas elgesys, kurį mes kasdien matome pasaulyje, nėra kažkokių „įsišaknijusių genetinių jėgų“ padarinys. Iš esmės tai yra ilgų metų, nugyventų nepritekliuje ir pastovioje konkurencijoje, rezultatas.

Hierarchija, godumas, konkurencija ir dominavimas yra socialiniai reiškiniai. Jei pažvelgsim į gyvūnų pasaulį, dažniausiai pamatysim ten socialinę hierarchiją su žiauriu dominavimu. Daugelis sako, kad gyvūnus taip elgtis verčia instinktai, ir kad žmonėms būdinga ta pati instinktyvi prigimtis. Nors iš stebėtojo pozicijos tai ir atrodo logiška, neatsižvelgiama į nepriteklių, kuris egzistuoja gyvūnų pasaulyje. Jeigu nėra pakankamai resursų patenkinti poreikius, iškils agresyviausias gyvūnas, taip suformuodamas hierarchiją.

Neurologijos mokslų profesorius iš Stenfordo Universiteto, Robertas Sapolskis (Robert Sabolsky), rytų Afrikoje 30 metų tyrė babuinų grupę. Šioje grupėje buvo tokia pati hierarchija, konkurencija ir dominavimas, kokius mes matome ir šiuolaikinėje žmonių visuomenėje.

Praėjus dešimt metų nuo tyrimo pradžios atsitiko kai kas įdomaus. Atsitiktinai grupę paveikė liga, dėl kurios žuvo visi dominuojantys alfa patinai. Liko tik antraeiliai patinėliai ir patelės. Šis įvykis dramatiškai paveikė grupės socialinį gyvenimą. Nei vienas iš likusių babūnų neužpildė šios naujai atsidariusios dominavimo pozicijos. Hierarchija faktiškai dingo, o agresyvus elgesys smarkiai sumažėjo. Šiandien, praėjus 20 metų po šio įvykio padėtis grupėje vis dar tokia pat. Netgi kai nauji, paaugę patinai prisijungdavo prie grupės, užtekdavo apie 6 mėnesių, kad naujoko babūno elgesys pasikeistų iš tipiškai konkurencingo modelio į naująjį, grupės subalansuotą, neagresyvų elgesį.

Epidemiologas profesorius Seras Maiklas Marmotas (Sir Micheal Marmot) komentuodamas šį babuinų tyrimą teigė: “Aš manau, jog tirdami šuos primatus mes atskleidėme faktą, kad sąlygos kuriose žmonės gyvena yra be galo svarbios jų sveikatai. Aš manau, jog mes bandome sukurti geresnę visuomėnę. reikia sukurti visuomėnę, kurioje būtų sąlygos leidžiančios žmonėms klestėti, visa tai juda link geresnės visuomenės, kuri skatina žmonių rūšies klestėjimą.”

Daktaras Sapolskis antrina teigdamas:

“ Tirdami babuinus mes supratome, kad jeigu jie, vienos kartos bėgyje, pakeitė tai, kas buvo laikyta teorine, nekintančia,socialine sistema, “šventa tiesa” . tai mes neturime jokio pasiteisinimo teigti, kad yra tam tikros neišvengiamybės ir žmonių socialinėje sistemoje.”

Resursais grįstos ekonomikos tikslas yra lygybė, laisvė ir gausa. Jeigu šie aplikos faktoriai gali būti sukurti žmonijai, mūsų degeneratyvi, korumpuota ir savanaudiška socialinė sistema evoliucionuos

Teisinė sistema:

Daugelis žmonių mano, kad įstatymai reikalingi tam, kad padėtų mums eliminuoti problemas kylančias visuomenėje. Bet ar įstatymų mums ištiesų reikia? Męs jų turime daug, tūkstančius, ir visi jie- pastoviai laužomi.

Pavyzdžiui, yra tūkstančiaiįstatymų draudžiančių vogti. Bet jeigu į situaciją žiūrėsim analitiškai, tai pastebėsim, jog keliolika žmonių kontroliuoja daugumą pasaulio resursų. Daugelis žmonių neturi pakankamai pinigų, kad nusipirktų pačių reikalingiausiųprekių. Ir kaip įmanoma tikėtis, jog nepašalinus šių sąlygų, įstatymai draudžiantys vogti bus veiksmingi? Visa tai tampa dar sudėtingiau, kai reklamos industrija tave įtikina, jog tu trokšti vis daugiau ir daugiau daiktų. Tipinis “western culture” pilietis, jam net nežinant, per dieną būna “užpuolamas” apytiksliai 2500 reklamų.

Jokios taikos sutartys neapsaugos mūsų nuo karo, jeigu mes nenagrinėsime tų priežaščių, kurios gali tą karą sukelti. Visi tarptautiniai įstatymai ir susitarimai yra laikini. Jie tik užšaldo esamą situaciją. Imperialistinės šalys ginklu liedamos kraują, prisigrobusios resursų ir teritorijų, po to ima ir sudaro taikos sutartis bei paktus. Tai tarsi gydomasis pleistriukas ant milžiniškos žiojėjančios žaizdos. Tai tik laikinai atidės karą.

Gal reikia kitokiųžmonių valdžioje? Etiškų ir kilnių, tokių kuriems rūpės kiti žmonės. Gal jie pašalins korupciją ir dirbs visuomenės labui, bei gerovei. Bet, kad ir kokius moralius ir etiškus valdžios organus beišrinktumėme, trūkstant resursų, vistiek matysime melavimą, sukčiavimą, vagystes ir korupciją. Ne įstatymų ir etiškų žmonių mums reikia, o protingo žemės išteklių paskirstymo kiekvieno asmens gerovei.

Jeigu į situaciją žiūrėsim iš mokslinės pusės, tai žemėje yra daugiau nei pakankamai maisto ir materealinių gėrybių, kad pasirūpinti visų žmonių poreikiais (su sąlyga, kad tos gėrybės būtų tvarkomos protingai). Yra pakankamai, kad kiekvieno žmogaus pragyvenimo lygis būtų aukštas. Protingai ir pažangiai naudodami technologijas, resursus ir techninį personalą, męs tą galime pasiekti.

Grįžtant prie įstatymų, nepaslaptis, jog didžioji dauguma įstatymų yra palankūs korporacijoms, kurios savo ruožtu ir taip užsiiminėja lobizmu, papirkinėjimais bei valdžios organų spaudimu, kad šie leistų jiems dar palankesnius įstatymus. Užburtas ratas.

Taigi, kas yra įstatymai? Tai yra žmonių kontroliavimo būdas. Bet tas būdas yra labai brangus, ir mažai efektyvus. Įstatymų leidžiamoji, vygdomoji, teisminė valdžios stovi greta kitų žmogaus elgesį kontroliuojančių metodų, tokių kaip patriotizmas, religija, propaganda, nacionalizmas. Visi žmogaus sukurti įstatymai yra sukurti tam, kad išsaugotų nustatytą tvarką, status quo. Įstatymai niekad nesigilino į problemos šaknis, jie yra pastoviai laužomi- netgi pačių įstatymų sergėtojų ir kūrėjų. Faktas- kaiįstatymai neatitinka naturalios fizinės aplinkos- jie bus pažeidinėjami. Kai aplink tiek daug skurdo ir nesaugumo, net pačiose turtingiausiose tautose, nesvarbu kiek jos įstatymų beleistų, problemos išliks.

Realybė yra ta, kad pati visuomenės struktūra yra nusikalstama.

Įstatymai yra tarsi “lopai” (patches), jie nesigilina į žmogaus elgesio priežastis. Jeigu asmuo yra suimamas už vagystę, labai mažai domimasi, kodėl tas asmuo apskritai rinkosi vagystės kelią. Vietoj to, kad atidžiau pastudijuoti pačias nusikaltimo ištakas, visuomenė renkasi lengvesnį kelią siųsdama “nusikaltėlį” į kalėjimą.

2007 metais, viso pasaulio kalėjimuose buvo daugiau nei 9 milijonai žmonių. Pagal gyventojų skaičių esančių kalėjime Jungtinės Valstijos yra viena iš lyderiaujančių šalių pasaulyje. Tai papraščiausiai liūdna.

Nėra tokio dalyko kaip “nusikaltėlis”. Kaip jau minėta, korupcija yra piniginės sitemos pamatas. Minėtasis Marva Flows tyrimas pademonstravo, kad socialiai priešiškas elgesys yra tiesiogiai sietinas su socio-ekonominėmis aplinkybėmis. Didžioji dauguma žmonių kalėjimuose yra iš skurdžios socialinės ir ekonominės aplinkos. Vietoj to, kad koncentruotis į neveikiančią bausmių sistemą, ar įkalinimus, mums reikia kreipti dėmesį į nepilnavertišką visuomėnę, į skurdą, prastą mitybą, benamystę, ydingumą, socialinį iškrypimą, netinkamą švietimą, finansinį stresą, aplaidų vaikų auginimą ir pn., nes tai ištiesų veda prie socialiai priešiško elgesio.

Jeigu mes ištiesų norime pakeisti žmonių elgesį, mes privalome pakeisti socialines sąlygas. Reikia „išprojektuoti“ trūkumus. Eliminuoti tokius poreikius kaip įstatymai ir proklamacijos. Mums nereikia ženklo su užrašu „Greičio limitas 55 mylios/h“. Sistemą reikia projektuoti tokią, kad sauga joje jau butų techniškai instaliuota, kad žmogiškosios klaidos nebūtų įmanomos. Jeigu nori, kad žmogus nevogtų, tai, ko jam reikia, padarai laisvai prieinama,be jokio keliaklupščiavimo ar konkurencijos.

Šiandien, technologinio progreso dėka, mes turime galimybę sukurti tokią socialinę sistemą, kuri visiems žmonėms duotų priėjimą prie būtiniausių gyvenimo gėrybių, neklijuodama prie jų etiketės su kaina, be paskolų ar kitokių vergovės formų. Tai turės milžiniškos įtakos tam, kaip žmonės vieni su kitais elgiasi, ir kaip sąveikauja visuomenė. Kadangi dauguma nusikaltimų yra kildinama iš monetarizmo, viso to rezultatas būtų stulbinantis nusikalstamumo mažėjimas. Tai nereiškia, kad per vieną naktį išnyks visos socialiai priešiško elgesio formos. Tokios problemos kaip pavydas, kuris savo ruožtu tėra pasitikėjimo savimi trūkumas, ir toliau kels problemas. Tie žmonės kurie vygdys socialiai priešiškus aktus ateityje bus humaniškai ir veiksmingai gydomi. Jeigu atsirastų serijinis žudikas, su juo ar ja nebūtų elgiamasi kaip su nusikaltėliu, greičiau kaip su sergančiu pacientu. Visuomenė supras, kad žmonės yra savo aplinkos produktas, ir vietoj to, kad nuteisti asmenį kalėti šaltoje vienutėje, socialiniai mokslininkai bandys ištirti, kokios kultūrinės priežastys sugeneravo serijinio žudiko elgesį ir laikys tas sąlygas taisytinomis.

Reziumė:

Žmogaus elgesys yra aplinkos produktas. Genetiniai komponentai, kurie pasireiškia fiziologinėmis savybėmis, tarnauja tik kaip polinkis į tam tikrą reakciją. Todėl, turint omenyje, kad mūsų elgseną įtakoja aplinka, jei mes susidurtume su socialiai priešišku ir užgauliu elgesiu, mes žvelgtumėm į tą aplinką, su tikslu išsiaiškinti, kodėl toks elgesys visų pirma buvo iššauktas. Teisėtvarkos sistema šiandien yra ne kas kita kaip masinis socialinis iškrypimas, kuris neatsižvelgia nei į aplinką, nei į jos įtaką tariamiems „nusikaltėliams“. Resursais grįstoje ekonomikoje, kur skurdas ir nepriteklius yra sąmoningai mažinamas moderniais, technologiniais metodais, visuomenės elgesys dramatiškai pasikeis į gerąją pusę.

Versta iš:

The Zeitgeist Movement – Observations and responses Activist Orientation Guide

http://www.thezeitgeistmovement.com/The%20Zeitgeist%20Movement.pdf

Desiging The Future by Jacque Fresco

http://www.thevenusproject.com/images/stories/a-designingthefuturee-book.pdf

Vertė Jogaila Vaitekaitis.

Leave a Comment