Istorikai bando issiaiskinti, kaip is tikruju gyventa viduramziu miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didziausi Viduramziu miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryzius, pabaigoje XIII a.ir pradzioje XIV a., turintys daugiau 50 tukstanciu gyventoju, skaitesi didmiesciais. Mazesniuose miestuose gyveno apie 2 tukstancius gyventoju. Gyventojai miestuose buvo ivairus: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo zmones skirtingu visuomeniniu padeciu. Svarbu tai, kad miestai viduramziais atsirado prie garsiu vienuolynu ar piliu, kur zmones tikejosi rasti prieglobsti nuo karo antpuoliu. Daznai miestai isaugdavo is prekybos centro – prie uosto, upiu santakoje ar judrioje kryzkeleje. Skurdas ir ziaurus nusikaltimai budavo iprasti kasdieninio gyvenimo reiskiniai. XIV a. Vakaru Viduramziu civilizacija zenge ne i prieki, o atgal. Simtametis karas tarp Anglijos ir Prancuzijos, maro epidemija, pavadinta Juodaja Mirtimi, nusinese trecdali gyventoju gyvybiu. Po truputi viduramziu miestai eme keistis. Atvezamos knygos plete zinias, isaugo medicinos lygis, atsirade lordai ir valstieciu sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos zenklai. Renesanso ir Reformacijos laikais ivyko svarbiu meno, politikos ir religijos pokyciu, kurie nuzymejo naujuju amziu ir istorijos raida.Siame darbe pagrindinis tikslas yra issiaiskinti kiek svarbus buvo viduramziu miestas krasto ekonomikai ir kulturai, kokia buvo viduriniuju amziu socialine struktura, kokie buvo pagrindiniai miesto gyventoju uzsiemimai ir kokia buvo ju vertybiu sistema. Pagrindines knygos, kuriomis remiausi siame darbe yra Johan W.Baldwin ”Viduramziu kultura”. Joje gana aiskiai nusakyta XI-XII a. Vidurio Europos gyvenimas. Tai pat remtasi Aaron Gurevic knygomis ”Viduramziu kulturos kategorijos” ir kitomis knygomis, kuriose geriausiai atskleistas poziuris i viduramziu miestus bei ju vaidmeni siame istoriniame laikotarpyje.
VIDURAMZIU MIESTAI – CIVILIZACIJOS CENTRAI
Vienas isskirtiniu bruozu viduramziais – krikscioniskosios kulturos miesto susiformavimas ir pletimasis. Apie viduramziu miestus galime kalbeti tik nuo IX a. pab., t.y.brandziajame laikotarpyje.Po V-VIII a. kulturinio ir ekonominio sastingio zmogaus gyvenime, IX a. kyla miestu statybos banga. Siame reiskiniui atsirasti didziausia itaka turejo gerejanti ekonomine situacija (ekstensyvios kultyvacija idiegimas, zemes ukio technikos tobulejimas, pinigu idiegimas, prekybos atgimimas) ir, to pasekoje, padidejes gyventoju skaicius, tai pat socialinis, religinis procesas.Vis tik intensyviosios statybos vyko XI-XIV a. (nuo 1240 m. iki 1300 m. ikurta apie 300 nauju miestu).
Miestu kurimosi etapas vyko labai ivairiai:vieni atgaivino senuosius romenu miestus, kiti kuresi visiskai naujuose vietose.Didzioji dalis naujai lokalizuotu miestu isaugo is prekyvieciu prie didziuju vandens ir sausumos keliu,kiti isaugo is greta piliavieciu buvusiu papiliu. Pradzioje daugelis viduramziu miestu tiesiogiai priklause vietiniams valdovams,taciau susiformavus vietinems bendruomenems,vystantis amatams ir prekybai buvo susirupinta palankesnems verslo ir gyvenimo salygomis-sieke issivaduoti is feodalines politines sistemos ir isteigti savivalda. Miestu teisiu peremimo procesas tesesi iki XIV a. ir dauguma ju tapo laisvais.Viduramziski mietai,igave savivaldos teises, pvz. Magdeburgo, Liubeko ir kt., nebe priklausydavo jokiam feodalui kaip buvo pradzioje, o tapdavo tiesiogiai pavaldziais paciam karaliui. Tai leme, kad didele dalis zmoniu traukesi is savo kaimu, seimininku zemiu ir kelesi gyventi i miestus, nes norejo issilaisvinti nuo feodalo ”globos” ar neisgaledavo pragyventi is zemes dirbimo.Vis daugiau gyventoju plauke i miestus ir emesi ranku darbo gamyboje ar prekyboje.Tuo paciu keitesi ir pacio miesto vaidmuo viduriniuju amziu kulturoje. Nors Viduramziais miestu gyventojai niekada ”neprasoko 10% visu gyventoju ”,taciau tai buvo greiciausiai besiplecianti visuomenes dalis. Nors miestai vis dar glaudziai buvo susijes su kaimu, taciau svarbiausios institucijos: amatai, prekyba, administracija, galiausiai ir religiniai centrai kuresi miestuose. Miestas tapo krasto ekonominio, kulturinio ir religinio gyvenimo centru.Viduramziais ypac buvo svarbus tapo suskirstymas i luomus.Kaip teigia J.Huizingas, ”suskirstymo i luomus savoka tiesiog persmelkusi visas teologines ir politines paziuras ”.O tai reiskia,kad priklausymas luomui nuleme poziuri i zmogu ir jo vieta gyvenime. Nepriklausomybe luomui viduramziais, buvo paremta mintimi, jog tai Dievo ivesta tvarka-” ordo”, ir kiekvienas privalo pasilikti prie jam skirtos grupuotes ir atlikti jam skirta funkcija,pvz.dvasininkas melstis,valstietis ir biurgeris atlikti ranku darba. Miestu atsiradimas ir augimas keite viduramziu visuomenes struktura. Esant tokiam sparciam miestu pletimuisi,susiformavo gausus ir itakingas,o daznai ir turtingas, miestieciu luomas.Amatininkai ir pirkliai sudare viduramziu miesto gyventoju pagrinda. Tuo, kad i ju miestus atsikeltu kuo daugiau ivairiu amatininku ir prekiu buvo suinteresuoti ir krasto vadovai, siekia padidinti ir surenkamu mokesciu dydi ir pakelti salies ekonomini lygi. Ir nors biurgeriai, kaip jau mineta,buvo turtingas ir itakingas visuomenes sluoksnis:state katedras ir rotuses, steige universitetus bei buvo pagrindine ekonomikos vystymosi grandis ” aktyvios pirkliu ir amatininku veiklos deka miestai suklestejo ir tapo civilizacijos zidiniais, kurie pakeite visa Vakaru Europos veida”. Miestieciu deka supratimas, kad reikia mokytis placiai isplito krikscioniskoje civilizacijoje,eme steigtis visuomenes mokyklos. Taciau poziuris i miestieciu luoma, neatitiko ju uzimamos padeties. Miestieciai buvo laikomi prasciokais, uzdirbanciais pinigus savo ranku darbu, t.y. tokiais paciais kaip ir valstieciai. Negarbingas buvo ir miestiecio prekybininko, ypac palukininko, statusas buvo del vyravusio poziurio kas yra darbingas darbas ir svarus pinigai. Prekybininku veikla daznai suskirstydavo ne tik su baznycios mokymu, nepalankiu poziuriu pinigu kaupima, bet ir su paciu miestelenu interesais. Mat buvo manoma, kad prekeiviai, o labiausiai palukininkai, lobsta nedirbdami, naudodamiesi kitu zmoniu darbo vaisiais ir materialiniais nepritekliais. Taciau ne tik baznycia ir varguoliai, neigiamai ziurejo i prekybininkus, bet ir kilmingieji, patys daznai skolindavesi, niekino ”prasciokus prekeivius ”, kurie buvo taupus, tvarkingi, racionalus. Kai tuo tarpu kilmingumo supratimas viduramziais buvo neatsiejamas nuo taupumo, besaikio islaidavimo ir saves demonstravimo. Galiausiai atsiranda nuostata, kad ir pirklio, ne tik zemdirbio darbas teikia malonuma Dievui ir Dievas padeda, tiems kurie ”gerai tvarkosi ”.Taciau menkinantis poziuris i miestieciu luoma isliko net iki pat. Prancuzijos Revoliucijos, o faktas, kad daznai galingi patricijai papildydavo nuskurdusios diduomenes gretas, likdavo ” nepastebetas”. Viduramziu miestu itakingiausi miestelenai arba biurgeriai tapdavo nuo zemvaldzio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teise verstis prekyba, rinkti mera, miesto taryba, leisti savo istatymus ir vykdyti teisinguma. Siauromis, akmenimis gristomis gatvemis kauksedavo arkliai ir bildedavo vezimai. Saukliai skelbdavo naujienas apie muges, parduodamus namus ir busimas vestuves. Be perstojo skambejo varpai, skelbdami miesto vartu atidaryma, turgaus pradzia, baznyciu misias, miesto tarybos susirinkimus. Siuksles ir ismatas zmones pildavo i gatve ar upe. Zmones, neisgalintys nusipirkti sviezio vandens, semdavo ji is viesu fontanu, is suliniu, iskastu vidiniuose namu kiemuose ar net is upiu. Nakti tamsios neapsviestos gatves virsdavo vagiu sleptuvemis. Zmones buvo labai religingi, jie krikstydavo vaikus, o mirusiuosius laidodavo sventoriuose. Zmones labai bijojo uzrustinti Dieva siame gyvenime, o dar labiau-po mirties patekti i pragara. Didikai ir turtingieji pirkliai testamentais palikdavo pinigu kunigams, kad sie po mirties atlaikytu uz juos misias. Savo jauniausia sunu ar dukra daznai atiduodavo i vienuolyna. Vienuoliu gyvenimas susidejo is maldu, darbo ir mokslo: sesis kartus per diena jie klausydavo misiu, o likusi laika dirbo laukuose ir skaite Biblija, dalino ismalda, slaugydavo ligonius ir sakydavo pamokslus. Baznycia atlikdavo daug svarbiu funkciju. Abatai ir vyskupai budavo valdovu patarejais, valdzios atstovams ir bajorams rasydavo laiskus ir tvarkydavo dokumentus. Iki pat spaudos isradimo vienuoliai ranka perrasinedavo knygas. Vienuoliai, kurie priziuredavo apylinkeje invalidus, vadinami infirmarais, elemozinarai dalindavo vargsams ismalda, o keliautojus globodavo hospitaliarai. Atlygindami uz sias paslaugas, karaliai ir didikai Baznyciai aukodavo zemiu ir pinigu. Be to, Baznycia gaudavo desimtine valstieciu derliaus ir desimtaja dali pirkliu pelno. Del to Baznycia buvo turtinga ir itakinga. Vyskupai jodavo i kara kaip kunigaiksciai, vesdami didele kariuomene is savo dvaru zmoniu. Kas budavo itariamas nesutinkas su Baznycios mokymu, ta apsaukdavo eretiku ir sudegindavo ant lauzo. 1302 m. popiezius Bonifacas VIII isleido bule “Unam sanctum”, kur teige popieziaus valdzios virsenybe ne tik baznyciai, bet ir visiems karaliams bei valdovams. Ta bule skelbe, kad jei nori buti isganytas, turi nuolankiai paklusti popieziaus valiai: kas nepaklus, nepateks i dangu. Paprastai Baznycios ar Katedros budavo statomos miesto centre. Jos dydis, puosnumas ir vitrazai rode Baznycios turtus ir galia. Viduramziu miestai is murydavo labai aukstas sienas, naudodamiesi paprasciausiais irankiais, mediniais pastoliais ir skrysciais. Baznycia viena pirmuju pradejo naudoti laikrodzius, kadangi , dvasininkai turejo zinoti, kada pradeti pamaldas. Baznyciu ir katedru vidus budavo labai puosnus. Kadangi viduramziais dauguma zmoniu nemokejo skaityti, kunigai ieskojo kitokiu poveikio priemoniu. Baznycios buvo puosiamos vitrazais, paveikslais ir medzio raiziniais, vaizduojanciais Biblijos istorijas ir sventuju gyvenimo scenas. Viduramziu zmones tikejo stebuklais. Sis tikejimas juos palaikydavo sergancius, karo ir bado metu. Piligrimai keliaudavo i sventas vietas, buvo lankomi sventuju kapai, renkamos relikvijos-sventi daiktai, tokie, kaip kokio nors sventojo kaulo dalele. Buvo tikima ju stebuklinga galia padeti ar pagydyti . 1346 m. Prancuzijoje Sent Omero baznycia pasiskelbe turinti Sv. Mergeles Marijos plauku sruoga, Jezaus lopsio nuolauza ir atplaisele akmens, ant kurio buvo iskalta Desimt Dievo isakymu. Daugybes sventuju dienos buvo svenciamos, kaip religines sventes. Svenciu dienomis vargsai zmones ilsedavosi nuo darbo, is cia kilo zodis “sventadienis”. Per sventes vykdavo dideli turgus, ir keliaujantys pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinedavosi tarp miestieciu, nesiodami naujienas is kitu miestu. Pasilinksminimams budavo rengiamos imtynes, sokiai, futbolas, saudymo is lanko varzybos, gaidziu pestynes ir meskos pjudymas. Baznycia tokias pramogas smerke. Baznycia moke, kad svarbiausia moters pareiga yra gimdyti vaikus. Tai buvo labai pavojinga, nes visiskai apsirengusioms ir tiesiai sedincioms ant gimdymo kedes moterims padedavo tik patyrusios pribuvejos, kuriu metodai ir higienos stoka daznai lemdavo ir motinu ir vaiku mirti. Nesveiki vaikai tuojau pat budavo krikstijami, kad isvengtu pragaro. Netrukus po gimdymo motina eidavo i baznycia, kad “atsventintu”, nes manyta, kad gimdymas ja sutersia. Manoma, kad viduramziais tevai savo vaiku per daug nemylejo. Vis delto jie dainuodavo lopsines ir supdavo lopsi, o mirus vaikui, jo sededavo-juk viduramziais du is desimties vaiku nesulaukdavo savo pirmojo gimtadienio. Baznycia lydi zmogu per visa jo gyvenima. Tik prie baznyciu ir vienuolynu steigesi mokyklos. Buvo mokoma retorika, lotynu kalba, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija, muzika. Dalis tu mokyklu veliau perauga i universitetus. Labai rimtas kulturos zidinys buvo vienuolynai, cia buvo didziausios bibliotekos. Architektura ir skulptura pagrinde vystesi per baznycia, per ja plito amatininku luomas. Ekonomika buvo lokalizuota, neisvystyta, zemo techninio lygio. Viduramziu ekonomikos tikslas-minimalus, siekiama patenkinti tik pacius butiniausius poreikius, kurie priklause nuo sluoksnio. Darbas buvo ne turtejimo saltiniu, o turejo aprupinti pragyvenima, kai kam teikti labdara, sutramdyti kuno geiduli, turejo buti atsvara puikybei. O puikybe buvo laikoma pelno vaikymasis. Tradiciniame Vakaru viduramziu mieste daugiau kaip puse suaugusiu gyventoju sudare amatininkai. To paties amato zmones paprastai gyvendavo netoliese. Tokios amatininku ir pirkliu grupes daznai susiburdavo i bendrijas, vadinamas cechais ir gildijomis. Kiekvienas cechas turejo savo izda. Uz tuos pinigus galejo nusipirkti ar issinuomoti nama. Taip buvo irengiami sandeliai, dirbtuves ypac sunkiems darbams. Cechu susirinkimai vykdavo rytais ir iki pietu. Juos pravesdavo vyresnieji. Pradzioje patikrindavo tvarka patalpoje, tai yra, kad visi sedetu pagal paskirti ir pagal buvimo laika tame ceche. Paskui liepdavo dviems naujausiems nariams apeiti visus ir patikrinti ar neturi kuris nors ilgo peilio ar durklo. Tik po to vyresnysis pradedavo susirinkimo rituala. Cechas budavo ir religine ir savitarpio pagalbos grupe. Kiekvieno cecho amatininkai turejo baznycioje savo nuosava altoriu, is izdo lesu buvo skiriamos pasalpos susirgusiems meistrams. Jei numirdavo kuris nors cecho narys, jis budavo palaidojamas, o paskui surengiamas iskilmingas paminejimas. Cechas taip pat buvo ir politine, ir karine organizacija. Kai kuriuose miestuose, kur amatininkams pasisekdavo uzkariauti teise dalyvauti miesto valdyme, rinkimai i miesto taryba vykdavo cechuose, ir kiekvienas is ju pateikdavo savo kandidata, kaip taisykle, is paciu turtingiausiu tarpo. Pagrindines cechu uzduotys buvo susije su ukiniu amatininku gyvenimu. Cechas pirmoje eileje turejo sudaryti salygas miesto amatininkams verstis vienu ar kitu amatu, apsaugoti juos nuo konkurentu, nepriklausanciu cechui. Kas norejo verstis vilnos audimu, turejo buti biurgeriu, tai yra pilnateisiu ir pastoviu miesto gyventoju ir butinai priklausyti cechui. O tai buvo tikrai nelengva. Naujokas turejo tureti rekomendacijas senu gerbiamu cecho nariu ir miesto meistru, kad patvirtintu jo auksta kilme ir profesijos paveldimuma. Amatininkai turejo grieztai laikytis visu cecho reikalavimu. Jie turejo tureti nedideles, leidziamo dydzio dirbtuves, gaminti nustatyta kieki gaminiu, gaminti kokybiskai ir laikytis pardavimo salygu. Amatininkams leido tureti tik viena dirbtuve, ne daugiau, kaip du pameistrius ir viena ar du mokinius. Dirbti nakti ir prie zvakiu sviesos buvo draudziama ne vien del to, kad galejo nukenteti kokybe, bet ir del to, kad nebutu pagaminta daugiau negu priklauso. Todel buvo sekama kiek zaliavu savo darbui pirkdavo meistras. Kai kuriuose cechuose vyresnieji patys pirkdavo zaliavas, o paskui lygiom dalim dalindavo meistrams, kurie is anksto jiems uzmokedavo. Visi amatininku gaminiai budavo parduodami. Daugelyje miestu du ar tris kartus per savaite vykdavo turgus. Is aplinkiniu zemdirbiu miestieciai pirkdavo grudus, gyvulius, malkas, kiausinius ir piena. Patys amatininkai pasistatydavo prekystalius ir pardavinedavo duona, alu, zvakes, molinius indus, batus, peilius,drabuzius. Tik turtingieji turejo krosnis, maziau pasiturintys gyventojai savo tesla nesdavo kepejui, kuris kepdavo jiems. Gildijos nustatydavo grieztas taisykles, kur, kada, kaip ilgai zmones gali prekiauti: pavyzdziui, didziausias nusizengimas, jei pradesi prekyba pries nuskambant turgaus pradzia skelbianciam varpui. Kiekvienas miestas saukdavo asizus, pareigunu susirinkimus, kuriu metu nustatydavo ivairiu prekiu, ypac duonos ir alaus svorius, matus ir kainas. Daugelyje miestu budavo turgaus teismai, praminti “dulketu koju” teismais pagal ten teisejavusiu pirkliu versla. Bausmes dazniausiai atitikdavo nusizengimus. Pavyzdziui, vandens vagys turedavo pereiti miesto gatvemis su kiaurais kubilaiciais ant galvu, pirklys, prekiaves surugusiu vynu, gaudavo viesai ji isgerti, o kas likdavo ispildavo jam ant galvos. Viduramziais daugiausia buvo prekiaujama audiniais: puiki preke buvo dailaus audimo flamandu gelumbe, Italijos silkas, aksomas ir brokatas,isaustas aukso ir sidabro siulais. Pirkliai eme prekiauti Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose. Jie sueidavo i partneryste, pasirasydami komenda-sutarti, kur vienas isipareigoja rupintis pinigais, o kitas imasi pavojingu kelioniu i svetimus krastus. Paskui jie dalindavosi pelnu. Kad nereiketu veziotis dideliu pinigu sumu, pirkliai naudojosi vekseliais, tam tikrais tarptautiniais cekiais. Netrukus isisteige bankai, ypac Italijoje, ir italu bankininkai pasidare tokie pat nemegstami, kaip ir zydai palukininkai. Didzioji dalis tarptautines prekybos vykdavo per muges, rengiamas karta per metus ir kartais uztrukdavo net dvi savaites. Turtingos seimos siusdavo i muges savo dvaru ukvedzius, kad sie parupintu maisto ziemai ir nupirktu tame kraste negaunamu prekiu, tokiu kaip medus, vaskas, Hanzos gintaras ar plonas Rytu porcelianas. Augant miestams ir pleciantis prekybai, verslininkai eme rupintis, kad ju sunus igytu geresni issilavinima. Miestu tarybos, gildijos ir kai kurie pirkliai skirdavo papildomu lesu knygoms pirkti ir mokytojams samdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi stadtchulen (miesto mokyklomis, o Anglijoje grammar schools (klasikinemis mokyklomis). Jose mokesi tik berniukai. Daugumos mokiniu amzius buvo nuo septyneriu ir keturiolikos metu, nors vienas is ju skundesi, kad buves taip ziauriai musamas, jog turejes palikti mokykla-dvidesimtmetis. Visi mokiniai mokydavosi kartu viename kambaryje. Pamokos trukdavo visa diena, isskyrus pietu pertrauka. Namu darbu neuzduodavo, nes mokiniai neturejo savo knygu. Pamokas vaikams tiesiog ikaldavo –net musimu. Anglijoje vienas mokytojas ikrito i upe ir nuskendo pjaudamas rykstes mokiniams plakti. Nors siose mokyklose moketi uz moksla nereikejo, vis delto mokytis buvo brangu. Knygos, popierius ir rasalas daugeliui mokiniu buvo neiperkami. Vadoveliai buvo labai brangus, mokiniai juos tiesiog gadindavo-nuciupinedavo taukuotais pirstais, prirasinedavo ir siaip elgdavosi nerupestingai. Mokiniai tardavo zodzius kaip noredavo, nes viduramziais nebuvo zodynu. Issimoksline turtingu pirkliu sunus labai anksti imdavosi verslo arba tesdavo studijas universitetuose. Viduramziu universitetai is esmes buvo internacionalines istaigos, kaip ir pati jas globojanti Baznycia, jie skyresi vieni nuo kitu pirmiausia savo specialybe-medicina (Salerno, Montpellier), teise (Bologna,Orleans), teologija ir filosofija (Paryzius, Oksfordas). Savo kursa skaitydamas profesorius pats mokesi ir sistemino savo paziuras. Universitete mokesi vienoj kruvoj keli tukstanciai studentu. Salygos buvo ziaurios. Prancuzijos ir Skotijos universitetuose studentai turedavo iskesti iniciacijas (krikstynu) ceremonija, per kuria juos baugindavo ir viesai prausdavo. Kambariuose studentams neleisdavo susikurti zidinio, Padujos universitete langai buvo dangstomi drobe, o Prahos universitete iki 1463 m. nebuvo stikliniu langu. Studentai, kuriu amzius paprastai buvo nuo 12 iki 18 metu, gyvendavo ir mokydavosi grupelemis po dvylika zmoniu vienuose namuose nuomojamose mokytojui. Mokslo laipsnis igyjamas per seserius metus. Kolegijos buvo skirtos tik doktorantams. Brangios, ranka rasytos knygos buvo laikomos saugiai, prirakintos grandinemis. Nors dauguma studentu rengesi buti dvasininkais ir tarnauti Baznyciai, jie budavo tokie pat siurkstus ir nedrausmingi, kaip ir kiti. Oksforde studentai net plesikaudavo, Paryziuje i auditorijas naktimis atsivesdavo moteru. Universitetu taisykles draude studentams papjauti egzaminatoriu, uzdavusi per sunku klausima,-vien is to galima spresti apie studentu elgesi. Daznai tarp miesto ir universiteto vykdavo nepaskelbtas karas. 1355 m. miesto prastuomene isiverze i Oksfordo universiteta ir uzpuole, nuzude ir prilupo nemazai studentu. Universitetai nebuvo nauju ideju zidiniai. Kiekvienas destytojas, isdrises tarti nors zodi pries Baznycios mokyma, turedavo viesai ispazinti savo kalte ir pasizadeti “laikytis kataliku tikejimo”. Viduramziu universiteto mokslas gavo Skolastikos pavadinima (nuo zodzio school). Skolastika skatino vystymasi formalios logikos, supazindino su senoves graiku ir arabu darbais. Reikia dar pazymeti, kad Vakaru Europos viduramziu universitetuose placiai vystesi lotynu literatura. Universitete buvo profesoriu vienuoliu, mendikantu ir profesoriu ne vienuoliu, kurie megino is universiteto isstumti mendikantus. Universitetas norejo tapti visai nauja, nuo nieko nepriklausoma bendruomene, taciau tai nepavyko, teko susitaikyti. Juk pirmieji universitetu destytojai buvo baznytiniu ordinu nariai (Vilniaus universiteta ikure Jezuitai). Reikia pripazinti, kad issimoksline zmones ir yra civilizacijos pagrindas. Juk jau kuresi ankstyvojo feodalizmo valstybes, pradejo formuotis tautybes.ISVADOS
Miestai viduramziais tapo svarbiausiu kulturiniu ir ekonominiu Vakaru Europos centru. O naujai susiformaves itakingas socialinis sluoksnis-miestieciu luomas dare didziule itaka visai Europos kulturai. Renesanso epocha ir jos humanistinis mastymas, manau, yra ir viduramziu miestu kulturinio vystymosi isvada.Vakaru viduramziu miestai buvo sudetine feodalines visuomenes dalis. Miestu ukinis gyvenimas priklause nuo kasdieniniu gyvenimo poreikiu. Miestu architektura vyste principus, isdirbtus, statant kaimo gyvenamuosius namus ir piliu sutvirtinimus. Neveltui miestus vadino pilimis. Viduramziu miestai buvo centrais to, ka feodalu senjorai atstumdavo, tai yra ukines ir dalykines veiklos. Miestai taip pat buvo pinigu ukio vystytojai. Nors miestieciai gerai pazinojo vienas kita, ju santykiai buvo pagristi principu “perku ir parduodu”. Issilaisvinus is senjoru valdzios, miestai paskelbe panaikinantys feodaline nelaisve. Viduramziu miestai buvo progresyvaus judejimo susitelkimas. Juk miestuose prasidejo amatai, darbo pasidalijimas. Baznyciose vystesi architektura, daile, metalo juvelyriniai darbai. Prie baznyciu kuresi mokyklos, universitetai. Miestuose isrado ir panaudojo vietoj lanko su strele nauja ginkla-patranka. Miestai buvo naujoviu, reformu-svietimo, kulturos, kariuomenes, geografiniu atradimu ir isradimu centrai. Svarbus viduramziu miestu laimejimas buvo apsviestasis absoliutizmas-tai, kai valdo karalius ir filosofai. Tobulinant senuosius isradimus, viduramziu miestuose buvo nemazai pasiekta.
LITERATUROS SARASAS:
1. Baldwin J. W. Viduramziu kultura. Vilnius, 1996.2. Benevolo L. Europos miesto istorija. Vilnius, 1998.3. Gyrevic A. Individas Viduramziu Europoje. Vilnius, 1999.4. Gurevicius A. Viduramziu kulturos kategorijos. Vilnius, 1989.5. Clare.John D. Viduramziu miestai. Vilnius, 1995.