ĮŽANGA
Bažnyčios istorijos sąvoka. Istorija yra atpasakojimas kadaise buvusių įvykių. Religijos moksle skiriama šventoji istorija ir Bažnyčios istorija. Šventoji istorija apima su religija susijusius įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Bažnyčios įkūrimo. Bažnyčios istorija – svarbesniuosius įvykius, susijusius su Jėzaus Kristaus įkurtąją Bažnyčia. Tad ši istorija aprašo Bažnyčios kovas, kančias ir laimėjimus. Ji mums papasakoja apie darbus apaštalų ir misionierių, kurie mokė netikėlius, pagonis ir nusidėjėlius, apie šventuosius kankinius ir kunigus, įkvėptuosius kalbėtojus ir pamokslininkus, narsiuosius ir pamaldžiuosius riterius, kovojusius ir žuvusius dėl tikėjimo. Ji mini mokytis ir išmintingus vyrus, kurie plunksna gynė Bažnyčią nuo įvairių rašytojų užpuldinėjimų ir atrėmė klaidingus mokslus. Bažnyčios gyvenimo mokslinis pažinimas.
Šis mokslas turi būti kritiškas. Bažnyčios istorija, turėdama tokį svarbų tikslą, turi būti kritiška. Ji turi remtis teisingai, autentiškais šaltiniais ir vadovautis sveiku protu, taip pat būti nešališka, t.y. teikti teisingas ir nešališkas žinias.Bažnyčios istorijos svarba. Istorija yra visų mokslų motina, todėl ir Bažnyčios istorijos mokslas, labai svarbus, nes jis teikia žinių apie Bažnyčios dieviškumą, palaiko tikėjimą, jį saugo nuo klaidingų mokslų, skatina žmogų būti pamaldžiu, jam pateikiamas įvairių dorybių kilniausių pavyzdžių. Tad kiekvieno kataliko, mylinčio savo Motiną Bažnyčią, pareiga – pažinti jos istoriją.
Skirstymas laikotarpiais. Bažnyčios gyvenimas nebuvo ramus. Ji patyrė sukrėtimų, jai tyrėjo reikšmės įvairūs įvykiai.
SENIEJI AMŽIAI
Nuo Bažnyčios įkūrimo iki Bažnytinės Valstybės įsteigimo ( 33 – 756 ).Jie dar skirstomi į smulkesnes dalis:1) pirmoji dalis prasideda Bažnyčios įkūrimu ir baigiasi Milano ediktu ( 33 – 313 ). Tai kankinių laikai, kada Romos imperijoje Bažnyčia buvo žydų ir pagonių persekiojimą;2) antroji dalis prasideda Milano ediktu ir baigiasi Bažnytinės Valstybės įkūrimu ( 313 – 756 ). Tai dvasininkų kovą, Bažnyčios tėvų ir susirinkimų metai.
VIDURINIAI AMŽIAI
Nuo Bažnytinės Valstybės įkūrimo iki Reformacijos ( 756 – 1517 ).Jie skirstomi į 3 dalis:1) pirmoji dalis prasideda Bažnytinės Valstybės įkūrimu ir siekia popiežiaus Grigaliaus VII laikus ( 756 -1073). Per šį laikotarpį Bažnyčia pakliūva pasaulietinės įtakon;2) antroji dalis prasideda Grigaliaus VII ir baigiasi popiežiaus Bonifaco VIII laikais ( 1073 – 1294). Bažnyčia jau vėl laisva – išsivaduoja iš pasaulietinės valdžios įtakos. Popiežių autoritetas padidėja. 3) trečioji dalis prasideda popiežiaus Bonifaco VIII laikais ir baigiasi Reformacija ( 1294 – 1517 ). Šiuo metu dėl Avinjono nelaisvės ir Vakarų Bažnyčios schizmas popiežių autoritetas menkėja, ir Bažnyčioje įsigali pasaulietinė dvasia.
NAUJIEJI AMŽIAI
Nuo Reformacijos iki mūsų laikų ( 1517 – 1938 ).Jie skirstomi į 2 dalis:1)pirmoji dalis prasideda Reformacija ir baigiasi Prancūzų revoliucija ( 1517 – 1789 ). Tuo laiku nuo Katalikų Bažnyčios atskyla daugelis tautų. Tridento susirinkimas reformuoja Bažnyčios gyvenimą;2)antroji dalis apima laikotarpį nuo Prancūzų revoliucijos iki mūsų dienų. Bažnyčiai tenka išgyventi sunkius laikus, bet jos ir popiežių moralinė įtaka didėja visame pasaulyje.
VIDURINIAI AMŽIAI
ĮVADAS
Šis Bažnyčios istorijos laikotarpis yra vienas liūdniausiųjų, nes šiuo metu ji pateko pasaulietinės valdžios įtakon.Karolio Didžiojo pastangomis religinis žmonijos gyvenimas buvo labai išaukštintas. Bet tamsiausiais feodalizmo laikais dvasininkai, pamiršę savo kilnų pašaukimą, visą dėmesį nukreipė į politinius ir materialinius reikalus. Bažnyčios gyvenime išnyko drausmė ir susiklausymas, įsigalėjo blogi papročiai. Blogiausia, kad neatsirado įtakingo asmens, kuris būtų paskelbęs kovą laiko ligai ( dvasiai ). Bet ir šiais laikais atsirasdavo šviesesnių spindulėlių ir pavienių gerų darbininkų nestingo. Jų pasišventimu ir pastangomis nešama Evangelijos šviesa rytų ir šiaurės Europos tautoms. Tuo metu Arabijos pusiasaly iškilo Mahometas su savo nauju mokslu, kuri jis ginklu platino žmonėse. Be to, daug nekalto kraujo praliejo ikonoklastai, bausdami ir žudydami paveikslų ir statulų garbintojus. Dėl tų pačių priežasčių Bažnyčia per maža veiklumo parodė Rytų Bažnyčios gyvenime. Konstantinopolio patriarchų ambicija ir kitos priežastys privedė prie rytų schizmos. Tam tamsiausi Bažnyčios gyvenime laikai. Šiuo laikotarpiu savo reformomis ypač pagarsėjo Grigalius VII, juo siekė ir kiti popiežiai. Jie atitaisė visą feodalizmo Bažnyčiai padarytą žalą ir išravėjo jos dirvoje atsiradusias piktžoles. Šių reformų dėka pakilo religinis gyvenimas ir prasidėjo tikras atgimimas. Vyskupai bei vienuolynų viršininkai, patys būdami aukštos doros, skyrė tokius pat Bažnyčios pareigūnus, kuriems rūpėjo tinkamai atlikti savo pašaukimo pareigas. Tad nėra ko stebėtis, kad dabar religinis atgimimas jaučiamas visose visuomeninio gyvenimo srityse. Bažnyčiai globojant, atsiranda ir klesti įvairių amatų cechai, išauga vienuolynai ir Bažnytinės brolijos, o žiaurūs laukinių tautų papročiai švelnėja. Plėtojama architektūra ir kitos menų šakos. Gotikinis stilius atspindi tų laikų žmonijos dvasią, nes visos konstrukcijos „kyla“ aukštyn, tarytum žmogaus sielą, kelia prie Dievo, grožio, idealo. Apie tvirtą to laikotarpio žmonių religingumą liudija net kryžiaus karai. Savaime suprantama,kad ir tokio religinio gyvenimo pakilimo laikais galėjo atsirasti tam tikrų nukrypimų, klaidų. Su eretikų priekaištais sėkmingai kovoja tokie Bažnyčios ir vienuolynų pažibos, kaip šv. Pranciškonas Asyžietis, šv. Domininkas ir kiti. Šiuo laikotarpiu Bažnyčia išsivaduoja iš pasaulietinės valdžios ( Hohenštaufenų ) įtakos. Popiežių autoritetas didžiausias per visą Bažnyčios istoriją. Pastangos vėl suvienyti Rytų ir Vakarų Bažnyčią nepasisekė. Scholastika ir mistika dėl savo fermos menkumo ir turinio neaiškumo užleidžia vietą naujai mokslo srovei – humanizmui. Humanizmas supažindino Vakarų Europą su klasikine senovės literatūra ir menu, bet buvo tikras žmonių dorovės laidotojas. Bažnyčios gyvenime įsigali pasaulietinė dvasia. Dabar neatsiranda tokių didelių asmenybių ir šventųjų vyrų, kurie savo darbais ir pavyzdžiu būtų galėję išgydyti Bažnyčios ištižimą ir religinės dvasios sunykimą. Šiuo laikotarpiu popiežiaus autoritetas visiškai sumenkėjo. Silpnėjo jis pradėjo nuo XIII a. pradžios. Mat Bažnyčia, kovodama su Hohenštaufenais ( Vokietijos valdovais ), buvo priversta ieškoti Prancūzų karalių paramos. Šie popiežiams pagalbą suteikė, bet savo įtaką panaudojo politiniams tikslams. Dėl to atsirado Vakarų schizma su visomis liūdnomis pasekmėmis. Esant vienu metu keliems popiežiams, kurie vienas kitą žemino, Bažnyčios autoritetas visai nusmuko žmonių akyse. Visuotiniai vyskupų susirinkimai, gelbėdami Bažnyčią, vyksta vienas po kito, bet reikiamos tvarkos ir drausmės ji nesulaukia. Visos šios priežastys vedė į protestantizmą. Bet vis dėlto dar ir šią liūdesio valandą apvaizda atveda į Kristaus vienuogyną pagoniškas Pabaltijo tautas ir jas pašviečia Kristaus mokslo šviesa.
POPIEŽIAUS VALSTYBĖS ATSIRADIMAS
Bažnytinės valstybės įkūrimas
Konstantinui Didžiajam perkėlus savo sostą iš Romos į Konstantinopolį, imperatorių autoritetas ( svarba ) Romoje sumažėjo. Padidėjus imperiją į dvi dalis: Rytų su sostine Konstantinopoliu ir Vakarų – Mediolane, senovės ciesorių galybė vis tiek negrįžo. 476 m. Vakarų imperija žlugo. Nors Konstantinopolio ciesoriai įsigijo Ravenos egzarchatą ( jam priklausė Ravenos, Pentapolio ir Romos apylinkės, valdomos Konstantinopolio egzarcho – vietininko ), bet jų valdžia nesustiprėjo. Barbarų ginklams žvalgant, didžiausi romėnų geradariai buvo popiežiai, kurie net kelis kartus Romos miestą ir žmones išgelbėjo nuo barbarų žiaurumą, pvz., popiežius Leonas Didysis išprašė vestgonų vadą Alarichą, kad, užėmęs miestą, bent žmonių nežudytų. Tas pats Šv. Tėvas sulaiko hunų vadą Atilą ( „Dievo rykštę“ ) prie pat miesto sienų. Už didelius nuopelnus Romos gyventojai popiežius gerbė ir į juos kreipėsi su visais savo reikalais ( tiek dvasiniais, tiek pasaulietiniais ). Atsidėkodami popiežiams už jų rūpinimąsi žmonių reikalais, romiečiai mirdami dovanodavo jiems gana didelius žemės plotus. Tie palikimai buvo vadinami „ Šv. Petro dalimi “ ir buvo laikomi ne popiežiaus, bet visos Bažnyčios nuosavybe.Tuo tarpu Konstantinopolio ciesoriai savo elgesiu su popiežiais stumte stūmė romėnus nuo savęs. Jie palaikydavo eretikus, persekiodavo popiežius už tikėjimo gynimą.Nors popiežiai neturėjo karaliaus vardo, bet visokių nelaimių metu, o vėliau ir ramiais laikais, buvo tikrieji Romos valdytojai. Tad Bažnytinės Valstybės įsteigimas buvo tik formalumo atlikimas, iš tikrųjų ji jau buvo savaime įsteigusi.
Bažnytinės valstybės įkūrimas. Įsigalėję langobardai pradėjo šnairuoti į didelius popiežiaus turtus. Jų karalius (Aistupas), paėmęs Raveną ir ten perkėlęs savo sostą, rengėsi pulti pačią Romą. Popiežius Steponas II tada kreipėsi į Konstantinopolio ciesorių, prašymas pagalbos. Bet šis jos nedavė, nes tuo pat metu jam kilo grėsmė iš musulmonų. Popiežius kreipėsi į Frankų karalių Pipiną, prašydamas gelbėti Romą ir Bažnyčią. Pipinas Šv., Tėvo balsą išgirsta ir, atėjęs su savo kariuomene Italijon, nugali langobardus, o Ravenos egzarchatą atiduota „ šv. Petrui ir Romos Bažnyčiai “. Konstantinopolio ciesorius pareikalavo šias žemes jam grąžinti, bet Pipinas atsakė ; „ Frankai liejo kraują ne dėl Bizantijos reikalų, bet dėl šv. Petro“.Taip 756 m. formaliai įsteigiama Bažnytinė valstybė. Viešpataujant Karoliui Didžiajam ( Pipino sūnui ), langobardai su Pipinu padarytos sutarties nesilaikė. Karolis, susirinkęs kariuomenę ir atvykęs Italijon, sumušė langobardus ir jų visas žemes prijungė prie savo valstybės. Bažnyčiai jis grąžino savo tėvo Pipino dovanotą provinciją ir dar pridėjo Pentapolį. Taigi aštuntojo amžiaus pabaigoje Bažnytinės valstybės teritoriją sudarė Ravenos ir Pentapolio provincijos ir žmonių suaukotos žemės Romos apylinkėje.KAROLIS DIDYSIS IR ŠVENTOJI IMPERIJA
Karolis Didysis viduriniais amžiais buvo galingiausias ciesorius. Jis pagarsėjo ne tik kaip narsus karo vadas, bet ir kaip sumanus savo plačios ir garsios valstybės administratorius, ypatingą dėmesį kreipęs kultūros kėlimui. Jo įvesta visuomeninė santvarka buvo pavyzdys kitoms viduramžių valstybėms. Jis, patvirtindamas savo tėvo Pipino auką Bažnyčiai ir pats dovanodamas Pentapolį, kartu prisiekė būti Bažnyčios gynėju.Užkariaudamas langobardus bei Ispanijos dalį ir valdydamas visas germanų tautas, jis padarė Frankų valstybę galingą ir stiprią. Valstybę tvarkė daugiausia pagal krikščionybės įstatymus. Iš senųjų germanų įstatymų pašalino viską, kas nesutiko su Bažnyčios mokslu. Užkariautuose kraštuose statė bažnyčias, vienuolynus ir mokyklas. Rūpinosi ir pamaldų jaukumu.Tam įsteigė giedojimo mokyklą ir įvedė vargonų muziką. Ypač rūpinosi jaunimo švietimu. Jo įsakymu prie vienuolynų ir bažnyčių buvo kuriamos pradžios mokyklos. Savo rūmuose jis buvo įkūręs aukštesniąją mokyklą, kurią galėjo lankyti didikų, tiek eilinių jo valdinių vaikai.Į šiaurę nuo frankų gyveno pusbarbariai saksai ( tarp Reino ir Elbės upės ), kuriuos Karolis Didysis ginklu privertė pasikrikštyti, į rytus gyvenančius pagonius avarus taip pat nugalėjo. Tuo palengvino apaštalavimą slavų žemėse ( palengvindamas susiekimą su jais ), kuriems tik dabar buvo nešama Evangelijos šviesa. Karolis buvo didžios dvasios ir labai išmintingas vyras. Už savo sunkius ir kilnius darbus jis buvo pavadintas Didžiuoju.
Šventosios imperijos atgaivinimas
Svarbiausias įvykis Karolio gyvenime – tai jo vainikavimas Vakarų Romos imperatoriumi. Romoje kilo maištas (799 m.). Popiežius turėjo bėgti iš Romos pas Karolį Didįjį prašyti pagalbos, kurią šis suteikė – su savo kariuomene atvyko į Romą ir įvedė tvarką ( 800 m. ). Dabar popiežius Leonui III kilo mintis atgaivinti Romos ciesorystę. Ciesoriaus vainiką numatė Karoliui Didžiajam už didelius nuopelnus Bažnyčiai ir žmonijos gerovei. Per Kalėdas ( 800 ), kada senųjų ciesorių vainiką ir suteigė „ Šventosios Romos“ ciesoriaus vardą. Bet Karolis Didysis iš kuklumo vadina save tik „ Dešimties įsakymų sargu, arba Dievo vainikuotu karalium“.Taip atnaujinta žlugusi ( 476 m. ) Vakarų Romos imperija. Naujoji imperija vadinama šventąja, nes ji buvo krikščioniška ir skyrė nuo senosios – pagoniškos. Šis titulas ( vardas ) Karoliui Didžiajam visai tiko, nes Frankų valstybė buvo išplėsta, ir jis valdė tas pačias žemes, kaip ir senoji Romos imperija.
Imperatoriaus ir popiežiaus santykiai
Naujoji imperija skyrė nuo senosios tuo, kad ji turėjo būti universali krikščioniška monarchija, popiežiaus ir imperatoriaus valdoma. Imperatorius buvo visų krikščionių kunigaikščių galva. Jis turėjo tvarkyti karalių, kunigaikščių santykius, šalinti nesusipratimus, teisti nusikaltėlius ir t.t. Karolis Didysis į Bažnyčios reikalus nesikišo. Laikinuose dalykuose popiežius pripažindavo imperatoriaus viršenybę, o Bažnyčios reikaluose (dvasiniuose ) imperatorius klausydavo popiežiaus, kaip Kristaus vietininko žemėje. Popiežiaus ir imperatoriaus santykiai buvo glaudūs, nebuvo jokių nesusipratimų. Be to, popiežius turėjo teisę imperatoriaus vainikuoti, o šie būtų išrinktas tinkamas kandidatas. Dėl šios dvilypės valdžios viduriniais amžiais labai dažnai kildavo net didelių nesusipratimų, nes jųdviejų teisės ir pareigos nebuvo aiškiai atskirtos.
RYTŲ IR ŠIAURĖS EUROPOS KRIKŠTAS
Rytų Europa
Rytuose gyveno slavų tautos: bulgarai, moravai, čekai, lenkai, rusai ir kt. Į šiuos kraštus krikščionybė ėjo dviem keliais: iš rytų – Konstantinopolio ir vakarų – Vokietijos.1) Bulgarija. Bulgarus į krikščionybę patraukė kunigaikštis Borisas, apkrikštytas ( 864 m. ) Konstantinopoly. Bijodamas patekti į popiežių ( Mikalojų I ), prašydamas atsiųsti į Bulgariją Vakarų apeigų kunigų. Bet politiniais sumetimais ( dar Mykolui III valdant ) jis grįžo atgal į Konstantinopolio patriarchatą ( rytų ) ir išvarė iš savo krašto Vakarų apeigų kunigus.2) Moravija. Evangeliją VI a. pradėjo skelbti misionieriai. Moravai bijojo, kad, priimdami naują tikybą, nenutautėtų ir kad vokiečiai jų tautos nepavergtų. Kunigaikštis Rostislavas, sužinojęs, kad Konstantinopoly yra misionierių, mokančių slavų kalbą, kreipėsi į jo imperatorių Mykolą III, prašydamas tokių misionierių atsiųsti ir moravams. Konstantinopolio imperatorius paliepė ( 863 m. ) šv. Kirilui ir šv. Metodijui ( kilusiems iš Tesalonikų netoli Konstantinopolio ) pasirūpinti krikščionybės skleidimui ir Moravijoje. Juodu, prieš iškeliaudami pas slavus, sudarė abėcėlę, vadinamą „ kirilica“, išvertė į slavų kalbą Šv. Raštą, mišiolą ir kitas apeigų knygas. Taip juodu buvo ne tik slavų apaštalai, bet ir pirmieji jų literatūros kūrėjai. Tai sužinoję vokiečiai,bijodami nustoti savo įtakos Moravijai, įskundė popiežiui šv. Kirilą ir šv. Metodijų, kad jie laiką šv. Mišias ir kitas apeigas slavų kalba. Broliai vyksta į Romą teisintis. Tai ištyręs popiežius ( Mikalojus I ) juos paskiria vyskupais. Šv. Kirilas pasilieka Romoje ir, įstojęs į vienuolyną, miršta ( 869 m. ). Metodijus grįžta atgal ir toliau dirba pradėtą darbą. Vokiečių antrą kartą įskųstas, vyksta pas popiežiaus ( Joną VIII ) pasiaiškinti. Šis, jo veikloje neradęs nieko priešinga Bažnyčios įsakymams ir norėdamas jam atlyginti padarytą materialinę ir moralinę skriaudą, šv. Metodijų pakelia arkivyskupu ir padaro visas slavų tautos metropolitu. Popiežius dabar oficialiai leido jam laikyti pamaldas slavų kalba, bet ten, kur žmonės norėtų turėti jas lotynų kalba, jų norai turi vykdomi. Šv. Metodijus mirė 885 m.3) Čekija. Šv. Metodijus ir šį kraštą buvo aplankęs ( 871 m.) ir pakrikštijęs daug žmonių. Bet galutinai tas kraštas priėmė katalikų tikėjimą tik tada, kai Vokiečių karalius ( Otonas I ), nugalėjo Čekijos karalių Boleslovą, sudarė su juo sutartį, kuria buvo reikalaujama pasikrikštyti ir drauge visą čekų tautą pakrikštyti. Pirmoji vyskupija buvo įsteigta Prahoje, o antrasis jos vyskupas buvo šv. Vaitiekus (Adalbertas).4) Lenkija. Pirmieji misionieriai buvo šv. Benedikto vienuoliai. Lenkų karalius Mečislovas I vedė Čekijos kunigaikštytę Dombruvką, kuri sutiko už jo tekėti, jeigu jis pats su visa savo tauta pasikrikštytų. Mečislovas sutiko, ir visa Lenkija buvo pakrikštyta ( 966 m. ). Lenkų karaliai krikštą buvo priėmę ne iš įsitikinimo ir todėl katalikus rėmė paviršutiniškai. Tikrasis Lenkijos apaštalas buvo šv. Vaitiekus. Jam šis darbas čia labai sekėsi. Lenkijos kaimynai prūsai buvo pagonys. Norėdamas ir juos Kristaus šviesa apšviesti, šv. Vaitiekus nuvyko į Prūsiją, kur buvo stabmeldžių nukankintas.5) Rusijoje krikštą pirmoji priėmė kunigaikštytė Olga. Jos sūnaitis ( anūkas ) Vladimiras ( Kijevo kunigaikštis ) vedė Konstantinopolio kunigaikštytę ( Aną ), kuri sutiko už jo tekėti tik gavusi pažadą, kad jis pasikrikštys ir visą tautą pakrikštys. Vladimiras savo pažadą tesėjo ( 988 ). Kijeve buvo įsteigtas visos Rusijos metropolija, kuri priklausė Konstantinopolio patriarchui.
Šiaurės Europa
Danijoje, Švedijoje IR Norvegijoje krikščionybė pradėjo plisti IV a. Jau Karolis Didysis rengėsi šias tautas krikštyti, bet dėl daugybės kitų labai skubių darbų sumanymo neįvykdė. Skandinavijoje 30 metų labai atsidėjęs dirbo šv. Ansgaras, kuriam, kad ir labai sunkiai, vis dėlto pasisekė pasėti Evangelijos sėklą. Daniją ir Norvegija galutinai pasikrikštija XI a. Švedai buvo labai ištikimi pagonybei ir net savo karalių ( šv. Olau ) nužudė už krikščionių tikėjimo priėmimą. Katalikų tikėjimą jie priėmė tik XII a.Iš Švedijos ir Norvegijos krikščionių mokslas pasiekė ir Suomiją.
BAŽNYČIOS KOVA RYTUOSE
Rytuose pirmaisiais krikščionybės amžiais religinis gyvenimas tiesiog klestėjo. Čia buvo tokių bažnyčių, kurios didžiavosi savo įkūrėjais – apaštalais. Čia vyko pirmieji visuotiniai susirinkimai, o Vakarų imperijai žlugus (476m.), gyveno garbingos ir galingos Romos imperijos ciesorius, į kurio sostinę iš visų imperijos kraštų plaukė didžiausi turtai. Vakaruose, ypač Šiaurėje, apaštalavimo darbas taip gražiai sekėsi, ir naujos tautos viena po kitos priėmė Evangeliją arba grįžo į Bažnyčią, o Rytuose ji pradeda smarkią kovą dėl savo egzistencijos. Nesantaika prasideda dėl islamo, paveikslų garbinimo ir popiežiaus primato.
Rytų schizma
Tiesa gali būti tik viena, todėl ir tikroji Bažnyčia turi būti viena. Kristus paliko vieną mokslą, įsteigė vieną Bažnyčią, kuri turi išlaikyti ir tą mokslą išlaikyti iki pasaulio pabaigos. Todėl nusideda tie, kurie ardo Bažnyčios vienybę. Jie vadinami schizmatikais. Nors Bažnyčia yra viena ir jos mokslas vienas, bet mažiau svarbiuose dalykuose, kurie neliečia tikėjimo esmės, gali būti ir skirtumų. Tai priklauso nuo laiko, žmonių kalbos ir papročių.Pradėjus Romos valstybėje plėsti krikščionių tikėjimą, tarp graikų ir lotynų atsirado didelių skirtumų
Skilimo priežastys. 1) Graikų ir lotynų kalba ir papročiai buvo skirtingi. Bažnyčios mokslas jų šalyje buvo vienas, bet kalba ir apeigos skirtingos. Be to, skyrėsi tų pačių šv. Mišių laikymas ir jų kalba Konstantinopolyje bei Romoje. Mokyti žmones skyrė formą ( mažiau svarbius dalykus ) nuo esmės, bet prastuoliai manė: „ Jei kitokios apeigos, kita kalba, tai ir pačios Mišios kitokio“. Tai viena iš priežasčių, skatinusių Rytų Bažnyčios atskyrimą nuo Vakarų 2) Rytuose Konstantinopolio ciesoriai kišosi į Bažnyčios reikalus:sprendė ginčus, skyrė vyskupus, šaukė visuotinius jų susirinkimus ir t.t. Popiežiai protestuodavo; ciesoriams jų elgesys nepatikdavo. 3) Ciesoriai ir Rytų visuomenė buvo nepatenkinti popiežių palankumu Frankų karaliams, ypač tuo, kad popiežius, atnaujindamas Romos imperiją, apvainikavo Karolį Didįjį, o ne Konstantinopolio ciesorių. Jie buvo nepatenkinti ir Bažnytinės Valstybės įkūrimu.
4) Graikams Vakarai atrodė žemesnė kultūros negu Rytai. Konstantinopolio ciesoriaus dvaro puošnumas veikė i to miesto vyskupą. Jis pradėjo savintis valdžią ir garbę, kurią turėjo Romos vyskupas. Romos vyskupai savo valdžią ir galią grindė Kristaus žodžiais, o Konstantinopolio vyskupų galią rėmė tik ciesoriaus sostinė, tada vadinama Naująja Roma. Konstantinopolio vyskupas, ciesorių padedamas, įgyja patriarcho vardą ir didelę valdžią. Vėliau jis pasiskelbia net „ visuotiniu patriarchu“. Šie ir kiti įvykiai aiškiai rodė, kad Rytų Bažnyčia ankščiau ar vėliau nuo Vakarų atsiskirs.Skilimas. Konstantinopolio patriarchu buvo paskirtas ( 846 ) šv. Ignacas, doras ir drąsus vyras. Imperatorius Mykolo III ministras norėjo uždaryti į vienuolyną imperatorienę Teodorą, kurios įtaka buvusi kenksminga valstybę. Patriarchas uždarė nekaltą imperatorienę. Be to, šį ministrą jis ne kartą buvo įspėjęs dėl palaiko gyvenimo. Keršydamas ministras įskundė šv. Ignacą Mykolui III. Ciesorius pašalino šv. Ignacą ir į jo vietą paskyrė Focijų, savo valdininką, aukštos kilmės ir didelio mokslo, bet ne mažesnį puikuolį ir veidmainį. Focijus gerai žinojo, kad jis pagal bažnytinius įstatymus, kol šv. Ignacas gyvas, patriarchu negali būti patvirtintas. Todėl, susitaręs su ciesoriumi, parašė popiežiui laišką, kuriame nurodė, kad šv. Ignacas savo vietos atsisakęs dėl senatvės; pažymėjęs, kad prieš savo valią ciesoriaus paskirtas patriarchu, prašė popiežių Mikalojų I paskyrimą patvirtinti. Tačiau kunigo ir vyskupo šventinius jis priėmė nelaukdamas nė popiežiaus atsakymo. Ciesoriaus paprašytas, popiežius Mikalojus I išsiuntė į Konstantinopolį savo pasiuntinius reikalų ištirti. Šie, ciesorius išgąsdinti ir Focijaus papirkti, šv. Ignaco „ atsistatydinimą“ patvirtino. Tada jis kreipėsi į paties popiežiaus teismą. Mikalojus I, sužinojęs tikrą tiesą, Focijų atskyrė nuo Bažnyčios, o šv. Ignacą grąžino į patriarcho vietą. Focijus, pasitaręs su ciesorium, savo vietos neužleido, o sušaukė Konstantinopolį savo šaltinius vyskupus ir popiežių Mikalojų I atskyrė nuo Bažnyčios, priekaištaudamas, kad: 1) šeštadieniais pasninkauja, 2) per Gavėną valgo pieną, 3) kunigai skuta barzdas ir neveda moterų,4) vartoja žodį „ ir Sūnaus“.
Vienybės grįžimas. Ciesoriui Mikalojui III mirus, jo įpėdinis Bazilijus šv. Ignacą grąžino iš tremties, o Focijų uždarė į vienuolyną. Ciesorius susitaria su popiežium Adrianu II ( 869 ), ir Konstantinopolyje įvyksta visuotinis vyskupų susirinkimas, kuris pasmerkia Focijų. Taip vėl grįžta Bažnyčios vienybė. Mirus šv. Ignacui, ciesorius (Bazilijus), Focijaus perkalbėtas, vėl jį pakelia patriarchu. Popiežius ( Jonas VIII ), nenorėdamas iš naujo vaidų, sutinka patvirtinti Focijų patriarchu, jei šis pripažins nusikaltęs Bažnyčios įstatymams ir paprašys atgailos. Focijus suklastoja popiežiaus raštą. Popiežius jį antrą kartą ekskomunikuoja ir liepa uždaryti į vienuolyną ( 886 ).
Galutinis Rytų Bažnyčios atskyrimas nuo Vakarų. Tai įvyko, kada Konstantinopolio patriarchas Mykolas Kerularijus, norėdamas būti visai nepriklausomas Bažnyčios galva, vėl pakartoja Focijaus priekaištus popiežiui ir dar pridėjo šiuos: Vakaruose per gavėnią negieda Aleliuja, vartojama nerauginta duona ir t.t. Popiežius ( Leonas IX) siunčia pasiuntinius į Konstantinopolį su laišku, kuriuo išsamiai atsako į Kerularijaus priekaištus. Kerulacijus nepriėmė nei laiško, nei legatų. Matydami negalėsią sutaikyti užsispyrusio patriarcho su popiežium, 1054 m. liepos mėn. 16 d. legatai iškilmingai padeda ekskomunikos bulę ant altoriaus šv. Sofijos bažnyčioje ir grįžta į Romą. Nuo to laiko Rytų Bažnyčia atsiskyrė nuo Vakarų, o su ja – ir beveik visos slavų tautos.
BAŽBYČIOS KOVOS VAKARUOSE
Bažnyčios kovos su Romos didikais X – XII a.
Karolis Didysis, paskelbtas Šventosios Vakarų Romos Imperijos imperatorium, buvo visų krikščionių kunigaikščių galva ir vyriausiasis pasaulietinių reikalų tvarkytojas, o popiežius – dvasinių. Bet mirus Karoliui Didžiajam ir galingai jo valstybei pasidalijus į 3 atskiras valstybes ( Verdeno taika: Prancūzų, Vokietija ir Italija ), imperatoriaus valdžia susilpnėjo. Todėl popiežiai liko vieninteliai žmonijos rėmėjai ir tvarkos saugotojai. Jie dabar rūpinasi ne tik religijos dalykais, bet veikia,nors netiesiogiai,ir visuomeninius bei politinius santykius. Todėl Roma tapo religinio ir politinio gyvenimo centru. Čia vyko karaliai ir jų valdiniai ne tik iš pamaldumo, bet ir politiniais sumetimais. Šiuo laikotarpiu garsiausias popiežius buvo šv.Mikalojus I (858-867). Jo rūpesčiu priėmė krikštą Skandinavijos tautos ir Bulgarija. Jis net savo laiške Bulgarijos karaliui nurodė, kaip reikia valdyti kraštą ir tvarkyti jo reikalus. Patarė jam prievarta nekrikštyti žmonių.sušvelninti vergų padėtį ir kt.
X a.Blogybės.Susilpnėjus imperatorių valdžiai,popiežiai neteko tvirto gynėjo. Romos diduomenė pakėlė galvą prieš popiežių. Be to, valstybę užpuolė žiaurūs priešai ( arabai – saracėnai, normanai ir vengrai ), kurie, ją naikindami, neaplenkė nei Bažnyčios, nei jos turtų: griovė Bažnyčias, vienuolynus, mokyklas ir trukdė Bažnyčiai savo darbą dirbti. Tai buvo tamsūs laikai. Apaštalų sosto autoritetas visiškai nusmuko, nes šiuo laikotarpiu atsirado net netinkamų popiežių, kurie savo darbais žemino aukščiausiojo ganytojo vardą. Todėl šis laikotarpis teisingai vadinamas „ moraline popiežių nelaisve“. Bažnyčią ši nelaimė ištiko dėl Romos didikų partinių rietenų, jie, kovodami dėl imperatoriaus vainiko, norėjo, kad popiežius, įtakingiausias pasaulio asmuo, būtų šalininkas. Ypač čia pasižymėjo Tuskulmo grafai, o daugiausia trys moterys ( Teodora ir jos dukterys Teodora ir Marozija ). Nuo jų labai daug priklauso šventojo sosto likimas. Popiežių sostas ėjo iš rankų į rankas – 8 metus pasikeitė 9 popiežiai. Todėl nenuostabu, kad šiuo laikotarpiu galėjo atsirasti ir tokių popiežių, kurie nebuvo verti tos garbingos vietos. Iš jų laikų turime įvairių prasimanymų, net ir tikro melo, pvz., kad moteris Joana buvusi popiežium ……
X a. Reformos. Romos didikai, norėdami pasiekti minėtąjį tikslą, darė įtaką popiežiaus rinkimams ir tuo varžė Bažnyčios laisvę. Kad užbėgtų jiems už akių, popiežius Mikalojus II ( 1059 – 1061 ) paskelbė per visuotinį susirinkimą popiežiaus rinkimų įstatymų ( 1059 ), pagal kurį popiežių rinkti turi teisę tik kardinolai. Išrinktas laikomas tas, kuris gavo balsų daugumą. Nuo šio laiko kardinolų autoritetas paliko. Jie dabar tampa artimiausiais popiežiaus bendradarbiais ir jo pasiuntiniais prie karalių ir sinoduose.
XI a.Blogybės. Nors popiežius rinkimai buvo apsaugoti nuo svetimos įtakos, bet Romos didikai ir dabar rado išeitį. Šiuo metu varžėsi dvi patricijų šeimos ( Frangipanių ir Pierleonių ). Kada kardinolų dauguma popiežium išrinko Celestiną II ( 1124 ), vienas iš minėtų patriarchų ( Robertas Frangripanis ) paskelbė popiežium Honorijų II. Tikrasis popiežius, bijodamas schizmos, geruoju atsisakė sosto. Honorijus buvo visų pripažintas popiežium ( 1124 – 1130 ). Dabar antroji patricijų šeima ( Pierleonių ) išsijuosusi dirba, kad būsimuose rinkimuose rinkimuose laimėtų. Todėl po Honorijaus mirties vieni kardinolai popiežium išrenka vieną kardinolą ( Inocentą II, 1130 – 1138 ), o kiti – kitą (Pierleonis, kuris pasivadina Anakletu II, 1130 – 1138 ). Taip Bažnyčioje atsirado du popiežiai. Ši pasibaigė mirus antrajam popiežiui.
Bažnyčios gyvenimas IX – XII a.
Kai Karolio Didžiojo įvesta drausmė ir tvarka iširo, jo įpėdinių valdžia sumažėjo, tuomet įsigalėjo savotiška tvarka feodalizmui.
Feodalizmas kilo iš germanų papročių jų įsteigtose karalystėse, kur giliai įleido šaknis. Germanai, nukariavęs Romos imperija, pradėjo joje kurtis ir tvarkytis. Užkariautoje teritorijoje didžiausia valdžia tekdavo užkariavusios tautos vadui, kuris buvo vadinamas siuzerenu. Tais laikais vienintelis turtas buvo žemė. Siuzerenas nukariautų žemių pats nevaldydavo, bet išdalydavo labiau pasižymėjusiems savo karžygiams. Jie vadinosi siuzereno vasalai. Iš jų kilo bajorija. Žemėmis apdovanoti vasalai mokesčių nemokėdavo, bet turėdavo pasižadėti, reikalui esant, stoti į karą su tam tikru skaičiumi karių ir išpirkti į nelaisvę patekusį siuzereną. Siuzerenas pasižadėdavo vasalus globoti, neleisti kitiems jų skriausti, o susikivirčijusius – taikyti. Labai turtingi vasalai turėjo dar ir savo vasalų, kurių pareigos buvo tokie pat, kaip pirmųjų siuzerenams. Karolio Didžiojo laikais, kada ciesorius buvo galingas, vasalai, kad ir nenoromis, turėjo jo klausyti. Vėliau, karalių galybei sumenkėjus, iškyla kunigaikščiai, grafai, kurie paima į savo rankas siuzereno valdžią. Laisvieji gyventojai, dažnių vidaus karų metu negaudami iš karaliaus reikiamos pagalbos, turėjo ieškoti galingų didikų globos ir tapdavo jų vasalais. Karalių galia kaskart silpnėja, o didikų didėja. Turtai, kuriuos vasalai valdydavo, buvo pavadinti feodu, todėl it ši tvarka gavo feodalizmo vardą.
Feodas suteikiamas su tam tikromis ceremonijomis. Pasauliečiui vasalui siuzerenas duodavo feodą, įteikiamas kardą, vyskupui – pastoralę ( vyskupo lazdą ) ir žiedą. Tos apeigos buvo vadinamos investitūra. Siuzerenai vyskupystes atiduodavo savo giminėms, geriems draugams arba šiaip klusniems vyrams, kad ir pasauliečiams, dažnai bemoksliams, neturintiems reikiamo pašaukimo dvasiniams luomui. Tokie dvasininkai, nors ir įsišvęsdavo vyskupais, maža rūpindavosi vyskupystės reikalais. Jie gyvendavo dažniausiai kaip riteriai: puotaudavo, medžiodavo ar eidavo į karą, nors ginklo patys nenešiodavo. Neretai bažnytinėms insignijomis būdavo puošiami vaikai. Panašiai buvo skiriami ir vienuolynų viršininkai.
Simonija. Tais laikais vyskupystės ar abatijos ( vienuolynai ) dažnai būdavo įsigyjamos už pinigus. Siuzerenai, norėdami jas brangiau parduoti, laukdavo, kas daugiau sumokės, todėl jos ne kartą po kelerius metus neturėdavo valdytojų. Toks bažnytinių vietų pardavinėjimas už pinigus buvo vadinamas simonija. Užmiršta senoji Bažnyčios praktika: ankščiau kunigai ir pasauliečiai rinkdavo vyskupus, kuriuos popiežius tvirtindavo, o dabar juos pasirenka siuzerenai ir patys tvirtina. Kandidatas į vyskupus turi prisiekti siuzerenui vasalo ištikimybės priesaiką. Mirus vyskupui, siuzerenas pasiima jo žiedą ir pastoralą, kuriuos paskui atiduoda savo naujam paskirtam vyskupui. Atrodydavo, kad vyskupas valdžią gauna iš siuzereno. Kunigai ir vienuoliai dažnai sekdavo blogais, ne visada doro elgesio savo viršininkais. Kai kurie dvasininkai, pamiršę celibatą, vedė žmonas. Bažnyčių turtais, skirtais visai kitiems tikslams, ėmė naudotis dvasininkų vaikai. Neturinti gero dvasininkų pavyzdžio, tikinčiųjų dora vis menkėjo. Pakilo Bažnyčios drausmė, tvarka; tai pakenkė krikščionybei daugiau negu žiauriausi persekiojimai.
BAŽNYČIOS REFORMOS IR DVASINIS ATGIMIMAS
Grigaliaus VII ir jo reformos
Įsigalėjus Bažnyčioje blogiems papročiams, tvirčiausi popiežiaus parama buvo Kluny vienuolynų sąjunga. Jie griežtai laikėsi šv. Benedikto įstatų ir išugdė labai daug tvirtos bažnytinės dvasios ir drausmės kunigų bei vyskupų. Vienas iš jų buvo dailidės sūnus Hildebrandas, kuris, prieš įstodamas į vienuolyną, buvo jau baigęs aukštuosius mokslus Romoje. Būdamas iš eilės penkių popiežių patarėju, pagarsėjo savo mokslu ir rūpesčiu atgaivinti krikščionišką dvasią. Pagaliau, mirus Aleksandrui II, jis vienbalsiai buvo išrinktas popiežium ir pasirinko Grigaliaus VII vardą ( 1073 – 1085 ). Jis, Dievo padedamas, pasiryžo išravėti visas Bažnyčios dirvoje atsiradusias piktžoles. Nieko nelaukdamas, sukvietė Romoje ( 1074 m. ) aplinkinių vyskupų susirinkimą ir, su jais pasitaręs, išleido šiuos įstatymus: 1) dvasininkai, už pinigus įgiję bažnytines vietas, turi jas tuojau palikti, kitaip jiems draudžiama eiti savo pareigas; 2) vedę kunigai negali laikyti šv. Mišių ir teikti sakramentų; 3) žmonėms draudžiama klausyti jų laikomų šv. Mišių ir imti sakramentus. Šiuos įstatymus liepė paskelbti Prancūzijos ir Vokietijos vyskupams.
Kova su Henriku IV. Antrajame vyskupų susirinkime ( 1075 ) Grigalius Vii uždraudė kitą Bažnyčiai regeitiną įprotį – investitūrą, reikalaudamas, kad pasaulietinė valdžia laikytųsi senųjų Bažnyčios įstatymų ir papročių, pagal kuriuos vyskupus renka vyskupystės kunigai ir pasauliečiai. Gerai žinodamas su saksais kariavusios Vokietijos tuometinę padėtį, jos ciesorių Henriką IV laišku atsiųsti atstovą, su kuriuo būtų galima aptarti feodo davimą, neįžeidžiant ciesoriaus valdžios ir nepažeidžiant Bažnyčios įsakymų. Henrikas IV, laimėjęs karą su saksais ir matydamas, kad dėl Grigaliaus daromų reformų pavergti Bažnyčios nepavyks, griebėsi paskutinės priemonės – drumsti Bažnyčios ramybę. Ciesorius šaukia Vormse ( 1076 ) Grigaliaus reformomis nepatenkintų kunigų ir vyskupų susirinkimą, kurį priverčia pripažinti, kad Grigalius VII esąs neteisėtai išrinktas popiežium. Jam rašo laišką, tą laišką popiežiui siunčia per savo pasiuntinį, kuris atvyko į Romą Grigaliui VII dalyvaujant vyskupų susirinkime. Ten laiškas ir buvo perskaitytas. Tarp susirinkusių kilo didelis nepasitenkinimas. Kitą dieną Grigalius VII iškilmingai atskyrė nuo Bažnyčios Henriką IV, atėmė iš jo ciesoriaus vainiką ir atleido jo valdinius nuo jam duotos ištikimybės priesaikos. Taip pat ekskomunikavo ir Vormso susirinkimui vadovavusius vyskupus, iš kurių reikalavo atvykti į Romą atleidimo prašyti. Dauguma vyskupų prašė atleidimo ir susitaikė su šv. Tėvu. Vokiečių kunigaikščiai, nekęsdami Henriko IV dėl jo žiaurumo, pasinaudoję ta proga, suvažiuoja į Trirą ir paskelbia rinksią kitą ciesorių, jei Henrikas IV per vienerius metus nesusitaikys su Bažnyčia. Pagaliau šis žiemą vyksta per Alpes į Italiją. Grigalius VII tuo metu keliavo į Vokietiją kunigaikščių seimą. Juodu susitiko Kanosos pilyje. Henrikas (1077), apsimetęs didžiai atgailaująs, prašė popiežių panaikinti ekskomuniką. Matydamas, kad ciesorius tikrai gailisi, šv. Tėvas panaikina ekskomuniką ir atlaikė šv. Mišias, kurių metu iš jo rankų Henrikas IV priėmė šv. Komuniją. Tačiau ciesorius popiežių tik apgaudinėjo. Grįžęs namo, jis pradėjo rinkti kariuomenę kovai su popiežium, vėl pats skyrė vyskupus ir už pinigus pardavinėjo bažnytines vietas. Popiežius jį antrą kartą atskyrė nuo Bažnyčios, o kunigaikščiai išrinko kitą ciesorių Švabijos kunigaikštį Rudolfą. Kilo vidaus karas, kuriame Rudolfas žuvo. Henrikas IV apsupo Romą, bet paimti jos nesuskubo, nes popiežiui į pagalbą atėjo Normanų kariuomenė. Bijodamas ciesoriaus keršto, Grigalius VII persikėlė į pietinę Italiją, kur ir mirė ( 1085 ). Grigaliaus įpėdiniai dar ilgai kovojo dėl investitūros, ir tik 1122 m. Vormso konkordatu ta kova buvo baigta. Konkordatu buvo nustatyta, kad Bažnyčia skiria vyskupus ir abatus, kurie prisiekia ištikimybę savo siuzerenui.
Kryžiaus žygiai
Tos vietos, kuriose Kristus gyveno, kentėjo ir mirė, katalikams buvo labai brangios, todėl žmonės visais laikais jas lankydavo. Kol Palestiną valdė Konstantinopolis, krikščionys galėjo laisvai šias vietas lankyti. Nukariavęs Šventąją Žemę, arabai taip pat nedarė jokių kliūčių. Galiausiai Palestiną paima ( 1073 m. ) turkai seldžiukai ir uždraudžia krikščionims statyti bažnyčias, kryžius, rengti iškilmingas procesijas, o keliautojams uždeda muitus. Piligrimai dažnai buvo musulmonai kankinami ir net žudomi. Palestinos krikščionių skundai pasiekė Vakarų Europą. Klermonte šaukiama susirinkimas ( 1095 ), kuriame dalyvauja pats popiežius Urbonas II. Grįžusiems iš Palestinos pasakoja apie sunkią ir liūdną piligrimų padėtį. Žmonės labai pasipiktino. Atsiskyrėliui Petrui Amjeniečiui buvo ilgu nustatyto laiko. Greitai susirinkęs didelę žmonių minią ir apginklavęs ją kuo pakliuvo, jis išvyko Šventosios Žemės vaduot. Dėl ginklų, karinio pasiruošimo ir maisto stokos jis savo tikslo nepasiekė.
Jeruzalės valstybė. Nustatytu laiku, 1096 m. pavasarį, į Palestiną su didele kariuomene išvyko Gotfrydas Bujonietis. Nors kariams ir netrūko tvirto tikėjimo bei drąsos, tačiau jų žygis buvo nelengvas: tolimas kelias, dideli karščiai, maras ir turkų užpuldinėjimai retino jų eiles. Ir tik nuolatinis Vakarų Europos dėka (naujai siunčiamų jėgų) Gotfrydas Bujonietis pradėjo Mažojoje Azijoje imti iš turkų mietus vieną po kito. Galų gale karžygiai išvydo Jeruzalę ir, iš džiaugsmo puolę ant kelių, bučiavo žemę ir verkė. Džiaugsmingai giedodami, jie smarkiai puolė miestą ir paėmė jį 1099 m. liepos mėn. 15 d. Šventusiosios Žemės karaliumi buvo išrinktas Gotfrydas Bujonietis. Bet jis nenorėjo nešioti aukso vainiko ant savo galvos tose vietose, kuriose Kristus buvo kentėjęs, erškėčių vainiku vainikuotas, todėl pasivadino tik „šventojo karsto saugotoju“. Jeruzalė valstybė, iš visų pusių apsupta arabų ir turkų, ilgai išlaikyti negalėjo, ypač dėl šių priežasčių: 1) Konstantinopolio valdovai, nors krikščionys, bet nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrę, neapkentė Rytuose stiprėjančių vakariečių ir dažnai eidavo išvien su musulmonais; 2) Vakarų Europai nuolat siųsti į Palestiną naujas jėgas buvo neįmanoma; 3) dėl feodalinės sistemos netobulumo karaliaus galia silpnėjo.
Antrasis kryžiaus žygis. Musulmonai atsiima Edesos miestą. Tada šv. Bernardas, popiežiaus pavedimu, keliavo, ragindamas Europos karalius į naują kryžiaus karą. Šiame kare dalyvauja Prancūzija ir Jeruzalės karalius. Šis žygis nepavyko, ir 1187 m. Jeruzalės valstybė žlugo.
Trečiasis kryžiaus žygis. Tuomet didžiosios Europos valstybės: Vokietija, Anglija ir Prancūzija išsirengė į trečiąjį kryžiaus žygį. Bet jos kariavo kiekviena skyrium, pavydėdamos viena antrai garbės, ir tikslo nepasiekė ( 1189 – 1192 ). Be šių, buvo dar penki kryžiaus žygiai, kurie laukiamo tikslo taip pat nepasiekė. Paskutinį ( aštuntąjį ) karą kariavo Prancūzijos karalius Liudvikas IX ( Šventasis ), bet jis greit mirė nuo maro (1270 ).
Įvertinimas. Kryžiaus karai truko apie pustrečio šimto metų. Juose žuvo apie pora milijonų žmonių, o Šventosios Žemės iš musulmonų rankų neišvadavo. Priežastys: tolimas kelias, klimato sąlygos ir kovojančių krikščionių vadų nevieningumas. Nors kryžiaus karai Europai ir brangiai atsiėjo, bet turėjo ir teigiamos reikšmės. Tautos arčiau pažino vienos kitas, viena iš kitos daug ko išmoko. Iš Europos buvo atitrukta daug neramių bajorų, ir todėl nurimo tarpusavio karai, kurie tik trikdė ramų tautų gyvenimą ir kultūros kėlimą. Kryžiaus karai kėlė riterių dvasią, skatino ginti prispaustuosius ir silpnuosius. Susiformavo gyvas, Kristaus meilės kupinas tikėjimo, nes kryžiams parūpo, kad tos vietos, kuriose vaikščiojo ir gyveno Išganytojas, būtų tinkamai gerbiamos ir krikščionims nebūtų trukdoma jas lankyti. Iš Azijos parsivežama lig tol Europoje nežinomų medžių, vaisių ir kitokių dalykų. Susipažįstama su senovės mokslu ir menu. Kyla pramonė ir prekyba. Be to, sulaikoma turkų antplūdis į Europą.
VIDURAMŽIŲ KLAIDOS IR KOVA SU JOMIS
Inkvizicija
Ketvirtajame amžiuje Vakarų Europoje jau buvo žinoma manikiejų erezija, kuri vėliau išnyko; Rytuose ji išliko iki kryžiaus karų. Kryžiaus karų dalykai, susipažinę su svarbesnėms tos erezijos mintimis, grąžino ją į Europą. XI a. įvairiuose Europos kraštuose atsirado į ją panaši katalikų ereziją.
Katalikų erezija. Gana daug jos sekėjų buvo Albi mieste, todėl kai kas ją vadina albigiečių erezija. Svarbiausios jos klaidos: esąs vienas dvasininkas ir geras Dievas ir antrasis Dievas, kuris leidęs pasaulyje blogybę – medžiaga – kūną, todėl žmogaus svarbiausias tikslas – ją naikinti. Atsipalaiduoti iš kūno galima pasninkais ir kitais būdais jį naikinti. Albigiečiai smerkė moterystę, kuri daugina žemėse blogybę ( kūną ), todėl jie pateisino paleistuvystę. Jei reikia, galima veidmainiauti, apsimesti kataliku – ir tai nėra jokia nuodėmė. Mažos albigiečių grupės taip ir darė, o didelės ir stiprios katalikams būdavo baisios: degindavo bažnyčias, naikindavo šventųjų paveikslus, žudydavo kunigus, ardydavo šeimos ir valstybės pamatus ir jų santvarką. Prancūzijoje albigiečius rėmė aukštasis luomas. Bažnyčia visomis galimomis priemonėmis su jais kovojo – kaip su Bažnyčios ir visuomenės priešais. Ypač daug nuveikė popiežius Inocentas III, kuris katarams ( albigiečiams ) buvo net paskelbęs kryžiaus karą ir jį laimėjo (1209).
Valdiečiai. XII a. Liono mieste ( Prancūzija ) gyveno turtingas pirklys Pjeras Valda. Jis, pardavęs savo turtus ir išdalijęs juos vargšams, ėmė studijuoti šv. Raštą. Vėliau, susiradęs būrelį sekėjų ( 1180 ), įkūrė valdiečių ereziją. Svarbiausios jos klaidos: 1) turtų išsižadėjimas nėra tik Evangelijos patarimas, bet kiekvieno krikščionio apeigos; 2) neigiamas Kunigystės sakramentas, šv. Mišios, skaitykla, maldos už mirusiuosius. Šios erezijos pasekmės labai blogos. Šios dvi ( katarų ir valdiečių ) erezijos buvo pavojingos ne tik Bažnyčiai, bet ir valstybei. Bažnyčia, norėdama apsaugoti savo narius nuo klaidos turėjo imtis visų galimų priemonių šiai blogybei užbėgti už akių. Kova su erezijomis jau nuo senų laikų buvo tokia pat; pamokymas, įspėjimas, neklausančių ekskomunikavimas. Vyskupų pareiga tuo pavojingu metu – budėti, kad eretikai nesunaikintų Katalikų Bažnyčios iš vidaus, nes, norėdami įgyti katalikų akyse didesnę pasitikėjimą, jie veidmainiškai dalyvaudavo pamaldose, imdavo sakramentus ir tuo pačiu ragino vyskupus budriai sekti eretikų veidmainystę.
Inkvizicija. Kadangi vyskupai eretikų susekti nepajėgė, o pasaulietiniai teismai nubaudė daug nekaltų žmonių, Tulūzos sinode ( 1229 m. ) popiežiaus įstatymu buvo įsteigtas,įsteigta tam tikra komisija, vadinama inkvizicija. Ji buvo pavesta vienuoliams domininkonams. Komisija turėjo surasti eretikus, jų bylas išnagrinėti, juos pamokyt, įspėti tik užsispyrusius atskirti nuo Bažnyčios. Tų laikų tardymo priemonės buvo žiaurios, bet Bažnyčia, tiek laiko aplinkybės, stengėsi jas švelninti. Buvo draudžiama kankinti senius, ligoniu ir vaikus. Kitus tardant buvo galima kankinti tik vieną kartą. Kiekvienas nuteistasis turėjo teisę apeliuoti į popiežių. Bažnyčia yra organizacija. Kiekviena organizacija turi teisę ir pareigą šalinti pavojingus narius, kad jie nesunaikintų jos iš vidaus. Bažnyčia atskirtąjį asmenį turėdavo atiduoti pasaulietinei valdžiai. Valstybei geriau turėti vieną religiją, nes tikybą įvairovė dažnai būna nesusipratimų ir kovų priežastis. Be to, viduramžių erezijos ir valstybei buvo labai pavojingos. Todėl su jomis pradėjo kovą pati valstybė. Ciesorius Frydrichas II, kuris Bažnyčiai nebuvo palankus, nes tikybos dalykuose buvo indiferentas ir Bažnyčios reikalai jam visai nerūpėjo, išleido įsakymą, kuriuo įsakė inkvizicijos pasmerktus eretikus deginti ant laužo, o pasaulietiniai teismai, gerai žinodami valstybei gresiantį pavojų, remdamiesi senaisiais Romos įsakymais, eretikus baudė kalėjimu, ištrėmimu arba mirtimi ir savo sprendimus vykdė labai greitai. Todėl „Auto da fe“ ir deginimas ant laužo ne visai teisingai vienai Bažnyčiai priskiriami. Teisybė, anų laikų bausmės buvo žiaurios, bet iš to daryti išvadą, kad Bažnyčia savo priešus žiauriomis bausmėmis naikino, būtų neteisinga. Inkvizicijos aukų dažniausiai yra labai padidinamos.
Ispanijos inkvizicija. Nuo bažnytinės reikia skirti valstybę, t.y. Ispanijos inkviziciją. Ją yra įsteigęs ( 1480 ) Ispanijos karalius Fernandas su žmona Izabele ( ne Bažnyčia ) vien tik politiniais sumetimais – norėdami apsaugoti savo valstybę nuo žydų ir musulmonų. Mat XV a. Ispanijos žydai veidmainiškai priimdavo krikštą, norėdami įgyti galybę ir garbę. Jie ir pasiekė savo tikslą. Galybė ir pinigai atsidūrė pasikrikštijusių žydų rankose. Per Moterystės sakramentą jiems pavyko susigiminiuoti su Ispanijos didikais ir pasiekti aukštąsias valstybės vietas. Jie net nepateko į bažnytinius hierarchus: vyskupus, prelatus ir klebonus. Mahometonai, tapę katalikai, neišsižadėjo savo tikybos ir slapta ją praktikavo. Be to, jie užmezgė slaptus ryšius su Afrikos saracėnais, stengdamiesi vėl pagrobti Ispanijos valdžią. Todėl Ispanijos valdovai, norėdami apsaugoti savo valstybę nuo apsimetėlių žydų ir mahometonų, ir įsteigė inkviziciją. Tai buvo tik valstybinis teismas. Jo tarnautojai buvo laikomi valstybės valdininkais, jie iš valstybės iždo gaudavo atlyginimą. Bažnyčia šią inkviziciją net stengėsi sušvelninti. Popiežius Sikstas IV ( 1483 ) savo laiške karaliui protestavo dėl šios inkvizicijos teismo žiaurumų. Leonas X net ekskomunikavo Toledo ( Ispanijos ) inkvizitorius.
Naujieji vienuolynai
Viduriniais amžiais didžiausi Bažnyčios taikinais buvo vienuoliai. Jie vyko į misijas, skelbė žmonėms Evangeliją, kovojo su erezijomis, švietė liaudį, kėlė mokslą ir t.t. bendrai dirdami ir maža išleisdami, vienuoliai sukraudavo vienuolynui nemaža turtų, todėl nenuostabu, kad vienuolynai buvo gana turtingi, nors kai kurie vienuoliai buvo turto išsižadėję. Turtais apsikrovęs vienuolynų gyventojai ir dvasininkai labai pamiršdavo savo kilnų pašaukimą ir pareigas. Todėl šv. Benedikto kurtieji vienuolynai išsigimė. Nors jo regulaminas iš esmės buvo geras, tik įsiskverbusį į jo vienuolynus tų laikų dvasia neleido daryti reikiamos įtakos žmonėms. Bet Dievo Apvaizda šiuo metu siunčia garbingus vyrus, kurie pritaiko šv. Benedikto regulaminą naujų laikų reikalavimams ir atgaivina sumenkėjusi regulamino, daro įtaką tiek visai žmonijai, tiek Bažnyčios pareigūnams.
Elgetaujientieji vienuolynaiŠv. Benedikto vienuoliai skelbė tikėjimą kaimo žmonėms. Po kryžiaus karų šie pradėjo traukti į miestus, ieškodami „ lengvesnės duonos“. Ten dažniausiai vertėsi įvairiais amatais. Bet, padaugėjus žmonių, mietuose pritrūko butų. Didėjo nepasitenkinimas. Miestuose pasunkėjo ganytojų darbas. Šią progą išnaudojo klaidatikiai albigiečiai, kurie, matydami didelius vienuolynų turtus, skelbė, kad vienuolynai ir kunigai, mokydami žmones tikėjimo tiesų, iešką tik sau asmeninės naudos, ir grėsi, kad jie vieni, Dievo žodį skelbiami, siekią tik Dievo garbės ir gyveną Kristaus nurodytu pavyzdžiu. XIII a. pradžioje įsikūrė du nauji vienuolynai, kurie tarytum atsakydami į Bažnyčiai daromus priekaištus, neleido turėti turtų ne tik vienuoliams, bet ir pačiam vienuolynui. Jie gyveno iš darbo ir aukų, todėl ir buvo pavadinti elgetaujančiais.
Riterių ordinai
Kryžiaus karų dalyviams didelė parama buvo riterių ordinas, nes, Palestiną valdant krikščionims, musulmonų persekiojimai nesiliovė. Krikščionys gyveno miestuose, jie – kaimuose. Musulmonai puldinėjo ne tik keleivius, lankančius šventąsias vietas, bet dažnai apiplėšdavo ir pačius miestus. Nuo užpuldinėjimų apsiginti buvo steigiami riterių ordinai. Jų vienuoliai, be žinomų trijų įžadų, dar pasižadėdavo ginti krikščionis nuo musulmonų ir kovoti su jais. Be minėtųjų pareigų, vienuoliai dar slaugydavo ligonius.kryžiaus karų metu kariška drąsa buvo susijusi su religine dvasia. Todėl tų laikų žmonėms buvo gerai suprantamas vienuolio riterio tipas. Jie buvo skirstomi į: 1) kunigus, turinčius sielų ganymo pareigas, 2) riterius karius, 3) brolius – ligonių slaugytojus.
Popiežių kovos su Hohenštaufenais
Popiežiai, laimėję kovą dėl investitūros, norėjo tinkamai sutvarkyti ir Bažnyčios vidaus gyvenimą. Mat dėl feodalinės tvarkos jos drausmė buvo gerokai pašlijusi. Nors tuo metu dėl kryžiaus karų visų Europos gyventojų akys buvo nukreiptos į Šventąją Žemę ir religinis gyvenimas buvo labai aktyvus, bet protarpiais dar vis atgydavo ir senoji pasauliečių valdovų kova su popiežiais. Dabar, įsigalėjus Hohenštaufenų dinastijai, tokia kova turėjo prasidėti Vokietijoje. Šios giminės valdovų vaikai dažniausiai būdavo auklėjami Konstantinopolyje. Todėl jie, užsikrėtę Bizantijos valdovų siekiais, įsigeidė savo rankose sukoncentruoti visą – dvasinę ir politinę – valdžią.
Frydrichas I Barbarosa užima ( 1152 – 1190 ) Romą ir nori panaikinti Bažnytinę valstybę, kad galėtų savo valią primesti popiežiui. Be to, jo kariai įsiveržia į šv. Petro bažnyčią, išversdami jos duris ir išniekindami ją. Savo valdovo paskirtą netikrą popiežių Kalikstą III jie įveda į baziliką ir pasodina į šv. Petro sostą. Bet baisi maro liga visą Romoje esančią Frydricho I kariuomenę sunaikina. Kitos tautos atsisako neteisėto popiežiaus klausyti, o tikrojo popiežiaus ir Šiaurės Italijos miestų kariuomenė bendromis jėgomis Frydrichą I nugali ( prie Lignano 1176 ). Tada jis ( Venecijoje 1177 ) susitinka su popiežium ir apgailestauja savo klaidą. Prieš minėtąjį susitikimą Frydrichas I dar net kelis antipopežius rėmė, nors už juos kardinolų mažuma buvo balsavusi. Kad ateityje to nepasikartotų, popiežius Aleksandras III sušaukė visuotinį ( Laterano ) susirinkimą ( 1179 m. ), kuriame buvo paskelbta: teisėtai išrinktu laikomas tas popiežius, už kurį balsavo 2/3 kardinolų, dalyvavusių tuose rinkimuose.
Inocentas III. Tryliktojo šimtmečio pradžioje popiežių autoritetas labiausiai išaugo. Jį taip sustiprino tuometinis popiežius Inocentas III ( 1198 – 1216 ). Jis buvo kilęs iš turtingos ir įtakingos romėnų grafų giminės. Baigęs mokslus ( Romoje, Bolonijoje, Paryžiuje ) ir turėdamas vos 38 m., buvo vienbalsiai išrinktas popiežium. Didelio mokslo, tvirtos valios, pavyzdingo gyvenimo vyras su visa energija kovojo, kad tik Bažnyčios įstatymai būtų tinkamai gerbiami. Todėl jis, gindamas Santuokos sakramentą, Prancūzijos karalių ( Pilypą II ) privertė susitaikyti su savo žmona ( Ingeburga ) ir pamesti sugulovę ( Agnietę ). Jis atsisakė per didelės savo dvaro prabangos ir sustiprino popiežiaus valdžią Romoje. Taip pat rūpinosi apginti silpnesniuosius valdovus ir išlaikyti taiką ir ramybę tarp karalių. Todėl patys karaliai tarpusavio ginčams spręsti jį rinkdavosi teisėju. Inocentas III sušaukė visuotinį (IV Laterano 1215) susirinkimą, kuriame buvo paskelbta, kad katalikai turi bent vieną kartą per metus eiti išpažinties ir priimti šv. Komuniją ( apie Velykas ). Buvo paskelbta ir daugiau nutarimų dėl dorovės. Be to, karaliams uždraudė 4 metus kariauti, kad sutaupytų jėgų numatytam kryžiaus karui.
Frydrichas II. Taip gražiai pražydęs popiežių autoritetas Inocento III įpėdinių laikais turėjo nugalėti smarkius pasaulietinių valdovų puolimus. Inocento III globojamas iškilo naujas Bažnyčiai pavojingas priešas Frydrichas II. Jis buvo gabus organizatorius ir geras politikas. Tikėjimo dalykuose buvo indiferentas ( abejingas ). Nepaisydamas Bažnyčios įsakymų, jis skiria vyskupus, savinasi jos turtus, užpuldinėja popiežiaus žemes, nesilaiko vainikavimosi metu duoto pažado rengti kryžiaus karą ir neatiduoda savo sūnui Neapolio ir Sicilijos žemių, kurios leno teisėmis priklauso popiežiui. Jis sutrukdė Romoje šaukiamą visuotinį susirinkimą, sulaikydamas, net žudydamas į jį vykstančius vyskupus. Frydrichas buvo atskirtas nuo Bažnyčios, bet prieš pat savo mirtį dar vis dėlto suskubo su ja susitaikyti. Po Frydricho mirties galinga Hohenštaufenų dinastija greitai išnyko. Nors kovas su Hohenštaufenais popiežiai ir laimėjo, bet dėl jų Bažnyčia labai susilpnėjo. Mat Frydrichas II kovojo su Bažnyčia ne tik ginklu bei savo valstybės aparatu, bet ir plunksna. Tyčiodamas iš Bažnyčios jis. Skelbia, kad karalius savo valdžią yra gavęs iš Dievo ir tik Jam vienam teatsakąs. Todėl popiežiai net ir tikėjimo dalykuose neturį valdžios karaliams. Ši mintis labai patiko ir kitų kraštų valdovams. Jie pradėjo visai nesiskaityti su Bažnyčios įsakymais ir kaskart daugiau kištis į jos vidaus gyvenimą, norėdami jį savaip tvarkyti.
RELIGINIS VIDURINIŲ AMŽIŲ GYVENIMAS
Vidinis Bažnyčios gyvenimas
Karoliui Didžiajam viešpataujant, dėl jo įvestos drausmės didikai nedrįso kelti galvų prieš popiežių. Jam mirus, Apaštalų Sostas neteko savo gynėjo bei užtarėjo. Kunigaikščiai, didikai pradėjo varžyti Bažnyčios laisvę. Jie norėjo pasisavinti didelius jos turtus ir aukštas dvasininkų vietas. Šias vietas išrūpindavo net nesuaugusiems savo vaikams ar giminaičiams. Be to, jas buvo galima nusipirkti už pinigus. Todėl kandidatai į tas vietas labai dažnai neturėdavo reikiamo pašaukimo į dvasininkų luomą. Atsirado daug vyskupų ir kitų dvasininkų, kuriems Bažnyčia ir jos reikalai maža terūpėjo.
Popiežiai. Bet popiežių įtaka politikai buvo labai didelė. Jie vainikavo karalius ir suteigdavo Šventosios Romos imperatoriaus titulą. Todėl visi pretendentai į imperatoriaus sostą rūpindavosi popiežiaus palankumu. Nenuostabu, kad didikų pastangomis į tą aukštą ir garbingą sostą kartkartėmis patekdavo netinkami žmonės. Todėl popiežius (Mikalojus II 1059 – 1061) išleidžia įsakymą, kad popiežiaus rinkimuose sprendžiamąjį balsą turi tik kardinolai ir išrinktu laikomas tas, kuris gaus daugumą balsų. O visuotinis susirinkimas ( 1179 m. ) jau reikalauja 2/3 balsų daugumos. Popiežiai pasiliko sau teisę steigti naujas vyskupijas ir kai kuriuos kunigus skirti į aukštesnes vietas.
Vyskupai. Bažnyčiai laimėjus kovą dėl investitūros, vyskupus pradėjo skirti kapitulos. Vėliau jos net pradėjo varžyti vyskupų teises ir įsigyti kaskart daugiau turtų. Todėl į kapitulas dabar pradeda veržtis bajorų vaikai. Tas Bažnyčiai neišėjo į gera.
Kunigai. Senovėje bažnyčios buvo statomos miestuose ir žymesnėse vietose. Miestuose prie jų gyvendavo vyskupas ir daug kunigų. Jos vadinamos katedrinėmis ir koleginėmis. Tų bažnyčių kunigai gyveno drauge. Vėliau ( vysk. Chrodegangas apie 760 m. ) jiems buvo parašyti įstatai, kuriuos priėmė dauguma vyskupijų. Dabar kunigai drauge ne tik gyveno, bet net kunigų poterius ir kitas maldas kalbėjo, t.y. ėmė vienuoliškai gyventi. Tik X a. kunigų gyvenimas ėmė keistis. Nuo VI a. bažnyčias pradeda statyti didikai prie savo dvarų ir jas laiko privačia nuosavybe. Jie ir kunigus joms skirdavo. Popiežiai, ypač nuo Grigaliaus laikų, pradėjo skelbti, kad pašventintos, todėl negali būti privati kieno nors nuosavybė, ir didikai negali jų parduoti ar skirti joms kunigus. Jie gali tik rekomenduoti kandidatą, o vyskupui priklauso teisė jį skirti į tą vietą. Iš to atsirado patronato teisė. Pradėjus nykti viešajai atgailai, drausmę Bažnyčioje imta palaikyti bažnytinėms bausmėmis: ekskomunika ir interdiktu.
KRIKŠČIONYBĖ AISČIŲ TAUTOSE
Katalikų tikėjimo plitimas Pabaltijy
Baltijos jūros pakraštyje, tarp Vyslos ir Dauguvos upių, nuo senų laikų gyveno aisčių tautos: prūsai, jotvingiai, lietuviai ir latviai. Gyvendami neįžengiamuose miškuose ir pelkėse, jie pagonių tikėjimą išlaikė ilgiau negu kitos Europos tautos.
Prūsai. Pirmasis Kristaus mokslo skelbėjas Prūsijoje buvo šv. Vaitiekus, atvykęs iš Prahos ( 996 m. ). Iš pradžių darbas jam sekėsi. Vėliau prieš jį prūsai sukilo, ir jis, traukdamas į kitą vietą, užklydo į šventą jų miškelį pailsėti. Čia buvo prūsų rastas ir ( 998 m. ) nukankintas. Po kelerių metų popiežius ( Jono XVIII ) siunčiamas atvyko naujas apaštalas šv. Brunonas, bet ir šis su savo draugais ( 1009 ) buvo suimtas ir nužudytas. Tik XIII a. Kristijonui Olyviečiui sekėsi geriau. Jis savo švelniu būdu, pavyzdingu gyvenimu ir sumanumu patraukė į krikščionybę daug žmonių ir ( 1215 m. ) Prūsijoje įsteigė pirmą vyskupiją, kurioje buvo paskirtas vyskupu. Bet prūsai nenurimo. Jie pradėjo smarkiai persekioti krikščionis, norėdami savo krašte krikščionybę visai išnaikinti. Tada Kristijonas, susitaręs su Mozūrų kunigaikščiu Konradu, paskelbė prūsams karą. Prūsai sumušė Kristijono „ Kristaus kariuomenę“ ir pradėjo grasinti mozūrams. Tuomet Konradas, bijodamas prūsų ( 1126 m. ), pasikvietė iš Palestinos riterių kryžiuočių ordiną ir atidavė jiems Kulmijos žemes. Kryžiuočiai per 53 metus, Vakarų Europos padedamas, nugalėjo prūsus ir čia įkūrė stiprią savo valstybę. Jie prievarta platino krikščionybę tarp prūsų ir su jais žiauriai elgėsi. Šiandien iš šios senos aisčių padermės likęs vien tik Prūsų vardas.
Livonija. Latviai. Čia pirmasis Evangelijos s skelbėjas buvo ( 1188 m. ) Bremos vyskupo atsiųstas Meinhardas. Jis savo švelniu būdu ir šventu gyvenimu daug latvių patraukė į krikščionybę. Bet jam mirus daug kas atsisakė naujojo tikėjimo ir grįžo į pagonybę. Antrasis Evangelijos skelbėjas, vyskupas Bertoldas, irgi norėjo švelnumu ir malonumu patraukti latvius į Kristaus mokslą, bet jie sukilo pieš misionierių ir pasikrikštijusius savo tautiečius. Tuomet Bertoldas pasikvietė riterius, kurie latvius nugalėjo, bet toje kovoje žuvo ir pats Bertoldas. Latviai, norėdami, kad riteriai greičiau paliktų jų žemes, veidmainiškai priėmė krikštą. Bet, riteriams išėjus, jie vėl grįžo į pagonybę. Trečiasis katalikų mokslo skelbėjas buvo vyskupas Albertas. Jis įkūrė Rygos miestą ( 1201 m. ) ir vyskupystę. Pasikvietė į Rygą riterių ir įsteigė kalavijuočių ordiną, su kuriuo pagalba nukariavo visus latvius ir estus.
Lietuva. Kada į Lietuvą atvyko pirmieji apaštalai, tikrų žinių nėra. Lietuva, reikia ,manyti, būtų daug anksčiau priėmusi krikštą, jei kaimynystėje nebūtų turėjusi godžių kryžiuočių, kurie vienoje rankoje nešė kryžių, o kitoje – vergijos pančius. Lietuviai ilgai ir narsiai gynėsi, bijodami ne krikščionybės, bet kryžiuočių ir kalavijuočių jungo. Bet, kai kryžiuočiai ir kalavijuočiai, skyrium nepajėgdami nugalėti, susijungė ir dar prie jų prisidėjo Volynės ( rusų ) kunigaikščiai, lietuviams grėsė didelis pavojus.Lietuvos krikštas. Kęstučio sūnus Vytautas, kovodamas su Jogaila ir toje kovoje ieškodamas kryžiuočių pagalbos, priėmė krikštą Prūsijoje ( 1383 m. ). Tačiau tik Lietuvos kunigaikštis Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi ( 1386 m. ), pakrikštijo Lietuvą 1387 m. pirmoji vyskupystė buvo įsteigta Vilniuje, kur pirmasis vyskupas buvo Andrius Jastriembiec. Žemaičių katalikų tikėjimą priėmė vėliau. Po Griunvaldo kovos Vytautas, susigrąžinęs Žemaičius, 1413 m. kartu su Jogaila atvyko pas juos ir ragino krikštytis. Žemaičiai paklausė ir priėmė katalikų tikėjimą. Vytautas 1417 m. Varniuose pastatė bažnyčią ir įkūrė Žemaičių vyskupystę. Pirmasis Žemaičių vyskupas buvo Motiejus Trakietis.
RYTŲ IR VAKARŲ BAŽNYČIOS SUARTĖJIMAS
Mėginimas sutaikyti Rytų ir Vakarų Bažnyčią
XIV a. pabaigoje turkai užėmė Serbijos ir nuo Konstantinopolio atplėšė kai kuriuos kitus kraštus. Jie grasino ir pačiam Konstantinopoliui. Dabar ciesorius gerai supranta, kad be Vakarų Europos pagalbos jis turkų nenugalės, bet mato, kad dėl skirtingo tikėjimo jos negaus. Todėl Bizantija pirmoji ir skelbia, kad Bažnyčiai reikia susivienyti. Tam į visuotinį vyskupų susirinkimą, vyksta ciesorius Jonas VII Paleologas ir Konstantinopolio patricas ( Juozapas ), aukštųjų savo dvasininkų lydimas. Ciesorius norėdamas greičiau susilaukti jam rūpinamos pagalbos iš Europos tautų, siūlo be ilgesnių atidėliojimų pasirašyti bažnytinę valstybę. Bet patriarchas nurodo, kad paviršutiniškai sudaryta sutartis laukiamų vaisių neduos, ir reikalauja iš esmės peržiūrėti visus ginčijamus klausimus. Po ilgų derybų buvo sutarta. Bet ši sutartis pageidaujamų vaisių nedavė. Graikai jai nepritarė. Ciesorius iš Vakarų didesnės pagalbos nesulaukė. Nors popiežius karui su turkais pinigų ir surinko, bet didesnės kariuomenės jam nepavyko sukviesti. Tiesa, į šį žygį išsirengė Vengrija ir Lenkija, bet jų kariuomenė, Lenkų karalius ( Vladislovo ) vedama, prie Varnos buvo sumušta ( 1444 ). Turkai paėmė Konstantinopolį. Konstantinopolio patriarchas, patekęs į turkų nelaisvę, susivienijimo reikalais nesirūpino. Todėl gražiai pradėtas abiejų Bažnyčių susitaikymas laukiamų vaisių nedavė.
Bažnyčia viduramžiams baigiant
Bažnyčios struktūra. Popiežiai, gyvendami Avinjone, daug dalykų pasiliko savo žemėse. Jie neleido metropolitams tvirtinti ir švelninti savo apylinkėj vyskupų. Be to, norėdami gabesnius kunigus ir universitetų profesorius aprūpinti tinkamomis vietomis ir panaikinti pasauliečių didikų įtaką skiriant kunigus, patys pradėjo juos skirti į svarbesnes vietas. Pastarieji, norėdami popiežiui atsidėkoti, duodavo jam dovanų. Dažniausiai popiežiams būdavo skiriama tam tikra pelno dalis. Iš to atsirado anuatos. Tos dovanos atiduodamos į popiežiaus iždą – Bažnyčios reikalams, kurių gana daug: popiežiaus įstaigų išlaikymas, kryžiaus karai, humanistų rėmimas, bažnyčių įstatymas ir kt.
Vyskupai. Jų valdžia sumažėjo, nes per paskutinius Bažnyčios susirinkimus ( Konstancijos ir Bazelio ) buvo iškelti demokratizmo principai. Vyskupų valdžią silpnino pasauliečiai didikai, darydami įtakos jų rinkimams. Dažnai į tas garbingas vietas patekdavo bajorų vaikai, neturį reikiamo pašaukimo, net žemos doros asmenys, kurie mažai rūpindavosi savo pareigomis. Aukštieji dvasininkai ir kapitulos buvo apsikrovę turtais, o žemesnieji skurdo. Popiežių autoritetas visai smuko.
Mokslas Scholastika ir mistika didelės įtakos nedarė. Tuodu mokslai maža rūpinosi forma, jų raštams trūko aiškumo. Todėl naujoji mokslo srovė, humanizmas, ypač pagoniškasis, greitai įsigalėjo.
Dailė Architektūroje XV a. atsirado naujas stilius – renesansas. Jam būdingas tiesios linijos. Gražiausias pavyzdys – šv. Petro ir Povilo bažnyčia Romoje ( pradėta statyti 1506 m.) Didžiausia savo klestėjimą pasiekė dailė ( Rafaelis, Fra Angelicas, Leonardas da Vinčis, Michaelis Angelsas ).
Papročiai Atgyja žiaurūs papročiai. Bajorai, riteriai savo užpuldinėjimais ir plėšikavimais kėlė nerimą krašte. Dar buvo tikima burtais ir raganavimu. Buvo gana daug liguisto maldininku, pvz., savęs plakimas. Tarp luomų labai didelis skirtumas. Bajorai viešpatavo Bažnyčioje ir valstybėje. Bet buvo ir gražių dalykų. Žmonės tikėjo kilniais idealiais, siekė jų ir dėl jų kovojo. Jie statydino gražias bažnyčias, rūpinosi labdara. Didelį luomų skirtumą stengė išlyginti asmeniniu pasiaukojimu ( elgetaujantieji vienuoliai ). Viduriniai amžiai – tai daugelio šventųjų laikotarpis. Bet blogybės nusveria tai, kas teigiama, ir veda visą žmoniją prie didelio perversmo – protestantizmo.