[pic]
Viduramžiai tęsėsi maždaug 1000 metų – nuo 476 metų ( Bizantijos imperijos žlugimo ) iki 1500 metų ( Didžiųjų atradimų pradžios) . Iš esmes viduramžiais – nuo V iki XV amžiaus – susiformavo europiečių bendruomenė.
Nors žmonės juos kartais vadina tamsiaisiais šimtmečiais – tuo metu buvo visiškai pamiršta antikos kultūra, didikai sėdėjo užsidarę savo tamsiose pilyse, žmones užpuolė didžiausios epidemijos istorijoje ( raupsai, maras ir kt.), vyko gausybė karų, kuriuose savo galvas paguldė begalės karių ir didvyrių. Daugiausiai gyvybių nusinešė ypatinga kelionių serija – kryžiaus karai ( žygiai ).
Viduramžių visuomenę sudarė piramidiška sluoksnių – luomų –
hierarchija. Piramidės viršūnėje buvo aristokratija, arba bajorija, savo ruožtu susiskaidžiusi į hierarchines pakopas: aukščiausiame taške –
imperatorius, o nuo o žemyn – karaliai, hercogai, markgrafai, grafai ir riteriai. Po jų rikiavosi laisvieji miestiečiai – irgi hercogiene tvarka :
notabliai (patricijai), galintys būti tarėjais, toliau – turtingieji pirkliai, amatininkai, meistrai, pameistriai ir mokiniai. Amatininkai buvo susikūrę į cechus. Kaime gyveno ūkininkai, nelaisvieji valstiečiai, samdiniai ir baudžiauninkai.
Lygiagrečią hierarchiją turėjo ir Bažnyčia: viršuje – popiežius, žemiau – kardinolai, vyskupai, abatai, kanauninkai, klebonai, kunigai, vienuoliai.
Ta visuomenė buvo labai pastovi. Kiekvienas žmogus likdavo tame luome, kuriam priklausė jo tėvai. Jo statusas lėmė jo padėtį visais atžvilgiais: teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir asmeniniu.
Kiekvienas žmogus priklausė tik vienam visuomenės sluoksniui. Individas visais atžvilgiais buvo tas, kas yra: pirklys, ūkininkas, amatininkas arba riteris. Dvilypis žmogus prilygo išsigimėliui. Asmenybė būtinai atitiko socialinę padėtį, ne taip kaip dabar. Todėl niekas nevertino originalumo.
Menas pabrėžė ne tai, kas asmeniška, o tai, kas tipiška.
Viso to meto Žmonių mastymas buvo labai pesimistiškas ir skeptiškas
– visi manė, jog artėja Pasaulio Pabaiga, kad Dievas visiems negailestingas, kad viskas, kas geriausia, įvyko praeityje, tad dabar telieka skandinti neviltį vyne ir gausybėje maisto, arba priešingai, sėdėti ir melstis Dievui, kad bent po mirties gyvenimas būtų daug geresnis, be rūpesčių, žodžiu, nuostabus. Be to, socialinės hierarchijos neteisingumą kompensavo religija, teigdama, kad už žemiškojo gyvenimo skriaudas būdavo atsilyginta aname pasaulyje. Bet ir pomirtinio pasaulio santvarka buvo vaizduojama kaip hierarchija – kitokia santvarka rodėsi išvis neįmanoma.
Pačioje viršūnėje, savaime aišku, stovėjo Dievas su Kristum, Marija, apaštalas ir arkangelas. Po jų ėjo angelų legionai, pranašai ir Biblijos herojai, pagaliau – kankiniai, šventieji ir palaimintieji. Šiame pasaulyje jiems atstovavo popiežiai ir prelatai su visa bažnytine hierarchija.
Apačioje, kaip simetrinė atsvara, tūnojo velnias Liuciferis su demonais, piktųjų dvasių ir velnių tuntas, kurie pragare kankino nusidėjėlių sielas.
Tarp dangaus ir pragaro viduramžiais veikė ir skaistykla: joje spirgėjo tie nusidėjėliai, kurie, kad ir kalti, nebuvo pasmerkti kentėti amžinai. Jie turėjo atgailauti nustatytą laiką, o jų kančias galėjo sutrumpinti draugai ir giminės, gaudami atlaidų ir užpirkdami mišias už mirusiuosius.
Besaikis meldimasis lėmė, jog viduramžiai tapo didžiausiu bažnyčios klestėjimo metu. Didikai negailėjo bažnyčiai pinigų ir žemių, o ši, savo sumanių tarnų dėka, sugebėjo sukurti tarsi milžinišką imperiją, kuri gyvuoja ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje.
Beje, įdomu tai, kad buvo nustatytos tvirtos kainos už teikiamas Dievo malones: du guldenai – už geidulingas mišias, vienas guldenas – už maldą į šventąjį prašant užtarimo, penki guldenai – už indulgenciją ( įšventinimą ), pusė ūkio – už viso gyvenimo nuodėmių atleidimą.
Iš dalies bažnyčia buvo didžiausia tų laikų geradarė – vienuoliai steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, perrašinėjo knygas, išmoko daryti gerą alų arba sutaisyti stebuklingų gydomųjų žolelių, tačiau taip pat išleisdavo milžiniškas pinigų sumas bažnyčių puošybai (architektūrai, dekoracijoms, dailei ir t.t.) taip skatindami meno, amatų ir prekybos tobulėjimą.
Antra vertus, ilgainiui dauguma vienuolių pamiršo tikėjimą ir puolė grobti žemes bei turtus sau, kirto miškus, plėšė dirvonus, nesilaikė ir kitų vienuolio pareigų – žudydavo žmones, sukurdavo šeimas, išdavinėdavo per išpažintį atskleistas paslaptis.
Tikrieji tikintieji, kurie buvo prieš tokį vienuolių elgesį, norėdavo reformų, būdavo paskelbiami bažnyčios priešais – eretikais – ir mirtinai nukankinami ar žiauriai sudeginami visų miesto žmonių akivaizdoje. Tais laikais viešos bausmės būdavo visai įprastas dalykas, netgi pramoga.
Miesto tvoras puošdavo priešų galvos, žmonės gerbdavo valdovus, kurie išgalvodavo vis keistesnes ir žiauresnes bausmes, o paleisti akmenį į prie gėdos stulpo stovintį vargšą žmogų buvo tiesiog garbės reikalas. Ir šiaip visas viduramžių žmogaus mąstymas sustabarėjo, o jausmai tarsi atbuko. Neliko antikos skleistos šviesos ir kultūros. Žmonės gyvendavo viename kambaryje su gyvuliais, jų namų kilimu – tai išmatos, maisto liekanos ir visi kiti nemalonūs, šleikštulį dabartiniam civilizuotam žmogui keliantys dalykai.
Viduramžiais išleistoje etiketo knygelėje, spjaudymas ant grindų valgant buvo labai normalus ir mandagus poelgis ( tik stalą liepiama laikyti švariu
Ligų, bado, žiauraus gyvenimo ir jo sąlygų iškankinti paprasti žmonės neturėdavo jėgų džiaugtis gyvenimu, tad tai metas, kai pasilinksminimai, o ypač šokiai tarp valstiečių nebuvo paplitę. Išimtys –
vestuvės ir šventės, kurių metu vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantys pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodami naujienas iš kitų miestų. Didžiųjų švenčių metu valdovai niekada negailėdavo iždo pinigų – žmonės gaudavo valgyti ir gerti iki soties, visur skambėdavo muzika, prasidėdavo šokiai. Taip pat būdavo šokama liturginiai ar sakraliniai šokiai procesijose.
Kalbant apie prastuomenės šokius, jie buvo labai paprastučiai – kiekvienas sugebėdavo įsijungti jau po poros minučių. Daugiausia tai ėjimas rateliu su mažyčiais šuoliukais, pritūpimais, paplojimais. Švenčių metu pasilinksminimams taip pat būdavo rengiamos imtynės, futbolo rungtynės, šaudymo iš lanko varžybos, gaidžių peštynės ir meškos pjudymas ( šunys puldavo grandinėmis surakintą vargšę mešką ). Kaip žiauru!
Bažnyčia smerkė tokias pramogas, o ypač šokius, vedančius tiesiai į pragarą. Taigi, žmonės daug laisviau šokdavo uždaruose susibūrimuose. Vis tik viduramžių pilyse pramogų netrūko. Ne visos jų buvo tokios pavojingos kaip medžioklė ir turnyrai : arfomis skambant, šokėjai sukosi poromis arba šoko farandolą, rungėsi šachmatų, šaškių turnyruose arba žaidė trik – trak.
Šokdavo žmonės ir aplink gegužinės stulpus. Tai mediniai kuolai su kaspinais, kurių galus pririšdavo prie stulpo viršaus. Žmonės pasiimdavo po kitą kaspino galą, sustodavo į du ratelius ir tiesiog pradėdavo bėgti aplink stulpą ( vidinis ratelis į vieną pusę, išorinis – į kita ).
Šokdavo įvairiuose pobūviuose, dažniausiai poromis. Jų šokiai – lėtesni, santūresni, gracingesni nei valstiečių. Deja, daug labiau tuo metu pobūviuose buvo prisivalgymas (atsiprašant, prisiėdimas), o ne pašokimas.
Skaitai knygą apie viduramžius, o ten tik liaupsina kunigaikštį, kuris 40
kiaulių iškepė, 20 povų apskrudino, gėrimų iki lubų prikrovė, visus savo dosnumu sužavėjo, mylimiausiu valdovu tapo ir visur tas pats – daug maisto – geras pobūvis, žmones nugirdysi, pervalgydinsi – gerbiamu žmogumi tapsi, o ar reikia būti išsilavinusiam, istorija nutyli…
Viduramžių menininkai daugiausiai tapė bažnyčioms ( ant lentų ar tiesiog ant bažnyčios sienos ). Jų paveikslai vaizduoja scenas iš
Kristaus ir šventųjų gyvenimo. Juk kitaip ir būti negali. Tuo metu tikriausiai vien bažnyčia ir skatino vystytis dailei. Paveikslai buvę ryškūs ir tviskantys sodriomis, ryškiomis spalvomis, tačiau dabar jie atrodo nenatūralūs, lyg animaciniai paveikslėliai. Tačiau maždaug apie
1300 metus italų dailininkas Džotas ( 1267 – 1337 m.) pradėjo tapyti kur kas tikroviškesnius paveikslus, kuriuose dominavo natūralesnės figūros, peizažai. Kiti pasekė jo pavyzdžiu, ir taip pamažu vystėsi viduramžių dailė. Tiesa, dailės kūriniai suteikia informacijos apie viduramžių šokius. Tik atidžiai juos išnagrinėjus buvo galima nuspręsti apie tai, kaip viduramžiais žmonės linksminosi. Na, žinoma ir iš rašytinių šaltinių taip pat.
Ypatinga kelionių serija – kryžiaus žygiai. Jie prasidėjo 1096
metais dėl to, kad musulmonai, valdantys Jeruzalę, nebeleido maldininkų į
Palestinos šventąsias vietas, kurias iki tol buvo galima laisvai lankyti.
Musulmonų bausti išsirengė kariuomenė, kuriai vadovavo lotaringas
Gotfrydas fon Bujonas ( Gottfried von Bouillon ); jai pavyko užimti
Jeruzalę. Per tolesnius 200 metų vyko dar šeši kryžiaus karai ir vienas vaikų kryžiaus žygis. Specialiai tiems karams buvo įsteigti riterių ordinai – tamplieriai, joanitai ir kryžiuočiai ( Teutonų ordinas ir
Vokiečių ordinas ).
Per vieną kryžiaus žygį kryžininkai neapsižiūrėję užėmė
Konstantinopolį. Ir jau visai tarp kitko kryžiaus karai paskatino europiečius su vietiniais musulmonais plačiai keistis mintimis apie filosofiją, architektūrą, sodininkystę ir kitus dalykus.
Kai po kryžiaus karų Teutonų ordinas liko be darbo, imperatorius
Frydrichas pasiuntė jį krikščionybės skleisti į Prūsiją ir Baltijos šalis. Ten ordinas įkūrė savo valstybę – Kryžiuočių ordino valstybę.
Nebūdami per daug delikatūs, kryžiuočiai Lenkijos istorijoje suvaidino tokį pat negražų vaidmenį kaip kiti kryžininkai arabų šalyse.
Mokyklos viduramžiais
Per didžiąsias karines suirutes vien tik vienuolynai išsaugojo šventuosius tekstus bei keletą antikinių graikų ir romėnų kūrinių, kuriuos vienuoliai kopijavo ir puošė nuostabiomis iliustracijomis. Apsišvietę buvo tik vienuoliai, todėl jie vieni buvo pajėgūs skleisti žinias. Tačiau vienuolynų mokyklos, buvo skirtos visų pirma vienuolių rengimui ir priėmė tik po keletą kilmingų jaunuolių. Mokyklos XII amžiuje nusilpo. Kartais vaikai gaudavo išsimokslinimo pradmenis parapijose, kur mokyklai vadovavo kunigas.
XIV a. dvarininko sūnus galėjo mokytis vienuolyno mokykloje arba tarnaudamas pažu didikų rūmuose. Vaikai iš skurdžių šeimų neprivalėjo, o ir neišgalėjo lankyti mokyklų. Taip pat ir mergaitės, tačiau turtingų šeimų dukterys lankydavo moterų vienuolyno mokykla arba turėdavo namų mokytoją.
Prancūzijoje ir Vokietijoje mažiau pasiturinčiu šeimų vaikai lankydavo “parapines mokyklas”, kur berniukai ir mergaitės kartu mokydavosi tikybos, gero elgesio, dainavimo, skaičiavimo ir truputį lotynų kalbos. Kartais vienuoliai įkurdavo pasaulietines mokyklas už vienuolyno sienų vaikams, nesirengiantiems tapti vienuoliais ar kunigais. Maži vaikai buvo mokomi skaityti skiemenimis. Skaityti dažniausiai pradėdavo nuo Psalmyno –
Biblijos psalmių knygos. Berniukai mokydavosi rašyti stiliumi vaško lentelėse. Vyresnieji mokiniai mokėsi lotynų kalbos – ši kalba buvo vartojama derybose su užsienio pirkliais – ir aritmetikos. Mokiniai tardavo žodžius kaip nori, nes viduramžiais nebuvo žodynų. Be to, kai tik pramokdavo lotyniškai, kalbėtis gimtąja kalba buvo draudžiama. Romėniškais skaitmenimis sunku sudėti, todėl mokyklose buvo naudojami skaitytuvai.
Paprastai mokiniai mokėsi skaičiuoti pirštais ar skaičiavimo lentelėmis.
Tačiau daug daugiau laiko jie sugaišdavo mokydamiesi religinės skaičių reikšmės. Pavyzdžiui, trys yra dievo skaitmuo ( Tėvas, Sūnus ir Šventoji
Dvasia). Septyni – žmonių skaitmuo, nes tikima, kad žmonės sukurti iš keturių elementų – žemės, ugnies, oro bei vandens – ir turi širdį, sielą bei protą.
XII a. sparčiai augantys miestai ir suintensyvėjusi prekyba sudarė palankias sąlygas idėjoms ir naujoms žinioms skleisti. Antikiniai graikų veikalai, arabų bei bizantiečių surinkti ir išsaugoti, pasiekė Vakarus per
Italiją ir Ispaniją, dvi pagrindines ryšių su Rytais zonas. Miestuose buvo steigiamos naujos mokyklos, kurios buvo prižiūrimos vyskupo. 1179 m.
Laterano susirinkimas pareikalavo steigti mokyklas prie kiekvienos bažnyčios ir katedros. Šios vadinamos vyskupų mokyklos greitai išgarsėjo atskyrose srityse: Paryžiaus mokykla garsėjo filosofija, Bolonijos mokykla
– teise, Salerno ir Monpeljė mokyklos – medicina. Iškovojusios pripažinimą kompetentingų mokytojų dėka, kurie tapo dėstytojais, kai kurios iš jų sužibėjo ir pritraukė didelį studentų skaičių iš užsienio.
Augant miestams ir plečiantis prekybai, verslininkai ėmė rūpintis, kad jų sūnūs įgytų geresnį išsilavinimą. Miestų tarybos, gildijos ir kai kurie pirkliai skirdavo papildomų lėšų knygoms pirkti ir mokytojams samdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi Stadtschulen (miesto mokyklomis), o Anglijoje grammar schools (klasikinėmis mokyklomis).
Jose mokėsi tik berniukai. Daugumos mokinių amžius buvo nuo septynerių ir keturiolikos metų, nors vienas iš jų skundėsi, kad buvęs taip žiauriai mušamas, jog turėjęs palikti mokyklą – dvidešimtmetis! Visi mokiniai mokydavosi kartu viename kambaryje. Pamokos prasidėdavo anksti ir trukdavo visą dieną, išskyrus pietų pertrauką.
Šiek tiek apmaudu, bet pietų pertrauka ir buvo vienintelė pertrauka. Namų darbų neužduodavo, nes mokiniai neturėdavo savo knygų. Pamokas vaikams tiesiog įkaldavo – net mušimu, o už kiekvieną klaidą mokiniai taip pat gaudavo rykščių. Anglijoje,
Oksforde, vienas mokytojas įkrito į upę ir nuskendo pjaudamas rykštes mokiniams plakti. Tačiau mirtis nebūdavo vienintelė mokytojų bėda – jų atlyginimai nebuvo dideli. 1225 metais du alkani mokytojai iš Haltingdono buvo suimti už brakonieriavimą. 1381 metais Safolke buvo sulaikytas mokytojas už “nederamą” elgesį.
Nors šiose mokyklose mokėti už mokslą nereikėjo, vis dėlto mokytis buvo brangu. Knygos, popierius ir rašalas buvo neįperkami.
Plonas vadovėlis kainavo 12 šilingų, nors anot 1345 metų anglų rašytojo, mokiniai gadindavo vadovėlius – nučiupinėdavo taukuotais, nešvariais pirštais, prirašinėdavo ir šiaip nerūpestingai elgdavosi: “Žiemą šalta, nosis bėga, o jis tol jos nenusišluosto, kol snarglys ima varvėti ant knygos ir ją išteplioja.”
Tačiau, kad mokiniai elgdavosi ir dar blogiau, byloja kai kurios mokyklų taisyklės:
□ Netriukšmaujant kasryt sukalbėti maldą;
□ Nešėlioti, nesikalbėti ir nesijuokti;
□ Nesišaipyti iš kitų, jei ką blogai perskaitė ar užgiedojo;
□ Nesistumdyti pakampėse;
□ Į vyresniųjų klausimus neatsakinėti storžieviškai;
□ Draudžiama sviesti peilį į egzaminatorių tik dėl to, kad duoda sunkų klausimą;
Taip pat taisyklėse galima rasti ir labai keistų taisyklių:
“ Kas plėšo diržais draugo čiužinį arba paslepia jo naktinius marškinius, arba mėto kambaryje batus ar pagalves, arba kelia mokykloje netvarką, bus griežtai nubaustas.“ Už pavėlavimą buvo irgi lupama. O juk viduramžiais pamokos vasarą prasidėdavo penktą valandą ryto !
Šv. Pauliaus mokykloje Londone berniukai turėjo šlapintis į didelius kubilus. Mokykla surinktą šlapimą pardavinėjo vietiniams kailiadirbiams odoms išdirbti. Įdomu, kaip į tokį gestą reaguotų XXI
amžiaus žmonės?…
Universitetai viduramžiais
Imdami pavyzdį iš amatininkų, kurie jungėsi, kad apgintų savo interesus, mokytojai ir mokiniai nusprendė sukurti autonominę organizaciją:
taip susikūrė universitetas. Vienas pirmųjų universitetų buvo įsteigtas
Paryžiuje 1215 metais; palaikomas popiežiaus, jis išvengė vyskupo, karaliaus ir miesto bendruomenės kontrolės ir vadovavosi statutu, kuris reglamentavo ir nurodė studijų tvarką. Greitai Paryžiaus universitetas kartu su Bolonijos bei Oksfordo universitetais įsigijo varžovų visoje
Vakarų Europoje: Paduja, Kembridžas, Salamanka, Roma, Monpeljė, Praha,
Heidelbergas, Viena …
Universitetą sudarė atskiri fakultetai. Paprastai jų būdavo keturi:
Laisvųjų menų fakultetas, kurį iš pradžių lanko visi studentai, ir specializuoti Teisės, Medicinos ir Teologijos fakultetai. Mokymas vyksta daugiausia žodžiu, lotynų, tai yra mokslo, kalba. Tačiau po mažu buvo imtasi knygų. Buvo studijuojami tekstai ,kurie keldavo klausimus ir diskusijas; po to dėstytojas išdėstydavo savo mintis. Tai scholastinis metodas. Pavyzdžiui, buvo naudojamasi medicininiais Hipokrato veikalais,
Šventuoju raštu, Aristotelio filosofija, kurią žymus filosofas ir teologas
Tomas Akvinietis pritaikė krikščionybei, arabų mokslininkų raštais ir atradimais.
Dėstytojai dažnai buvo dominikonai, pranciškonai ir netgi pasauliečiai, kuriuos išlaikė bažnyčia ar bendruomenė. Paklusdami Bažnyčios įstatymams, mokytojai mokė nemokamai; tačiau jie neniekino dovanų gaunamų egzaminų proga, ar netgi reikalavo, kad mokiniai mokėtų už pamokas.
Sąlygos studentams būdavo žiaurios. Prancūzijos ir Škotijos universitetuose studentai turėdavo iškęsti krikštynų ceremoniją, per kurią juos baugindavo ir viešai prausdavo. Kambariuose studentams neleisdavo susikurti židinio; Padujos universitete langai buvo dangstomi drobe, o
Prahos universitete iki 1463 m. nebuvo stiklinių langų.
Nors dauguma studentų rengėsi būti dvasininkais ir tarnauti
Bažnyčiai, jie būdavo tokie pat šiurkštūs ir nedrausmingi, kaip ir kiti.
Oksforde studentai net plėšikaudavo; Paryžiuje į auditorijas naktimis atsivesdavo moterų. Universitetų taisyklės draudė studentams papjauti egzaminatorių, uždavusį per sunkų klausimą,-vien iš to galite spręsti apie jų elgesį. Dažnai tarp miesto ir universiteto vykdavo nepaskelbtas karas.
Universitetai nebuvo naujų idėjų židiniai. Kiekvienas dėstytojas, išdrįsęs tarti nors žodį prieš Bažnyčios mokymą, turėdavo viešai išpažinti savo kaltę ir prižadėti ,,laikytis katalikų tikėjimo,,.
Studentai, kurių amžius paprastai buvo nuo 12-18 metų, gyveno ir mokėsi po dvylika žmonių vienuose namuose, nuomojamuose mokytojui. Iš įvairių šalių atvykę studentai burdavosi į ,,nacijas,, , tarpusavio pagalbos bendrijas, kurioms vadovaudavo prokurorai. Buvo gerai aprūpintų studentų, buvo ir vargšų. Vargingiesiems mecenatai ir vienuolių ordinai pasiūlė prieglobstį kolegijose.
Mokslo laipsnis buvo įgyjamas per šešerius metus. Studentai studijuoja gramatiką, retoriką, logiką, aritmetiką, astronomiją, geometriją, muziką, mediciną, teisę. Kolegijos buvo skirtos tik doktorantams.
Vakarų Europoje daugėjant mokyklų ir universitetų, išsiskleidė literatūrinė kūryba.