[pic]
Viduramžiai tęsėsi maždaug 1000 metų – nuo 476 metų ( Bizantijosimperijos žlugimo ) iki 1500 metų ( Didžiųjų atradimų pradžios) . Iš esmesviduramžiais – nuo V iki XV amžiaus – susiformavo europiečių bendruomenė.Nors žmonės juos kartais vadina tamsiaisiais šimtmečiais – tuo metu buvovisiškai pamiršta antikos kultūra, didikai sėdėjo užsidarę savo tamsiosepilyse, žmones užpuolė didžiausios epidemijos istorijoje ( raupsai, marasir kt.), vyko gausybė karų, kuriuose savo galvas paguldė begalės karių irdidvyrių. Daugiausiai gyvybių nusinešė ypatinga kelionių serija – kryžiauskarai ( žygiai ). Viduramžių visuomenę sudarė piramidiška sluoksnių – luomų –hierarchija. Piramidės viršūnėje buvo aristokratija, arba bajorija, savoruožtu susiskaidžiusi į hierarchines pakopas: aukščiausiame taške –imperatorius, o nuo o žemyn – karaliai, hercogai, markgrafai, grafai irriteriai. Po jų rikiavosi laisvieji miestiečiai – irgi hercogiene tvarka :notabliai (patricijai), galintys būti tarėjais, toliau – turtingiejipirkliai, amatininkai, meistrai, pameistriai ir mokiniai. Amatininkai buvosusikūrę į cechus. Kaime gyveno ūkininkai, nelaisvieji valstiečiai,samdiniai ir baudžiauninkai. Lygiagrečią hierarchiją turėjo ir Bažnyčia: viršuje – popiežius,žemiau – kardinolai, vyskupai, abatai, kanauninkai, klebonai, kunigai,vienuoliai. Ta visuomenė buvo labai pastovi. Kiekvienas žmogus likdavo tameluome, kuriam priklausė jo tėvai. Jo statusas lėmė jo padėtį visaisatžvilgiais: teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir asmeniniu.Kiekvienas žmogus priklausė tik vienam visuomenės sluoksniui. Individasvisais atžvilgiais buvo tas, kas yra: pirklys, ūkininkas, amatininkas arbariteris. Dvilypis žmogus prilygo išsigimėliui. Asmenybė būtinai atitikosocialinę padėtį, ne taip kaip dabar. Todėl niekas nevertino originalumo.Menas pabrėžė ne tai, kas asmeniška, o tai, kas tipiška. Viso to meto Žmonių mastymas buvo labai pesimistiškas ir skeptiškas– visi manė, jog artėja Pasaulio Pabaiga, kad Dievas visiems
negailestingas, kad viskas, kas geriausia, įvyko praeityje, tad dabartelieka skandinti neviltį vyne ir gausybėje maisto, arba priešingai, sėdėtiir melstis Dievui, kad bent po mirties gyvenimas būtų daug geresnis, berūpesčių, žodžiu, nuostabus. Be to, socialinės hierarchijos neteisingumąkompensavo religija, teigdama, kad už žemiškojo gyvenimo skriaudas būdavoatsilyginta aname pasaulyje. Bet ir pomirtinio pasaulio santvarka buvovaizduojama kaip hierarchija – kitokia santvarka rodėsi išvis neįmanoma.Pačioje viršūnėje, savaime aišku, stovėjo Dievas su Kristum, Marija,apaštalas ir arkangelas. Po jų ėjo angelų legionai, pranašai ir Biblijosherojai, pagaliau – kankiniai, šventieji ir palaimintieji. Šiame pasaulyjejiems atstovavo popiežiai ir prelatai su visa bažnytine hierarchija.Apačioje, kaip simetrinė atsvara, tūnojo velnias Liuciferis su demonais,piktųjų dvasių ir velnių tuntas, kurie pragare kankino nusidėjėlių sielas. Tarp dangaus ir pragaro viduramžiais veikė ir skaistykla: jojespirgėjo tie nusidėjėliai, kurie, kad ir kalti, nebuvo pasmerkti kentėtiamžinai. Jie turėjo atgailauti nustatytą laiką, o jų kančias galėjosutrumpinti draugai ir giminės, gaudami atlaidų ir užpirkdami mišias užmirusiuosius. Besaikis meldimasis lėmė, jog viduramžiai tapo didžiausiu bažnyčiosklestėjimo metu. Didikai negailėjo bažnyčiai pinigų ir žemių, o ši, savosumanių tarnų dėka, sugebėjo sukurti tarsi milžinišką imperiją, kurigyvuoja ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje. Beje, įdomu tai, kad buvonustatytos tvirtos kainos už teikiamas Dievo malones: du guldenai – užgeidulingas mišias, vienas guldenas – už maldą į šventąjį prašant užtarimo,penki guldenai – už indulgenciją ( įšventinimą ), pusė ūkio – už visogyvenimo nuodėmių atleidimą. Iš dalies bažnyčia buvo didžiausia tų laikųgeradarė – vienuoliai steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, perrašinėjoknygas, išmoko daryti gerą alų arba sutaisyti stebuklingų gydomųjų žolelių,tačiau taip pat išleisdavo milžiniškas pinigų sumas bažnyčių puošybai (architektūrai, dekoracijoms, dailei ir t.t.) taip skatindami meno, amatųir prekybos tobulėjimą. Antra vertus, ilgainiui dauguma vienuolių pamiršotikėjimą ir puolė grobti žemes bei turtus sau, kirto miškus, plėšėdirvonus, nesilaikė ir kitų vienuolio pareigų – žudydavo žmones, sukurdavošeimas, išdavinėdavo per išpažintį atskleistas paslaptis. Tikriejitikintieji, kurie buvo prieš tokį vienuolių elgesį, norėdavo reformų,būdavo paskelbiami bažnyčios priešais – eretikais – ir mirtinai nukankinamiar žiauriai sudeginami visų miesto žmonių akivaizdoje. Tais laikais viešosbausmės būdavo visai įprastas dalykas, netgi pramoga. Miesto tvoraspuošdavo priešų galvos, žmonės gerbdavo valdovus, kurie išgalvodavo viskeistesnes ir žiauresnes bausmes, o paleisti akmenį į prie gėdos stulpostovintį vargšą žmogų buvo tiesiog garbės reikalas. Ir šiaip visasviduramžių žmogaus mąstymas sustabarėjo, o jausmai tarsi atbuko. Nelikoantikos skleistos šviesos ir kultūros. Žmonės gyvendavo viename kambaryjesu gyvuliais, jų namų kilimu – tai išmatos, maisto liekanos ir visi kitinemalonūs, šleikštulį dabartiniam civilizuotam žmogui keliantys dalykai.Viduramžiais išleistoje etiketo knygelėje, spjaudymas ant grindų valgantbuvo labai normalus ir mandagus poelgis ( tik stalą liepiama laikyti švariu). Ligų, bado, žiauraus gyvenimo ir jo sąlygų iškankinti paprastižmonės neturėdavo jėgų džiaugtis gyvenimu, tad tai metas, kaipasilinksminimai, o ypač šokiai tarp valstiečių nebuvo paplitę. Išimtys –vestuvės ir šventės, kurių metu vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantyspirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodaminaujienas iš kitų miestų. Didžiųjų švenčių metu valdovai niekadanegailėdavo iždo pinigų – žmonės gaudavo valgyti ir gerti iki soties,visur skambėdavo muzika, prasidėdavo šokiai. Taip pat būdavo šokamaliturginiai ar sakraliniai šokiai procesijose. Kalbant apie prastuomenėsšokius, jie buvo labai paprastučiai – kiekvienas sugebėdavo įsijungti jaupo poros minučių. Daugiausia tai ėjimas rateliu su mažyčiais šuoliukais,pritūpimais, paplojimais. Švenčių metu pasilinksminimams taip pat būdavorengiamos imtynės, futbolo rungtynės, šaudymo iš lanko varžybos, gaidžiųpeštynės ir meškos pjudymas ( šunys puldavo grandinėmis surakintą vargšęmešką ). Kaip žiauru! Bažnyčia smerkė tokias pramogas, o ypač šokius,vedančius tiesiai į pragarą. Taigi, žmonės daug laisviau šokdavo uždaruosesusibūrimuose. Vis tik viduramžių pilyse pramogų netrūko. Ne visos jų buvotokios pavojingos kaip medžioklė ir turnyrai : arfomis skambant, šokėjaisukosi poromis arba šoko farandolą, rungėsi šachmatų, šaškių turnyruosearba žaidė trik – trak. Šokdavo žmonės ir aplink gegužinės stulpus. Tai mediniai kuolai sukaspinais, kurių galus pririšdavo prie stulpo viršaus. Žmonės pasiimdavopo kitą kaspino galą, sustodavo į du ratelius ir tiesiog pradėdavo bėgtiaplink stulpą ( vidinis ratelis į vieną pusę, išorinis – į kita ).Šokdavo įvairiuose pobūviuose, dažniausiai poromis. Jų šokiai – lėtesni,santūresni, gracingesni nei valstiečių. Deja, daug labiau tuo metupobūviuose buvo prisivalgymas (atsiprašant, prisiėdimas), o ne pašokimas.Skaitai knygą apie viduramžius, o ten tik liaupsina kunigaikštį, kuris 40kiaulių iškepė, 20 povų apskrudino, gėrimų iki lubų prikrovė, visus savodosnumu sužavėjo, mylimiausiu valdovu tapo ir visur tas pats – daugmaisto – geras pobūvis, žmones nugirdysi, pervalgydinsi – gerbiamužmogumi tapsi, o ar reikia būti išsilavinusiam, istorija nutyli… Viduramžių menininkai daugiausiai tapė bažnyčioms ( ant lentų artiesiog ant bažnyčios sienos ). Jų paveikslai vaizduoja scenas išKristaus ir šventųjų gyvenimo. Juk kitaip ir būti negali. Tuo metutikriausiai vien bažnyčia ir skatino vystytis dailei. Paveikslai buvęryškūs ir tviskantys sodriomis, ryškiomis spalvomis, tačiau dabar jieatrodo nenatūralūs, lyg animaciniai paveikslėliai. Tačiau maždaug apie1300 metus italų dailininkas Džotas ( 1267 – 1337 m.) pradėjo tapyti kurkas tikroviškesnius paveikslus, kuriuose dominavo natūralesnės figūros,peizažai. Kiti pasekė jo pavyzdžiu, ir taip pamažu vystėsi viduramžiųdailė. Tiesa, dailės kūriniai suteikia informacijos apie viduramžiųšokius. Tik atidžiai juos išnagrinėjus buvo galima nuspręsti apie tai,kaip viduramžiais žmonės linksminosi. Na, žinoma ir iš rašytinių šaltiniųtaip pat. Ypatinga kelionių serija – kryžiaus žygiai. Jie prasidėjo 1096metais dėl to, kad musulmonai, valdantys Jeruzalę, nebeleido maldininkų įPalestinos šventąsias vietas, kurias iki tol buvo galima laisvai lankyti.Musulmonų bausti išsirengė kariuomenė, kuriai vadovavo lotaringasGotfrydas fon Bujonas ( Gottfried von Bouillon ); jai pavyko užimtiJeruzalę. Per tolesnius 200 metų vyko dar šeši kryžiaus karai ir vienasvaikų kryžiaus žygis. Specialiai tiems karams buvo įsteigti riteriųordinai – tamplieriai, joanitai ir kryžiuočiai ( Teutonų ordinas irVokiečių ordinas ). Per vieną kryžiaus žygį kryžininkai neapsižiūrėję užėmėKonstantinopolį. Ir jau visai tarp kitko kryžiaus karai paskatinoeuropiečius su vietiniais musulmonais plačiai keistis mintimis apiefilosofiją, architektūrą, sodininkystę ir kitus dalykus. Kai po kryžiaus karų Teutonų ordinas liko be darbo, imperatoriusFrydrichas pasiuntė jį krikščionybės skleisti į Prūsiją ir Baltijosšalis. Ten ordinas įkūrė savo valstybę – Kryžiuočių ordino valstybę.Nebūdami per daug delikatūs, kryžiuočiai Lenkijos istorijoje suvaidinotokį pat negražų vaidmenį kaip kiti kryžininkai arabų šalyse.Mokyklos viduramžiais
Per didžiąsias karines suirutes vien tik vienuolynai išsaugojošventuosius tekstus bei keletą antikinių graikų ir romėnų kūrinių, kuriuosvienuoliai kopijavo ir puošė nuostabiomis iliustracijomis. Apsišvietę buvotik vienuoliai, todėl jie vieni buvo pajėgūs skleisti žinias. Tačiauvienuolynų mokyklos, buvo skirtos visų pirma vienuolių rengimui ir priėmėtik po keletą kilmingų jaunuolių. Mokyklos XII amžiuje nusilpo. Kartaisvaikai gaudavo išsimokslinimo pradmenis parapijose, kur mokyklai vadovavokunigas.
XIV a. dvarininko sūnus galėjo mokytis vienuolyno mokykloje arbatarnaudamas pažu didikų rūmuose. Vaikai iš skurdžių šeimų neprivalėjo, o irneišgalėjo lankyti mokyklų. Taip pat ir mergaitės, tačiau turtingų šeimųdukterys lankydavo moterų vienuolyno mokykla arba turėdavo namų mokytoją.Prancūzijoje ir Vokietijoje mažiau pasiturinčiu šeimų vaikai lankydavo“parapines mokyklas”, kur berniukai ir mergaitės kartu mokydavosi tikybos,gero elgesio, dainavimo, skaičiavimo ir truputį lotynų kalbos. Kartaisvienuoliai įkurdavo pasaulietines mokyklas už vienuolyno sienų vaikams,nesirengiantiems tapti vienuoliais ar kunigais. Maži vaikai buvo mokomiskaityti skiemenimis. Skaityti dažniausiai pradėdavo nuo Psalmyno –Biblijos psalmių knygos. Berniukai mokydavosi rašyti stiliumi vaškolentelėse. Vyresnieji mokiniai mokėsi lotynų kalbos – ši kalba buvovartojama derybose su užsienio pirkliais – ir aritmetikos. Mokiniai tardavožodžius kaip nori, nes viduramžiais nebuvo žodynų. Be to, kai tikpramokdavo lotyniškai, kalbėtis gimtąja kalba buvo draudžiama. Romėniškaisskaitmenimis sunku sudėti, todėl mokyklose buvo naudojami skaitytuvai.Paprastai mokiniai mokėsi skaičiuoti pirštais ar skaičiavimo lentelėmis.Tačiau daug daugiau laiko jie sugaišdavo mokydamiesi religinės skaičiųreikšmės. Pavyzdžiui, trys yra dievo skaitmuo ( Tėvas, Sūnus ir ŠventojiDvasia). Septyni – žmonių skaitmuo, nes tikima, kad žmonės sukurti iš
keturių elementų – žemės, ugnies, oro bei vandens – ir turi širdį, sieląbei protą.XII a. sparčiai augantys miestai ir suintensyvėjusi prekyba sudarėpalankias sąlygas idėjoms ir naujoms žinioms skleisti. Antikiniai graikųveikalai, arabų bei bizantiečių surinkti ir išsaugoti, pasiekė Vakarus perItaliją ir Ispaniją, dvi pagrindines ryšių su Rytais zonas. Miestuose buvosteigiamos naujos mokyklos, kurios buvo prižiūrimos vyskupo. 1179 m.Laterano susirinkimas pareikalavo steigti mokyklas prie kiekvienosbažnyčios ir katedros. Šios vadinamos vyskupų mokyklos greitai išgarsėjoatskyrose srityse: Paryžiaus mokykla garsėjo filosofija, Bolonijos mokykla– teise, Salerno ir Monpeljė mokyklos – medicina. Iškovojusios pripažinimąkompetentingų mokytojų dėka, kurie tapo dėstytojais, kai kurios iš jųsužibėjo ir pritraukė didelį studentų skaičių iš užsienio.
Augant miestams ir plečiantis prekybai, verslininkai ėmė rūpintis,kad jų sūnūs įgytų geresnį išsilavinimą. Miestų tarybos, gildijos ir kaikurie pirkliai skirdavo papildomų lėšų knygoms pirkti ir mokytojamssamdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi Stadtschulen (miestomokyklomis), o Anglijoje grammar schools (klasikinėmis mokyklomis). Josemokėsi tik berniukai. Daugumos mokinių amžius buvo nuo septynerių irketuriolikos metų, nors vienas iš jų skundėsi, kad buvęs taip žiauriaimušamas, jog turėjęs palikti mokyklą – dvidešimtmetis! Visi mokiniaimokydavosi kartu viename kambaryje. Pamokos prasidėdavo anksti ir trukdavovisą dieną, išskyrus pietų pertrauką. Šiek tiek apmaudu, bet pietųpertrauka ir buvo vienintelė pertrauka. Namų darbų neužduodavo, nesmokiniai neturėdavo savo knygų. Pamokas vaikams tiesiog įkaldavo – netmušimu, o už kiekvieną klaidą mokiniai taip pat gaudavo rykščių. Anglijoje,Oksforde, vienas mokytojas įkrito į upę ir nuskendo pjaudamas rykštesmokiniams plakti. Tačiau mirtis nebūdavo vienintelė mokytojų bėda – jųatlyginimai nebuvo dideli. 1225 metais du alkani mokytojai iš Haltingdono
buvo suimti už brakonieriavimą. 1381 metais Safolke buvo sulaikytasmokytojas už “nederamą” elgesį.Nors šiose mokyklose mokėti už mokslą nereikėjo, vis dėlto mokytisbuvo brangu. Knygos, popierius ir rašalas buvo neįperkami.Plonas vadovėlis kainavo 12 šilingų, nors anot 1345 metų anglų rašytojo,mokiniai gadindavo vadovėlius – nučiupinėdavo taukuotais, nešvariaispirštais, prirašinėdavo ir šiaip nerūpestingai elgdavosi: “Žiemą šalta,nosis bėga, o jis tol jos nenusišluosto, kol snarglys ima varvėti antknygos ir ją išteplioja.”
Tačiau, kad mokiniai elgdavosi ir dar blogiau, byloja kai kuriosmokyklų taisyklės:□ Netriukšmaujant kasryt sukalbėti maldą;□ Nešėlioti, nesikalbėti ir nesijuokti;□ Nesišaipyti iš kitų, jei ką blogai perskaitė ar užgiedojo;□ Nesistumdyti pakampėse;□ Į vyresniųjų klausimus neatsakinėti storžieviškai;□ Draudžiama sviesti peilį į egzaminatorių tik dėl to, kad duoda sunkų klausimą;
Taip pat taisyklėse galima rasti ir labai keistų taisyklių:“ Kas plėšo diržais draugo čiužinį arba paslepia jo naktinius marškinius,arba mėto kambaryje batus ar pagalves, arba kelia mokykloje netvarką, busgriežtai nubaustas.“ Už pavėlavimą buvo irgi lupama. O juk viduramžiaispamokos vasarą prasidėdavo penktą valandą ryto ! Šv. Pauliaus mokykloje Londone berniukai turėjo šlapintis įdidelius kubilus. Mokykla surinktą šlapimą pardavinėjo vietiniamskailiadirbiams odoms išdirbti. Įdomu, kaip į tokį gestą reaguotų XXIamžiaus žmonės?…
Universitetai viduramžiais
Imdami pavyzdį iš amatininkų, kurie jungėsi, kad apgintų savointeresus, mokytojai ir mokiniai nusprendė sukurti autonominę organizaciją:taip susikūrė universitetas. Vienas pirmųjų universitetų buvo įsteigtasParyžiuje 1215 metais; palaikomas popiežiaus, jis išvengė vyskupo,karaliaus ir miesto bendruomenės kontrolės ir vadovavosi statutu, kurisreglamentavo ir nurodė studijų tvarką. Greitai Paryžiaus universitetaskartu su Bolonijos bei Oksfordo universitetais įsigijo varžovų visoje
Vakarų Europoje: Paduja, Kembridžas, Salamanka, Roma, Monpeljė, Praha,Heidelbergas, Viena … Universitetą sudarė atskiri fakultetai. Paprastai jų būdavo keturi:Laisvųjų menų fakultetas, kurį iš pradžių lanko visi studentai, irspecializuoti Teisės, Medicinos ir Teologijos fakultetai. Mokymas vykstadaugiausia žodžiu, lotynų, tai yra mokslo, kalba. Tačiau po mažu buvoimtasi knygų. Buvo studijuojami tekstai ,kurie keldavo klausimus irdiskusijas; po to dėstytojas išdėstydavo savo mintis. Tai scholastinismetodas. Pavyzdžiui, buvo naudojamasi medicininiais Hipokrato veikalais,Šventuoju raštu, Aristotelio filosofija, kurią žymus filosofas ir teologasTomas Akvinietis pritaikė krikščionybei, arabų mokslininkų raštais iratradimais. Dėstytojai dažnai buvo dominikonai, pranciškonai ir netgipasauliečiai, kuriuos išlaikė bažnyčia ar bendruomenė. Paklusdami Bažnyčios įstatymams, mokytojai mokė nemokamai; tačiau jie neniekino dovanų gaunamųegzaminų proga, ar netgi reikalavo, kad mokiniai mokėtų už pamokas. Sąlygos studentams būdavo žiaurios. Prancūzijos ir Škotijosuniversitetuose studentai turėdavo iškęsti krikštynų ceremoniją, per kuriąjuos baugindavo ir viešai prausdavo. Kambariuose studentams neleisdavosusikurti židinio; Padujos universitete langai buvo dangstomi drobe, oPrahos universitete iki 1463 m. nebuvo stiklinių langų. Nors dauguma studentų rengėsi būti dvasininkais ir tarnautiBažnyčiai, jie būdavo tokie pat šiurkštūs ir nedrausmingi, kaip ir kiti.Oksforde studentai net plėšikaudavo; Paryžiuje į auditorijas naktimisatsivesdavo moterų. Universitetų taisyklės draudė studentams papjautiegzaminatorių, uždavusį per sunkų klausimą,-vien iš to galite spręsti apiejų elgesį. Dažnai tarp miesto ir universiteto vykdavo nepaskelbtas karas. Universitetai nebuvo naujų idėjų židiniai. Kiekvienas dėstytojas,išdrįsęs tarti nors žodį prieš Bažnyčios mokymą, turėdavo viešai išpažintisavo kaltę ir prižadėti ,,laikytis katalikų tikėjimo,,. Studentai, kurių amžius paprastai buvo nuo 12-18 metų, gyveno irmokėsi po dvylika žmonių vienuose namuose, nuomojamuose mokytojui. Išįvairių šalių atvykę studentai burdavosi į ,,nacijas,, , tarpusaviopagalbos bendrijas, kurioms vadovaudavo prokurorai. Buvo gerai aprūpintųstudentų, buvo ir vargšų. Vargingiesiems mecenatai ir vienuolių ordinaipasiūlė prieglobstį kolegijose. Mokslo laipsnis buvo įgyjamas per šešerius metus. Studentaistudijuoja gramatiką, retoriką, logiką, aritmetiką, astronomiją,geometriją, muziką, mediciną, teisę. Kolegijos buvo skirtos tikdoktorantams. Vakarų Europoje daugėjant mokyklų ir universitetų, išsiskleidėliteratūrinė kūryba.