Valdovų rūmai

Lietuvos valdovų rūmai
Justas Dagilis
Dabartinė katedros aikštė, Gedimino kalno aplinka, kur stovėjo didingi Lietuvos valdovų rūmai – Žemutinė pilis – labai skiriasi nuo XIII–XIV a. šioje vietoje buvusio reljefo. XIII a. pilis šioje vietoje pradėta statyti pelkėtame, klampiame Vilnios slėnyje. Ji išaugo ant 160 m ilgio iškyšulio – rago. Jo plotis buvo apie 40 m, o šlaitai iki 6–8 m aukščio. Taigi pilis, o ir iki tol čia nuo VI a. buvusi senovės gyvenvietė kūrėsi labai gerai gamtos apsaugotoje vietoje. Netgi mažesnė už Nerį Vilnia, iš pietų irr vakarų supusi Žemutinę pilį, buvo srauni. Tekėjo plačiu šaltiniuotu, pelkėtais krantais slėniu ir buvo sunkiai įveikiama.

XIII–XIV amžiaus rūmai. Į vakarus nuo Gedimino pilies kalno XIII a. antroje pusėje jau buvo pastatyti mūriniai pastatai. Ant iškyšulio šiaurinio krašto buvo pastatyta rūmų gynybinė siena su masyviais kontraforsais į vidinio kiemo pusę. Į šiuos kontraforsus, matyt, rėmėsi medinė šaulių galerija. Slėnis į šiaurę arba link Neries buvo užstatytais mediniais miestiečių pastatais. Panašios gynybinės sienos paskirų liekanų aptikta ir pietiniame buvusio iškyšulio šlaite.

Pilies vidiniame kieme buvo ir mūūrinių reprezentacinių pastatų. Vienas iš jų buvo apie 8×10 m dydžio su 5,5×7,5 m dydžio vidine patalpa. Atkastos šio pastato liekanos rodo, kad tai buvo puošnus bent vieno aukšto su pusrūsiu statinys, kurio vidų puošė dekoratyvinės nišos. Kitas šio laikotarpio pastatas taip pa

at buvo su apie 7×8 m dydžio vidine patalpa ir bent vieno aukšto su pusrūsiu. Į pastatą vedė iš plytų išmūryti laipteliai, o asla buvusi rūpestingai išgrįsta akmenimis ir plytomis. Abu pastatai buvo nugriauti, statant gotikinius rūmus, o jų vidus užverstas griuvenomis. Surasta daug įvairių dydžių ir proporcijų plytų, glazūruotų grindų plytelių, dažyto tinko likučių, lovio formos gotikinių čerpių. Tarp griuvenų rasta ir unikali 22×22,5 cm dydžio ir 12 cm storio dekoratyvinė plyta puošta keturkojo žvėries su žmogaus galva figūra. Tokia plyta, matyt, puošė pastato durų fasadą. Šie ir kiti pastato aplinkoje surasti dirbiniai rodo, kad jau nuo XIII a. antrosios pusės – XIV a. pirmosios pusės čia buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Ją sudarė keli puošnūs mūriniai pastatai, o pilies kiemo pašlaites juosė mūrinės gyynybinės sienos.

XV amžiaus rūmai Rašytinės žinios apie XV a. Vilniaus Žemutinės pilies rūmus menkos ir nekonkrečios. Prancūzų kilmės riteris Žilberas de Lanua 1413–1414 m. lankėsi Vilniuje. Jis mini, kad nuo Pilies kalno besileidžiančiame atšlaime (iškyšulyje), „apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę“. Manoma, kad Vytautas šiuos rūmus perstatė po 1419 metų Vilniaus pilis nusiaubusio gaisro. Kaip atrodė šio laikotarpio rūmai, galime spėti po archeologinių tyrimų. Ma

anoma, kad to meto rūmus sudarė trys korpusai su uždaru vidiniu kiemu. Taigi, iš esmės jau XV a. pradžioje, Vytauto laikais, susiformavo Vilniaus Žemutinės pilies rūmų planas. Šie rūmai statyti ir kaip tvirtovė. Pastatų sienų storis nuo 2,5 iki 3 metrų. Manoma, kad rūmai buvo dviaukščiai, o atkastos storos rūsių pertvaros leido atkurti ir tų patalpų dydžius. Tiek rūsių, tiek ir kitų aukštų patalpos turėjo puošnias skliautines lubas. Patalpos buvo išgrįstos kvadratinėmis įvairaus dydžio keramikinėmis plytelėmis, kurių dalis buvo puoštos spalvota glazūra. Dalis patalpų galėjo būti puoštos freskomis. Surasta gana daug dažyto tinko gabaliukų, o viename netgi tebematyti nupiešta žmogaus ranka, buvusio didesnio piešinio dalis. Rūmų patalpas šildė ir puošė koklinės krosnys.

XVI amžiaus rūmai. Rūmų rekonstrukcija galėjo prasidėti dar XV a. pabaigoje, valdant Aleksandrui Jogailaičiui (1492–1506). Šis valdovas ilgai gyveno Vilniuje. Jo laikais Vilniuje pastatyta daug pastatų – šv.Onos, Bernardinų bažnyčios, miesto gynybinė siena ir vartai ir kita. Aleksandro dvare dirbo daug garsių vietinių ir kviestinių architektų bei meistrų. Pagrindinė rūmų rekonstrukcija atlikta Žygimanto Senojo valdymo metais (1506–1548). Žinome, kad 1530 m. liepos 2 d. sudegė trečdalis Vilniaus miesto ir dalis Žemutinės pilies pastatų. Bet, anot amžininkų, ką tik pastatyti rūmai nuo šio gaisro nenukentėjo. Seniausias planas-piešinys, kuriame pavaizduotos Vilniaus pilys, yra apie 1575 m. Kelne sukomponuotas Vilniaus pl

lanas, išspausdintas G.Brauno atlase. Deja, jis – netikslus ir neaiškus. Patikimesni yra vėlesni rūmų planai ir itin vertingi XVIII a. pabaigoje Pranciškaus Smuglevičiaus nupiešti rūmų piešiniai. Iš šių ir kitų planų, piešinių žinome, kad rūmai buvo trijų aukštų, kurių pirmieji du aukštai kiek žemesni, o viršutinis ne tik aukštesnis, bet ir kito, jau renesansinio, stiliaus. Atkastos rūmų liekanos visiškai patvirtino išlikusių planų ir piešinių tikslumą. Renesansiniai rūmai – keturių korpusų kompleksas aplink akmenimis grįsta vidinį kiemą. Šie rūmai itin pagarsėjo Žygimanto Augusto laikais (1548–1572). Čia prabėgo jo jaunystė, 1529 m. devynmetis Augustas buvo vainikuotas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Vilniuje jis vedė Barborą Radvilaitę, čia dažnai apsistodavo. Jo laikais rūmai tapo karališka rezidencija, kultūros ir meno centru, kur buvo sukaupta apie 4000 tomų biblioteka, paveikslų galerija ir daugybė turtų.

XVII amžiaus rūmai. 1610 m liepos 1d. staigus gaisras per kelias valandas sunaikino beveik visą miestą (sudegė apie 4700 pastatų) ir valdovų rūmai. Karališkieji rūmai buvo labai greitai suremontuoti, bet jų planas liko nepakeistas. Pagrindinis dėmesys ir pastangos buvo skirtos patalpų interjero keitimui. XVII a. pradžios barokinė mada skatino naudoti marmuro ir smiltainio architektūrines detales. Puošniausios rūmų menės buvo išklotos marmurinėms grindimis, durų ir langų angas papuošė smiltainio karnizai.

1655 metų vasarą Rusijos kariuomenė užėmė ir apiplėšė Vilniaus miestą. Kovos dėl miesto vyko ke

elis mėnesius. Valdovų rūmai buvo apiplėšti, sudeginti, turtai išgrobstyti. Jie nebuvo atstatyti, o apleistose patalpose apsigyveno neturtingi miestiečiai. Taip jie prastovėjo beveik 140 metų, kol 1799 metais gubernatoriaus nurodymu, Vilniaus magistratas pardavė rūmų griuvėsius ir jie buvo nugriauti.