Lietuvos valdovų rūmai
Justas Dagilis
Dabartinė katedros aikštė, Gedimino kalno aplinka, kur stovėjo didingi Lietuvos valdovų rūmai – Žemutinė pilis – labai skiriasi nuo XIII–XIV a. šioje vietoje buvusio reljefo. XIII a. pilis šioje vietoje pradėta statyti pelkėtame, klampiame Vilnios slėnyje. Ji išaugo ant 160 m ilgio iškyšulio – rago. Jo plotis buvo apie 40 m, o šlaitai iki 6–8 m aukščio. Taigi pilis, o ir iki tol čia nuo VI a. buvusi senovės gyvenvietė kūrėsi labai gerai gamtos apsaugotoje vietoje. Netgi mažesnė už Nerį Vilnia, iš pietų irr vakarų supusi Žemutinę pilį, buvo srauni. Tekėjo plačiu šaltiniuotu, pelkėtais krantais slėniu ir buvo sunkiai įveikiama.
XIII–XIV amžiaus rūmai. Į vakarus nuo Gedimino pilies kalno XIII a. antroje pusėje jau buvo pastatyti mūriniai pastatai. Ant iškyšulio šiaurinio krašto buvo pastatyta rūmų gynybinė siena su masyviais kontraforsais į vidinio kiemo pusę. Į šiuos kontraforsus, matyt, rėmėsi medinė šaulių galerija. Slėnis į šiaurę arba link Neries buvo užstatytais mediniais miestiečių pastatais. Panašios gynybinės sienos paskirų liekanų aptikta ir pietiniame buvusio iškyšulio šlaite.
Pilies vidiniame kieme buvo ir mūūrinių reprezentacinių pastatų. Vienas iš jų buvo apie 8×10 m dydžio su 5,5×7,5 m dydžio vidine patalpa. Atkastos šio pastato liekanos rodo, kad tai buvo puošnus bent vieno aukšto su pusrūsiu statinys, kurio vidų puošė dekoratyvinės nišos. Kitas šio laikotarpio pastatas taip pa
XV amžiaus rūmai Rašytinės žinios apie XV a. Vilniaus Žemutinės pilies rūmus menkos ir nekonkrečios. Prancūzų kilmės riteris Žilberas de Lanua 1413–1414 m. lankėsi Vilniuje. Jis mini, kad nuo Pilies kalno besileidžiančiame atšlaime (iškyšulyje), „apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę“. Manoma, kad Vytautas šiuos rūmus perstatė po 1419 metų Vilniaus pilis nusiaubusio gaisro. Kaip atrodė šio laikotarpio rūmai, galime spėti po archeologinių tyrimų. Ma
XVI amžiaus rūmai. Rūmų rekonstrukcija galėjo prasidėti dar XV a. pabaigoje, valdant Aleksandrui Jogailaičiui (1492–1506). Šis valdovas ilgai gyveno Vilniuje. Jo laikais Vilniuje pastatyta daug pastatų – šv.Onos, Bernardinų bažnyčios, miesto gynybinė siena ir vartai ir kita. Aleksandro dvare dirbo daug garsių vietinių ir kviestinių architektų bei meistrų. Pagrindinė rūmų rekonstrukcija atlikta Žygimanto Senojo valdymo metais (1506–1548). Žinome, kad 1530 m. liepos 2 d. sudegė trečdalis Vilniaus miesto ir dalis Žemutinės pilies pastatų. Bet, anot amžininkų, ką tik pastatyti rūmai nuo šio gaisro nenukentėjo. Seniausias planas-piešinys, kuriame pavaizduotos Vilniaus pilys, yra apie 1575 m. Kelne sukomponuotas Vilniaus pl
XVII amžiaus rūmai. 1610 m liepos 1d. staigus gaisras per kelias valandas sunaikino beveik visą miestą (sudegė apie 4700 pastatų) ir valdovų rūmai. Karališkieji rūmai buvo labai greitai suremontuoti, bet jų planas liko nepakeistas. Pagrindinis dėmesys ir pastangos buvo skirtos patalpų interjero keitimui. XVII a. pradžios barokinė mada skatino naudoti marmuro ir smiltainio architektūrines detales. Puošniausios rūmų menės buvo išklotos marmurinėms grindimis, durų ir langų angas papuošė smiltainio karnizai.
1655 metų vasarą Rusijos kariuomenė užėmė ir apiplėšė Vilniaus miestą. Kovos dėl miesto vyko ke