Valakų reforma

TURINYS

1.Įvadas ..........................3
2. Reformos atsiradimo priežastys .............4
3. Reformos vykdymas ..................6.

3.1. Reforma kaimuose .................9

3.1.1. Reforma Žemaitijoje ...............10

3.2. Reforma miestuose .................10

4. Reformos reikšmė ....................12

5..Išvados..........................14
6. Literatūra .......................17

I. VALAKŲ REFORMA
ĮVADAS

Šią temą pasirinkau nagrinėti todėl, kad šiuo metu vėl vykdoma žemės reforma. Tai jau penktoji žemės reforma mūsų valstybės istorijoje.

Žemės reforma buvo ir liko epochiniu įvykiu.

Lietuvoje nuo XVI a. , o daugelyje Europos kraštų dar seniau, valstybė ėmė reglamentuoti žemės valdymo santykius ir žemės naudojimo tvarką. Prieš 440 metų – nuo 1557 m. vykdyta pirmoji Lietuvos istorijoje agrarinė VALAKŲ reforma. Ši reforma subrendo grindžiama tam tikrais mo otyvais, kuriuos remdamas įvairiais autoriais pabandysiu paanalizuoti. Įvairūs autoriai nurodo beveik tuos pačius motyvus:
Politinius;
Ekonominius;
Socialinius;
Teisinius.

Lietuva nuo seno buvo žemės ūkio kraštas ir bet koks žemės ūkio valdymo ir naudojimo pakeitimas iš esmės pakeisdavo daugelio žmonių gyvenimą. Žemės reformos pasekmės yra įvairialypės.

Pabandysiu paanalizuoti reformos tikslą, kaip reforma palietė miesto ir kaimo gyventojus ir reformos reikšmę

Rėmiausi žymaus istoriko E. Gudavičiaus knyga “Lietuvos istorija” I tomas. Autorius labai išsamiai ir atsakingai analizuoja kiekvieną temą.

Z. Kniaupa, J. Kniaupienė, A. Kuncevičius “Lietuvos istorija iki 1795 metų”. K Kadangi yra keli autoriai, tai autorių individualybė nulėmė kiekvieno skyriaus savitumus, o man leido palyginti temos reikšmę su kitais autoriais. Šie autoriai sengiasi ne kategoriškai vertinti ar apibendrinti įvykius, bet stengiasi parodyti, kad svarbūs istoriniai įvykiai, dalykai gali būti įvairiai in

nterpretuojami.

Knygoje “Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų” M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys sukonkretina, tarsi konspekto pavidalu pateikia istorinę medžiagą. Pateikia vieną kitą naujausią požiūrį.

Perskaičiau J. Jurginio “Lietuvos valstiečių istoriją”. Autorius stengiasi išryškinti valstiečių vaidmenį pagrindiniais laikotarpiais.

B. Makauskas “Lietuvos istorijoje” pasakoja apie lietuvių tautos ir valstybės likimą, naujoviškai vertina įvykius.

Artūras Dubonis “Dvare” mėgino atrinkti tokius reiškinius, kurie geriausiai padėtų suvokti LDK gyventojų kultūrinę situaciją, juos supantį pasaulį.

Remdamasi šiais autoriais,paanalizuosiu valakų reformos esmę. Tai pirmoji Lietuvos istorijoje vykdyta agrarinė VALAKŲ reforma, kuri skatino naujų kaimų kūrimąsi.

II REFORMOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Supratimas apie žemę ir teises į žemę bei žemės administravimo ištakos tokios pat senos kaip ir žemės nuosavybė. Žemė buvo pirminių išteklių ir turto simboliu.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ketinant legalizuoti kai kurias žemes be ei finansiniais sumetimais XV a. buvo atlikti svarbūs žemės administravimo darbai.
XVI amžiuje Lietuvoje svarbiausiomis išliko pajamos, gaunamos iš žemės ūkio. Tačiau tos pajamos buvo nedidelės. Didžiojo kunigaikščio ir karaliaus dvarai buvo prasiskolinę. Valstiečiai už įvairaus dydžio ir kokybės žemę mokėjo vienodus mokesčius. Per tai labai daug jų nuskursdavo. Pajamos dar labiau sumažėjo. Žemė nebuvo tinkamai įdirbama ir suskultūrinta. Dalis žemės naudotojų nuo mokesčių iš vis išsisukdavo (makauskas, 2000). Daugelį laukų savininkai palikdavo nedirbamais, o kiti – vengė juos imti. Todėl valdų reformos at

tsiradimo priežastys buvo šios:
§ Suintensyvinti žemės ūkį;
§ Padidinti iš jo gaunamas pajamas;
§ Įtvirtinti feodalų teises į žemę.

Reforma buvo pradėta vykdyti 1547 m. (įstatymas paskelbtas po dešimties metų), tais metais buvo atspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga. Metų sutapimas, žinoma, atsitiktinis, tačiau idėjos, kurias skelbė Martynas Mažvydas, katekizmo ir elementoriaus autorius, ir Jokūbas Laskauskas, Valakų reformos vykdytojas, buvo identiškos ir atitiko laikmečio reikalavimus.

Svarbiausias reformos tikslas buvo iždo pajamų didinimas ir ieškojimas išeities iš susidariusios prievolių krizės, privedusios valstiečius prie sukilimų. Vyriausybė turėjo pasirinkti: arba reikalauti prievolių nuo kiekvieno valstiečių šeimos nario ir baudžiavą priartinti prie vergijos, arba apdėti valstiečių kiemus prievolėmis pagal dirbamos žemės plotą ir tą plotą ne tik nustatyti, bet ir apriboti. Žagrės mokesčių įvedimas artino prievolių reikalavimą nuo žemės, nes apytikriai buvo žinoma, kiek pora jaučių (viena žagre) galimaper metus įdirbti žemės. Tačiau tas neribojo dirbamos žemės ploto, nes valstietis galėjo arti ne viena, bet keliomis žagrėmis.

Valakų reforma pasidarė būtina padidėjus javų paklausai ir pakitus ūkininkavimo sąlygoms, kaime susiformavus feodaliniams santykiams. Neatsitiktinai valakas buvo ne tik lenkiškas ploto, bet ir prievolių matas. (Gudavičius E., 1999).

III REFORMOS VYKDYMAS
1540 m. Žygimanto Senojo žmona karalienė Bona pietinėse LDK žemėse įsakė pradėti matuoti valstiečių žemes valakais, jas registruoti, kelti valstiečius nuo senų žemių, o jau 1554 m. nusiuntė ma

atininkus matuoti tinkamų kaimams steigti žemių. Kitais metais prasidėjo masiniai valakų matavimo darbai.
Sekdamas Motinos karalienės Bonos pavyzdžiu, Žygimantas Augustas Lenkijos karalystėje, paskui ir Lietuvos Didžiojoje Kunugaikštystėje paskelbė valakų reformą (Makauskas, 2000).
Visa arismoji žemė buvo sutelkiama į vieną masyvą ir iš jo kiekvienam valstiečiui išskiriami trys žemės sklypai (pūdimui, žieminių ir vasarinių javų laukams). Sėjomaina padaryta privaloma, atliktas žemės kadastras, ir prievolės nustatytos pagal žemės kiekį ir kokybę. Geriausiose anksčiau valstiečių tręštose žemėse buvo kuriami palivarkai. Valstiečiai iš vienkiemių buvo iškelti į gyvenvietes, ir kiekvienas kaimas gavo po valaką (21 ha ariamos žemės). Jiems buvo uždrausta dirbti kitų valstiečių žemę (nuomoti) arba tuščius valakus. Per du dešimtmečius žemaičių valstiečiaigavo 15 tūkstančių valakų.
Prievolės buvo susietos su valstiečio turimos žemės dydžiu, o ši žemė aiškiai buvo atribota taisyklinguose masyvuose ir apdirbama taisyklingu trilaukiu. Giriose buvo uždrausta be administracijos žinios daryti lydimus. Sudėtinga valdymo organizacija rėmėsi iš valstiečių skiriamais vaitais, už vaitystę gaudavusiais papildomos žemės. Į masyvus buvo įtraukta bei išmatuota ir dirbama, ir nedirbama žemė, todėl valakų netrūko. Valstiečiai galėjo žemės imti kiek norėjo, kiek pajėgė atlikti prievolių.

Reforma turėjo ne tik praktinę , bet ir idėjinę reikšmę, kurią nusakė Jokūbas Laskauskas, reformą vykdęs Žemaitijoje. 1562 m. drauge su išmatuoto Karšuvos valsčiaus inventoriumi į teismo knygas jis įrašė ir teritorinius smprotavimus, sk
kelbiamus didžiojo kunigaikščio vardu.

Visa dvaro ir dvarui priklausanti valsčiaus žemė skelbiama valdovo nuosavybe ir įjungiama į vieną plotą, išmatuotą valakais (valakas – 30 ar 33 margai, apytikriai 21 ha. Derlingesnėse žemėse jis mažesnis, o prastesnėse – didesnis).valakai aplink dvaro sodybą priskiriami palivarkams, o jų pakraščiuose – valstiečių kaimams, nustatant, kad 7 valstiečių valakai atitiktų vieną palivarko valaką.

Reformos primestas dviejų dienų per savaitę lažas buvo taip apskaičiuotas, kad 7 valstiečių kiemai įdirbtų 1 valaką palivarkinės žemės. Be lažo, valstiečiai už kikvieną valaką, priklausomai nuo jų dirbamos žemės kokybės, tyrėjo dar mokėti nuo 6 iki 21 grašio. Ten, kur nebuvo palivarkų, valstiečiai buvo činšininkai ir jie už valaką turėjo mokėti po 30 grašių, be to, 12 grašių – už talkas ir 10 grašių – už pavarymus vasaros skubos darbų metu.

Miškas ilgą laiką buvo antruoju valstiečio pajamų šaltiniu.

Reforma neaplenkė miškų, tačiau jų masyvai valakais nebuvo skirstomi, tik išvedamos ribos ir apskaičiuojamas plotas. Miško kirtimus, pievas, trakus buvo įsakyta matuoti ir išdalyti valakais. Girininkams įsakoma žiūrėti, kad valstiečiai šienauti vyktų visi sutartu laiku, vykdami neimtų su savimi šunų, šautuvų, ragotinių ir kitų įrankių, kuriais galima būtų užmušti žvėrį.

Iš miško valakuose įkurdintų valstiečių medžioklėse turi dalyvauti stiprūs vyrai. Medžioklės laikas jiems užskaitomas už lažą. Upėse ir ežeruose leidžiama gaudyti bebrus, kas penktą pasiimant sau.

Mišku naudotis galima skirtose vietose ir tik savo ūkio reikalams, bet jokiu būdu ne pardavimui. Savuose valakuose valsteičiams leidžiama užmušti vilką, žebenkštį, kiškį, lūšį, voverę ir visokius paukščius, bet draudžiama užmušti šerną ar kitą stambų žvėrį.

Neleidžiama žuvauti balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais, neršto metu.

Kirsti medžius leidžiama tik gavus didžiojo kunigaikščio raštą. Kurui ir kitiems dvaro ir valstiečių reikalams leidžiama imti sausuolius arba išvirtusius medžius.

Kiekvienam girininkui atlyginimo už tarnybą skiriama po 9 valakus, iš jų 3 valakai palivarkui ir 6 – to palivarko valstiečiams.

Didysis kunigaikštis išnuomodavo miškus pirkliams.

Reforma didžiojo kunigaikščio pajamas Aukštaitijoje padidino 2 kartus, o Žemaitijoje, kurioje jau 1529 m. buvo įvestas žagrės mokestis – tik 20 procentų. Valstiečių mažažemystė buvo tik laikinai pašalinta. Po kurio laiko daugelis valstiečių nusigyveno. Retas turėjo visą valaką žemės. Valakai buvo dalijami tarp šeimos narių.

Feodalinė žemės nuosavybė palengva išstūmė alodinę valstiečių nuosavybę. Iš pradžių jų teisė disponuoti žeme buvo apribota, o po valakų reformos – visai panaikinta. 1529 m. Lietuvos Statute “žmonės” jau nebėra žemės savininkai.

1577 m. valakų reforma dar paliko valstiečiams teisę išvykti iš sodybos, tačiau tai padaryti žmogus galėjo tik savo valsčiaus ribose. Bėglius į kitą valsčių įstatymas leido susigrąžinti ir apgyvendinti tuščiame valake.

Bajorai, kurie netarnavo didžiajam kunigaikščiui ir nebuvo gavę iš jo žemės, faktiškai buvo sulyginti su valstiečiais: jiems paskirti žemės valakai, už kuriuos teko mokėti dvarui činšą. Tokiems asmenims pavyko išsaugoti tik senąjį bajoro vardą. O viešpataujantį luomą imta vadinti lenkų šlėktų vardu. Viešpataujančios klasės skilimas įvyko ne pagal turtinę, o pagal teisinę padėtį. Visi bajorai, kurie nebuvo gavę valstiečių – valdamų – iš didžiojo kunigaikščio, negavo šlėktų luomo teisių. Jie ir nuėjo kartu su valstiečiais į valakus.
3.1. Reforma kaimuose

Žemė buvo matuojama valakais ne tik tam, kad galima būtų nustatyti valstiečių prievoles, bet ir tam, kad palivarkuose ir kaimuose būtų laikomasi trilaukio su sėjomainomis ciklo: pūdymas – žiemkenčiai – vasarojus. Kaimo žemė dalijama į tris lygius laukus, o lauke atmatuojama tiek rėžių, kiek yra valakų (Jurginis, 1978). Kiekvienas valstietis gauna po tris rėžius.

Valstiečių sodybos sukeliamos į naujus , jau suplanuotus kaimus. Įstatyme pasakyta: “Revizoriai turi akilai žiūrėti, kad matininkai sodyboms vietos skirtų trečiame, viduriniame lauke, o jei matininkas to nepadarytų, tada pats revizorius turi sodybai vietą paskirti, o urėdas – priversti valdininkus kurtis toje vietoje.”

Kaimo gatvėje per visą trečią lauką abipus kelio buvo išsidėstę sodybiniai sklypai ir trobesiai.

Kaimai kiemų arba valakų skaičiumi buvo labai nevienodi, nes jų pagrindą sudarė buvusios laukų bendruomenės. Kaimuose sodybiniai valstiečių sklypai turėjo būti abiejose gatvės pusėse. Valaką paėmusio valstiečio gyvenamas namas ir klėtis turėjo būti vienoje gatvės pusėje, o tvartai – kitoje. Taip buvo statoma dėl gaisro atvejų.

Jei į valaką įėjo du valstiečiai, tuomet vienas trobesius statėsi vienoje pusėje, kitas – kitoje pusėje.

Paėmę valaką, valstiečiai senąsias sodybas turėjo nugriauti ir įsikurti naujoje, išmatuotoje vietoje. Buvo įrašomas į dvaro inventorių ir išsikelti nebegalėjo.

Dalijant valakus, nebuvo atsižvelgiama į tai, kiek kuris valstietis turėjo iš tėvų paveldėtos ar pirktos žemės.

Valakas buvo aukščiausia dalos norma. Po 2 valakus gavo bajorai, vietas sodyboms jie galėjo pasirinkti patys. Savo sodybas jie kūrė ne kaimuose, bet atokiau nuo jų.
3.1.1. Reforma Žemaitijoje
Žemaitijoje buvo silpnesnė didžiojo kunigaikščio valdžia. Žemaitija, administruojama seniūnų, tvarkėsi savarankiškiau. Visoje Lietuvoje, o ir žemaitijoje po senovei liko 28 valsčiai. Privačių savininkų žemėse valakiniai pertvarkymai vyko lėčiau ir sunkiau. Lėčiau dėl to, kad centrinė kalvotoji Žemaitijos dalis buvo žymiai rečiau gyvenama. Retesnis buvo viensėdžių kaimaviečių tinklas. Gal dėl to Žemaitijoje visą laiką buvo daugiau išsivysčiusi gyvulininkystė.
Žemaitijoje daug liberalesnėmis sąlygomis dvarų savininkai savo žemėse vykdė valakinius pertvarkymus. Žemaitijos dvaruose buvo daug vadinamųjų ginčinių valstiečių, kurie žemėtvarkos požiūriu, matyt, buvo savarankiškesni. Geriausios sąlygos žemaičių tradicinėms gyvenvietėms vystytis buvo į pietus nuo Telšių (Medingėnų ir Žarėnų apylinkėse), kur žemė priklausė smulkiems bajorams. Šie valakinių pertvarkymų metu į kaimus nesikėlė. Jų sodybos tose pačiose vietose lyg dvareliai vystėsi ir keitėsi.
Žemaitijoje valakų reformos metu sukurti gatviniai kaimai vystėsi savaip, galima sakyti “žemaitiškai”.
Valakų reforma Žemaitiją pakeitė, tik ne visą vienodu mastu. Šie pertvarkymai pirmiausia buvo įgyvendinami valstybinėse žemėse. Paskui šios iniciatyvos ėmėsi dvarininkai. Bažnytinę žemėvaldą ši reforma pasiekė labai mažai. Nesikėlė į kaimus smulkieji žemių savininkai bajorai.
3.2. Reforma miestuose
Miesto gyventojai turėjo dirbamos žemės, pievų, laikė darbininkus ir produktyviausius gyvulius, šalia amato ir prekybos vertėsi dar žemės ūkiu. Žemdirbystės atsiskyrimas nuo pramonės Lietuvoje vyko palyginti lėtai ir vyriausybė rado reikalą į jį įsikišti: agrarinę reformą pravesti ir miestuose, neturinčiuose Magdeburgo teisių.
Reformos išvakarėse Magdeburgo teises turėjo Vilnius, Kaunas ir Trakai. 1551 m. lapkričio 27 d. Seimo nutarimu valsčiaus centrai, tik turintys turgaus teisių privilegiją, pripažįstami miesteliais, o jų gyventojai – miestelėnais (ne miestiečiais). Miestus nuo miestelių skyrė gyventojų teisinė padėtis, jų santykis su žemės nuosavybe, su feodalinės santvarkos pagrindu. Magdeburginis miestas – kolektyvinis žemės savininkas.
Miestietis – laisvas žmogus. Jis gali keisti gyvenamąją vietą ir verslą, gali pirkti ir parduoti namus, žemės sklypą, priklausyti amatininkų cechui ir pirklių gildijai. Miestietis nepriklausė ne tik dvaro urėdo, bet ir vaivados jurisdikcijai. Magdeburginiai miestai turėjo savo administraciją, teismą ir teisyną, skirtingai nuo Lietuvos Statuto. Statute tiek tekalbama apie miestiečius, kiek jų reikalai susiduria su kitų luomų žmonėmis.
Miestelėnai, kaip ir valstiečiai, neturėjo žemės nuosavybės teisių, todėl jų žemė buvo matuojama valakais.
Miestelėnų valakai atskiriami nuo sodybinės žemės: ji matuojama rykštėmis. Už kiemų ir daržų sklypus nustatomas nevienodas činšas. Už sklypus prie turgaus aikštės imamas didesnis, o prie gatvių – mažesnis činšas; už daržus – činšo reikalaujama vienodai. Kampininkai, kurie už naudojimąsi turgumi ir kitomis miestelėnų teisėmis, mokėjo iždui kasmet po 2 grašius.
Miestelėnai, turintys valakinės žemės, naudojosi ja tokiomis pat sąlygomis, kaip ir valstiečiai. Jie lažo neina, moka činšą dvarui ir yra jo valdžioje. Miestelėnas be valakinės žemės laikomas laisvu, bet neprivilegijuotu žmogumi. Jis galėjo išsikelti, parduoti savo gyvenamąjį namą ir kitus trobesius, tačiau negalėjo nei pirkti, nei parduoti žemės sklypo, net to, kuriame buvo jo kiemas. Kiemo ir daržo sklypu jis tik naudojosi.
Per reformą ir tik po jos didesniems miesteliams buvo suteikiamos Magdeburgo teisės. Tokias teises gavo Merkinė, Ukmergė, Alytus bei kiti amatais ir prekyba besiverčią miesteliai. Jų gyventojai daugiau nebepriklausė dvaro urėdo valdžiai bei teismui. Jie buvo perduoti naujai sudaromai miesto valdybai, magistratui, įsikūrusiam rotušėje. Magistras piliečius valdyti ir teisti turėjo pagal Magdeburgo teisę.
Didžiausia ir pagrindinė kliūtis Magdeburgo teisei įgyvendinti buvo luominės žemės nuosavybės įsigalėjimas ir jos įteisinimas Lietuvos Statutu. Pagal jį žemės savininkas gali būti tik šlėktos luomo žmogus; jo žeme besinaudojantiems arba joje gyvenantiems jis – administratorius ir teisėjas.

IV REFORMOS REIKŠMĖ
Reforma buvo užbaigta 1570 metais. Per ją buvo radikaliai padidinti ariamos žemės plotai, išmatuojant valakais dirvonus, peivas, miškus, o išsimėčiusius ūkinikų žemės lopinėlius sujungiant į taisyklingus žemės sklypus.
Po reformos išnyko skirtumas tarp dvaro žmonių, buvusių nelaisvųjų “kaimynų”, ir tarp valsčiaus žmonių, buvusių “laukininkų”. Ir pirmieji, ir antrieji gyveno nebe savo, o pono žemėje. Reforma užbaigė valstybinių valstiečių pavertimą baudžiauninkais. Juos valdė, teisė ir baudė nebe valsčiaus tijūnas, kaip valstybės valdžios atstovas, o dvaro urėdas.
Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pavyzdžiu sekdami, magnatai ir bažnytiniai žemvaldžiai taip pat ėmė matuoti savo valstiečių žemes valakais ir nuo jų nustatinėti prievoles. Iki reformos iš didžiojo kunigaikščio dvarų bažnyčios gaudavo dešimtinę. Reforma dešimtinę panaikino. Vietoj jos parapijos gavo po 2 valakus arba daugiau, priklausomai nuo dešimtinės dydžio.
Išleidus Antrąjį (1566 m.) Lietuvos Statutą, feodalų privačių žemių nuosavybė neišsiskyrė nuo didžiojo kunigaikščio nuosavybės.
Antrasis Statutas skelbė: ‘Kiekvienas žemės savininkas savo žemes, kiek kas jų turi, arba ir pusę, arba kurią jų dalį, arba po vieną, arba žmones, arba žemę, ką nori iš jų, savo gera valia ir išmanymu (gali0 atiduoti, parduoti, dovanoti ir užrašyti, įkeisti, atimti iš savo vaikų ir artimųjų, disponuoti tuo savo nuožiūra”.
Pagal Pirmąjį Statutą miestietis galėjo būti žemės savininkas, atlikti už žemę karinę prievolę ir buvo laikomas valstybės (LDK) piliečiu. Pagal Antrąjį Statutą savininkas, taigi ir pilietis, gali būti tik bajoras, priklausantis šlėktų luomui. O Trečias Statutas (1588) skelbė: “Šlėkta, pardavęs savo žemę, atsikėlęs į miestą ir pradėjęs verstis amatais ar prekyba, netenka šlėktos teisių.”
Kad žemdirbiai nebėgtų nuo savo ponų į miestus, Antrasis ir Trečiasis Statutai tvirtino, kaip miestų magistrai atbėgėlius turi išduoti. Kilnotis galėjo tik “laisvieji žmonės”, kurie per reformą valakų neėmė ir gavo išeivinių pavadinimą.
Reforma turėjo žymią įtaką ūkiui. Į tuščius valakus valstiečiai buvo viliojami naujakurių lengvatomis. Reforma smarkiai padidino ariamos žemės plotą, trilaukį padarė privaloma žemdirbystės sistema, pakėlė derlių.
Reforma suvienodino valstiečių ūkio pajėgumą. Sumažėjo neturtingųjų valstiečių, kurie iki reformos buvo laikomi neturinčiais nieko, ir turtingųjų, kurių tarnybose buvo po keliolika arklių ir jaučių, keletos bendrininkų ir samdytos šeimynos žmonių, tarp kurių klostėsi jau socialinės nelygybės santykiai. Suvienodinimui pasitarnavo galutinis žemės nuosavybės panaikinimas. Atėmus dalį žemės iš turtingųjų, rinkoje buvo parduodama daug darbinių gyvulių.
Nors reformos pravedimui valstiečiai nesipriešino, tačiau ji buvo labai skausminga. Reikėjo nugriauti trobas ir keltis į naują matiniko suplanuotą kaimą. Valstiečius, be abejo, gąsdino ir tas, kad valaką paėmęs, praranda laisvę. Iki reformos nelaisvais žmonėmis buvo laikomi šeiminiškiai, kaimynai ir veldamai. Valstybinėse žemėse visi valsčių žmonės galėjo kilnotis. Po reformos laisvais arba išeiviais liko tik tie, kurie neėmė valakų. Bet atsisakymas neimti valakų buvo laikinas, nes į miestą išsikelti, neturint amato, buvo sunku ir pragyventi beveik neįmanoma.
Taigi, didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiškiomis ribomis. Geriausiose vietose steigiami dvarai ir palivarkai, o aplink juos po valaką žemės išdalyta valstiečiams. Jų žemė padalyta į trilaukius. Valstiečiai apgyvendinti kaimuose. Pakeista mokesčių mokėjimo sistema. Vykstant reformai, valstybės iždo pajamos išaugo.
Valakų reforma atvedė Lietuvą į Vidurio Europos tipo baudžiavą. Ji vis dėlto fiksavo individualų valstiečio ūkį. Tačiau šis ūkis nebuvo padalinta valstiečio ir žemvaldžio nuosavybė, nors nebeliko ir giminės varžymų atskirai valstiečio šeimai. Dabar šios valstiečio šeimos naudojimąsi ūkiu reglamentavo prievolių atlikimas. Prievolės buvo susietos su visu ūkiu, o ne taikomos kiekvienam asmeniui atskirai. Tai buvo tipoška europietiškoji baudžiava.

IŠVADOS

1557 m. buvo paskelbtas valakų reformos, pirmosios Lietuvos teritorijoje žemės reformos, įstatymas. Reforma vyko beveik 20 metų.
I Valakų reformos priežastys buvo šios:
· politinės;
· ekonominės;
· socialinės;
· teisinės.
I. Reformos sumanytoja buvo karalienėBona. Lietuvoje reformą vykdė karalius Žygimantas Augustas.
II. Reformos pasekmės buvo šios:
1. Ūkininkai prarado žemės nuosavybės teises:
· įvestas lažas;
· valstiečiai tapo baudžiauninkais;
· apribota laisvo kilnojimosi teisė;
· įvesta trilaukė sėjomaina;
· atskirtos dvasininkų žemės.
2. Valstiečiai išsidėstė kaimais;
3. Geriausiose žemėse išsiplėtė dvarai ir palivarkai;
4. Pakeista mokesčių mokėjimo struktūra;
5. žemė išmatuota valakais. Valakas – 21 ha;
6. Padidėjo valstybės iždo pajamos;
7. Bajoprų ir žemvaldžių luomas galutinai atsiskyrė nuo valstiečių luomo.
III. Reformos įtakoja ekonomikai, politikai, socialiniams santykiams, teisiniams nuostatams:
1. Ekonomikoje – padidinta žemės ūkio gamyba, nes buvo plečiami dirbamos žemės plotai;
2. Socialiniuose santykiuose – bajorų ir žemvaldžių luomas galutinai atsiskyrė nuo valstiečių, išnyko skirtumas tarp dvaro žmonių ir nelaisvųjų “kaimynų”;
3. Politikoje – įgyvendinta nauja ūkinė sistema;
4. Teisiniuose nuostatuose – paruoštas žemės nuosavybės įstatymas.
Reforma vyko beveik 20 metų. Valakinė žemėnauda ir jos prievolių bei mokesčių sistema gyvavo labai ilgai.

Leave a Comment