Atsiskaitymai - Mokslai.lt

TURINYSĮvadas 3Mokėjimo sistemos formavimas 4Atsiskaitymo būdaic 5Šalies vidaus atsiskaitymai 6Mokėjimo nurodymas 6Debeto mokėjimo nurodymas 8Inkasinis pavedimas 8Čekiai 10Vekseliai 12Mokėjimo kortelės 13Tarptautiniai atsiskaitymai 14Tarptautiniai mokėjimo pavedimai 15Kelionės čekiai. Euročekiai. 16Dokumentinis akredityvas 16Išvados 19Priedai 20Literatūra 21

ĮvadasModerni ekonomika neapsiriboja grynaisiais pinigais, jie čia vaidina viso labo pagalbinį, nereikšmingą vaidmenį – tik apie 2 proc. pirkimų apmokama grynaisiais, o kita dalis negrynaisiais pinigais. Atsiskaitymas negrynaisiais pinigais, jų paplitimas – tai išvystytu piniginių santykiu požymis. Tam būtinos prielaidos: pakankamas kreditinių santykių plėtojimas, ekonomikos subjektų (įmonių, gyventojų) laisvų piniginių lėšų laikymas bankuose.Pagal šiuolaikinę sampratą atsiskaitymų sistema apima atsiskaitymų organizavimo principus, jų formas, priemones ir technologijas, jos dalyvių pareigas bei teises atsiskaitymo procese. Atsiskaitymai turi būti taip organizuojami, kad jie padėtų stiprinti pirkėjo(mokėtojo) bei tiekėjo(gavėjo) savitarpio kontrolę, spartintų dokumentų bei lėšų apytaką, mažintų atsiskaitymo operacijų darbo sąnaudas.Komerciniai bankai tradiciškai užima pirmaujančią vietą piniginių atsiskaitymų organizavimo procese. Bankas yra ne tik pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir atsakingas konsultantas atsiskaitymų klausimais. Prieš nusprendžiant kokį mokėjimo būdą pasirinkti, reikia įvertinti daugelį veiksnių atsiskaitymų rizikos požiūriu. Šio darbo tikslas yra išnagrinėti visas atsiskaitymo rūšys, išaiškinti jų privalumus ir trūkumus – juk žmogus ar pelno siekianti įmonė yra suinterisuota rasti mažiausiai trūkumų turintį atsiskaitymo būdą.

1. Mokėjimų sistemos formavimasisPirmosios bankų užuomazgos siejamos su mokieimo sistemos kūrimosi pradžia. Pirmi mokėjimai pastebimi dar antrajame tūkstantmetyje p. m. e.:bažnyčių ir rūmų tarnai indėlininko įsakymu darė išmokėjimus iš jo indėlio ir priiminėjo įmokėjimus į jo sąskaitą. Pamažu visi „ūkiniai sluoksniai“ pradėjo laikyti savo pinigus kredito įmonėse ir per tas įmones atlikdavo visus mokėjimus. Tokius mokėjimus graikai vadindavo „mokėjimais per stalą“(dia tes trappezzas).Tačiau griūva ekonomika, griūva kultūros, kartu ir bankai.Viduramžiais siriečių ir ypatingai žydų pabudinta iš miego Europos prekyba skatina ir bankinės operacijas. Iš pradžių tik primityviausia bankinė operacija – pinigų keitimas, nes keliaujantiems pirkliams buvo reikalinga tik tokia operacija. Greitu laiku pinigų keitimas virsta piniginėmis perlaidomis. XII – XIII a. Italijoje aptinkama vekselio užuomazgų. Jo atsiradimas yra labai susijęs su prekymečiais. Dėl kelionių pavojingumo pirkliai, vykdami į prekymiesčius, stengdavosi imti tiek pinigų, kiek reikėjo kelionei. O kad turėtų pakankamai pinigų pirkliai griebėsi tokių priemonių: savo gyvenamojoje vietoje pirklys sumoka bankininkui tam tikrą pinigų sumą, o tas išduoda pirkliui tam tikrą raštą, kurio įsako savo kontorai ar klientui, gyvenančiam tame mieste, kur vyksta prekymetis, išmokėti pirkliui atitinkamą pinigų sumą.Po Romos žlugimo, mokėjimo operacijos pasistūmėjo gerokai toliau negu kreditų srityje Mokėjimo pavedimo dokumentas to metu buvo vadinamas trata. Trata savo prasme buvo piniginė perlaida. Bankininkai tarpininkavo mokėjimams ne tik tratomis, bet ir žiro atsiskaitymais. Žiro operacija yra nuo mokančiojo asmens sąskaitos mokomosios sumos nurašymas, arba mokėtojo sąskaitos debetavimas ir tos pačios sumos įrašymas į gavėjo sąskaitą, arba gavėjo sąskaitos kreditavimas.XV a.pabaigoje brangiųjų metalų gausa sukelia monetarinę revoliuciją: senasis nusistovėjęs aukso ir sidabro santykis griuvo, sidabro kaina smuko, senųjų monetų vertė keitėsi- tai skatino bankus tobulinti mokėjimo būdus negrynaisiais pinigais.XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje prasidėjo nauja era bankų istorijoje. Naujieji bankai dažniausiai buvo vadinami žiro bankais dėl jų pagrindinės operacijos: tarpininkavimas mokėjimams be grynųjų pinigų. Pirmasis valstybinis žiro bankas buvo įkurtas 1587 m. Naujieji bankai rūpinosi, kaip išsiversti su kuo mažiau grynųjų pinigų.

1878 m. tarptautinėje pašto konferencijoje Paryžiuje buvo įteisintos tarptautines pinigines perlaidos. Tačiau perlaidos per paštą buvo labai brangios, tai skatino bankus kuo sparčiau vystyti tarptautinius bankinius mokėjimus, ir siūlyti klientams organizuotus mokėjimus per bankų sistemą, kurie vykdomi bankiniais pinigais: perlaidas, čekius, vekselius, prekinį kliringą.1930 m. gegužės 17 d. Bazelyje pradėjo veikti tarptautinių mokėjimų bankas.Nemažą indėlį, sprendžiant atsiskaitymų sistemos problemas, įnešė 1931 metų Ženevos konferencijos. Jų metu priimta nemaža įstatymų bei nutarimų, kuriais remiamasi netgi mūsų dienomis, rengiant šiuolaikinius įstatymus, bankų darbo taisykles.Šiuolaikiniai atsiskaitymo būdai – tai daugiafunkcinės mokėjimo kortelės. Modernios technologijos suteikė banko klientams galimybę nevaržomiems laiko disponuoti savo lėšomis taupomosiose ir einamosiose sąskaitose.2. Atsiskaitymai būdaiNuo to, kaip sutvarkyta atsiskaitymų tarp ūkio subjektų sistema, priklauso labai daug kas – net paties verslo plėtojimo sėkmė. Pavėluoti atsiskaitymai gali ne tik sutrikdyti normalią įmonės veiklą, bet ir padaryti didelių nuostolių. Šie praradimai iš karto pasireiškia pinigų trūkumu. Vėlesniais laikotarpiais dėl sutrikusių atsiskaitymų įmonė gali prarasti tiekėjų pasitikėjimą ir klientų susidomėjimą. Sutrikę atsiskaitymai tiesiogiai mažina galimybes gauti paskolą. Vykdant mokėjimus gali būti panaudojami grynieji pinigai arba negrynieji:1. Atsiskaitymai grynaisiais pinigais – tai yra banknotais ir monetomis. Jie yra teisėtos atsiskaitymo priemonės savo šalyje. Tai paprasčiausia ir seniausia atsiskaitymo priemonė. Deja, atsiskaitant grynaisiais pinigais iškyla daug sunkumų: Nepatogu nešiotis dideles sumas Pinigų perskaičiavimas atima daug laiko Sudaromos palankios sąlygos nuslėpti pajamas Pinigai gali būti klastojamiAtsiskaitymai grynaisiais pinigais turi daugiau trūkumų nei privalumų. Todėl, nors įmonės bei organizacijos ir gali atsiskaitinėti grynaisiais, ši atsiskaitymų rūšis tampa nepopuliari. 2. Atsiskaitymai įvairiai pinigus keičiančiais dokumentais. Atsiskaitymai negrynaisiais vykdomi perkeliant pinigines lėšas iš vienos įmonės atsiskaitomosios sąskaitos į kitos įmonės atsiskaitomąją sąskaitą. Grynųjų pinigų apyvarta keičiama bankų įrašais. Atsiskaitant negrynaisiais pinigais, sudarydami didžiąją pinigų apyvartos dalį išstumi iš cirkuliacijos stambias pinigų sumas.atsiskaitant negrynaisiais, bankams susidaro palankios sąlygos kontroliuoti įmones, jų veiklą. Taip pat jie leidžia valstybės lygmeniu per kredito sistemą apskaityti ir kontroliuoti visuomeninio produkto gamybą ir paskirstymą, sukaupti operatyviąją informaciją. Atsiskaitomieji dokumentai yra kelių rūšių: Mokėjimo nurodymai; Debeto mokėjimo nurodymas ; Inkasiniai pavedimai; Dokumentiniai akredityvai; Atsiskaitymai vekseliais; Atsiskaitymai čekiais; Kreditinės ir debetinės kortelės Iš anksto apmokėta banko kortelė: Ne banko kortelė.Piniginius atsiskaitymus taip pat galima suskirstyti į šalies vidaus atsiskaitymus ir tarptautinius atsiskaitymus.Šalies vidaus atsiskaitymai arba vietiniai atsiskaitymai – tai tokie atsiskaitymai, kai mokėtojo ir gavėjo sąskaitos yra tos pačios šalies bankuose. Tokie mokėjimai gali būti atlikti įvairiomis mokėjimo priemonėmis. Tarptautiniai atsiskaitymai skiriasi nuo vietiniu tuo, kad jie yra daug sudėtingesnį, kadangi tarptautiniuose atsiskaitymuose dalyvauja įvairių šalių bankai. Tai pat įvairių šalių monetarinė valdžia gali įsikišti į tokius atsiskaitymus.

3. Šalis vidaus atsiskaitymaiMokėjimai šalies viduje apima visus mokėjimus, kurie vykdomi vienos ekonomikos ribose ir dažniausiai nacionaline valiuta. Viena iš esminių prielaidų, kad mokėjimai vyktų be sutrikimų – tai pasitikėjimas politinė ir monetarinė valdžia. Šalyse kuriuose mokėjimai sistemos yra nestabilios, jų vidaus mokėjimas vykdyti naudojamos „tvirtos valiutos“ ( JAV doleriais arba EURAIS), o nacionalinė valiuta naudojama tik „oficialiems“ atsiskaitymams. Tokia situacija nėra palanki šalies ekonominiam plėtojimui, dėl to monetarinė valdžia stengiasi įvairiomis priemonėmis apriboti svetimų valiutų naudojimą: uždrausdama užsienio valiutos turėjimą, apribodama vienos valiutos konvertavimą į kitą, uždrausdama išdavinėti kreditus užsienio valiuta ir t.t. Šios priemonės kartais yra neišvengiamos, ir labai dažnai sukuria paralelinį užsienio valiutų cirkuliavimą bei šių valiutų juodąją rinką, o kraštutiniais atvejais – įtraukia nemažą šalis ekonomikos dalį į šešėlinę ekonomiką, kurioje mokėjimai vykdomi grynaisiais pinigais užsienio valiuta.

3.1. Mokėjimo nurodymasMokėjimo nurodymas apibūdinamas kaip įmonės nurodymas bankui pervesti atitinkamą sumą iš jos sąskaitos į pinigų gavėjo sąskaitą. Mokėjimo nurodymas galioja dešimt dienų, neskaičiuojant išrašymo dienos. Bankas, gavęs mokėjimo nurodyma, apmoką jį iš karto. Jeigu mokėtojo sąskaitojo nėra pakankamai pinigų mokėjimas atidedamas, kol bus sukaupta reikiama suma. Jeigu pinigų trūksta, atsiskaitoma tokiu eiliškumu: mokesčiai, atlyginimai, mokėjimai bankui ir t.t.Įmonės gali atsiskaityti banko akceptuotais mokėjimo nurodymais – garantine mokėjimo nurodymo forma. Tokie pavedimai rekomenduojami atsiskaitant su nemokiomis įmonėmis. Bankas neatsako už suklastotą banko akceptą. Šiuo norodymu mokama tik visa jo suma gauti grąžą grynaisiais arba pavedimą pakeisti į grynuosius pinigus neleidžiama.Pavedimai priimami tik esant mokėtojo sąskaitoje pakankamai lėšų arba pagal išankstinį susitarimą išduodant kreditą. Mokėjimo nurodymas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Šis atsiskaitymo būdas – tai paprasčiausias mokėjimas iš einamosios sąskaitos. Mokėjimo nurodymas atliekamas dviem būdais: Kai mokėtojas ir gavėjas turi sąskaitas viename banke, tai bankas debetuoja mokėtojo ir kredituoja gavėjo sąskaitą Kai mokėtojas ir gavėjas turi sąskaitas skirtinguose bankuose, tai mokėtojo bankas perves lėšas į gavėjo banką per Kliringo namusMokėjimo nurodymais galima atsiskaityti už prekes, paslaugas, grąžinti kreditą, mokėti mokesčius, atlikti kitus mokėjimus. Mokėjimo nurodymas – labai paplitusi Lietuvoje atsiskatymo tarp ūkio subjektų forma, nes yra nesudėtingas jo vykdymas ir garantuojamas greitas pinigų gavimas. Tačiau mokėjimo nurodymas turi trūkumą: atsiskaitant mokėtojas yra padėties šeimininkas, galintis pasirinkti mokėjimo terminą ir sumą. Mokėtojas be banko įsikišimo laisvai disponuoja atsiskaitomosios sąskaitos lėšomis. Pasirenkant atsiskaitymą pavedimais, labai svarbu profesionaliai parengta sutartis, būtinai numatanti atsiskaitymo sąlygas.Lietuvoje sutartyse numatyti terminai vykdomi gana blogai, nes daugumai įmonių atsiskaityti yra sunku dėl apyvartinių lėšų stygiaus. Nurodymai dažnai vėluoja ir tiekėjas turi raginti mokėtoją vykdyti įsipareigojimus. Antraip lėšų gavėjas pinigų gali sulaukti nežinia kada.Atsiskaitant mokėjimo nurodymais labai svarbu žinoti, ar klientas patikimas, kokia jo finansinė būklė ir pan. Jei mokėjimo nurodymas ne išankstinis, tai tiekėjas prisiima visą apmokėjimo riziką, atsiskaityti mokėjimo nurodymais nėra patogu, jei dominuoja nedidelės sumos ir atsiskaitinėti reikia dažnai.Taigi mokėjimų nurodymai turi savų privalumų ir trūkumų:Privalumai:• Atsiskaitant mokėjimo nurodymais, nereikia naudotis grynaisiais pinigais;• Jeigu keli klientai turi sąskaitas tame pačiame banke mokėtinas sumas patogu surašyti į vieną dokumentą, t.y. atsiskaitymam naudoti suvestinį mokėjimo nurodymą;• Neturint sąskaitoje reikiamo pinigų kiekio, mokėjimo nurodymai suteikia galimybę pervedinėti dalimis.Trūkumai:• Nors į gavėjo sąskaitą pinigai pervedami tą pačią dieną, kai bankas gauna pavedimą, tačiau lėšų gavėjui tenka laukti 5 – 10 dienų, kol jį pasiekia pavedimo nuorašas su informacija, kad tuos pinigus sumokėjo;• Kol pardavėjas neįsitikino, kad pinigai sumokėti, nenori išsiųsti prekių, nes nežino pirkėjo mokumo, todėl prekių gavimas užtrunka;• Atsiskaitant mokėjimo nurodymais pirkėjas nenori mokėti pinigų, kol dar negavo prekių;• Nepasitikėjimas bankais: lėšų gavėjas nėra tikras ar įrašytus pinigus galės panaudoti, ar bankas nebankrutuos, iššaldydamos jo pinigus.

3.2. Debeto mokėjimo nurodymasDebeto mokėjimo nurodymas – gavėjo parengtas ir pasirašytas popierinis arba elektroninis dokumentas, turintis mokėjimo nurodymo rekvizitus. Debeto mokėjimo nurodymą pateikia gavėjas mokėtojo arba gavėjo bankui. Gavėjas turi teisę pateikti debeto , mokėjimo nurodymą turėdamas mokėtojo sutikimą. Mokėtojas raštu ar elektroniniu būdu pateikia mokėtojo bankui sutikimą nurašyti ir pervesti lėšas iš jo sąskaitos konkrečiam gavėjui, kai pastarasis pateiks debeto mokėjimo nurodymą. Sutikimas gali būti dėl vieno arba kelių debeto mokėjimo nurodymų.

Debeto mokėjimo nurodymai yra nuolatinių mokėjimų forma. Iniciatyvą rodo ne pinigų mokėtojas, o pinigų gavėjas.

3.3. Inkasinis pavedimasInkasinis pavedimas – gavėjo parengtas ir pasirašytas popierinis arba elektroninis dokumentas, turintis mokėjimo nurodymo rekvizitus. Inkasiniame pavedime gavėjas nurodo mokėtojo bankui iš mokėtojo sąskaitos ne ginčo tvarka nurašyti ir pervesti į gavėjo banką inkasiniame pavedime nurodytą lėšų sumą, priklausančią gavėjui. Lietuvos bankas priima inkasinius pavedimus: 1. Išrašytus, vadovaujantis tarpbankinio kredito sutartimi, jei bankas (kreditorius) įgijo teisę reikalauti, kad bankas skolininkas įvykdytų prievolę t.y. nuo tada,kai pastarasis negrąžina paskolos, ir palūkanų sutartyje numatytais terminais;2. Išrašytus, vadovaujantis banko garanto išduotu garantiniu raštu, jei bankas(kreditorius) įgijo teisę reikalauti, kad garantą davęs bankas įvykdytų prievolę,t.y. jei banko reikalavimas nebuvo patenkintas teismo sprendimu;3. Išrašytus, vadovaujantis laidavimo sutartimi, jei bankas kreditorius įgijo teisę reikalauti, kad bankas laiduotojas įvykdytų prievolę, t.y. nuo tada, kai skolininkas negrąžina paskolos ir palūkanų sutartyje numatytais terminais. Gavėjas kartu su inkasiniu pavedimu turi pateikti Civilinio proceso kodekse nurodytą vykdomąjį dokumentą. Mokėtojo bankas inkasinį pavedimą priima ir tada, kai mokėtojo sąskaitoje nėra lėšų. Mokėjimai atliekami pagal inkasinių pavedimų pateikimo laiką, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Tokiais pavedimais dažniausiai naudojasi valdžios organai („Sodra“, Mokesčių inspekcija, teismo vykdytojai).Atsiskaitymai inkasiniais pavedimais tai pat naudojama ir tarptautiniuose atsiskaitymuose. Atsiskaitymo inkaso forma reguliuojami „vieningomis inkaso taisyklėmis“ (URC – Uniform Rules for Collection ), kurias parengė tarptautiniai prekybos rūmai. Inkasavimo bankas vykdo kliento pavedimą, todėl bankas turi gauti nurodymą inkasuoti. Egzistuoja du inkaso tipai: 1. Grynasis inkaso – tai tik finansinių dokumentų inkasavimas. Bankai inkasuoja tik vekselį ar čekį. Prekybos dokumentai – sąskaitos faktūros, konosamentas ir kiti – nėra pateikiami bankams. Grynojo inkaso atveju eksportuotojas prekybos dokumentus pateikia užsienio pirkėjui ir kart perduoda jam teisę disponuoti prekėmis, prieš tai nereikalaudamas apmokėjimo ar vekselio akceptavimo. Šiuo atveju eksportuotojas turi pasitikėti importuotoju tada prekyba gali būti vykdoma pagal atvira sąskaitą, o eksportuotojas gali paprašyti banką inkasuoti čekį ar tratą, kuriuos atsiuntė užsienio pirkėjas.Grynojo inkaso privalumas yra tas , kad jis gali remtis inkasuojančio banko autoritetu ir jo patyrimu. Užsienio pirkėjas linkęs įvykdyti banko reikalavimus nei eksportuotojo reikalavimus, kai pastarasis siųs importuotojui paštu ar teleksu priminimus dėl mokėjimo. Todėl prekiauja atvira sąskaita eksportuotojas gali reikalauti, kad būtų mokama čekiu ar vekseliu ir paprašyti banką atlikti inkasavimą. O jeigu kaip mokėjimo instrumentas pasirinktas tarptautinio mokėjimo pavedimas, kai eksportuotojui belieka tik laukti, kol importuotojas perves pinigus į eksportuotojo sąskaitą.2. Dokumentinis inkaso – tai inkasavimas, kuris gali apimti finansinius ir prekybos dokumentus:• Finansinius ir prekybinius dokumentus;• Tik prekybos dokumentus – konosamentą ar transporto vaštaraštį, sąskaitą faktūrą, kilmės sertifikatą, kokybės patikrinimo sertifikatą.Svarbu tai , kad bankas dokumentus apdoroja tik pagal kliento nurodymus. Šie nurodymai vadinami inkasavimo pavedimu. Inkaso pavedimu firma nurodo, kuris inkaso reikalingas; grynasis ar dokumentinis. Už visus mokėjimo pavedimus yra mokami komisiniai mokesčiai. Šie mokesčiai sudaro nemažą bankų pajamų dalį. Iš kitos pusės, bankai už atliekamus tarpbankinius atsiskaitymus moka Lietuvos banko Atsiskaitymo centrui. 3.4. ČekiaiŽodžio“čekis“ kilmė nėra visiškai aiški, nors ir neabejotinai angliška. Vieni linkę čekio vardą kildinti iš žodžio“check“ – tikrinti, kontroliuoti, nes čekinei išmokėjimai turėjo būti tikrinami, kontroliuojami. Kiti čekio kilmė sieja „exchequer“, o tai reiškia iždinę. Buvo sakoma, kad karaliai duodavo valstybes iždiniai rašytinius įsakymus mokėti nurodyta sumą. Tie įsakymai buvo vadinami “exchequer bill“, iš kuriu sutrumpinimo ir kilęs žodis „cheque“, t.y čekis.Čekis yra vertybinis popierius – tam tikta teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai apmokėtų (pervestų) arba išmokėtų jame įrašytąją sumą. Toks apibrėžimas pateiktas Lietuvos Respublikos čekių įstatyme. Banko klientas gali atsiskaityti čekiais ir kai nežino davėjo banko sąskaitos numerio arba moka didelę sumą, arba kai negali atsiskaityti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, mokėjimo pavedimu arba kai jo apsisprendimą atsiskaityti banko čekiais veikia kitos priežastys. Kai kuriais atvejais banko čekiai patogesni už kitas atsiskaitymo priemones. Atsiskaitymo banko čekiais tarpininkas yra bankas. Jame automatiškai nurašomos iš kliento sąskaitos pinigų sumos ir pervedamos į čekį pateikusio asmens sąskaitą. Tai supaprastina atsiskaitymus, daro juos patogesnius ir patikimesnius.

Čekyje nurodyta sumą grynaisiais išduodama retai, čekis dažniausiai naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė negrynais pinigais, o tai įgalina paskui atsekti čekyje nurodytos sumos pervedima jos gavėjui. Čekiu formuliaru išdavimas sąskaitos savininkams remiasi sutartimi, kuri įgalioja šių sąskaitų savininkus išrašyti čekį tik tuo atveju jei sąskaitoje pakanka pinigų tam čekiui apmokėti. Čekis bei jo panaudojimo būdas atsiskaitymuose yra panašus į vekselį. Tačiau yra vienas esminis skirtumas: čekis nėra juridinis dokumentas, patvirtinantis skolą, jis teturi tik moralinį aspektą patvirtinant finansinį įsipareigojimą. Neapmokėtas čekis, priešingai negu vekselis, negali būti protestuojamas (t.y. pradedama teisminė skolos išieškojimo procedūra) ir bankai jį paprasčiausiai grąžins čekio pateikėjui. Čekis apmokamas jį pateikus. Pagal Ženevos konvenciją Čekio pateikimo mokėti terminas šalies viduje yra 8 dienos.Šiuo metu Lietuvoje komerciniuose bankuose naudojamos dvi pagrindinės banko čekių rūšys:• Indosuojami, t.y. su perdavimo įrašu čekio antroje pusėje; • Paprastieji, kurie yra neinduosojamiFiziniai asmenys daugiau naudoja paprastuosius čekius, o indosuojamuosius išrašo juridiniai asmenys – įmonės tarpusavio atsiskaitymams.Čekai pagal jų panaudojimu sferą ir mokėjimą jais garantavimo būdą yra keturių rūšių:1) Banko neakceptuoti;2) Banko akceptuoti;3) Limituotų knygelių;4) Nelimituotų knygelių;Banko neakceptuoti čekiai atsiskaitymuose mažai paplitę dėl siauros jų taikymo sferos. Juos dažniausiai naudodavo finansų įstaigos sugrąžinti įmonėms jų permokėtas į biudžetą mokėjimų sumas.Banko akceptuotais čekiais paprastai atsiskaito biudžetinės organizacijos su vietiniais tiekėjais. Ūkio organizacijos vietoj šių čekių naudoja mokėjimo pavedimus.Kitaip negu akceptuoti ir neakceptuoti čekiai, limituotų ir ypač nelimituotų knygelių čekiai gerokai dažniau naudojami atsiskaitant.Nelimituotos čekių knygelės. Patikimoms įmonėms bankas gali išduoti atsiskaitomųjų čekių knygeles, nelimituodamas knygelės sumos ir nedesponuodamas lėšų sąskaitoje „Atsiskaitomieji čekiai“. Tokie čekiai apmokami iš sąskaitų , kurių numeriai įrašyti čekiuose. Čekių knygelės, skirtos įmonės poreikiams tenkinti, – reikalingai grynųjų pinigų sumai iš banko gauti. Dažniausiai čekių knygelėmis naudojasi įmonės, kurios neturi įplaukų grynaisiais pinigais, darbuotojų atlyginimams ir kitoms smulkioms ūkinėms išlaidoms. Šiuo atveju nurodytas pinigų gavėjas ir mokėtojas sutampa. Mažas sumas paprastai išduoda nedelsiant ir be ypatingų problemų, o dideles sumas būtiną užsakyti iš anksto. Už grynųjų pinigų išdavimą bankas paprastai ima mokestį kaip už pinigų išgryninimąLimituotos čekių knygelės. Jos skirtos apmokėti už prekes ir paslaugas įmonės prekių bei paslaugų tiekėjams. jos vadinamos limituotomis, nes įmonės gali išduoti čekius tik iš anksto pervesto į atskirą sąskaitą, skirtą minėtai knygelei, pinigų sumos dydžio ribose. Ši mokėjimo forma, palyginti su kitomis šiuo metu siūlomomis Lietuvos bankų mokėjimo formomis yra pažangi, nes leidžia be grynųjų pinigų atlikti mokėjimus antroje dienos pusėje, kai Lietuvos bankai paprastai klientu neaptarnauja. Čekio gavėjas nustatyta tvarka pateikią čekį į įmonę aptarnaujantį banką, o bankas apmoka čekį mokėtojo sąskaitos pinigais. Limituotu knygelių čekiais dažniausiai atsiskaito įmonės, kurioms yra atimta teisė atsiskaityti nelimituotų knygelių čekiais. Jų galiojimo laikas – 6 mėnesiai. Kaip jau buvo minėta, čekiai gali būti indosuojami t. y. perleidžiami. Lietuvoje dažniausiai induosuojama vardiniu indosamentu. Vardinis indosamentas – tai toks teisės gauti čekyje nurodytą sumą perdavimas, čekyje nurodytą sumą perdavimas. Čekio savininkas pasirašo kitoje čekio pusėje ir kartu įvardyje konkretų asmenį, kuriam ši teisė perleidžiama.Tačiau Lietuvoje čekiai nėra plačiai taikomi, nes bankams trūksta patirties, o žmonės dar nepasitiki čekiais. Todėl praktiškai induosuojama retai.Panaši situacija ir su čekių laidavimu, vadinamu avaliu. Laidavimas įforminamas trečiojo asmens, išskyrus mokėtoją, arba net čekį pasirašiusio asmens parašu. Laiduotojas atsako solidariai, kaip ir tas, už kurį jis laidavo. Apmokėdamas čekį, laiduotojas įgyja teises į tą, už kurį laidavo, ir į tuos, kurie pastarajam atsakingi pagal Čekių įstatymą. Nors laidavimas ir yra reglamentuojamas įstatymu, praktiškai Lietuvoje jis labai retai naudojamas. Kadangi čekiai dažniausiai išrašomi tik mažoms sumoms, tai avalis beveik nereikalingas. Jis labiau būtinas, kai įmonė atsiskaito stambiomis sumomis, kas Lietuvoje beveik netaikoma.

3.5. VekselisVekselis yra vertybinis popierius ir tuo pačiu dokumentas, kurį išduodantis ar akceptuojantis asmuo (vadinamas mokėtoju) besąlygiškai įsipareigoja sumokėti tam tikrą vekselyje nurodytą sumą nurodytam šiame dokumente asmeniui. Pagal atsiskaitymo pobūdį vekseliai skirstomi į paprastuosius (solo) ir įsakomuosius (trata) vekselius. Paprastuoju (solo)vekseliu jo davėjas pasižada mokėti kreditoriui (vekselio turėtojui) vekselyje nurodytą suma nurodytu laiku ir nustatytoje vietoje. Paprastasis vekselis cirkuliuoja tik tarp dviejų kontrahentų, vekselio davėjas apmoka pats, be tarpininkų. Prastasis vekselis yra populiarus kredito dokumentas vidaus prekių apyvartoje. Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui (trasatui), kad pastarasis vekselio sumą sumokėtu vekselyje nurodytam asmeniui. Įsakomojo vekselio cirkuliacijoje dalyvauja keletas juridinių ar fizinių asmenų – dažniausiai trys, keturi, bet gali būti ir daugiau. Įsakomieji vekseliai daugiausia naudojami tarptautinėje prekyboje. Skirtinga yra tai, kad įsakomajame vekselyje pažymimas besąlygiškas pavedimas sumokėti nurodytą sumą, o solo vekselyje besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą. Yra keturi vekseliu rūšys: prekių vekselis, finansų vekselis, komercinis vekselis, draugiškasis vekselis. Prekių vekselis gali būti naudojamas kaip atsiskaitymo priemone, gali daugybę kartų keisti savininkus, aptarnauti dagelį prekių pirkimo – pardavimo sandorių. Prie jo jokių važtaraščiu pridėti nereikia. Finansų vekselis labai likvidūs, jais prekiaujama atviroje rinkoje. Daugelyje šalių tokia prekyba yra svarbi pinigų kiekio reguliavimo priemonė. Iždo vekseliai – tai trumpalaikė valstybės iždo skola. Daugumą iždo vekseliu perka komerciniai bankai ir laiko juos kaip savo atsargų – aktyvų dalį. Komercinių vekselių galiojimo terminas paprastai būna nuo 1 iki 270 dienų, si diskontu arba už kuriuos mokamos palūkanos nuo nominaliosios vertės. Jie taip pat likvidūs, todėl bankams nekeliantys nepatogumu. Draugiškojo vekseliu atveju realūs tik išduodantys ir imantys vekselį asmenys. Vekseliai keičiasi pasitikintys vienas kitu asmenys taip, kad juos įtrauktų į apskaitą, arba užstatytų šiuos vekselius banke, gaudami realius pinigus, arba panaudotų juos atsiskaitymui už prekes. Į draugiškuosius vekselius panašūs bronziniai vekseliai. Ir vieni, ir kiti vekseliai sudaro papildomų rūpesčių bankams.3.6. Mokėjimo kortelėsBanko (debeto, kredito) kortelė. Banko kortelę išleidžia bankas. Debeto kortele atliekami tokie mokėjimai, kurie neviršija sąskaitos likučio. Kredito kortelė suteikia galimybę naudotis paskola mokėjimams atlikti. Bankas pagal kliento pastovias pajamas nustato trumpalaikio kredito limitą ir laikotarpį per kurį kreditas turi būti padengtas. Kortelių įsigijimo ir naudojimo sąlygas nustato bankai. Mokėjimą inicijuoja mokėtojas, pateikdamas gavėjui kortelę, pagal kurią sudaromas mokėjimo nurodymas. Iš kortelės galima identifikuoti jos leidėją, sąskaitą ir įsigijusį asmenį.Naudojimo patogumas yra tas, jog nereikia grynųjų pinigų už prekes ir paslaugas apmokėti, galima atsiskaityti kortele. Tai patogiau už čekius, nes padeda išvengti jų formalumo. Antras privalumas – galimybė gauti paskolą. Prekių įsigijimas kreditan – tradicinis rinkos ekonomikos bruožas. Naudojant kredito kortelę paskola suteikiama automatiškai, be specialaus kreipimosi į banką. Kitas privalumas – kortelės savininkas gauna informacija iš banko tokia forma, kuri leidžia patikrinti kiekvieną operaciją ir pareikšti pretenzijas, jei įvyko klaida.Didžiausias trūkumas, kad už kortelė reikia mokėti. Kortelė gali būti išduota nemokamai, tačiau tokios kortelės finansinės paslaugos tikriausiai bus mažesnės nei kitų kortelių. Luistinė kortelė arba iš anksto apmokėta banko kortelė. Luistinė kortelę išleidžia bankas. Ši kortelė yra leidėjo suteikta teisė jos turėtojui (mokėtojui) mokėti bet kuriam gavėjui, galinčiam priimti tokius mokėjimus, neviršijant šioje kortelėje užfiksuotos ir mokėtojo iš anksto apmokėtos lėšų sumos. Mokėjimą iš anksto apmokėta banko kortele inicijuoja mokėtojas, pateikdamas šią kortelę gavėjui, kuris, nurašęs mokamą sumą iš šios kortelės, sudaro mokėjimo nurodymą mokėtojo bankui sumažinti šio banko įsipareigojimus bendra gautų iš įvairių mokėtojų lėšų suma. Iš šios kortelės galima identifikuoti jos leidėją, sąskaitą, kortelėje užfiksuotos sumos likutį ir įsigijusį asmenį.

Ne banko kortelė. Ne banko kortelę išleidžia asmenys, užsiimantys komercine ūkine veikla. Ne banko kortelė skirta sumokėti tik už ją išleidusių asmenų parduotas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas. Mokėjimas ir atsiskaitymas ne banko kortele vyksta tiesiogiai tarp gavėjo ir mokėtojo. Ne banko kortelės yra debeto, kredito ir iš anksto apmokėtos. Kortelėje yra galimybė identifikuoti ją įsigijusį asmenį ir (arba) leidėją bei užfiksuotos sumos likutį.Lietuvoje veikianti UAB“ Mokėjimo kortelių sistema“ – yra mokėjimo kortelių bendrovė įsteigta 1995 metais. Įmonėje yra mokėjimo kortelių autorizacijos centras per kurį tvarkomi atsiskaitymai Lietuvos bankų platinamomis mokėjimo kortelėmis: tikrinamą, ar sąskaitoje yra pinigų, ar kortelė neblokuota, suteikiamas leidimas mokėti. Panašūs centrai yra tik keliose Lietuvos bankuose.

4. Tarptautiniai atsiskaitymai Šiais laikas, kada atydarytos sienos, vis daugiau žmonių keliauja į užsienį. Dauguma įmonių aptarnauja ne tik vidinį rinka,bet ir prekiauja su įvairiomis šalimis. Suprantama, kad įmonėms ir fizinėms asmenims labai svarbu gauti iš banku efektyvias paslaugas. „Tarptautinės mokėjimo sistemos“- sistemos, kurios apima instrukcijos ir mokėjimų ir atsiskaitymų procedūros. Šitos sistemos reikalingos tam, kad įvykdyti valiutų mainų operacijas ir atlikti mokėjimus į skirtingos šalių bankus. Nors padidėjo tarptautinio mokėjimo apimtis ir valiutų skaičiaus, tarptautinių atsiskaitymų sistemoje esminių pokyčių neįvyko.Pagrindiniais atsiskaitymais liko dvišaliai korespondentiniai susitarimai. Bankai, kad galėtų mokėti skirtingomis valiutomis, bendradarbiauja su bankaiskorespondentais ir atidaro sąskaitos (nostro) kiekvienoje šalyje ir visomis valiutomis,kurias nori naudoti. Šie bankai vadinami bankais korespondentais. Vietos bankas užsienio banke atidaro nostro sąskaita užsienio valiuta, kuria ketina naudoti, oužsienio banko vardu atidaro loro sąskaitą vietos valiuta,kurią ketina nauduoti užsienio bankas.Bankai korespondentai palaiko ryšį dėl tarpusavio pavedimų paštų, naudoja kurjerių paslaugas (DHL,Wordl kurier) ,telegrafų, teleksų (apsaugotu kodais), SWIFT sistemą. Bankai, norėdami mainyti skirtingas valiutas ir atitinkamai vykdyti jomis mokėjimus .atsidaro stambiuose tarptautiniuose bankuose korespondentinis sąskaitos.Šie bankai atlieka atsiskaitymo agentų vaidmenį . Tokie bankai turi korespondentines sąskaitas centriniame banke ir jie gali naudotis tos šalies pinigais. Tarptautinių mokėjimų įvykdymas užtrunka ilgiau nei šalies vidaus mokėjimų,kadangi kol pinigai pasiekia gavėją, pereina ilgą grandinę korespondentinių bankų . Išaugus pervedamų lėšų sumoms ir pailgėjus mokėjimų vykdymo laikui ,tuo pačiu išaugabanko kredito ir operacinė rizikos., t.y. tarptautinių mokėjimo rizika yra didesnė nei šalies vidaus mokėjimų rizika.

4.1. Tarptautiniai mokėjimo pavedimai Jeigu importuotojas moka eksportuotojui pavedimo forma, tai jis importuotojas užpildo ir pateikia savo bankui mokėjimo pavedimą.Tarptautinis mokėjimo pavedimas – tai specialios formos banko blankas, turintis būtinus duomenis, reikalingus tarptautiniams mokėjimams atlikti. Remiantis banko kliento užpildytu tarptautinio mokėjimo pavedimu,bankas išleidžia užsienio bankui adresuotą pranešimą, kuriame pateikia instrukcijas dėl mokėjimo gavėjo (beneficiaro) sąskaitos kreditavimo tam tikra suma ir valiuta. Kaip jau minėta banko instrukcijos gali būti siunčiamos: paštu, telegrafu arba teleksu, SWIFT sistema.Mokėjimo instrukcijų perdavimas paštu ir teleksu – brangesni ir lėtesni mokėjimo būdai nei naudojant SWIFT sistemą. Paštu siunčiamos mokėjimo instrukcijos turi būti tokios, kad būtų galima patikrinti autentiškumą. Tai atliekama, tikrinant mokėtojo banko oficialaus asmens, atsakingo už dokumentų pasirašymą, parašą (užsienio bankas korespondentas turi turėti visų atsakingų asmenų, kurie gali nurodyti vykdyti mokėjimo instrukcijų tikrumas negali būti patikrintas, nustatant parašo autentiškumą. Todėl šiuo atveju naudojamas specialus skaitmeninis kodas, pagal kurį bankas korespondentas patikrina atsiųsto pranešimo autentiškumą, tai pat mokėjimo sumą, kuri nurodyta pranešime. Didžioji dalis tarptautinių mokėjimo pavedimų šiandien perduodama SWIFT‘u . SWIFT (Society for Worldwide Interbank Finantial Telecommunication) – tai Pasaulio tarpbankinių finansinių telekomunikacijų bendrija kurios būstinė yra Belgijoje (užregistruota Briuselyje, 1973 metais). Ši bendrija suorganizavo kompiuterinį tarptautinį ryšio tinklą (1977 metais), siekiant didinti bankų valdymo efektyvumą ir spartinti tarp jų tarptautinius atsiskaitymus. Plečiantis SWIFT sistemai banku mokėjimo pavedimų perdavimo paštu ir teleksu skaičius mažėja, kasdien per SWIFT sistemą atliekama daugiau nei 1,6 mln. transakcijų.

Būtina pabrėžti, SWIFT sistema perduodami tik pranešimai apie atliekamus mokėjimus pinigų pervedimas tarp mokėjimą vykdančių kredito institutų vyksta, naudojant bankų korespondentinius ryšius taigi SWIFT neperima banko funkcijų, ši sistema atlieka tik tarpbankinių pranešimų perdavimo funkciją.SWIFT sistema turi savus mokėjimo pranešimų perdavimo būdus: • Paprastas pranešimas – numatomos dvi saliutavimo dienos, t.y. tiek laiko užtruks, kol mokėjimas bus pervestas į eksportuotojo sąskaitą• Skubus pranešimas – mokėjimas bus pervestas mokėjimo gavėjui tą pačią dienąPaprastas ir skubus SWIFT sistemos pranešimas skiriasi mokėjimo įvykdymo greičiu, o ne pranešimo perdavimo laiku. (Visais atvejais pranešimu perdavimas SWIFT sistema trunka tik kelias minutes.) Visais atvejais mokėtojo sąskaitos debetavimo ir mokėjimo gavėjo sąskaitos kreditavimo laiko trukmė labai maža, todėl mokėjimas beveik „neplaukioja“. Be to, SWIFT garantuoja didesnį saugumą.

4.2. Kelionės čekiai. Euročekiai.Kelionės čekiai tai palyginti nesena paslauga, bet labai patogi vykstantiems į užsienio šalis bei atvykusiems į Lietuvą asmenims. Kelionės čekiais prekiauja ir juos išgrynina beveik visi Lietuvos komerciniai bankai. Kelionės čekius per bankus platina specializuotos firmos. Pasaulyje labiausiai paplitusios „Thomas Cook“ , „American Express“, VISA,“Master Card“ ir kt.Kelionės čekiai iš dalies panašus į grynuosius pinigus , nes jais galima atsiskaityti už prekės ir paslaugas. Tam tikrais atvejais jie yra gerokai patogesnį už grynuosius pinigus.Kelionės čekiai gali būti įvairaus nominalo, jie yra keičiami į valiutą daug palankesniu kursu nei grynieji pinigai ir juos visada galima išgryninti. Bet didžiausiai kelionės čekio privalumai yra tai, kad juos galima atkurti, jeigu juos kas nors pavogtų arba savininkas pamęstų.Euročekis – tai nustatytos formos čekis, iš rašomas asmenims turintiems sąskaitą banke, kuris yra „Europay International“ organizacijos narys.Ši atsiskaitymo yra panaši į atsiskaitymus kelionės čekiais. Euročekius noriai priima daugelis kelionių agentūrų, viešbučių, verslo subjektai ir fiziniai asmenys. Euročekiais galima sudaryti garantinius sandorius.Lietuvoje atsiskaitymai euročekiais nėra labai populiarūs. Jais galima atsiskaityti tik kai kuriuose dideliuose viešbučiuose.Tačiau kiekviena parduotuvė, viešbutis, restoranas, meno galerija, kuriuose galima atsiskaityti kelionės čekiais ar kitomis mokėjimo priemonėmis turėtų sudaryti galimybę užsienio turistams atsiskaityti euročekiais.

4.3. Dokumentinis akredityvasDokumentinis akredityvas – tai pirkėjo prašymu išleistas dokumentas, kuriuo bankas įsipareigoja pardavėjui apmokėti už išsiustas prekes, pastarajam pateikus bankui akredityvo terminus ir sąlygas atitinkančius dokumentus.Visos mokėjimo sąlygos nurodomos pareiškime akredityvui atidaryti. Ši tarptautinių atsiskaitymų forma yra saugiausia ir patikimiausia, naudojama tarp eksportuotojų ir importuotojų (fizinių ir juridinių asmenų). Akredityvai puikiai tinka abiem interesantams, kai pardavėjas nepasitiki pirkėjų, kad šis jam sumokės, o pirkėjas nepasitiki pardavėju, kad pastarasis išsiųs prekes. Šiais atvejais geriausia atsiskaityti pagal akredityvą. Yra skirstomi dvi akredityvų formos:Atšaukiamas akredityvas. Atšaukiamą akredityvą bankas emitentas pirkėjo nurodymu gali bet kuriuo momentu atšaukti arba anuliuoti. Tam netgi nereikia iš anksto įspėti pardavėją. Toks akredityvas nesukuria jokio tiesinio mokėjimo įsipareigojimo, t.y. bankas nėra kokiu nors būdu teisiškai įpareigotas apmokėti pagal akredityvą. Ir tik tada, kai bankas emitentas ar bankas korespondentas apmoka dokumentus, akredityvo atšaukimas neturi jokios juridinės galios. Akivaizdu, kad toks akredityvas nėra pakankama garantija pardavėjui. Atšaukiamas akredityvas užsienyje yra naudojamas retai (juos dažniausiai naudoja pagrindinės ir dukterinės įmonės tarpusavio atsiskaitymams), o Lietuvoje toks akredityvas iš viso nėra išleidžiamas.Dabartinės tarptautinės taisyklės, reglamentuojančios akredityvų veiklumą, numato, kad, nenurodžius akredityvo formos pirkėjo pareiškime, jis yra laikomas neatšaukiamu.

Neatšaukiamas akredityvas – tai juridiškai įteisintas finansinis įsipareigojimas, kurio negalima nei koreguoti, nei panaikinti be šalių, pasirašiusių kontraktą, susitikimo. Pardavėjui ši akredityvo forma suteikia reikiamas garantijas, kadangi šiuo atveju bankas emitentas tvirtai įsipareigoja apmokėti akredityvą, be to, jis apsaugo nuo pirkėjo negalėjimo ar nenorėjimo mokėti. Pardavėjas yra garantuotas, kad gaus apmokėjimą, kai įvykdys visas akredityvo sąlygas. Jeigu pardavėjas nori pakeisti kai kuriais akredityvo sąlygas, jis kreipiasi į pirkėją, o šis paveda bankui emitentui padaryti atitinkamus pakeitimus.Yra dvi neatšaukiamo akredityvo formos: patvirtintas ir nepatvirtintas akredityvas. Jeigu išleistas akredityvas yra neatšaukiamas nepatvirtinta, tai bankas korespondentas tik praneša beneficiarui apie akredityvo atidarymą. Šiuo atveju jis neįsipareigoja apmokėti ir veikia banko emitento vardu. Tačiau bankas korespondentas, paprašytas patvirtinti akredityvą, gali atsisakytinai padaryti Neatšaukiamas nepatvirtintas akredityvas naudojamas tada, kai beneficiaras gali visiškai pasitikėti banku emitentu užsienyje, o politinė ir pinigų pervedimo rizika yra nedidelė.Jeigu bankas emitentas atidaro neatšaukiamą akredityvą, o bankas korespondentas patvirtina jį, tai tokiu būdu išleistas akredityvas yra neatšaukiamas patvirtintas, o bankas korespondentas kartu su banku emitentu įsipareigoja apmokėti akredityvą. Patvirtinantis bankas apmoka akredityvą nepriklausomai nuo to, ar bankas emitentas galės įvykdyti rambursą, t.y. padengti akredityvo sumą ar ne. Kadangi daugeliu atvejų akredityvas yra patvirtintas eksportuotojo šalyje esančio banko ,eksportuotojo komercinė rizika dėl ekonominės ar politinės padėties nestabilumo šiuo atveju yra nedidelė. Kokiu laipsniu patvirtinančio banko rizikos veiksnys yra labiau priimtinas negu emisinio banko, tokiu laipsniu patvirtintas nepatvirtintas akredityvas. Sąlyginio indėlio (“escrow”) sąskaita – panašus atsiskaitymo būdas į akredityvą. Vartojamas palyginti neplačiai (kiek populiaresnis tiktai Šiaurės Europos šalyse), tačiau tinkamas naudoti, jeigu manote, kad akredityvas kainuoja brangiai, o savo partneriu dar nepasitikite visu šimtu procentų. Atsiskaitant sąlyginio indėlio sąskaita, pirkėjas deponuoja pinigus savo banke ir jį informuoja, kokiom sąlygom esant bankas turi sumokėti šiuos pinigus pardavėjui. Dažniausiai tos sąlygos yra reikalavimas pateikti prekių išsiuntimo dokumentus arba jų kopijas (kai kada galima faksu), pervežėjų patvirtinimus faksu ar elektroninio ryšio priemonėmis pirkėjo bankui.

IšvadosAtsiskaitymai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mokėjimų srityje buvo nukeliautas didelis kelias, ir visa tai tam, kad būtų sukurta sistema, leidžianti kokybiškai ir saugiai atlikti mokėjimo operacijas, sutrumpinti šio proceso trukmę bankų ir klientų patogumui.Išanalizavus visas atsiskaitymo rūsys prieiname išvados, kad kiekvienai įmonei reikėtų pasirinkti atsiskaitymo rūšį pagal finansinę būklę ir veiklos pobūdį:Vykdant atsiskaitymus šalies viduje, akceptuotais mokėjimo nurodymais rekomenduojama atsiskaityti su nemokiomis įmonėmis. Didelems įmonėms geriausiai tinka debetinės ir kreditinės kortelės. Čekius ir vekselius geriausiai pasirinkti įmonėms neturinčioms įplaukų grynaisiais pinigais, atsiskaitymams su vietiniais tiekėjais, darbuotojų atlyginimams ir smulkioms ūkinėms išlaidoms padengti. Tarptautiniuose atsiskaitymuose eksportuotojams ir importuotojams geriausia atsiskaitymų forma yra dokumentinis akredityvas, nes jis tinka abiems interesams patenkinti. Keliaujantiems po užsienį geriausiais pasirinkimas būtų kelionės čekis. Lietuvoje šiuo metų praktiškai naudojamų atsiskaitymų būdų yra tėra tik keli. Tai trukdo tobulėti Lietuvos piniginių atsiskaitymų sistemai. Kartais įmonių finansininkai apie kai kurių piniginių atsiskaitymų būdų naudojimo naudą žino labai nedaug. Žinių stoka neleidžia teisingai pasirinkti atsiskaitymo būdą, tai labai neigiamai veikią įmonės darbą. Tai rodo minėtos problemos aktualumą. Manau, šio darbo tikslas pasiektas. LITERATŪRA1. Petras Šalčius, Teorinė ekonomika ir ekonomikos minties istorija. Vilnius, 1991 ISBN 5-417-00485-52. Stasys Kruopas ir V. Katkus, Banko tarptautiniai atsiskaitymai. Vilnius, 19973. Valstybės žinios, 1999. Nr. 97-27554. Vytautas Vaškelaitis, Piniginiai atsiskaitymai; teorija ir praktika. Vilnius, 2001 ISBN 9986-752-88-4

5. Gražina Startienė, Tarptautiniai prekybos finansavimas. Kaunas, 2002 ISBN 9955-09-165-7