V.Vid. c-jos susiformavimas yra siejamas su vakarų Romos imperijos žlugimu. 476 m., barabarų karalyščių įsikūrimu jos teritorijoje ir tų barbarų vienijimusi. Barbarų puldinėjimai iki 3 a. buvo gana permainingi, nekėlė didelės grėsmės. 4a. prasidėjo masinis barbarų puolimas, jų veržimasis į imperiją iš visų pusių. 4a. prasidėjo didysis tautų kraustymasis, kuris tęsėsi 7a. per šį laikotarpį pasikeitė šalių socialinė, politinė, etninė, kultūrinė padėtis. Iš rytų – chunai, avarai, iš Irano – sarmatai, skilai. Didžiausias pavojus- iš germanų tautų. Jų pagrindinė teritorija – Skandinavija (apytiksliai Švedija), iš ten plito į Europą, maišėsi, susidarė naujos karinės sąjungos (pvz. Olemanai).
Romėnus puolė: anglai, saksai, jutai, frankai, gotai (ostgotai, vestgotai), vandalai.
Germanai save suvokė kaip visumą, nes tarpusavy galėjo bendrauti bendrine gotų kalba. 419 m. pradėjo kurtis barbarų karalystės Romos imperijos teritorijoje. Vestgotų (centras – Tulūza), 439 m. vandalų (centras – Kartagina; Maroko, Tuniso, Alžyro teritorija); Burgundų (centras – Zionas). Romai liko tik Nalijos teritorija. 476 m. germanų genties skirų vadas Odoakras nuvertė paskutinį V.Romos imperatorių Romulą Augustulą. Šie metai laikomi V.imperijos žlugimu. Oduakrą išstūmia ostgotai ir kt. Italijos centre 6-7 a. foormuojasi popiežiaus valstybė (baigė formuotis 8 a.).
Romos žlugimo priežastys:
Barbarai sudarė tik 5 visų gyventojų. Kultūrinio, materialinio išsivystimo atžvilgiu buvo žemesni. Barbarų puldinėjimai buvo labai žiaurūs. Puolimai sutapo su Romos imperijos politine ekonomine krize, kariniu nusilpimu. Tomis sąlygomis romėnai priimdavo barbarus gyventi, dirbti že
5-8 a. dėl barbarų judėjimo pasikeitė Europos politinis žemėlapis. Ikiromėniškoje Europoje buvo labai svarbūs keltai. Jie paliko savo kultūros pėdsakų visoje Europoje, vykdė plačią ekspansiją. Romėnai keltus vadino galais. Kai romėnai užėmė Galiją, ėmė formuotis galų-romėnų kultūra. Masinio antplūdžio metu, germanai nukariauja galus. Keltai aukštesnio išsivystymo lygio nei germanai, tad turėjo įtakos ispanų, anglų, prancūzų emogenezei. Tiesioginiai jų palikuonys – airiai ir škotai.
6a. germanai visiškai pasidalijo Vakarus, anglai įsikūrė Britanijoje, frankai – Galijoje, vestgotai – Ispanijoje, ostgotai, langobardai – Italijoje, vandalai – Š.Afrikoje.
Į šį besiformuojantį pasaulį 7 a. įsiveržė Islamas. Arabai atplėšė nuo Vakarų Afriką ir nemažą dalį Ispanijos, kurioje susilietė vakarų krikščioniškoji ir arabų islamiškoji c-ja. Tas sąlytis – vaisingas. Atsirado islamo salos. Barbarų pasaulis pabandė vienytis (Romos imperijos teritorijoje). Žymus frankų vaidmuo. Jie nukariavimo būdu sukūrė didžiulę valstybę, kuri gyvavo nuo 5 a. iki 9 a. Netikėtai tapo grėsminga jėga. Iškilti padėjo jų karaliaus Chlodvigo katalikiškasis krikštas. Dėl ko jį parėmė popiežius, dvasininkijua, vienuolynai. Frankų karalystė sustiprėjo valdant Karolingų di
Per 400 metų nuo V.Romos I-jos žlugimo vyko Romos c-jos merdėjimas ir Vakarų krikščioniškosios c-jos kūrimasis. Atsirado vakarų viduramžių krikščioniškasis pasaulis – romėnų ir barbarų kultūrų susiliejimo išdava. Tad Romos c-jos palikimą perėnmė Europa. Perėjimas, susiliejimas nebuvo vienareikšmiškas procesas. Jį stabdė įvairūs momentai. Barbarai buvo romanizuoti, bet jie norėjo išsaugoti savo ypatybę.
Asimiliaciją stabdė:
1)barbarai apsigyvendavo kaimuose, vengė miestų.
2)Barbarų arijonizmas
3)Teisės dalykai, įstatymai. Buvo personalinė teisė, nebūdinga kitiems kraštams. Toje pačioje karalystėje nebuvo visiems bendro įstatymo. Siekiama teisę suvienodinti, bet ji tokia išliko per visus viduramžius.
4)Barbarų mėginimas perimti kultūrą nevie-nareikšmis. Priėmė, bet patys verždamiesi ją naikino. Smurtas, kovos. Sunyko miestai prie sausumos kelių. Miestų c-ja Romoje suiro. Susisiekiama up
Nuo 8 a. ima atsigauti. Stabilizavimas susijęs su karolingų renesansu (ankstyvasis atgimimas valdant Karoliui Didžiajam). Dvare sutelkė šviesuolius. Tiltas – šviesti feodalinę diduomenę. Formavosi romanų, germanų kalbos, pradžios mokyklos prie bažnyčių, rašoma grožinė literatūra, perrašinėjamas antikos palikimas.
5-9a. – V.civilizacijos vaikystės amžius. Formavosi vakarų pasaulėjauta, mąstymo stilius, vertybių sistema.
Ypač svarbus požiūris į antiko kultūrinį palikimą:
1)antikos kultūros nepriimtinas. Jis nuodėmė.
2)jį galima perimti, tai nenuodėmė.
Šis požiūris keitėsi, priklausė nuo politinės padėties. Problemą tyrė bažnyčios tėvai – krikiščionių bažnyčios veikėjai.
Nuo 2 iki 8 a. visi vyskupai, o po to tik tie kurių dogmos buvo ortodoksinės. Jie skelbiami šventaisiais.
Šventas Augustinas sujungia Antikos idėjas su krikščionybės dogmomis ir sukūrė vientisą krikščioniškos istorijos sampratą. Jis teigia, jog Antikos filosofų tiesas reikia perimti, bet iškarto paversti krikščioniškomis. Antikos palikimas perimtas sudarkytas ir iškreiptas, t.y. tuo pavidalu, kuriuo Antika jį paliko – tai vėlyvosios Romos Imperijos palikimas. Todėl viduramžiais intelektualinė mintis ir kultūra smuko. Barbariškas mentalitetas.
Viduramžiais kūrimas buvo sunkus. Krikščionybės įsigalėjimas nebuvo lengvas. Ji konkuravo su kitomis religijomis, kurios buvo patraukiančios. Ilgoje kovoje pavyko nugalėti manicheizmą (sinkretinę religiją, kuri jungė budizmą, ir
Krikiščionybės erezija buvo ir arijonizmas (Pradininkas Arijus. Turėjo pasekėjo. Darė tam tikrą įtaką). Pelagijanizmas (Pradininkas – Pelagijus. Gana rafinuota. Religiją sutapatino su etika. Žmogus pats be dievo gali pasiekti išganymą. Konkurencija krikščionybei.)
Įsitvirtinusi ortodoksinė krikščionybė buvo priimtinas kelias. Neperdaug įmantri ar primityvi. Priimtina ir suprantama vakarams.
5-9a. kultūros centrai – kaimo vienuolynai. Todėl V.c-ja atsirado ne kaip miestų c-ja bet kaip kaimų c-ja. Gana primityvi, kokios egzistavo Artimuosiuose Rytuose iki miestų atsiradimo. Miestų būtą, bet jų vaidmuo nesvarbus.
Kaimų funkcijos:
1)religinio gyvenimo centrai. Skleidė krikščionybę kaime (nes ji pirma atsirado mieste) – kaimo evangelizacijos darbas.
2)intelektualinė veikla. Dėmesys švietimui, antikos veikalams, rankraščių gamybai. Jų dėka išliko nemažai antikos palikimo.
3)gamybinės veiklos vystymas. Buvo pavyzdiniai gamybiniai centrai.
Vakarų vienuolystės pradžia siejama su ŠV.Benediktu. 6a. Italijoje buvo įkurtas pirmas vienuolynas, kurio taisykles (regula) pasirašė Benediktas. Regula nuosaiki, numatė derinti gamybinę, intelektualinę ir religinę veiklą. Propagavo humaniškumą, draugiškus santykius tarp vyresnybės ir paprastų vienuolių. Nekopijavo rytų vienuolynų gyvenimo būdo, reikalavo asketizmo, bet netapo tokia griežta.
Priešinga buvo Airijos vienuolystė. Pradininkas Patrikas. Ypač asketiška. Atsiskyrėlių miestelis. Vienuoliai marindavo kūną. Rengė misionierius ir siuntė juos į Europos valstybes, kur steigdavo vienuolynus ir propagavo savo idėjas. Susiję su rytais.
Vienuolių dėka Europos kaimuose panaikinti pagoniški reliktai.
Iš asmenybių svarbūs (viduramžių pradininkai intelektualinėje srityje):
1)Boecijus – romėnų filosofas, perdavęs viduramžiams Aristotelio logiką.
2)Kasiodoras – ostgotų rašytojas, kuris viduramžiams perdavė retorikos pagrindus; Įsteigė vienuolyną, kur buvo perrašinėjami Antikos darbai. Planavo įsteigti ą universitetą.
3)Izidorius Sevilietis – ispanų katalikiško arsitokratijos atstovas, skatinęs viduramžių dvasininkus siekti enciklopedinių žinių, išsilavinimo. Jo veikalas – etimologijos enciklopedija (1-oji viduramžių enciklopedija).
4)Beda Garbingasis – anglosaksų metraštininkas, kuris pirmasis įvedė metų skaičiavimą prieš ir po Kristaus.
Jie sugebėjo išsaugoti antikos palikimą, jį sujungti su krikščionybės mokymu ir perduoti suprantama, tinkama forma.
10-14 a. Vakarų krikščioniškoji c-ja galutinai susiformavo. Tai jos subrendimo ir suklestėjimo metas. 10-15 a. nusistovėjo politinis gyvenimas, ekonomika, suklestėjo viduramžių miestai, universitetų kultūra. Bet 10-14a. V.Krikščioniškasis pasaulis nustojo plėstis. Vystymasis stabtelėjo.Krizės požymiai. 14 a-je krizė neilgalaikė, tai priverstinis susimąstymas, savo galimybių įvertinimas, pasiruošimas naujai renesanso epochai.