TSRS ATŠILIMO IR SĄSTINGIO METAIS

1. Chruščiovo atėjimas į valdžią2. TSRS “atšilimas”3. Leonido IljičiausBrežnevo atėjimas į valdžią4. TSRS “sąstingis”5. Naudota literatūra

1. Chruščiovo atėjimas į valdžią

***(Nikita Cruščiovas (1894-1971) Ukrainos šachtininko sūnus. Įgijo šaltkalvio specialybę. 1918m. tapo bolševiku, kariavo pilietiniame kare su baltarusais. Jo pirmoji žmona mirė per badą 1921m. 4-ąjį dešimtnetį jis rėmė Staliną. Dalyvavo nukrypusių nuo komunistų partijos linijos asmenų persekiojimuose. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo politiniu komisaru įvairiuose frontuose. Po karo tapo Ukrainos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, o 1949m. – SSKP sekretoriumi, ir Maskvos partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1953m. tapo SSKP CK pirmuoju sekretoriumi, 1958-1964m. Chruščiovas buvo atleistas iš pareigų. Jis parašė atsiminimus, kurie, vėliau išgabenti į Vakarus, tapo svarbiu Sovietų Sąjungos politinės istorijos šaltiniu.)***Stalinas mirė 1953m. kovo 5 dieną. Valdžios viršūnėje prasidėjo kova dėl aukščiausių postų. Nuo jos baigties priklausė atsakymas į klausimą: liks išsaugota Stalino sukurta diktatūra ar bus imtasi reformų, visuomenės gyvenimo liberalizavimo.Tapti SSRS vadovu daug galimybių turėjo Stalino bendražygis L. Berija. Savo rankose po Stalino mirties jis laikė visas galingas teroro struktūras – saugumą ir Vidaus reikalų ministeriją. Jo įtaka, galimybės, susidorojimų patirtis buvo didžiulės. Dalis komunistų vadovų bijojo Berijos ir to, kad jis gali pakeisti Staliną bei tęsti jo politiką. Todėl jie siekė pakeisti šalies gyvenimą, atsikratyti paranojiško teroristinio rėžimo, kuris nusinešė milijonus šalies gyventojų, tarp jų ir daug partiečių, gyvybių. 1953m. birželio mėnesį Berija buvo suimtas, vėliau nuteistas ir sušaudytas. Daug jo šalininkų ištiko toks pat likimas. Iš aukštų pareigų pradėti šalinti susikompromitavę žmonės.1953m. rugsėjo menesį SSKP CK plenumo sprendimu pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi, ir drauge faktišku šalies vadovu tapo Nikita Chruščiovas. Jis iš vidaus pažino politinę sistemą, gerai žinojo Stalino susidorojimo su kai kuriais komunistais detales. Nuo 1930m. aukštas pareigas komunistų partijoje užėmęs N. Chruščiovas buvo niekuo reikšmingesniu nesusikompramitavęs komonistų viršūnės akyse, labai skyrėsi nuo niūraus ir klastingo Stalino.

2. TSRS “atšilimas”

Naujoji SSRS valdžia su Chruščiovu priešakyje ėmėsi pertvarkyti šalies gyvenimą. Pirmiausia iš kalėjimų ir lagerių į laisvę išėjo keli tūkstančiai buvusių partijos veikėjų, karininkų, karo metu patekusių į vokiečių nelaisvę. Po to pradėti paleidinėti ir kiti kaliniai. Visuose lageriuose buvo sušvelnintas rėžimas, pagerėjo kalinių gyvenimo ir darbo sąlygos. Bet GULAG`o sistemos ardymo procesas šalyje, kur kalėjo milijonai žmonių, vyko lėtai. Iki 1956m. į laisvę išėjo tik apie 10 tūkst. žmonių. XX amžiuje vergai už spygliuotų vielų gyveno laisvės viltimi. Įkvėpę truputį laisvesnio oro jie troško greitų permainų. Vorkutos, Norilsko, Kengiro ir kituose lageriuose prasidėjo kalinių sukilimai, kuriuos kariuomenė nuslopino tankais. Tarp šimtų žuvusių buvo dešimtys lietuvių, kurie tais laikais sudarėdidelę lagerių vergų dalį. Sukilimai vertė Chruščiovą spartinti reformas.Svarbiu įvykiu keičiant šalies gyvenimą tapo 1956m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas. Jame Chruščiovas perskaitė pranešimą “Dėl asmens kulto ir jo padarinių”, kuriame buvo pasakyta (kai ką ir nutylint) daug baisios tiesos apie Stalino ir jo parankinių nusikaltimus, masines represijas, tūkstančių partiečių sunaikinimą. Chruščiovas savo kalboje sugriovė daug mitų apie Stalino asmenį ir jo “nuopelnus” šaliai. Iki tol Stalinas buvo aukštinamas, kaip Didžiojo tėvynės karo laimėtojas, o Chruščiovas jį apkaltino dėl didžiulių nuostolių karo pradžioje. Ši kalba ilgai buvo slepiama nuo visuomenės.Po suvažiavimo reformos paspartėjo. Iš kalėjimų ir lagerių paleista nemažai kalinių, tarp jų ir didžioji kalintų lietuvių dalis. Iš Sibiro į Tėvynę grįžo išgyvenę tremties siaubą žmonės. Specialiais įsakais buvo rebelituotos Stalino nurodymu ištremtos tautos. Po keleto metų daug lagerių buvo uždaryta. Pasibaigus masiniams areštams, represinis aparatas nebesiuntė naujų vergų.

Kovojant su stalinizmu, buvo griaunami diktatoriaus paminklai, keičiami jo vardą turinčių mietų, kaimų, kolūkių, gatvių ir aikščių pavadinimai. Galiausiai 1961m. Stalino palaikai buvo išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti prie Kremliaus sienos, greta kitų labiausiai nusipelnusių komunistų veikėjų.Tačiau vykstant destalinizacijai daug aukštų partijos veikėjų, represinio aparato darbuotojų, tiesiogiai vykdžiusiai žudynes, tardžiusių ir kankinusių nekaltus žmones, liko savo vietose. Išliko ir prievarta paremta komunistinė sistema, nepaisant jokių demokratinių valstybių valdymo normų.Vis dėlto komunistų diktatūra

labai atsinaujimo, pasikeitė. Nors kalėjimuose buvo laikoma keli šimtai politinių kalinių, žmonės nebebijojo masinių represijų. Visi pasijuto saugiau, nebereikėjo bijoti nemotyvuotų susidorojimų ar net mirties Sibiro lageriuose. Gerokai laisvenis tapo kultrūnis gyvenimas. Ūkio reformos davė rezultatus: padidėjo gamyba, išaugo pragyvenimo lygis. Miestų gatvės pasikeitė išore: sevietiniai piliečiai pradėjo geriau rengtis. Karines uniformas ir vatinukus pakeitė kuklūs, bet normalioje visuomenėje įprasti drabužiai. Atsirado daugiau prekių, žmonėms nebereikėjo gyventi pusbadžiu.Chruščiovas, iš esmės pakeitęs Sovietų Sąjungą, patikėjo, kad jis gali dar daugiau: sukurti komunizmą. 1961m. įvykęs XXII SSKP suvažiavimas priėmė naują programą, iškėlusią tikslą sukurti visuomenę, kurioje bus gyvenama pagal principą: “Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius”. Sudėtinė komunizmo kūrimo dalis turėjo būti komunistinio žmogaus išauklėjimas. Aiškinta, kad komunizmą sukurti ir jame gyventi gali tik naujas žmogus. Ugdant “naują” žmogų su jam būdinga komunistine morale, imta vėl kovoti prieš “žalingus reiškinius”, “Vakarų garbinimą”, sustiprintas bažnyčios persekiojimas. Chruščiovas tikėjo valstybinės nuosavybės pranašumu. Todėl visokiomis priemonėmis buvo stengiamasi likviduoti kolūkiečių sodybinius sklypus, bet kokį pagalbinį ūkį, neleisti laikyti naminių gyvulių. Entuziastingai skelbta, kad greitai žmonės galės viską nusipirkti parduotuvėse.

Chruščiovas, matydamas teigiamus visuomenės gyvenimo poslinkius, tačiau valdydamas šalį išlikusios komunistinės diktatūros sąlygomis, kai bet kokia valdžios kritika ar jos veiklos analizė buvo draudžiama, įtikėjo savo neklystamumu. Tai suformavo naują susidorojimo su kitaminčiais būdą: juos pradėta uždarinėti į psichiatrines ligonines. Partijos vadų nuomone, tik bepročiai buvo nepatenkinti sovietų valdžia ir jos laimėjimais.Svajodamas apie komunizmą, visuotinę sovietinių žmonių gerovę, net JAV pasivijimą ir pralenkimą, smerkdamas nepakankamai sparčiai persiimančius komunistine morale piliečius energingasis reformatorius nepastebėjo prieš jį planuoto sąmokslo. Jį parengė partijos veikėjai, bijoję, kad visuomenės ir partinio gyvenimo laisvėjimas nesugriautų konumistinės sistemos ir nesunaikintų partinės nomenklatūros valdžios. Jiems pakako kad buvo sunaikinta stalininė teroro sistema, negailėjusi ir įtakingiausių, labiausiai nusipelnusių partiečių.Pašalinti Chruščiovą bandyta keletą kartų. 1957m. dar prie Stalino iškilusių partijos veikėjų grupė, tarp kurių buvo Molotavas ir Kaganovičius, centro komiteto plenume bandė nuversti Chruščiova, bet tai jiems nepavyko. Charščiovas atsilaikė. Aktyviausiems savo priešams jis skyrė mankas nuobaudas: pašalino iš partijos.Kitas bandymas pasibaigė sėkme. 1964m. spalio plenume Chruščiovas neteko visų turėtų postų. Bet jis nebuvo represuotas ar apkaltintas nebūtais nusikaltimais, taip įprastais Stalino laikais. Chruščiovo sukurta žmoniškesnė politinė sistema išgelbėjo savo kūrėją. Komunistų partijos ir SSRS vadovu tapo Leonidas Bežnevas. Su jo vardu neatsiejamas beveik dvidešimties metų Svietų Sjungos istorijos laikotarpis.

3. Leonido Iljičiaus Brežniavo atėjimas į valdžią

***(Leonidas Brežnevas 1906-1982. Gimė Ukrainoje darbininkų metalurgų šeimoje. Baigė Kursko žemėtvarkos ir melioracijos technikumą ir pradėjo dirbti žemės ūkyje vadovaujančiose pareigose. 1935m. bagė Dneprodzeržinsko metalurgijos institutą ir ten dirbo inžinieriumi metalurgijos gamyboje. Buvo išrinktas miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, nuo 1938m. Ukrainos komunistų Dnepropetrovsko srities komiteto skyriaus vedėju, kiek vėliau sekretoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais buvo politinis darbuotojas armijoje. Po karo dirbo politinį vadovaujantį darbą Ukrainoje ir Moldavijoje. Nutarus įsisavinti plėšinius, buvo paskirtas Kazachijos komunistų partijos vadovu. SSKP XX suvažiavime tapo Svietų Sjungos komunistų partijos CK nariu, 1956m. CK sekretoriumi. 1964m. CK plenume buvo išrinktas SSKP CK pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1966m. jis tapo politinio biuro nariu ir CK generaliniu sekretoriumi. Vėliau buvo perrinktas į aukščiausias komunistų partijos ir valstybės vadovaujančias pareigas.)

***Brežnevas gynė partijos viršūnes, bijojusios ir stalinizmo, ir reformų, interesus. Jam tapus partijos generaliniu sekretoriumi, buvo stengiamasi net neminėti Stalino vardo, o rašant socializmo “statybos“ istiriją nutylėti visus nusikaltimus. Visuomenės gyvenime įsivyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas. Komunistų partijos ir valstybės viršūnėjeilgam įsitvirtino Brežnevui artimi žmonės. Jie ištikimai tarnavo juos iškėlusiai jokių pastangų ir infliacijai nereikalavusiai sistemai, kurioje net nebuvo mechanizmo, kaip juos, nuolat demonstruojančius lojalumą, pakeisti. Brežnevas ir jo bendražygiai į valdžios viršūnę pateko budami garbaus amžiaus, bet ir po beveik dvidešimties metų visai susenę sėdėjo savo vietose. Aukščiausius postus užėmė senukai. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios politinės institucijos, narių amžiaus vidurkis 1982m. pradžioje buvo 68 metai. Pats Brežnevas paskutiniais gyvenimo ir vadovavimo šaliai metais visai pasiligojo, realiai nieko negalėjo nuveikti. Specialios tarnybos tą kruopščiai slėpė. Visose šalyje platinamose politinio biuro nuotraukose ”partijos ir valstybės vadovai“ atrodė labai žvaliai.

4. TSRS “sąstingis”

Valdant Brežnevui sąstingis apėme visas gyvenimo sritis. Bet propagandos priemonės piešė siurrealistinį “išvystyto socializmo” paveikslą. Šalies piliečiai dešimtis kartų per dieną televizorių ekranuose matydavo ir girdėdavo liaupses “partijai ir asmeniškai Leonidui Brežnevui” už pasiektus laimejimus, tariamai didelius derlius, primilžius, gerą produkciją, laiku pasibaigusią sėją ir nuskustas ražienas. Tikrovė nuo propagandos skyrėsi kaip diena ir naktis.Šalies ūkis plėtojosi ekstensyviai. Pramonės produkcija buvo labai blogos kokybės, nekalbant apie technologinį atsilikimą. Žaliavos, energija, kiti resursai buvo naudojami neracionaliai. Niekas nieko netaupė net valstybiniu mastu. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos pradėjo trūkti darbo jėgos. Tuo tarpu milijonai žmonių taisė kitų pagamintą broką, atlikofizinį, nemechanizuotą darbą.Žemės ūkis ir pramonė beviltiškai atsiliko nuo Vakarų šalių. Nemaža užauginto derliaus dalis supūdavo dėl sandėlių trūkumo ar blogo saugojimo, būdavo išbarstoma, išvagiama pakeliui į saugyklas arba laukuose. Metų metus sovietiniai propagandistai aiškindavo, kad bus gaminami kokybiškesni kombainai, nebarstantys grūdų iš nesandarių bunkerių. Bet ši “problema” taip ir liko neišspresta iki pat rėžimo žlugimo. Tai parodaksalus reiškinys, turint mintyje sovietų pirmavimą kosmoso srityje. Kolūkius, kaip ir visą šalį apraizgė biurokratinė vadovų armija, kuriai atitekdavo didelė kolūkiečių uždirbtų pajamų dalis. Žemės ūkiui, pradedant kolūkiais baigiant ministerijomis, vadovavo apie 3 mln. “specialistų”.

Plėtros tempus stabdė ir efektyvios priežastys: žaliavų atsargos europinėje šalies dalyje seko, o naujų telkinių įsisavinimas Sibire ir kituose rytiniuose rajonuose brangiai kainavo. Daug lėšų buvo skiriama armijai, komunistiniams ar “draugiškiems” rėžimams įvairiuose žemynuose remti, politinėms avantiūroms, karui Afganistane.9-ojo dešimtmečio pradžioje šalis pradėjo gyventi visuotinio deficito salygomis: trūko visko, pradedant batais ir dešra, baigiant grūdais naujomis technologijomis ir papraščiausiomis automobilių bei traktorių detalėmis. Milijonus tonų grūdų Sovietų Sajunga kasmet pirkdavo JAV ir kitose šalyse. Nepaisant deficito prekės būdavo pigios, o jų kainos nesikeisdavo dešimtmečius. Tai skatino spekuliaciją ir žmonių, užimančių aukštas pareigas prekybos sistemoje, pralobimo. Brežnevo valdymo metais partinė ir valstybinė nominklatūra, skurdžiai gyvenančios visuomenės fone, pradėjo išsiskirti turtais, kuriuos užgyveno naudodamiesi privilegijomis arba papraščiausiai vogdami iš valstybės.Visuomenę vis labiau apėmė apatija, cinizmas, moralinė degradacija. Plintantis alkoholizmas tapo valstybine problema. Nieko nebestebino girti darbininkai ar kolūkiečiai darbo vietose. Kasdieninės girtuoklystės, vagiliavimai, ypač iš valstybinių įmonių ir kolūkių, tapo įprastu reiškiniu.Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos, kurios nebegalėjo būti išspręstos propagandinėmis priemonėmis. Sovietų armija beviltiškai įstrigo Afganistane. Brežnevas ir jį supantys veikėjai buvo seni ir ligoti, jie nebegalėjo nieko nuveikti.1982m. Brežnevas mirė. Jį pakeitė buvęs saugumo vadovas J. Andropovas, kuris labai gerai žinojo tikrąją ekonominę ir visuomeninę šalies padėtį. Andropovui vadovaujant buvo stengtasi sugriežtinti darbo drausmę, reikliau kovoti su girtavimu ir valstybės nuosavybės grobstymu. Tai tęsėsi labai neilgai, nes Andropovas 1983m. mirė. Jį pakeitė I. Černenka, taip pat senyvas ir ligotas žmogus, kuris 1985m. irgi mirė. Senoji brežnevo bendražygių gvardija buvo bejėgė nuveikti ką nors reikšmingesnio.

1985m. SSKP Generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas jaunas ir energingas politinio biuro narys Michailas Gorbačiovas. Jis pradėjo vykdyti reformas, kurios galiausiai sugriovė socialistinę santvarką ir sužlugdė Sovietų Sajunga.