Trumpa Vyduno biografija (tik vaikysteje)

Referato tikstas suvokti ir pažinti garsūjį filosofą Vydūną. Skaitydamį šį referatą pamatysite pirmuosius Vydūno žingsnius į pasaulį ir gyvenimą.

Vydūno – vieno iš ryškiausių mūsų kultūros asmenybių reikšmingumas jau yra akivaizdus. Tačiau jo gyvenimas nėra toks žinomas, kokio nusipelnė šis įžymus tautos žmogus.
Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 dieną Jonaičiuose (Šilutės rajone). Tačiau paskutiniu metu pasigirdo abejonių kuris kaimas ištiesų yra garsiojo mąstytojo gimtinė. D. Kaunas pritaria šilutiškiui kraštotyrininkui P. Jakštui, kuris straipsnyje „Kur gimė Vydūnas?“ tvirtina rašytoją gimus ne Šilutės rajono Jonaičių kaime, o to paaties rajono Mažių kaime. Kad Vydūnas gimė Jonaičiuose, iki šiol, išskyrus P. Jakštą ir D. Kauną, niekas bent jau viešai nesuabejojo.
Tikroji pavardė – Storostas, vardas Vilhelmas. Tėvas Pagrynių kaimo valstiečio sūnus Anskis Storostas, buvo mokęsis Berlyno evangelikų misionierių seminarijoje,. Dėl silpnos sveikatos (sirgo džiova) negalėdamas vykti į Pietų Afriką misionieriauti, kurį laiką Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje rinko misijoms aukas. Vedęs turtingo valstiečio iš Lankupų kaimo (Klaipėdos apskr.) dukrą Mariją Ašmonaitę, gavo sėslesnę evangelikų kunigo tarnybą Naumiestyje (dabar Žemaičių Naumiestis). Šeima apsigyveno netoli nuuo tarnybos vietos – Šilmeižių kaime. Čia gimė pirmasis sūnus. Paskui Storostams pavyko išsinuomoti namelį pas Anskio giminaitį ūkinininką Palkį Jonaičiuose, kur „Verdainės šventnamio varpams gaudžiant į jusnims patiriamą pasaulį“ ir atėjo antrasis vaikas – Vilhelmas – būsimasis Vydūnas. Tačiau ilgiau neužsibūta ir čia. Iš

šlaikęs reikalingus egzaminus, A. Storostas gavo pradžios mokyklos mokytojo vietą Pilkalnio apskrities Naujakiemio (Neudorf) kaime, kur 1869 m. su šeima nuolat apsigyveno. Čia gimė dar aštuoni vaikai, iš kurių du visai mažyčiai mirė. Augant aštuonių vaikų būriui (dvi mergaitės ir šeši berniukai), namuose didelių išteklių nebuvo, bet niekada nestokojo gražaus susiklausymo, tarpusavio santykių darnos, žmogiškos šilumos.
Rūpintis dideliu dūriu vaikų, juos auklėti Storostams nebuvo lengva. Būsimasis Vydūnas buvo vienas iš mylimiausių, bet ir gana užsispyręs bei padykęs, todėl bene daugiausia kantrybės iš tėvų reikalavusių vaikų. Tačiau didžiausia rūpestį jiems kėlė Viliaus sveikata: nuo gimimo jį kamavo iš tėvo paveldėta džiova, dar mažas būdamas persirgo raupais, o ūgtelėjęs – kaklo limfinių liaukų uždegimu ir akių granulioze. Paūmėjus džiovai, keletą kartų gyvybė kabojo ant pllauko. Dar jaunas būdamas, Vilius buvo parašęs net kelis testamentus.
Tauriosios tėvų būdo ir elgsenos savybės buvo stipriausi pradiniai impulsai humanistinėms būsimojo mątytojo ir kūrejo nuostatoms formuotis. Kaip pats primena, „nuoširdžiame motinos jausmingume ir šviesiame tėvo mąstyme jis pirmiausia suvokė žmogų“ .
Tėvas buvo nors ir griežtas, ūmaus būdo, bet kartu atlaidus, jautrus, dėmesingas žmogus. Greičiausia dėl silpnos sveikatos mažai rūpinosi ukio reikalais, bet labai mylėjo gamtą ir ugdė vaikų meilę jai. Kartu su jais užveisė didelį sodą, visi stropiai jį prižiūrėjo, gl
lobojo žvėrelius. Dažnai pro žiūroną žvelgdavo į žvaigždėtą dangų, rodydavo jį vaikams ir įkvėptai kalbėdavo apie „begalinės tolumos, begalimę erdvę“ .
Dėl apsiskaitymo ir šviesaus proto A. Storostas ypač buvo megstamas aplinkinių parapijų dvasiškių, kurie jo namuose dažnai svečiuodavosi. Būsimasis Vydūnas ne tik smalsiai klausydavosi jų šnekų, bet ir pats išdrįsdavo dėl kai kurių tikėjimo dalykų pasiginčyti. Ypač gerbiamas svečias buvo žinomas religinės raštijos veikėjas F. Kelkis, kuris mažajam Viliui atrodydavęs kaip šventas žmogus.
Tėvas buvo principingai nusistatęs tautiniu atžvilgiu. Jausdamasis esąs ištikimas monarchinės valstybės pilietis, tą ištikimybę diegdamas savo vaikams ir mokiniams, jis kartu jautėsi esąs ir lietuvis, šventa pareiga laikė juo išlikti. Tą pareigą ugdė ir vaikams. „Namuose lietuvių kalba buvo deramai kukliu išdidumu užstojama, ypač tėvo“ , – prisimena Vydūnas.
Per motinos vidinį pasaulį būsimajam mąstytojuj atsiskleidė valstietiškos pasaulėjautos, liaudies kultūros grožis. Geriausiuose motinos bruožuose vaikas įžvelgė esminius lietuviškumo bruožus – „prakilnumą, širdingumą, teisingumą ir taurumą“. Nuo jaunumės jai teko tvarkyti anksti mirusio tėvo ūkį. Ta pati dalia jos laukė ir ištekėjusios. Augusi vokiškumo beveik nepasiestame prie gražiosios Minijos prigludusiame Lankupių kaime, savo dvasioje ji išsaugojo valstietiškuosius lietuviškos pasaulėjautos pradus, slaptą prieraišumą prie liaudies papročių, dainų, pasakų, padavimų. Tačiau visus tuos jai brangius kultūros reliktus motina nuo vaikų slėpdavo. Nesiliesti prie “pagoniškų“ dalykų da
ar jaunystėje jai buvo prisakęs jos dėdė – tėvo brolis Jokūbas Ašmonas, garsus visame Klaipėdos krašte sakytojas ir giesmių kūrėjas. Dažniausiai namuose būdavo girdėti švelniai ir jausmingai motinos giedamos giesmės, kurios skambėjo taip, „lyg savos širdies sukurtos“. Tačiau dandyti slėpti savo lietuviškumą ji laikė tiesiog gėda ir stengėsi, kad vaikai taip gėdingai nesielgtų.
Laikydamiesi Prūsų lietuviams būdingų protestantiškųjų tradicijų, tėvai stengėsi vaikus išauklėti dorus, religingus, neatsimetusius nuo lietuvybės. Religingumas buvo viso auklėjimo šerdis. Nuo pat lopšio dienų vaikus lydėjo tėvų maldos, o kiek paūgėję vaikai patys pratinami melstis, netgi maldų žodžius savarankiškai sudėti. Motinos paakintas, devynerių metų Vilius perskaito visą Bibliją, bet daug kuo joje, ypač Senajame Testamente, nusivilia. Jautrų vaiką itin slegia čia aprašomi žiaurūs dalykai. Tėvo padedamas, išsiaiškina, jog juos reikia suprasti ne tesiogine prasme, o alegoriškai. Neortodoksine linkme vaiko mąstymus religijos klausimais kreipia ir godžiai skaitomos knygos iš tėvo bibliotekos.
Namuose skiriamas ypatingas dėmesys religijai buvo vienas iš reikšmingiausių veiksnių, daugiausia nulėmusių Viliaus dvasinį brendimą ir intelektualinių ieškojimų kryptį. Tačiau svarbų vaidmenį auklėjant vaikus , formuojant jų dvasinį pasaulį, Storostų šeimos gyvenime vaidino ir kiti dalykai, ypač pagarba menui. Čia buvo puoselėjama muzika, domimasi literatūra, daile. Bene didžiausias dėmesys buvo skiriamas muzikai. Tėvas turėjo rojalį, pianiną, du smuikus, pats jais gerai gr
rojo ir bent vienu iš šių instrumentų mokė groti vaikus. Vilius bandė pūsti fleitą, smuikuoti bet labiausiai sužavėjo arfa ir suaugęs pats ją nusipirko. Su ja nesiskyrė beveik visą gyvenimą. Toji arfa laimingu būdu yra išlikusi ir šiandien saugoma Kintų Vydūno kultūros centre. Iš motinos paveldėję pomėgį giedoti, vaikai sudarė mažą šeimos chorą, kuriam dirigavo būsimasis mąstytojas. Giesmės, o kartais ir dainos Storostų namuose skambėdavo ištisais rudens ir žiemos vakarais.
Nepaprastai stiprų įspūdį Viliui darė liaudies dainos, tiek motinos slapčia dainuojamos, tiek iš vieno kaimyno retkarčiais nugirstos, ypač tos, kurias sutartinai traukdavo į darbą einantys miško darbininkai ar tamsiais rudens vakarais pagiryje stūksančioje jaujoje prie besiplaikstančios ugnies dainuojantys vyrai.
Namų aplinkoje kalėsi ir pirmieji Vydūno literatūrinio talento daigai. Anksti išmokęs skaityti, ypač pamėgo F. Schillerio kūrybą. Būdamas aštuonerių metų, skaitęs „Mariją Stiuart“ ir verkęs. Vokiečių literatūros klasiko paveiktas, panoro ir pats rašyti. Devynerių metų berniukas bando eilėmis išreikšti savo religinius išgyvenimus, o broliams ir seserims pasakodavo išgalvotus nuotykius, savo sukurtas pasakėles.
Vaikystėje būsimąjį Vydūną viliojo ir dailė. Jis didžiai žavėjos liaudies menu, daug piešė, o apie meną išmanantys tėvų pažįstami, pamatę piešinius, jam pranašavo dailininko ateitį.
Tėvo mokomas, po namų stogu Vilius išėjo Naujakiemio pradinę mokyklą, kurią baigė 1883 m. Kadangi vyresniuosius vaikus buvo numatyta leisti gimnazijon, šalia mokyklinių dalykų tėvas juos dar kiek pamokė graikų ir lotynų kalbų. Vilių tėvas norėję nukreipti į dvasininko kelią. Tačiau
materialiniai ištekliai buvo menki, ir aukštesnių mokslų vaikams teko atsisakyti. Nepriimtinas Viliui buvo ir tėvo siūlymas mokytis amato. Pats savo galva apsisprendė tapti liaudies mokytoju, tam neprieštaravo ir tėvai.
1883–1885 m. Vilius mokėsi Pilkalnio preparandijoje, ruošusioje moksleivius mokytojų seminarijoms, o 1885–1888 m. – Ragainės mokytojų seminarijoje, kur įgijo liaudies mokytojo cenzą. Penkeri mokymosi preparendijoje ir seminarijoje metai nebuvo šviesiausi vydūno gyvenime. Skaudžiai žeidė šiose mokymo įstaigose vyraujančios šovinistinės nuotaikos, užgaulūs pedagogų atsiliepimai apie lietuvius ir jų kultūrą. Dvaisei būsenai ypač atsiliepė paūmėjusi džiova. Kankino dažni kraujoplūdžiai iš plaučių, beveik buvo prarasta viltis pasveikti. Tačiau nugalėjo didelis noras gyventi ir kažką prasminga padaryti.
Vydūno palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų – įvairaus žanro pjesės, libretai, apysakos, filosofijos bei istoriosofijos traktai, dainų rinkiniai, lietuvių kalbos vadobėliai, lietuvių – vokiečių kalbų žodynas, studija apie K. Donelaitį, atsiminimai. Didelę įvairiopos kūrybos dalį sudaro publikacijos periodikoje.

Vydūnas

Žvelgiu aukštyn,
ir erdvėse visur
išvydau tik tą Patį Vieną.
Žvelgiau žemyn į jūras.
Ir čia bangavo bangose
visur tik Jis Pats Vienas.
Žvelgiau į širdį.
Tai buvo jūros,
pasaulių begalis
ir nesuskaitomi sapnai.
Bet ir juose išvydau
tiktai Jį Patį Vieną.

Naudoti šaltiniai:
1. Bagdonavičius V. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai. – Vilnius: Mintis, 1987, p. 13-17.
2. Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. – Kaunas: Kultūra, 2001, p. 18, 105, 112, 309.
3. Vydūnas Raštai I. – Vilnius: Mintis, 1990, p 26
4. Internetas: http://www.muziejai.lt/silute/vydunui140.htm

http://vyduno.draugija.com/

http://www.ciurlioniopaveldas.lt/vidinis.php?id=47&nid=7

Leave a Comment