trisdesimtmetis karas

TRISDEŠIMTMETIS KARAS

Turinys

I. Trisdešimtmečio karo etapai: 4

I.1 Bohemiškais etapas (1618 – 1623) 4

I.2 Daniškas karo etapas (1625 – 1629) 5

I.3 Švediškasis karo etapas (1630 – 1635) 6

I.4 Prancūziškasis karo etapas (1635 – 1648) 8
II. Vestfalijos taikos sutartis 9
Literatūros sąrašas 11

I.Trisdešimtmečio karo etapai

I.1 Bohemiškais etapas (1618 – 1623)

1617 m. Šventosios Romos imperatoriui Matiasui nepalikus įpėdinių, katalikiškas seimas naujuoju valdovu paskelbė Matiaso sūnėną Ferdinandą II Štirietį, kuris ir tapo imperatoriumi bei Čekijos karaliumi po dėdės mirties 1619 m. Tačiau grafo Turno vadovaujami čekų protestantai atsisakė pripažinti aršaus kataliko, nusiteikusio priešiškai prieš protestantus, Ferdinando II kandidatūrą į Čekijos sostą, taip pat iššreiškė savo protestą. „Protestantų susirinkimo Prahoje metu, jie per valstybinės kanceliarijos langus išmeta karaliaus vietininkus Slavatą ir Martinicą bei jų sekretorių Fabricijų“ . Ši Prahos situacija simbolizavo Čekijos atsiskyrimą nuo Austrijos. Po to čekai įkūrė laikinąją vyriausybę, o grafas Turnas pradėjo rinkti kariuomenę. Tai buvo protesto akcija nukreipta prieš protestantų bažnyčios puldinėjimą. Buvo pradėtos organizuoti įvairios pasipriešinimo kampanijos prieš protestantus. Taigi Bohemijos maištininkai sukilo ir užėmė Vienos miestą. Kai Ferdinandas II 1619 m. gavo imperatoriaus titulą, maištininkai jį oficialiai nušalino nuo Bohemijos soosto ir iškėlė savo kandidatą, kalvinistą, Pfalco elektorių – Fridrichą V – ąjį. Šis maištininkų žingsnis reiškė, jog tylusis laikotarpis baigėsi ir nesutarimai buvo permesti į atvirą karą.

„Bila Horos mūšyje, 1620 11 07 susitiko Bohemijos maištininkų ir imperijos kariuomenės. Kautynėse dalyvavo puikūs imperatoriaus karvedžiai Tillis ir Bj

jukua, kurie įveikė gausesnius, bet nedisciplinuotus protestantus“ . Įdomu tai, kad čekams nepadėjo net ir naujos karinės rikiuotės, kurią vėliau ištobulino švedai, panaudojimas. Sužinojęs apie savo kariuomenės pralaimėjimą, prieš metus išrinktas Čekijos karaliumi Pfalco kurfiurstras Fridrichas V, palieka naująsias savo valdas ir bėga į vienintelę, tuo metu savo sąjungininkę Olandiją, kurioje ruošiasi tolesnei kovai su imperatoriumi ir katalikų lyga. Imperatorius už maištą ir nepaklusnumą atėmė iš Fridricho V visas paveldėtas jo Pfalco žemes ir turtą bei žiauriai susidorojo su čekų protestantų vadais ir visais, kas buvo įtariamas dalyvavęs prieš imperatorių bei katalikų bažnyčią. Pradėjo vokietinti šalį ir diegė katalikybę.

Po trukusių mūšių ir apgulčių virtinės, kurios nesuteikė lemiamos persvaros nei vienai iš kovojančių pusių, 1623 m. įvyksta paliaubos. Jų metu, anglų spaudžiamas Fridrichas V paasiūlė Ferdinandui II taiką. Tačiau galo karui padaryti neleido prieš taikos sutartį stojęs aršus protestantas – grafas Mansfeldas, bei kiti įtakingi protestantų grafai ir kunigaikščiai. Taigi karas įsiliepsnojo iš naujo. Sekančiais metais į karą, kaip Fridricho V ir protestantų sąjungininkai, stoja antihabsburginę koaliciją sudariusios – Prancūzija ir Olandija. Po kelių mėnesių, prie pastarųjų prisijungia ištisa Europos valstybių virtinė: Anglija, Švedija, Danija.

1625 m. vasarą, markizo Spinolos vadovaujama ispanų kariuomenė, po beveik metus trukusios apgulties, paima Bredą. „Dar tebevykstant Bredos apsiausčiai, Danijos karalius, Kristianas IV, ak
ktyviai remiamas prancūzų, olandų ir anglų, nusamdo ir apginkluoja kariuomenę, su kuria stoja į kovą prieš grafo Tilli vadovaujamą katalikų lygos kariuomenę“ . Taip prasideda antrasis Daniškasis Trisdešimtmečio karo laikotarpis (1625-1630).

I.2 Daniškas karo etapas (1625 – 1629)

Danijos karalius Kristianas IV įsitraukė į karą. Jam buvo patikėta suburti ir vesti sąjungininkų armiją prieš imperijos kariuomenę. Stengtasi nors šiek tiek sušvelninti protestantų padėtį. Sužinojęs apie danų planus, imperatorius suprato, jog reikia įkurti antrąją kariuomenę. Tačiau Ferdinandą II spaudė nemažos finansinės problemos. Šiuo sunkiu laikotarpiu imperijai į pagalbą ateina žmogus, jau anksčiau valdovui žinomas kaip geras patarėjas bei puikus karvedys – Albrechtas fon Valnšteinas. Jis pasiūlė Ferdinandui palikti jam kariuomenės sukūrimo klausymą. Kariuomenė turėjo išsilaikyti iš plėšimų ir krašto siaubimo. Kita vertus, katalikiškos Bavarijos hercogas Maksimiljanas ir katalikų lyga buvo nepatenkinti šia imperatoriaus sukurta kariuomene, kuri vykdama į Šiaurinę Vokietiją kovai su danais dar daugiau padidėjo plėšimų sąskaita. Tuo pačiu metu prasideda ginčai tarp Valenšteino ir Tilli, kurie visgi nesutrukdo jiems laimėti vieną po kito, beveik visus mūšius su danais. Nesėkminga buvo tik Štralzundo apgultis. Valenšteino priešais šiame mieste buvo danų sąjungininkai – švedai. Valenšteinas užėmė Braunšveigą, Žemutinę Saksoniją, Meklenburgą, Holšteiną, Jutlandiją ir Baltijos pakrantę.

„1629 metais danai pasirašo Liubeko taiką, kuri leido jai susigrąžinti prarastas valdas, tačiau mainais jie turėjo pasitraukti iš ka

aro“ . Danų nesėkmės paskatintas, Prancūzijos kardinolas Rišeljė iškovoja Altmarko taiką, tarp kovojančių Švedijos ir Lenkijos-Lietuvos valstybių. Jis siekė įtraukti Švedijos karalių Gustavą Adolfą į šį karą prieš Habsburgus. Kita vertus, Valenšteino iškilimas, įgyvendinant sėkmingus jo žygius, sukėlė daugelio katalikų lygos kunigaikščių pavydą. Be to kai jis pasisakė prieš imperatoriaus paskelbtą restitucijos ediktą, kuriuo buvo paliepta protestantams atiduoti visas bažnytines žemes, užimtas nuo Augsburgo taikos. Jis, Ferdinando įsakymu, buvo pašalintas iš kariuomenės vado pareigų, kurią pats ir sukūrė. „Tuo pat metu, šiems įvykiams plėtojantis, Uzedomo saloje išsilaipina Švedijos karalius, Gustavas Adolfas su 13.000 švedų kariuomene“ . Taip prasideda trečiasis šio karo etapas.

I.3 Švediškasis karo etapas (1630 – 1635)

1631 metais Švedijos karalius Gustavas Adolfas pasirašė Barvaldės sutartį su prancūzais, kur prancūzai turėjo mokėti švedams kasmetinę 1000000 frankų subsidiją. Prancūzijos interesai šioje sutartyje buvo paprasti: „grąžinti protestantams jų senąsias teises“ , arba kitaip tariant susilpninti Habsburgus. Gustavas Adolfas išsilaipino žemyne su pagrindinėmis švedų armijos pajėgomis. Jis tikėjosi, jog prie jo kariuomenės prisidės daugybė protestantų, tačiau karo poveikis buvo juos išgąsdinęs. Keleta protestantiškų tvirtovių Švedijos karaliui teko užimti ginklu. Palaikydamas savo kariuomenėje drausmę ir tvarką, kas buvo itin nebūdinga karo apimtam kraštui, Gustavas patraukė į savo pusę didžiąją Šiaurinės Vokietijos dalį. Tačiau daugelis protestantų ėmė atsisakinėti neutraliteto tik tada, kai imperijos kariuomenė sugriovė Ma

agdeburgą ir žiauriai susidorojo su jo gyventojais. Tik tokie žiauri katalikų karinomės veiksmai, privertė protestantus remti švedų kariauną. „Nors ir gavęs Brandeburgo kurfiurstro piniginę paramą, kurią sudarė kas mėnesį išmokama 30 tūkstančių talerių suma, Gustavas Adolfas stengėsi nesivelti į mūšį su grafo Tilli vadovaujama kariauna“ . Tačiau kai Tilli įžengė į Saksoniją, tuo metu Johanas Georgas, Saksonijos kurfiurstas, bijodamas žiauraus susidorojimo, stojo į švedų pusę su visa savo kariuomene, kuri rugsėjo mėnesį susijungė su švedais. Šį kartą Tilli neteko ilgai laukti generalinio mūšio ir rugsėjo 17 d. ties Braitenfeldu jo kariai susikovė su jungtine švedų-saksų kariuomene. Po pusdienį trukusios kovos Gustavas įveikė imperijos karius. Tilli mūšyje buvo sunkiai sužeistas. Imperijos kariuomenė prarado 13 tūkstančių karių, o sąjungininkų nuostoliai siekė tik 6 tūkstančius. Kitą dieną sąjungininkai užėmė Leipcigą, kurį paskubomis apleido imperijos dalinių kariai.

Po šios triuškinančios pergalės: „Gustavas Adolfas sau ir savo naujiesiems sąjungininkams parengia tikslų tolesnį veiksmų planą, pagal kurį Johanas Georgas su savo kariuomenės dalimi turi užimti Prahą, o pats Gustavas rengėsi per Tiuringiją ir Frankoniją žygiuoti į pietų Vokietiją, kur su vietiniais protestantais turėjo įveikti imperijos kariuomenę“ . Šis planas visiškai pavyko ir jau gruodžio mėnesį Saksonijos kariuomenė, kaip ir buvo planuota, užėmė Prahą, o Švedijos karalius buvo užėmęs visą Šiaurės Vakarų Vokietijos dalį. Žiemą švedų kariai praleido Maince. Gustavo Adolfo ir jo sąjungininkų gretos pasiekė tuo laikotarpiu 80 tūkstančių karių, nes prie jų jungėsi daugelis protestantų. Supratęs susidariusios padėties rimtumą, imperatorius Ferdinandas ryžtasi grąžinti Valešteinui valdžią. 1632 m. Valenšteinui atsiranda proga susiremti su švedais, kai šie įsiveržia į pietų Vokietiją ir mūšyje prie Leho upės įveikia Tilli karius. Mūšyje žuvusio grafo Tilli kariuomenės likučius prisijungė Maksimiljanas I. Šis prisidėjo prie Valenšteino pulkų. Bendras imperijos pajėgų skaičius pasiekė 60 tūkstančių karių. Visa ši jungtinė imperijos kariauna buvo sutelkta prie Alte-Veste tvirtovės. Švedijos kariaunai nepasisekus jos paimti buvo atsitraukta. Gustavas Adolfas atsitraukia į šiaurės vakarus, bet gavęs žinią apie Valenšteino žygį į Saksoniją, jis pastoja jam kelią. „1632 m. lapkričio 16 d. ties Liutzenu abi kariuomenės antrą kartą susikauna. Nors šiame mūšyje žuvo Švedijos karalius, tačiau imperijos kariuomenė pralaimėjo. Valenšteinas prarado 12 tūkstančių, o švedai apie 10 tūkstančių karių“ . Praėjus 13 dienų po šios protestantų pergalės nuo maro mirė Fridrychas V. Taip per vieną mėnesį protestantai prarado du iškiliausius savo vadus – Švedijos karalių Gustavą Adolfą ir Pfalco kurfiurstrą Fridrychą V. Protestantų stovykla susvyravo. Bet atsigavo sukūrus Heilbrono lygą, turėjusią tęsti žuvusio karaliaus Gustavo Adolfo politiką Vokietijoje, tuo pačiu ginti protestantų interesus. „1634m. Valenšteinas pradėjo derybas, tačiau už savo vargus susilaukė ištrėmimo, nes buvo manoma, jog jis kėsinosi pašalinti imperatorių. Po ištrėmimo Valenšteinas buvo netrukus nužudytas“ .

Mirus Valenšteinui, nominaliu visos imperijos kariuomenės vadu tapo Ferdinando II sūnus – Vengrijos karalius Ferdinandas III. Jo vedama kariuomenė įsiveržė į Bavariją ir susigražino dalį prarastų imperijos miestų. Ties Nordlingenu jam kelią pastojo jungtinė vokiečių ir švedų kariuomenė. Užsimezgusioje kovoje, protestantų kariuomenė patyrė visišką pralaimėjimą, kurios dydis atspindi žuvusiųjų sąjungininkų karių skaičiuje: 12 tūkstančių sąjungininkų karių prieš 2 tūkstančius žuvusių katalikų kariuomenės karių. Po šios imperijos pergalės: „Imperatorius Ferdinandas sudarė taiką su liuteronų kunigaikščiais Prahoje 1635 metais. Prahoje buvo pasirašytas kompromiso susitarimas. Susitarimas modifikavo 1629 m. Ferdinando II aktą. Po šio susitarimo Imperijai liko vienas priešas – švedai“ .

Kariniu požiūriu Švedijai paskutinysis mūšis tapo katastrofa, o politinė mūšio reikšmė buvo ta, kad kovais su Habsburgais ėmė vadovauti Prancūzija su kardinolu Rišeljė priešakyje. Tai jau galima laikyti paskutiniojo „Prancūziškojo“ viso karo etapo pradžia.

I.4 Prancūziškasis karo etapas (1635 – 1648)

Oficialus Prancūzijos įstojimas į Trisdešimtmetį karą buvo tada, kai ji ėmė ginti Heilbrono lygą bei į Prahos sutartį neįtrauktus kalvinistus. 1634-1648 m. laikotarpiu antihabsburginėje koalicijoje, pagrindinį vaidmenį perėmė Prancūzija ir kardinolas Rišeljė, kuris stengėsi, kad daugiausia naudos iš karo tektų jo valstybei. Visą šio karo laikotarpį kardinolas Rišeljė stengėsi susilpninti Habsburgų dinastijos vyravimą Europoje. Šiems tikslams įgyvendinti buvo net pasiremta protestantiškų šalių pagalba. Po Rišeljė mirties šią politiką tęsė jo įpėdinis kardinolas Mazarinis. Abu minėti kardinolai, vykdydami savo politiką, atidžiai sekė švedų politiką, kreipdami ją savo naudai. Švedija tuo tarpu siekė sustiprinti savo įtaką Baltijos jūroje ir dėl to pradėjo karą su danais. Siekdamas grąžinti švedus į kovą su Habsburgais, Mazarinis padeda švedams, tarpininkaudamas jų taikos derybose su danais, pagal kurias Švedijai atiteko Eželio ir Gotlando salos. Tačiau prancūzai nenorėjo sustiprinti nei Švedijos, nei savo ginamųjų vokiečių protestantų pozicijų. Sudarę atskirą Kampjeno sutartį su švedais, prancūzai pradeda karą su Ispanija. Šio karo paskelbimas įėjo į vieną iš kelių Kampjeno sutarties punktų. „Karas vyko trim frontais – Nyderlanduose, prie Reino ir Saksonijoje“ . Karo su ispanais metu Rišeljė tikėjosi suskaldyti Ispanijos valdas Prancūzijos pasienyje. Tačiau perdaug išsklaidęs savo didelę kariuomenę, jis neįstengė sulaikyti jungtinio Ispanijos ir imperijos pajėgų veržimosi į Prancūziją . Tik didžiulių pastangų dėka ir paskubomis surinkus naują prancūzų kariuomenę, pavyko išstumti priešus už valstybės ribų, tačiau nuo šiol Prancūzijos pasienis, kaip ir Vokietija, o vėliau ir Šiaurinė Italija, tampa pagrindiniais šio karo kovos laukais. Tolesnę karo eigą galimą apibūdinti kaip nepaliaujamų apgulčių, žygių bei mūšių (ne tik sausumoje, bet ir jūroje) virtinę. Karinė sėkmė lydėjo tai vieną, tai kitą pusę. Tik po 1643 m. Rokrua mūšio, kuriame prancūzai įveikė ispanus, karinę iniciatyvą galutiniai perima Burbonų Prancūzijos vadovaujamos antihabsburginės koalicijos šalys. Koalicijai pavyksta iki karo pabaigos išlaikyti savo karinę persvarą. Vėliau ji privertė Šventosios Romos imperatorių Ferdinandą III pripažinti, 1648 m. Vestfalijos taikos sutartimi, pralaimėjimą ir priimti taikos sutartimi jai primetamas sąlygas. Su Prancūzija imperija pasirašė Miunsterio sutartį, o su švedais ir vokiečių protestantais-Osnabriuko.

II. Vestfalijos taikos sutartis

Tai, kas vadinama Vestfalijos taika, – iš esmės trijų sutarčių blokas. Pirmoji sutartis tarp Ispanijos ir Olandijos pasirašyta Miunsteryje dar 1648 m. sausio 10 d. Pagal šią sutartį Olandija buvo pripažinta nepriklausoma valstybe su kolonijomis Vakarų ir Rytų Indijoje. „1648 m. rugpjūčio 8 d. buvo sudaryta Osnabriuko taika, o 1648 m. rugsėjo 17 d. – Miunsterio taika. Abi jos pasirašytos Miunsteryje 1648 m. spalio 14 – 24 dienomis“ .

„Taikos sutarties sudaryme dalyvavo Švedijos karalienė Kristina, kardinolas Mazarinis, Danijos bei Ispanijos karaliai, Šventosios Romos imperijos imperatorius Ferdinandas III, Vokietijos kunigaikščiai ir kiti valdovai“ . Visi Vestfalijos sutarties dalyviai buvo įsipareigoti ginti ir užtikrinti sutarties nuostatus. Svarbiausia, Vestfalijos taika, visiems ją pasirašiusiems, pripažino teisę į jų turimą teritoriją ir teritorinę viršenybę, t. y. padėjo nesikišimo pagrindus į ki¬tų valstybių vidaus reikalus. Žinoma, niekas per daug neturėjo iliuzijų, kad nuo šios akimirkos Europos tarp¬tautinėje sistemoje nebebus konfliktų. Todėl buvo numatyta, konfliktų sprendimų vykdymo būdai: derybomis, tarpininkavimu, arbitražu, dalyvaujant tarptautiniuose forumuose.

„Vestfalijoje buvo patvirtintos Augsburgo ir kitos sutartys dėl protestantų religinės laisvės, išplečiant jas kalvinų atžvilgiu“ . Parlamente religiniai klausimai turėjo būti svarstomi atskirai. Taip pat pripažintas katalikų ir protestantų lygiateisiškumas teisėjų ir atstovų į parlamentą rinkimuose.

Kalbant apie geopolitinės situacijos pasikeitimą po Vestfalijos taikos, reikia pasakyti, kad nesant tarptautinių susitarimų, draudžiančių karus, teritorijų įgijimas nukariavimo būdu (karo grobio teisė) buvo laikomas teisėtu. Pagal Miunsterio ir Osnabriuko sutarčių sąlygas: „Prancūzijai atitenka Elzasas ir didžioji Lotaringijos dalis, Švedija gauna valdyti svarbiausių Vokietijos upių Oderio, Reino ir Elbės žiotis su jas kontroliuojančiais miestai ir tų miestų valdomis“ . Nemažų teritorinių pakitimų buvo ir Vokietijoje. Ypatingai savo valdas padidino Brandenburgo kurfiurstras, prisijungęs Rytų Pomeraniją, Magdeburgo arkivyskupiją bei Halberštato ir Mindeno vyskupijas. Taip smarkiai padidėjusi Brandenburgo kunigaikštystė, kuri per visą karą nevaidino svarbaus vaidmens, po karo tapo vos ne antrą pagal svarbą imperijoje, nes Prancūzija nutarė ją palaikyti kaip atsvarą Švedijai. Vėliau Vestfalijos taika nustatyti kai kurie teritoriniai pertvarkymai buvo revizuoti: „Švedija prarado įgytas teritorijas Vokietijoje, Prancūzija pamažu aneksavo visą Elzasą bei Lotaringiją“ . Kita vertus, taikos sutartys užtikrino Olandijos bei Šveicarijos teritorijų stabilumą. Faktiškai jau nuo XVI a. pradžios trylika Šveicarijos kantonų nedalyvavo Imperijos parlamente. Tačiau tik Vestfalijoje kantonai gavo formalų savo konfederacijos nepriklausomumo ir neutraliteto pripažinimą. Taip pat Pfalco kurfiurstro palikuonys kartu su kurfiurstro titulu atgavo ir dalį ankstesniųjų savo valdų. Kiti kunigaikščiai, kurie buvo imperatoriaus nemalonėje, irgi atgavo prarastas valdas. Be to paskelbta visuotinė amnestija ne tik kunigaikščiams, bet ir laisviesiems miestams.

Vestfalijos taikos sutartys atvėrė duris naujai tvarkai Europoje. Formaliai Vestfalijos tvarkoje, arba Vestfalijos tarptautinėje sistemoje, pagrindiniu veikėju tapo suvereni valstybė. Joks virš nacionalinis autoritetas, joks popiežius ar Šventosios Romos imperijos imperatorius neturėjo teisinės jurisdikcijos kištis į dinastijų valdas.

Literatūros sąrašas

D. Kirby. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. Vilnius 2000m.
N. Davies. Europa: istorija. Vilnius 2002m.
R. Lopata. Tarptautinių santykių istorija. Vilnius 2001m.
V. Zakševskis. Ligi didžiosios prancūzų revoliucijos. Kaunas 1922m.

Leave a Comment