Kiekvienas tremtinys nuėjo savo Golgotą – nepermaldaujamą, rūsčią, aplankančią dabar prisiminimais ar sapnais. Daugelis tų, kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus, jau mirę. Tremties metų vaikai ir jaunuoliai, kurie pajėgė ištverti savo golgotos, dabar jau augina savo anūkus. Jie vis dar prisimena svetimo miško ošimą, pro šalį plaukiančią upę, mirtimi alsuojantį ledinį vandenį. Prisiminimuose jie mini savo tėvus, brolius, seseris, draugus, mirusius svetimoje žemėje iš šalčio, bado, ligos, o visų svarbiausia – iš neatskiriamo Tėvynės ilgesio.1941 m. birželio 14 dieną, trečią valandą nakties, Maskvos įsakymu, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Vežė liaudies mokytojus, aukštųjų mokyklų ir gimnazijų dėstytojus, žurnalistus, teisėjus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, verslininkus, ūkininkus. Vežė iš miestų, miestelių ir kaimų. Sunkvežimiai nunutrūkstama srove slinko prie geležinkelių.Štai čia prasidėdavo drastiški ir skaudūs įvykiai. Visus vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad šis atskyrimas yra laikinas, tik kelionės metu. Iš tikrųjų, jų likimai jau iš anksto buvo nuspręsti, vežė juos į Šiaurės Uralo, Krasnojarsko lagerius. Šie niekuo nekalti vyrai ėjo į vagonus, net nenumanydami, kad reikia atsisveikinti su žmona, tėvais, vaikais, apkabinti juos paskutinį kartą.Moterys, vaikai ir seneliai buvo varomi į gyvulinius vagonus. Giminaičius, kurie norėjo perduoti savo pažįstamiems maisto kelionei, šiltus rūbus, sargybiniai mušė šautuvų buožėmis, neprileido prie vagono.Iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę išvežė dešimtis tūkstančių žmonių. Tik birželio 22 d. buvo nutraukti masiški areštai ir trėmimai į Sibirą. Tremtinių lūpos prabilo šiais žodžiais: ,,Kiek būta mūsų kaltės,/Nežinau, – /ar tikrai jos būta? / Mes gyvenome tokiu metu,/ kai niekas tikrai negalėjo žinoti / nei savo kaltės, nei kitų – / sūkurys, sūkurys, baisus sūkurys / mūsų tėviškę siaubė, / ir laukė visi – aplenks, / o gal pakels ir nutrenks / ten, už Uralo, į žalią taigos begalybę…”
Tokie žodžiai skambėjo ir iš Antano Abromaičio lūpų. Jis gyveno Likiškėlių kaime, Alytaus rajone. Jo tėvelis dirbo mokytoju pradinėje Likiškėlių mokykloje. Ištrėmimo metu Antanui nebuvo nei 10 metų. Jo tremtis tęsėsi 20 metų ir du mėnesius.1941 m. birželio 14 -ąją, ketvirtą valandą, jo šeimą pakėlė iš miego ir įsakė ruoštis išvykti, nepaaiškino nei kuo remiantis vykdoma ši represija. Su savimi leido pasiimti dvi pagalves, anklodę ir maisto kelionei. Visi Abromaičių šeimos nariai buvo sulaipinti į sunkvežimį ir nuvežti į Alytaus geležinkelio stotį, kur stovėjo gyvuliniai vagonai su grotomis apkaltais langais.Į vagoną, kur buvo suvaryta Abromaičių šeima, atvežė dar Staniškius, Kulinkevičius, Raplauskus, Saulevičius. ,,Į mūsų pilną vagoną įgrūdo Valinčių, Alytaus milicininką su šeima.” Birželio 17-ąją ešelonas pajudėjo Kauno link. Žmonės paskutinį kartą žvelgė į savo kaimus, kur praleido vaikystę ir jaunystę. Kai traukinys sustojo Naujojoje Vilnioje, atidarinėjo vagonų duris, pagal sąrašą kvietė ir išlaipino visus vyrus, liko tik moterys ir vaikai. Vyrai buvo nuvesti į atskirą vagoną ir išvežė į Krasnojarsko lagerius.Antanas labai džiaugėsi, nes gal per klaidą, bet iš jų vagono vyrai nebuvo iškviesti.Birželio 22-ąją traukinys pasiekė Oršą. Štai čia tremtiniai sužinojo, kad prasidėjo karas. Oršoje ešelonas išstovėjo 4 paras. Prasidėjo karštos dienos, vagone trūko oro ir vandens. Žmonės šaukė ,, vody ir vozducha”, bet į jų šauksmą niekas neatsiliepė. Dėl karščio ir vandens stokos keletas moterų apalpo. Į tualetą niekas nevedžiojo, tam reikalui buvo iš lentų sukaltas keturkampis lovelis, stovintis vagono kampe. Viename vagone būdavo apie 80 žmonių. Štai tokiomis baisiomis sąlygomis kai kurioms moterims teko gimdyti vaikus. Pagrindinis žmonių maistas buvo pasaldintas vanduo, pritrupintas duonos.Maždaug po mėnesio ešelonas sustojo Bijsko mieste. Visiems teko išlipti iš traukinio.