Lietuvių tautos trėmimai

Lietuvių tautos trėmimai
Masiniai trėmimai sugriovė daugelio lietuvių gyvenimą. Baigėsi jų svajonės, planai, mintys apie geresnį rytojų. Prieš akis buvo tik tolima kelionė į nežinomybę. Svetimame krašte tremtiniai turėjo tik vieną tikslą – išgyventi. Čia jų gyvenimas buvo kaip tikras pragaras. Šiandien sunku mums įsivaizduoti tai, ką mūsų seneliai turėjo išgyventi. Šita tautžudystė prasidėjo prieš šešerius dešimtmečius.
Baisu pagalvoti, kad mūsų tautiečiai buvo eiliniai trėmimų dalyviai. Visą šį košmarą jie regėjo savo akimis. Trėmimai – tai kažkas siaubingesnio negu siaubo filmai. Apie juos šiek tiek paabandysiu papasakoti.
Lietuvių genocidas prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną. Manoma, kad iš tėvynės buvo išvežta nuo 18 000 iki 34 620 žmonių. Tai nepaprastai daug nekaltų mūsų tautiečių žuvo Sibiro platybėse. Lietuvių trėmimai baigėsi prasidėjus II pasauliniam karui, tiksliau, 1941 m. birželio 21 dieną. Įdomu, kiek būtų išvežta žmonių, jeigu genocidas užtruktų ilgiau.
Masiniai trėmimai – pats baisiausias košmaras, kurį turėjo išgyventi mūsų tautiečiai. Šiandien mums skaudu apie tai kalbėti. Daug faktų apie jų kančias ir gyvenimo sąlygas sužinome iš knygų, televizijos, o kiek dar apie juos nežinome. Tųų lietuvių, kurie ištvėrė lageriuose ir išliko gyvi, sąmonėje tremtis paliko didžiulę žymę. Juk jie buvo pasmerkti mirti. Nors praėjo 60 metų po tų įvykių, ši lietuvių tautos istorijos dalelė gyva mūsų atmintyje. Manau, kad mes ir būsimos mūsų kartos neužmirš Si

ibiro platybėse kentėjusių tautiečių. Tai mūsų pareiga.

Algirdas Šukys
1941 metų birželio 14-sios naktis. Tremtinių ešelonai.

Gimiau 1927 m. sausio 12 d. Kuosėnų kaime. kuris dabar priklauso, berods, Kupiškio rajonui, o jeigu skirstytume kaimus pagal parapijas, tai berods, Viešintų parapijai, pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio ir Marijos Petrylaitės – Šukienės šeimoje. Čia mano nurodoma gimimo data nesutampa su ta, kuri įrašyta mano pase, ten nurodyta 1930.01.12. Toks gimimo datų nesutapimas atsirado tremties metu, kai daugelis motinų, nenorėdamos, kad būtų varomos į darbus, iš kurių ne kiekvieną dieną galėtų grįžti pas savo vaikus, specialiai mažino savo vaikų amžių. Iš to, kad taip buvo galima padaryti, galima spręsti, jog speckomendantūros, kurios tvarkė tremtinių reikalus, neturėjo pakankamai pilnų ir pakankamai tikslių duomenų apie ištremtus vaikus: ar juos gauti sutrukdė mūsų kelionės į tremtį metu prasidėjęs karas, ar kitos priežastys – nežinau. Žinau tik tiek, kad tie pirmosios tremties metu padaryti įrašai vėliau tapo oficialiomis mano ir mano sesers Danutės gimimo datomis. Sesuo, sugrįžusi iš tremties, susirado Adomynės bažnyčioje įrašą apie tikrąją gimimo datą ir, juo remdamasi, atitaisė savo dokumentus, o aš, nesurasdamas laiko paieškoms ir dokumentų perrašinėjimui bei neskirdamas tam ypatingo dėmesio, taip ir likau trejais metais “jaunesnis”. Neužilgo po mano gimimo tėvas buvo perkeltas mokytojauti į Punkiškių mokyklą, priklausiusią Adomynės parapijai. ten ir gi

imė mano sesuo Danutė. Dar po metų – kitų mūsų šeima persikėlė į Panevėžio apskrities Pušaloto valsčių, kur mano tėvas pradėjo dirbti Jokūbonių kaimo pradžios mokyklos mokytoju. Ten aš baigiau tos mokyklos skyrius, o po to kartu su savo Dėde Broniumi Šukiu (dabar jis gyvena Australijoje) pasiruošėme ir eksternu išlaikėme egzaminus už 6 skyrius, taip sutaupydami vienerius metus. 1939 m. įstojau į Panevėžio berniukų gimnazijos pirmąją klasę. Mokytis sekėsi, tačiau laikai buvo audringi: pirmąją mano mokslo gimnazijoje dieną prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, teko išgyventi ir Klaipėdos krašto praradimą, ir dalies Vilniaus krašto susigrąžinimą, ir sovietinės okupacijos pradžią.
1941 m. birželio 14 d. naktį Jokūbonių mokyklos pastatas, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo apsuptas kareivių ir mums pranešta, kad mūsų šeima ištremiama į Sovietų sąjungos gilumą.

Trėmimo naktį mano tėvo nebuvo namie, nes jis jau ruošėsi 1941 birželio sukilimui, kuriame aktyviai dalyvavo, todėl suėmė tik mano motiną, mane, seserį Danutę ir gyvenusį pas mus, netekusį abiejų tėvų našlaitį, – mano pusbrolį Aleksandrą Petrylą (Aliką), kuris buvo jaunesnis ir už Danutę. Vėliau, jau Panevėžyje, cukraus fabriko teritorijoje, kur buvo formuojami tremtinių ešelonai, mano motinai pavyko įtikinti rusų karininką, kad Aliuką, kaip ne visiškai tikrą mūsų šeimos narį, paleistų, ir šis nuėjo pas mūsų giminaičius Jokūbonius ( mano pusbrolio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio tėvus), gyvenusius tuomet Panevėžyje, ku
ur jie turėjo nuosavą namuką Upės gatvėje.
Mūsų šeimos suėmime dalyvavo pora civilių,kalbėjusių tik rusiškai, keletas rusų kareivėlių, vienas pušaloto miestelio žydelis ir vienas lietuvis – Jokūbonių kaimo krautuvėlės savininkas, o kartu ir paštininkas, ir pieno punkto priėmimo vedėjas Mykolas Kavaliauskas. Prisimenu, kaip jis išmetė iš sunkvežimio kėbulo tėvelio kelioninius kailinius, kuriuos rusai kareivėliai buvo patarę mums pasiimti, kaip jis nesutiko pakviesti mūsų kaimynės ir geros mano motinos draugės Salomėjos Židonienės, nors mama jo ir labai prašė, nes norėjo palikti jai Aliuką ir paprašyti prižiūrėti mūsų gyvulius ir namus. Rusai kareivėliai elgėsi su mumis gana gerai, ir tik jų dėka mes pasiėmėme su savimi šiltų drabužių ir maisto. Patys buvome visiškai pasimetę, o Kavaliauskas tvirtino, kad nieko nereikia, nes mus greit sugrąžins namo. Mes, žinoma, juo nelabai tikėjome, prisimindami, kad mus kaip “žalingą elementą” tremia į Sąjungos gilumą. Tą patį tvirtino ir kareivėliai, sakydami, kad ten kur mus veža, žiemos gana žiaurios. Kareivėliai leido mums, vaikams, net atsisveikinti su neseniai gimusiu teliuku, triušiukais ir šuniuku.
Pakeliui į Pušalotą į sunkvežimio kėbulą dar įsodino Pušaloto valsčiaus buvusio viršaičio Mikoliūno žmoną su sūneliu Algiu (tėvo taip pat nerado namie), o Pušalote – dar mokytoją Alksnienę ir mokytojų Janušauskų šeimą (tėvą, motiną – taip mokytoją, jų dukterį Danutę ir sūnų Apoliuką, da
abar tik vienintelį likusį gyvą iš visos šeimos ir gyvenantį Salininkuose, visai šalia Vilniaus). Po to įsodino dar porą nepažįstamų man šeimų ir išvežė į Panevėžį, kur cukraus fabriko teritorijoje jau stovėjo prekinių vagonų sąstatas. Į vagonus sodino vidutiniškai po 30-40 žmonių. Vagonuose iš abiejų pusių buvo sukalti dviaukščiai ištisiniai gultai – “narai”, o viduryje buvo įtaisyta iš keturių lentelių sukalta “parašė” – sao rūšies “tualetas”. Ant gultų vietos visiems su savo daiktais neužteko, todėl vėliau atvežtieji žmonės sėdėjo ir aplink “parašę”, pridengę ją paklodėmis iš visų keturių pusių, o kai kurie įsitaisė gulėti po “narais”. Vagone buvo karšta ir labai tvanku: dienos buvo saulėtos ir karštos, geležinis vagono stogas įkaisdavo lyg krosnelė, o du mažyčiai grotuoti langeliai buvo aklinai uždaryti ( juos atidarė tik po to, kai buvome jau gana tolokai nuo Lietuvos). Tokių vagonų mūsų sąstate aš suskaičiavau apie 60. Tiesa, ne visi jie buvo su tremtiniais: su mumis važiavo kareiviai – sąstato sargyba, sąstato viršininkai ir palydovai, važiavo ir parduotuvėlė, iš kurios į vagonus atnešdavo ir siūlydavo nusipirkti duonos, druskos, muilo, cukraus ir t.t., tačiau tokiame karštyje, esant tokiai nervinei įtampai, niekam valgyti nesinorėjo, tuo labiau, kad vandens kiekis buvo ribotas: tik vieną kartą į dieną leisdavo kam nors iš vagono, lydint sargybai, nueiti su dviem kibirais kokioje nors stotelėje (didelėse stotyse mūsų sąstatas nesustodavo) prie krano su užrašu “kipiatok” ir atsinešti vieną kibirą karšto ir vieną kibirą – šalto vandens.

Toje pat cukraus fabriko teritorijoje buvo atskirai formuojamas “vyriškas” ešelonas : jo vagonuose buvo talpinami vyrai, kurie buvo atskiriami nuo savo šeimų, o taip pat jaunuoliai, kuriuos laikė jau suaugusiais. Mums buvo sakoma, kad toks atskyrimas – laikinas, tik kelionės metui, tačiau vėliau paaiškėjo, kad mums buvo meluojama. Mūsų ešelonas su motinomis, vaikais ir seneliais, kurių tarpe buvo ir keliolika tvirtų vyrų – daugiavaikių šeimų galvų, išvyko iš Panevėžio ankščiau, ir jau birželio 17 d. ties Obeliais kirto Lietuvos sieną. Vyrų ešelonas, kaip mes po to susžinojome, išvyko šiek tiek vėliau. Viena ešelono dalis (daugiau nei 80 vagonų) buvo nuvaryta per Novosibirską į Krasnojarsko krašto lagerius, į st. Rešoty. Jau gerokai po karo pabaigos man teko sutikti vieną iš likusių gyvų to ešelono “keleivių” – senuką Petrauską, grįžusį iš Krasnojarsko lagerių pas ištremtą į Altajų žmoną. Jis pasakojo apie gyvenimą lageryje, kurio adresas buvo – Krasnojarsko kraštas, Rešoty geležinkelio stotis, žymiai sunkesnį ir žiauresnį negu tas, kurį B. Sruoga aprašė savo “Dievų miške”. Pats Petrauskas išliko gyvas tik todėl, kad turėjo atsivežęs iš Lietuvos gražią, antklodę ir laiku susiprato padovanoti ją vienam lagerio gydytojui. To gydytojo rūpesčiu jis pateko į lagerio sanitarinės dalies pagalbinių darbininkų sąrašą, o po to – dėl gero rusų kalbos mokėjimo ir dėl parodyto sugebėjimo gerai tvarkyti dokumentaciją – net į tos dalies “kontorą”.

Nesakyčiau, kad tų tremtinių, kurie nebuvo suvaryti į lagerius ( t.y., mūsų), gyvenimas buvo lengvas, nors, žinoma, žymiai geresnis negu vyrų lageriuose. Ypatingai sunkūs buvo karo metai.

Kai pačioje birželio pabaigoje ( ar liepos pradžioje, tiksliai nebepamenu) mūsų ešelonas atvyko į Altajaus krašto “sostinę” Barnaulą ir mus pradėjo kraustyti iš vagonų bei vežti į specialiai pastatytą ir aukšta tvora aptvertą “palapinių miestelį”, mus visus labai nustebino pulkai vaikų, rinkusių nuo žemės mūsų iš vagonų išmetamas sudžiūvusias ir supelyjusias duonos kriaukšleles ir čia pat godžiai jas čiulpusių. O juk ėjo tik antra ar trečia savaitė, tačiau jau nemaža dalis gyvenusių Barnaulo Barakuose ir žeminėse ( o tuomet beveik visas miestas susidėjo iš barakų ir žeminių) vaikų ir jų tėvų bei senelių buvo pusalkaniai, o kai kurie – ir visai alkani. Kas tai yra alkis ir badas, netrukus sužinojome ir mes, kai mus žiemos pradžioje iš Barnaulo (kur mes pradžioje gyvenome palapinėse, o po to barakuose šalia statybų, kur kasė tranšėjas ir nešiojo plytas mūsų mamos, vadovaujamos brigadininko – tremtinio Vanago iš Panevėžio) išvežė į Ustj-Pristanės rajono miškus (į taigą, kaip juos ten vadina). Ten gana dažnai mes prisimindavome išmestas sudžiūvusias ir apipelyjusias kriaukšleles, kurios dabar mums atrodydavo kaip tikras skanumynas, palyginus su paplotėliais iš džiovintų lupenų, sumaišytų su pelais.
Iki to laiko kai kurie su mumis iš Lietuvos važiavusieji vyrai, jų tarpe ir jau minėtas mokytojas Janušauskas iš Pušaloto, buvo jau suimti: daugelis jų mokėjo rusiškai ir neatsargiai pasidalino kai kuriais samprotavimais su vietiniais gyventojais. Tik visai neseniai jo sūnui Apolinarui pavyko gauti savo tėvo bylos dokumentus, iš kurių jis sužinojo, kad tėvas buvo sušaudytas.

Jei Barnaule lietuviai – tremtiniai gyveno ir dirbo didelėmis grupėmis, kuriose buvo galima sutikti daug pažįstamų (pavyzdžiui, dar kelionės į Sibirą metu aš buvau sutikęs Panevėžio gimnazijos gimnazistę Repšytę, buvusio Lietuvos Seimo nario dukrą, o Barnaule mes gyvenome viename barake su Urbšių, Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio brolio, šeima, tai Ustj-Pristanės rajone mus išskirstė į mažas grupeles jau tik po kelias ar keliolika šeimų. Mūsų šeima pateko į Čekanicos (o po to – Červiankos) miškų pramonės ūkio 67 kvartalą, kur stovėjo keliolika lentinių barakų. Žiemos naktimis, jei nekūrendavome geležinės krosnelės – “buržuikos”, vanduo kibire sušaldavo į ledą beveik iki dugno. Mūsų šeima gyveno viename kambarėlyje su Juodvalkiene, Ladukiene ir Kavaliauskienės šeima – pačia Kavaliauskiene ir jos dukrytėmis – Ramute ir Nijole. Kitame kambarėlyje gyveno Merkių šeima, Trinkūnienė su dviem sūneliais ir ką tik tame pačiame kambarėlyje gimusia dukryte, kuriai buvo nutarta duoti Audros vardą. Jos tėvelis buvo atskirtas nuo nėsčios žmonos dar Lietuvoje ir , atrodo mirė Krasnojarsko lageryje. Netoliese gyveno buvusio Lietuvos policininko žmona Veronika Stundžienė su trimis sūneliais (Vytautu, Edmundu ir Jonuku) ir dviem dukrytėm, Katinienė su mažu sūneliu, senukų Straižių šeima nuo Utenos ir senutė Pliaterienė su dukra ir sūnumi Dominyku, grafų Pliaterių palikuoniu. Dominykas su seseria neseniai grįžo į Lietuvą ir gyvena Utenoje.
Po kutio laiko mūsų šeimą perkėlė į 69 kvartalą, kur stovėjo jai tik vienas barakas, priklausantis cheminės miškų pramonės ūkiui. Šio ūkio darbininkai vasarą sakindavo pušis ir rinkdavo iš kaušelių į juos pritekėjusius sakus (“živicą”), o žiemą ruošdavo sakinimui naujas pušis, nuskusdami nuo jų kamienų seną groblėtą luobą, bei kirsdavo ir kraudavo į štabelius jau nusakintas pušis. Mes, vaikai, genėdavome nukirstų pušų šakas, atkasinėdavome užpustytus kelius ir takus, o vasarą miško takeliais ridendavome į sakų surinkimo punktus, išbarstytus po miško platybes, surinktiems sakams supilti reikalingą “tarą” – kubilus ir bačkas. Kas dirbdavo ir įvykdydavo normą, gaudavo 400 gramų šlapios ir suzmekusios (tokia sunkesnė ir užima mažiau vietos), daugiausia avižinės duonos, o nedirbantys dirbančiojo išlaikytiniai – maži vaikai ir jau nebegalintys dirbti seneliai gaudavo tos duonos jau po 150 gramų. Dabar tai neatrodo mažai, kai duona – tik priedas prie kito maisto, tačiau tuomet, gyvenant ir dirbant taigoje, gautos šlapios duonos gabalėlis, padalintas į tris dalis – rytui, pietums ir vakarienei, atrodydavo toks mažytis ir neskalsus, kad visą laiką galvodavai tik apie valgį, kartas nuo karto atgnybdamas po trupinėlį nuo gabalėlių paliktų pietums ir vakarienei. Todėl vakarienei dažniausiai nieko ir nebelikdavo.
Dar blogiau būdavo, kai žiemą įsisiautėjusios pūgos, kurias ten vadindavo “buranais”, taip užpustydavo visus miško takelius, kad kelias dienas mes negalėdavome atsinešti nei duonos, nei ją pakeičiančių miltų, iš kurių virdavome skystą putrą ( skystą todėl, kad jos būtų kuo daugiau). Duoną ir miltus į kvartalo parduotuvėlę nešdavome dažniausiai mes, vaikai, kartu su pardavėja Tasia ir tik retkarčiais, kai dėl pūgos ir labai užpustytų miško takų ne visi suaugusieji dirbdavo, prie mūsų prisijungdavo ir keletas darbininkų. Tiek nešėjų reikėjo todėl, kad reikdavo eiti daugiau nei 30 kilometrų į Klepikovo gyvenvietę, kur buvo cheminės miškų pramonės ūkio centras, nors tik už kelių kilometrų buvo miškų pramonės ūkio kepykla, tačiau ji priklausė jau kitai žinybai. Į žygius su Tasia mes, vaikai, eidavome su dideliu noru, nes, atnešus duoną ir iškrovus ją iš maišų, mes gaudavome šiek tiek iš maišuose likusių trupinių (o mes nešdami pasistengdavome, kad jų būtų kuo daugiau, todėl Tasia, suprasdama mūsų “kėslus”, mums duodamų trupinių kiekį ribodavo). Ypatingai malonu būdavo nešti miltus, nes, juos nešant persimetus maišą per abi pečių puses, retkarčiais, kai Tasia nematydavo, būdavo galima pačiulpti maišo kampą, įčiulpiant per jį ir miltų. Žiemą tai būdavo sunkoka, nes sušlapęs kampas sušaldavo, o pavasarį, vasarą ir rudenį būdavo tikras malonumas. Kaip po to Tasia nurašydavo mūsų sučiulptus gramus – vienas Dievas težino? Greičiausia, kad, sverdama darbininkams ir jų šeimoms “pajoką”, šiek tiek nedasverdavo. O tai ji gerai mokėjo: staigiai mestelėdavo į svarstyklių lėkštutę atpjautą duonos gabalą, svarstyklių lėkštutė su duona kokiai tai akimirkai persverdavo lėkštutę su svoreliais, ir belikdavo tik labai greitai nuimti “pasvertą” duoną ir atiduoti jos laukiančiam, kurį jau skubino stovintys eilėje po jo : eilės būdavo ilgos, o “pajoko” išdavimo laikas – ribotas.
Kadangi “pajoko” labai jau neužtekdavo, tai mes, šiek tiek geriau susipažinę su vietove taigoje, į kurią buvome atvežti, stengdavomės prasimanyti šiek tiek bulvių, nesvarbu kad ir sušalusių. Mes susžinojome, kad, paėjus taiga kokius tris dešimtis kilometrų ir perėjus ledu Obės upę, galima patekti į stepių rajonus, kuriuose esančiuose kolchozuose ir sovchozuose už iš sakų išsivirtą kramtomąją smalą, vadinamą “siera”, galima mainais gauti bulvių. Žinoma, reikėjo pasivogti šiek tiek “živicos”, kas nebuvo sunku, nes kaušelių ir kubilų su ja buvo pilnas miškas, sugebėti ją išvirti taip, kad prie dantų neliptų ir netraškėtų, o būtų tąsi kaip kramtomoji guma, prasmukti pro kordoną, nusigauti į stepių rajonus, įsiprašyti pas kokius nors senukus nakvynei ir, apeinant kiemus ir keičiant gabalėlį “sieros” į bulvę, prisirinkti jų pilną maišą. Po to belikdavo tik parsigabenti rogutėmis tą maišą namo, vėl prasmukti pro kordoną, kad tų bulvių “nekonfiskuotų”, o tada jau gali ir “papuotauti”. Nesvarbu, kad bulvės bevežant sušaldavo ( juk keliauti tekdavo 50-60 kilometrų ir stepe ir taiga). Nuo to jos net saldesnės tapdavo.

Iš šio aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad viskas buvo labai paprasta: prisivirei “sieros” – ir tu su bulvėmis! Iš tikrųjų viskas buvo žymiai sudėtingiau. Visų pirma, verdant tą “sierą”, aplinkui pasklisdavo toks stiprus verdamos smalos kvapas, kad pagal jį jos “virėją” sugauti būtų visai nesunku, o tada jau “už valstybinio turto grobstymą” – lageris neišvengiamas. Todėl ją virti tekdavo įlindus į taogos glūdumą, tolokai nuo gyvenvietės, ir taip, kad nebūtų daug į viršų kylančių dūmų, kuriuos sargyba iš savo bokštų galėtų pastebėti. Be to, stebint besikeičiančią verdamų sakų spalvą, reikėjo pagauti tą momentą, kada jis bus “kaip tik”, nes, tik truputėlį “nedavirus”, ji lips prie dantų, o truputėlį “pervirus” – trupės ir nebus tąsi, todėl netiks vartojimui. Skirtumas tarp tų “truputėlių” matuojamas sekundėmis, todėl reikėjo arba labai gerų įgūdžių ( o iš kur jie pas mus, naujokus taigoje?) arba neišvengiamai būdavo daug “broko”, kol galų gale pavykdavo gauti “kokybišką” produkciją”. Antra, dideli nuostoliai irgi daug reiškė, kai žiemos metu dienos trumpos, o gyvenviečių pusiaukelėje nėra. Tekdavo eiti parą ar pusantros, o kartais ir dvi, kai tekdavo vežti rogutes užpustytu keliu. O naktys Sibire ne tik šaltos, bet ir baisokos, ypatingai, kai vilkams ateina rujos metas. Ką tu, būdamas vaikas, su jais padarysi, nors ir turi degtukų, kuriais gali uždegti su savim vežamas pušies šakeles bei šieno kuokštelius? Ar ilgam jų užteks? Trečia, jau minėtieji “buranai”, kurie taigoje dar gali būti šiek tiek pakenčiami, nors ir užverčia miško kelius ir takus pusnimis ne tik iki juosmens, bet ir virš galvos, tačiau stepėje, kur lygu ir plyna, nei medelio, nei krūmelio, jie taip įsisiautėja, pakeldami nuo žemės į orą beveik visą sniegą, kad net kvėpuoti tampa nebeįmanoma, o ištiesus ranką, rankos pirštų matyti jau nebegali. Tokiomis sąlygomis gana greitai gali pamesti kelią ir nuklysti stepe nežinia kur. Ir tik po kelių dienų “buranui” nutilus, gal kas nors, pastebėjęs didelę pusnį, kurios toje vietoje būti neturėtų, ir ras tave į ledą pavirtusį, o jei ne, tai tik sniegui nutirpus gendančio kūno kvapas atkreips į tave žvėries ar žmogaus dėmesį. Net patyrę vietiniai gyventojai “burano” stepėje metu neretai paklysdavo ir sušaldavo. Todėl stepių kaimuose, prasidedant “buranui”, neretai būdavo ištempiamos virvės iki šulinio ir iki “kiziakų” (tai tokios “plytos”, padarytos iš mėšlo, kuriomis kūrianami pečiai, nes stepėje medžiai neauga ir malkų nėra, o anglies karo metais niekas neatveždavo – visas transportas buvo mobilizuotas karo reikmėms) krūvos, kad, žmogus, išėjęs iš trobos, laikydamasis virvės, surastų šulinį ir kiziakus, o neišklystų į stepę, iš kur grįžti jau nebesugebėtų.
Nelengva būdavo ir ankstyvą pavasarį, kai norėdavome parsinešti iš stepės kaimų nesušalusių bulvių, kurių išpjautas akutes būtų galima pasisodinti taigoje išsikastame daržiuke ( sodinti net suskldytas į dalis bulves mums tada atrodė neleistina prabanga, to, ką galime suvalgyti, neracionalus švaistymas). Kadangi norėdavosi parsinešti kuo daugiau bulvių, tai dar stepių kaime maišelį su bulvėmis tau permesdavo ant pečių aplink kaklą ir pririšdavo raišteliais, kad rankos būtų laisvos ir galėtų slystantį maišelį palaikyti bei pataisyti, ir taip tu išeidavai į ilgą – pusantros ar dvi paras trunkančią kelionę. Jei kelionės metu sumanytum maišelį nusiimti, tai pats vienas užsidėti tokį svorį jau nebepajėgtum. Praėjęs stepe kelias dešimtis kilometrų su tuo maišeliu ant pečių, tu turi dar pereiti kelis šimtus metrų Obės ledu, kas tuo metu jau nėra taip paprasta, nes ledas jau trūkinėja, vietomis jau yra atsiradę apneštu sniegu plyšių ir properšų, todėl neapsižiūrėjimas ar neatsargus žingsnis gali kainuoti labai daug: su pririštu ant pečių maišu, vargu, ar beišsikapanotum. Todėl iš stepių kaimo išsirengi labai anksti, tik brėkštant, kad suspėtum dar su šviesa pereiti Obę. Toliau kelias – jau taiga. Eiti, nors kelias ir labai nelygus, žymiai lengviau, nes gali pastovėti atsirėmęs į medį. Pastovi ir vėl eini. Ir taip visą naktį. Išaušus kitai dienai, jėgų lieka nelabai daug, ir net užgraužus žalių bulvių ir “žmycho” ( tai medvilnės sėklų išspaudos, kurių atveždavo į kolchozus gyvuliams šerti ir kurias žmonės vartodavo vietoj duonos, nes kolūkiečiai net 400 gramų “pajoko”, kurį gaudavo darbininkai, dirbantys miškuose, negaudavo, o turėdavo pragyventi iš to, ką gaudavo už darbadienius, o už juos beveik nieko negaudavo, nes viskas būdavo skiriama frontui, todėl iš tikrųjų jie gyvendavo tik iš to, kas užaugdavo jų daržuose, o daržus, jie turėdavo didelius ir žemė juose labai derlinga), jos beveik neatsistato. Todėl ir eini, matuodamas žingsnius: “dešimt žingsnių iki to medžio, po to – kelių minučių poilsis į jį atsirėmus, vėl dešimt žingsnių iki kito medžio. po to kelių minučių, vėl poilsis ir t.t., ir t.t. O priešaky dar kokios dvi dešimtys kilometrų kelio. Taip ir slenki dantis sukandęs, kartais net akyse tamsu darosi. Ir kai galų gale pasiekęs namus beveik griūte įgriūni į vidų, krinti ant grindų kaip negyvas ir momentaliai užmingi. Nebejauti, kaip nuo tavęs nuriša maišą su bulvėmis, kaip nuauna apavą, kaip paguldo ant gultų. Taip pramiegi ko ne dvi paras, o kai pabundi, tai taip norisi valgyt. Tiesa, šį kartą prisivalgai ligi soties, nes tavęs laukia ir sutaupytas išlaikytinio “pajokas” ( kol tu buvai kaime, tu nedirbai, todėl ir 400 gramų tau”nepoloženo”), ir bulvienė iš grynų bulvių, o ne iš jų lupenų.
Bet visa tai buvo jau šiek tiek vėliau, kai mes Sibire gyvenome antrus bei trečius metus ir buvome žymiai daugiau patyrę. O pačią pirmąją 1941 – 1942 m.m. žiemą mes dar labai mažai ką žinojome ir į stepių kaimus dar nenueidavome. Net apie tokių kaimų egzistavimą nieko nežinojome. Gyvenome tik iš “pajoko” ir “rasolniko” (tai toks pasūdytas skystimas, kuriame retkarčiais galima buvo pagauti rauginto agurko ar bulvės skiltelę), kurį virdavo ir dalindavo ta pati minėtoji Tasia, atžymėdama išduotą “porciją” atskaitymų ir uždarbio tabelyje. Kartais to uždarbio, viską atskaičius. ir nebelikdavo, kas ne labai jaudino, nes už pinigus vis vien nieko negaudavom. Gal tik valstybinės paskolos obligacijų, kurias privalėdavome pirkti.
Pirmąją žiemą aš mačiau nemažai sutinusių nuo bado žmonių ( ne tik lietuvių, bet ir vietinių darbininkų), o senasis Straižys, aukštas ir galingas vyras su sužeista akimi, taip ir mirė badu, nors ir gaudė valgiui ir žiurkes, ir peles. Jį mes užkasėme į sniegą, nes niekas neturėjo jėgų iškasti sušalusioje žemėje duobę. Palaidojom tik pavasarį, žemei atšilus. Jo žmona – mažutė senutė – liko gyva, tačiau, atrodo. visa tai labai sunkiai paveikė jos psichiką. Vėliau ji pabėgo iš taigos į stepės kaimus, kur elgetaudavo. Į ją net mūsų viršininkai numojo ranka: nei jos ieškojo, nei gaudė, nei grąžino į tą vietą, kurioje ji privalėjo gyventi. Matyt, sugebėjo kaip nors “nurašyti”. Gal kaip mirusią, nes tą žiemą mirė ir Šapokų senelis – žymaus istoriko Šapokos tėvas, ir keli vaikai, prie ko mes jau buvome pripratę, nes dar kelionės į Sibirą metu mirtys buvo ne taip jau retos, ypač – mažų vaikų ir paliegusių senelių.

69 -jo kvartalo barake ( su mumis gyveno kelios vietinių – daugiausia rusų, nors buvo ir kazachų bei totorių), o taip pat dvi lietuvių šeimos: Šapokienė ( minėtojo istoriko Šapokos brolio žmona, mokytoja) su dviem sūnumis ( Vytautu ir Aldu, pastarasis dabar gyvena Šiauliuose) ir maža dukryte Danute (jidabar gyvena Vilniuje Grinbergienės pavarde ir Romos vardu, yra sporto apžvalgininkė, kurį laiką buvo net “Lietuvos Aido” redaktore) ir Janušauskienė (taip pat mokyoja, tačiau ne ta Janušauskienė, su kuria mus vežė iš Pušaloto, o jau kita) su dukra Alge (dabar gyvena Vilniuje). Janušauskienė iš Pušaloto tuomet gyveno su dukra Danute ir sūnumi Apoliuku (pats Janušauskas, kaip jau minėjau, buvo jau suimtas) Čekanicos gyvenvietėje. Ten gyveno Zabielskų iš Dzūkijos šeima (dabar motina ir dukros gyvena Kaune, jaunesnioji dukra mirė Vilniuje), Gineičių šeima ir kitos man nepažįstamos šeimos. Berods, net dabar Čekanicoje tebegyvena nuo anų laikų užsilikusi lietuvė. Julija Zabielskaitė (kuri neseniai mirė Vilniuje) buvo ją net nufilmavusi savo kelionės po Altajų metu nepriklausomos Lietuvos metais. To filmo kopiją turi minėtas Apolinaras Janušauskas iš Salininkų.
Pragyvenę labai sunkią 1941-1942 m.m. žiemą, jos pamokyti, mūsų žmonės pradėjo kasti sau darželius nederlingoje taigos žemėje, tačiau, orams atšilus, prasidėjo naujas trėmimas: iš visų kvartalų ir juose esančių barakų rinko kokiu tai stebūklu išlikusius neatskirtus nuo šeimų vyrus ( dabar jau kartu su šeimomis), jaunesnes moteris ir mergaites, o taip pat, žinoma, jau ūgtelėjusius pauglius, tampančius jaunuoliais, ir moteris su paūgesniais vaikais, formuodami naujus ešelonus. Vežė juos visus pradžioje sunkvežimiais ir traukiniais, po to Lenos upe prie Laptevų jūros. Kai kurie laimingieji pateko į Įgarką ( dar ešelono formavimo metu to ešelono viršininkai aiškino, kad, nuvykę į Įgarką, žmonės pateksią į naujo uosto statybas ir maitinsiąsi amerikoniškais konservais, kas, esą, žymiai geriau negu darbas taigoje, kur – tik sniegas, uodai ir kitoks “gnusas”), o kiti – laptevų jūros salas. Nuvežtųjų į Šiaurę tikrovė pasirodė visai kitokia, žymiai sunkesnė negu mūsų, pasilikusių taigoje. Apie tai jau parašyta nemažai atsiminimų, aš ten nebuvau, todėl nieko nei pridėti, nei atimti negaliu. Žinau tik, kad tuomet iš 67-jo kvartalo išvežė jau minėtąsias Ladukienę ir Juodvalkienę, Karosų šeimą, Vaitkevičius ir kitus. Ar kas iš jų išliko gyvas, ar grįžo į Lietuvą – nežinau. Tarp grįžusiųjų sąrašų buvau užtikęs Ladukienės pavardę, tačiau jos surasti ir susitikti su ją, kad įsitikinčiau, jog tai – ta pati Ladukienė, taip ir nepavyko. vargu, ar ji dar gyva, kai man, tada buvusiam dar tik paaugliuku, jau šitiek metų?
Nors mūsų šeima ir išliko neišvežta į Šiaurę, tačiau kitą žiemą mūsų motina Marija Šukienė buvo suimta ( kratos metu mūsų kambarėlyje buvo rasta keletas gabalėlių sudžiūvusios “živicos”, iš kurios, kaip jau minėjau, mes gamindavome kramtomosios gumos pakaitalą – “sierą”, turėjusią stepių kaimuose nemažą paklausą, kadangi “sieros” kramtymas buvo ne tik malonumas, bet ir padėdavo apsisaugoti nuo dėl vitamino C stokos siautėjusio skorbuto, kurį ten vadindavo”cynga”). Etapo metu mūsų motinai pavyko pasprukti nuo gerokai pagėrusos sargybos. Kelias dienas ir naktis paklajojusi po taigą viduržiemyje, nakvodama žvėrių išraustuose urvuose ( susikurti laužą ji bijojo, nors degtukų ir turėjo, nes dūmus galėjo pastebėti jos pasigedę ir ieškantys sargybiniai, o nakvoti lauke – reiškė mirtį, nes laikėsi tokie šalčiai, kad net tvoros poškėjo), ji galų gale priėjo jos kraštą. Kaip mama vėliau pasakojo, ji, prisiminusi mano pasakojimus apie kaimus stepėse, kuriuose aš mainydavau “sierą” į bulves, stengėsi, eidama taiga, laikytis pietvakarių krypties, ir tai buvo teisingas sprendimas, leidęs jai pasiekti stepių rajonus. Nuėjusi stepe kelis šimtus kilometrų, nakvodama pakeliui pasitaikiusių kaimų nuošalesnėse pirtelėse, mama pagaliau nutarė sustoti, tikėdamasi, kad taip toli jos jau nebeieškos – tokia svarbi “persona” ji esanti. Apsistojo pas vieną rusę, kuri, norėdama sužinoti, ar ji jau našlė, ar dar ne, o taip pat, ar dar gyvas jos sūnus, paimtas į kariuomenę beveik kartu su savo tėvu, prašydavo burti ir aiškinti sapnus kiekvieną pakeleivį, užsukusį į jos sodybą. Pragyvenusi su savo šeimininke daugiau nei metus, mūsų motina sužinojo apie Čaryšo tarybiniame ūkyje gyvenančius lenkus po Lenkijos padalijimo tarp Vokietijos ir SSSR ištremtus iš Vilniaus krašto. Kai prasidėjus Vokietijos ir SSSR karui, buvo sudaryta sutartis tarp SSSR ir Lenkijos vyriausybės emigracijoje, buvę tremtiniai tapo sąjunginės valstybės, kariaujančios prieš Vokietiją, piliečiais ir jų gyvenimas žymiai palengvėjo. Išklausę mūsų motinos papasakotą istoriją apie paliktus taigoje vaikus, kurių labai išsiilgusi, lietuvių kilmės lenko Žeimo šeima ir senukas Lozovickis, kurio žmona – lietuvė nuo Švenčionėlių – ką tik buvo mirusi ir ilsėjosi tarybinio ūkio kapinaitėse, nutarė padėti mūsų šeimai. Tam pritarė ir tą senuką išlaikanti jos dukra Bronka, turėjusi draugių tarybinio ūkio kontoroje. Jiems pavyko mūsų motiną priregistruoti minėtame tarybiniame ūkyje, kuriame karo metais labai trūko darbo rankų, įrašant ją į to ūkio darbininkų sąrašą Lozovickajos pavarde.
Visą tą laiką mes ( aš ir Danutė) nežinojome, kur yra mūsų motina ir ar ji dar gyva. Iki mūsų atėjęs gandas, kad ji pabėgusi iš etapo ir dingusi taigoje. Aš, galvodamas, kad ji galėjo pabandyti patekti į stepės kaimus ir pasislėpti juose, ieškojau jos bent keliuose rajonuose, atsilygindamas “siera” mane apnakvydinusiems žmonėms už maistą ir nakvynę, tačiau į tas vietas, kur buvo mano mama, nebuvau nukeliavęs, todėl nieko taip ir nesužinojau.
Po motinos suėmimo aš su Danute grįžau iš 69-jo kvartalo į 67-jų kvartalą, kur žemė buvo šiek tiek derlingesnė ir gyvenimo sąlygos šiek tiek gersnės. Apsigyvenome Kozlovų šeimos namelyje, kurį Kozlovai, išsikeldami į kitą gyvenvietę, paliko mums kartu su daržu prie to namelio ir tuščią tvartuką, kuriame jie ankščiau laikė savo karvutę. Taigos skynimuose mes (aš ir Danutė) išsikasėme ir aptvėrėme dar kitą, daug didesnį daržą, taigos laukymėse prisipjovėme žolės ir prisidžiovinome šieno, nes viename iš stepės kaimų viena rusė pažadėjusi mums parduoti už atsivežtą iš Lietuvos tėvo paltui pirktą medžiagą telyčiatę: kadangi tuometiniai sovietiniai įstatymai neleido vienai šeimai turėti dvi karves, todėl reikėjo tą telyčaitę arba parduoti, arba papjauti.

Kai beveik po dviejų metų vieną naktį slapčia sugrįžusi mūsų motina pagaliau mus susirado, ji labai nustebo ir apsidžiaugė, kad mes ne tik gyvi ir sveiki, bet ir tapome Sibiro taigoje beveik “fermeriais”, turintys ir didelį držą, ir karvutę.
Tą pačią naktį mama išsivedė mane pas save, kad aš žinočiau, kaip ją vėliau surasti, ir mes pradėjome planuoti, kaip visai mūsų šeimai persikelti į Čaryšo tarybinį ūkį, nesukeliant įtarimo, kad mūsų mama taigoje nežuvo, nes tai galėjo atnaujinti jos paieškas.

Iš pradžių persikėlėme į Čekanicos gyvenvietę, kuri buvo prie pat obės, už kurios – jau stepių rajonai, ir apsigyvenome pas Zabielskų šeimą. Kadangi viena iš Čekanicos artelių 67-jame kvartale turėjo deguto fabrikėlį ir arklį jame, kuris vežiodavo į tą fabrikėlį kelmus, tai aš pasiūliau artelės vadovams apsikeisti šienu: jiems nereikės vežti šieno iš Čekanicos į 67-jį, o man iš 67-jo į Čekanicą. Tai buvo abipusiai naudinga, nes nuo 67-jo kvartalo iki Čekanicos – daugiau nei 20 km labai blogo kelio, todėl mano pasiūlymas buvo priimtas. Savo šieną aš perdaviau deguto fabrikėliui, o Čekanicoje su savo karvute atsiveždavau iš man nurodytos vietos ( Altajuje žiemos sausos ir šienas laikomas ten, kur jis pjaunamas, didžiulėse kupetose, vadinamose “stogais” ir “zarodais”) po mažytį vežimėlį.
Kai 67-jame kvartale, mums persikėlus į Čekanicą, mus šiek tiek primiršo, buvo galima planuoti ir mūsų išnykimą iš Čekanicos, nes Čekanicoje apie mūsų mamos pabėgimą iš etapo, išskyrus lietuvius – tremtinius, niekas nežinojo.
Iš Čaryšo tarybinio ūkio žiemą atvažiuodavo į Čekanicą brigada išsikirsti tarybinio ūkio statyboms išskirto miško. Tos brigados arkliams irgi reikėjo šieno, todėl man nesunku buvo susitarti su brigadininku, kad jie paimtų iš manęs šieną Čekanicoje, o man atiduotų tarybiniame ūkyje.

Per tą laiką pasikeitė artelės Čekanicoje vadovybė ir naujasis artelės vadovas, kai aš pasakiau, kad dabar noriu išsivežti visą savo šieną iš man nurodytos vietos, tokį mano sprendimą užprotestavo ir šieno išsivežti neleido. Teko kreiptis į teismą ir, kadangi aš turėjau daug liudininkų, man pavyko tą bylą laimėti, nors daug kas netikėjo, kad kokiam tai berniūkščiui pavyks įveikti prityrusius biurokratus. Teismas ne tik patvirtino mano teisėtumą, bet atsižvelgdamas į tai, jog iš manęs buvo atimtas vienas mano vežamas vežimas šieno, priteisė, kad artelė atvežtų visą man priklausantį šieną ir sukrautų mano nurodytoje vietoje.
Tuo metu jau buvo pasibaigęs karas, gyvenimas buvo jau šiek tiek palaisvėjęs, iš frontų grįžę buvę kariai keitė iki tol buvusius vadovus, todėl mums buvo ne taip jau sunku nepastebėtai “išnykti” iš Čekanicos ir atsirasti Čaryšo tarybiniame ūkyje. Ten apsigyvenome viename kambarėlyje su Lozovickių ir Žeimų šeimomis. Kadangi tas barakas, kuriame apsigyvenome, buvo apgyvendintas lenkų, buvusių tremtinių, pas kuriuos paskutiniu laiku neretai atvažiuodavo giminaičių ir šiaip pažįstamų iš kitų vietų, tai mūsų atsiradimas tarybiniame ūkyje niekam įtarimo nesukėlė. Patekę į dirbančiųjų sąrašus, po kurio laiko mes tapome visiškai legaliais gyventojais.

1946 m. Sovietų sąjungoje gyvenusiems lenkams buvo leista persikelti į Gdansko sritį, kurią, iškėlus iš jos iki tol ten gyvenusius vokiečius, reikėjo apgyvendinti lenkais. panašiai kaip Karaliaučiaus, pervadinto Kaliningradu, sritis buvo apgyvendinta emigrantais rusais, baltarusiais, ukrainiečiais ir t.t.
Mūsų šeimai atsirado galimybė persikelti į Gdanską kartu su Lozovickių ir Žeimų šeimomis, tačiau mes nusprendėme grįžti į Lietuvą, kadangi Ustj-Kalmankos rajono speckomendantūra, kuri tvarkė lenkų emigracijos reikalus, mums paaiškino, kad taip padaryti mes turime teisę, ir išdavė atitinkamus dokumentus.
Pardavę karvutę Zoją (sibire priimta karves vadinti moteriškais vardais) ir daržą, 1946 m. lapkritį mes grįžome į Lietuvą. Apsigyvenome pas motinos seserį Emiliją Petrylaitę – Pakarklienę, gyvenusią Smilgių kaime, visai šalia Kupiškio. Tai buvo labai patogu, nes buvo nutarta, kad man ir Danutei, praleidusiems daugiau nei 5 metus tremtyje, nelankant jokios mokyklos, dabar reikia būtinai mokytis, vejantis buvusius mokslo draugus, turėjusius galimybę ir karo metais tęsti mokslą.

Kupiškio gimnazijos vadovybė į tokį mūsų norą atsižvelgė labai palankiai: tuometinis gimnazijos direktorius L. Jonuška ir mokymo dalies vedėjas K. Pajarskas ne tik priėmė į gimnaziją, bet ir leido laikant eksternu egzaminus “šokinėti” iš klasės į klasę, neprasimokius jose pilnų metų. Labai daug padėjo ir tos gimnazijos mokytojai, kurių aš, per dvejus metus, praėjęs nuo trečiosios iki aštuntosios klasės ( kurios baigti, deja, jau nepavyko) turėjau labai daug (taip pat kaip ir klasės auklėtojų). Gal todėl, kad aš mokiausi gana gerai, o gal ir todėl, jog jie žinojo mano “margą” praeitį, visi mokytojai ( išskyrus rusų kalbos mokytoją rusę, sovietų karininko žmoną, kurią ne tik aš, bet ir daugelis kitų gimnazistų, nelabai gerbė) man rodė ypatingą palankumą. Todėl mokymąsi Kupiškio gimnazijoje, nors tuomet laikai nebuvo lengvi ir ramųs, aš dažnai prisimenu kaip vieną šviesiausių savo gyvenimo periodų, su dideliu dėkingumu savo mokytojams ir auklėtojams. Kiekvienas susitikimas su jais (nors gyvų kasmet lieka vis mažiau) ir su buvusiais mokslo draugais – tikra šventė.

Leave a Comment