Terorizmas

Terorizmas. Šiandieninėje visuomenėje ši sąvoka tapo populiari, t.y. ją beveik kasdien girdime per televiziją, radiją, atrandame skaitydami spaudą ir pan. Ji skamba atgrasiai, gana žiauriai. Deja, susiklosčius tokioms aplinkybėms, mums nieko nebelieka, kaip tik domėtis ir orientuotis į nūdienos pasaulio problemas. Tokių sąvokų nežinojimas, parodo žmogaus vidinį pasyvumą ir nenorą pripažinti realių faktų. Todėl užduodu klausimą: “Ar iš tiesų mes žinome viską apie terorizmą?” ir bandau į ji atsakyti šiame darbe, o taip pat išreikšti savo nuomonę apie terorizmą.
Net ir pradinukas, tuurbūt, žino, kas tas teroristas, kas įvyko 2001-ųjų rugsėjo mėn. 11d.

Terorizmas – organizuotų grupuočių sistemingas grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas norint pasiekti politinį tikslą. Politinių organizacijų, tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, nacionalistinių ir etninių grupių bei revulicionierių terorizmas, buvo naudojamas visais istorijos laikotarpiais, visame pasaulyje.
Nors dažnai ši sąvoka vadinama destabilizavimo ar egzistuojančių politinių institucijų nuvertimo įrankiu, teroras taipogi yra pradėjęs veikti šalių viduje, pvz.: prieš valstybinę kariuomenę ar slaptąją policiją, prieš jų siekius baimės atmosferos sukūrimui ar ištikimumo valstybinei ideologijai paskatiniti.
Iš paasaulio istorijos galima išskirti keletą tikrų terorizmo pavyzdžių: Senovės Romos imperija, Prancūzijos revoliucija, nacistinė Vokietija, buvusioji Sovietų Sąjunga valdant Stalinui.
Terorizmo įtaką padidino šiuolaikinių ginklų technikos išradimai ir informavino priemonių gebėjimas informuoti pasaulį.
Teroristai mėgina ne tik sukelti paniką, bet taip pat pa

akenkti pasitikėjimui valdžia ar vyraujančia politika šalyje-taikinyje. Taigi terorizmas veikia psichologinės įtakos pagalba, kuri pasiekia labai daug tiesioginių aukų ar puolamų objektų atžvilgiu. Jie naudoja gąsdinimą, tokiu būdu įbaugindami platesnę visuomenės dalį, pavyzdžiui, priešiškas etnines ar religines grupuotes, visą šalį ir jos politinį valdymą, ar tarptautinę bendruomenę, kaip visumą.
Paprastai teroristinės grupuotės susideda iš nedaug narių, riboto kiekio amunicijos, palyginti mažai organizacinių išteklių. Dėl šios priežasties jos priklauso nuo “netikėto antpuolio ir atsitraukimo” elementų – dramatiškų, dažnai efektingų, kruvinų, griaunamųjų ir smurtinių aktų, taip žavėdamiesi savo darbu.
Nors teroristų smurtas išviešintas, jie bando pasiekti poveikį, įtaką ir valdžią, kurių pritrūksta.

Ar vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės gynėjas?
Formuluotė “vieno žmogaus teroristas yra kito laisvės gynėjas” tapo ne tik klišė, bet ir viiena sunkiausių kliūčių kovoje prieš terorizmą. Dižiausias sunkumas apibrėžiant terorizmą in konceptualizmą yra paprastai visiškai teoriškas dalykas – mechanizmas, skirtas mokslininkų tinkamo parametrų rinkinio atradimui ir moksliniam tyrinėjimui, kurį jie ketina pradėti.
Kaip bebūtų, kada susiduriama su terorizmu ir partizaniniu karu, reikšmė, apibūdinanti šį terminą, turi tendenciją viršyti teorines diskusijų ribas. Kovose prieš terorizmą, apibūdinimo problema yra pagrindinis elementas, mėginant koordinuoti tarptautinį bendradarbiavimą, pagrįstą dabartinėmis priimtinomis įprastinio karo taiskyklėmis.

Dabartinė padėtis
Mokslininkai, politikai, apsaugos specialistai ir žurnalistai – visi jie naudoja daugybę įvarių sąvokų te

erorizmui apibrėžti.
Kai kurie apibrėžimai apibūdina teroristinės organizacijos veikimo metodiką, kiti – pabrėžia terorizmo motyvaciją ir charakteristiką, pavienių teroristų veikimo planus ir pan. Knygoje “Political Terrorism” Schmidt ir Youngman pateikia 109 sąvokas, apibūdinančias terorizmą, kurias jie suformulavo, padarę apklausą šioje mokslinėje srityje.
Iš šių apibrėžimų, autoriai išskyrė pasikartojančius veiksnius, norėdami sudaryti statistinį pavidalą:
Smurtas ir jėgos panaudojimas 83.5%;
Politinis 65%;
Baimė, teroro išryškinimas 51%;
Grasinimai 47%;
Psichologiniai poveikiai ir užbėgta už akių reakcija 41.5%;
Užduočių ir kliūčių nesutapimai 37.5%;
Iš anksto apgalvotas, suplanuotas, sistemingas veiksmas 32%;
Kovų metodika, strategija, taktika 30.5%.
Respondentams buvo užduotas klausimas: “Kokios problemos terorizmo sąvokoje lieka neišspręstos?”
Siena tarp terorizmo ir kitų politikos smurto formų
“Ar valstybinis terorizmas ir pasipriešinamasis terorizmas yra dalis to paties reiškinio?“
Atskiriant terorizmą nuo įprastų kriminalinių faktų, nuo atviro karo tarp sutarančių grupuočių, ir nuo aktų, kurie aiškiai matomi kaip protinio atsilikimo padariniai
“Ar terorizmas priklauso pokategorinei prievartai? Smurtui? Valdžiai? Įtakai?”
“Ar galima įteisinti terorizmą? Kaip tai pasiteisintų?”
Sąsaja tarp partizaninio karo ir terorizmo
Sąsaja tarp kriminalų ir terorizmo

Terorizmas ar revoliucinis smurtavimas?
Salah Khalef (Abu Iyad) buvo Yasser Arafat’o atstovas ir vienas iš Fatah ir “Juodojo rugsėjo” (Black September) lyderių. Šis žmogus buvo atsakingas už daugelį mirtinų atakų, įskaitant Izraelio sportininkų nužudymą per 1972 metais vykusias olimpines žaidynes Miunchene. Norėdamas įgyvendinti tokius planus, jis naudojo terorizmo sumaišymo su po

olitiniu smurtu taktiką, pareikšdamas: “Gamta, ar netgi idėjiniu pagrindu, aš tvirtai priešinuosi politiniams žudymams, aiškiau, terorizmui. Nepaisant to, skirtingai nuo kitų, aš nepainioju revoliucinio smurtavimo su terorizmu, ar operacijomis, skirtomis politiniams aktams įgyvendinti.
Abu Iyad bando pristatyti terorizmą ir politinį smurtavimą kaip du skirtingus ir nesusijusius reiškinius. Šio teiginio reikšmė yra ta, kad politiniai motyvai daro garbingą darbą ir pabaiga patvirtina reikšmę.

Terorizmas ar nacionalinis išsivadavimas?
Gana plačiai paplitęs bandymas sąvoką “terorizmas” padaryti nereikšmingą, t.y. sumaišyti teroristų veiklą, o kovą pasiekti nacionaliniu išsivadavimu. Tokiu būdu pasikartojo Sirijos oficialusis požiūris – ji nepadeda teroristų organizacijoms, bet remia nacionalinio išsivadavimo judėjimus. 1986 metų lapkritį prezidento Hafez el-Assad kalboje dalyviams, 21-osios darbininkų sąjungų suvažiavimo metu (21st Convention of Workers Unions in Syria), pareiškė priešinimąsi terorizmui ir patvirtino, kad terorizmas yra vienas dalykas, o nacionalinė kova prieš okupaciją – kitas. Be to teigė, kad Sirijos valdžia, padedanti kovoms prieš okupaciją, finansuodama nacionalinio išsivadavimo judėjimus.
Bandymui sumaišyti sąvokas “terorizmas” ir “nacionalinis išsivadavimas”, iškyla įvairūs oficialūs pranešimai iš arabų pasaulio. Pavyzdžiui, 1987 metų pradžioje Kuveite, 5-ojo musulmonų suvažiavimo metu, dalyviai paskelbė tokią rezoliuciją:
“Konferencija pakartoja savo visišką ištikimybę atskiriant brutalius ir neteisėtus teroristų veiksmus, vykdomus individų, grupuočių, valstybių, remiantis įstatymiškų kovų, engiamų ir pavergtų tautų prieš užsienio valstybę, nesvarbu, kokia ji be

ebūtų.

Arabų lygos (Arab League) užsienio ir vidaus reikalų minsiterijos patvirtino savo poziciją susirinkime 1998 m. balandį, Kaire. Dokumente, pavadintame “Arabų strategija kovoje prieš terorizmą” (Arab Strategy in the Struggle against Terrorism), pabrėžė, kad kariniai veiksmai, nustatyti “Išsivadavime ir pasiryžime” nepriklauso terorizmo kategorijai, tuo tarpu, priešiški veiksmai prieš santvarką ar vadovų šeimas, nebus laikomi politinėmis atakomis, bet tikriau, kriminaliniu grasinimu susidoroti.

Čia mes taip pat pastebime bandymą sumaišyti “terorizmo” reikšmę sąvokomis “pabaiga” (nacionalinis išsivadavimas). Nepaisant gamtos taisyklių, kai kalbame “išssivadavimas iš užsienio okupacinio jungo”, tai nėra terorizmas, bet įstatyminė ir patvirtinta veikla. Tai yra klišės priežastis, “vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės gynėjas”, tai pažymi, kad viskas priklauso nuo perspektyvos ir pasaulėžiūros.
1981 metais buvusios Sovietų Sąjungos prezidentas Leonidas Brežnevas, per savo vizitą pas Libijos vadovą Muamar Qadhafi, pareiškė: “Imperialistai nepaiso net žmonių ar istorijos teisių. Išsivadavimo kovos juos piktina. Jie tai apibūdina kaip “terorizmą”.
Stebėtinai daug Vakarietiško pasaulio žmonių priima klaidingai suprastą manymą, kad terorizmas ir nacionalinis išsivadavimas yra dvi priešingybės, svarbiausi įstatiminio masto smurtavime.
Kovos dėl nacionalinio išsivadavimo, atrodo, teigiamos ir, pabaigoje pateisinamos; tuo tarpu terorizmas yra negatyvus ir neapkenčiamas. Pagal šį traktavimą neįmanoma, kad bet kokia organizacija gali būti kartu ir teroristų grupuotė, ir nacionalinio išsivadavimo juodėjimas vienu metu.
Negalėjimas suprasti skirtumo tarp šių dviejų sąvokų yra tarsi pakliuvimas į semantinius spąstus, paspęstus teroristinių organizacijų ir jų sąjungininkų. Jie bandė ir bando kovoti su nacionalinio išsivadavimo klišėmis, panaudodami neįprastus argumentus, užuot patvirtindami: jei grupuotė ar organizacija pasirenka terorizmą, kaip ketinimą, tai jų kovos tikslas ir veiksmai negali būti pateisinami.
Taip, pavyzdžiui, senatorius Jackson, cituojamas Benyamin Netanyahu knygoje “Terrorism: How the West Can Win”: “Idėja, kad vieno žmogaus “teroristas” yra kito “laisvės gynėjas”, negali sankcionuoti. Kovotojai už laisvę ar revulicionieriai nesprogdina autobusų, pilnų nekaltų civilių, bet teroristai-žudikai taip daro; kovotojai už laisvę nesiruošia paimti į nelaisvę ir žudyti moksleivių, bet teroristai-žudikai taip daro. Gėda, kad demokratija leidžia taip branginamą žodį “laisvė” gretinti su teroristiniais išpuoliais.”
Profesorius Benzion Netanyahu taip pat mano, kad laisvės gynėjai yra bejėgiai padaryti terorostinius aktus: “Dėl sugretinimo su teroristais. Nelaisvės kovotojas visada apdairiai atakavo nekaltuosius. Jis niekada tyčia nežudė mažų vaikų, ar praeivių gatvėje, ar užsieniečių, ar kitų civilių, kurie gyvena konflikto teritorijoje ir tiktai etniškai ar religiškai giminiuojasi su gyventojais.”
Išvadoje, mes privalome nustatyti, kad visa tai akivazdu. Toli nuo buvimo laisvės gynėju, teroristas yra priespaudos ir pavergimo nešiotojas.
Šis požiūris stiprina teroristinių organizacijų bandymus pristatyti terorizmą ir kovoti už išsivadavimą, lyginant kaip dvi nesuderinamas sąvokas.

Taigi, žaidimai teroristų rankose, paremti tokiu tvirtinimu: nuo tada, kai jie kovoja, norėdami kažką pašalinti, laiko save užsienio gyventojais, todėl negali būti laikomi teroristais.

Tvirtinimas, kad laisvės kovotojas negali būti įtrauktas į terorizmą ir į bet kokį žudymą, žinoma, neturi pagrindo. Teroristų organizacija taipogi gali būti nacionalinis išsivadavimo judėjimas, ir “teroristo” bei “laisvės gynėjo” sąvokos nėra abipusiškai prieštaringos.

It thus plays into the terrorists’ hands by supporting their claim that, since they are struggling to remove someone they consider a foreign occupier, they cannot be considered terrorists.

Taikymasis į “nekaltą”?
Ne tik teroristai bei jų pasekėjai naudoja terorizmo sąvoką, reklamuodami savo tikslus ir reikalavimus. Šalių politikai, įtakojami terorizmo, laikas nuo laiko terorizmo sąvokoje bando akcentuoti žiaurumą. Vienas iš paplitusių būdų, aiškinant teroristų žiaurumą ir nežmoniškumą – pristatyti juos kaip nekaltojo kankinimą. Taip Binyamin Netanyahu knygoje “Terrorism: How the West Can Win” tvirtina, kad terorizmas yra tyčinis ir sistemingas žudymas, sužalojimas, grėsmingas baimės sukėlimas nekaltajam politinėms sąlygomis.
Sąvoka “nekaltas” plačiai aprašoma Abu Iyad’o: “Kiek tik mes atsisakytume veiklos, keliančios pavojų nekaltiesiems, t.y., prieš šalių civilius, kurie nėra tiesiogiai įsistraukę į arabų-izraeliečių konfliktą, nejausime jokio gailesčio dėl atakų prieš Izraelio kariuomenės bei politinius dalinius, kurie kariauja prieš Palestinos žmones. Izraelio keršto veiksmai paprastai atneša didelį palestiniečių aukų skaičių, ypatingai, kai Izraelio oro pajėgos nepastebimai ir žiauriai bomborduoja pabėgėlių stovyklas; tai tikrai natūralu, kad mes jiems atsakytume tuo pačiu būdu, sustabdant priešą tęsti nekaltųjų skerdynes.”
Šiuo pranešimu Abu Iyad paaiškina, kad šalių nekaltosios aukos tos, kurios nėra tiesiogiai įtrauktos į arabų-izraeliečių konfliktą (turint omenyje, kad Izraelio civiliai, įskaitant net vaikus bei senus žmones, nėra nekaltieji); tuo tarpu palestiniečių civilius jis pavadina nekaltomis aukomis.

Siūloma terorizmo sąvoka
Šiame darbe apie terorizmą nagrinėju šią teroizmo sąvoką: terorizmas – tai tyčinis smurto naudojimas prieš civilius arba civilius taikinius, norint pasiekti politinius tikslus. Ši sąvoka sudaryta iš trijų svarbių elementų:
1. Veiklos esmė – smurto naudojimas, grasinimas susidoroti smurtu. Pagal šią sąvoką, veikla, neįtraukianti smurto ar grasinimo susidoroti smurtu, nebus laikoma terorizmu (įskaitant nesmurtinius protestus – streikus, taikias demonstracijas ir pan.)
2. Veiklos tikslas visada politinis – būtent tikslas pasiekti politinius siekius; valdymo formos pakeitimas, valdžios žmonių, socialinės ar ekonominės politikos keitimas ir pan. Veikla, neturinti politinių tikslų, nebus laikoma teroristine. Smurtinė veikla prieš civilius, neturinti politinių siekių, daugiausia nusikalstomoji kriminalinė, arba paprasčiau – psichiškai paveikto žmogaus veiksmas, nesiejamas su terorizmu. Vieni mokslininkai linkę politinių tikslų sąrašą papildyti ideologiniais ar religiniais siekiais. Sąvokos privalumas, kaip bebūtų, yra trumpumas, ir, kiek įmanoma, išsamumas. “Politinio tikslo” idėja yra pakankamai plati, įskaitant šiuos tikslus. Motyvacija – ideologinė, religinė, ar kokia kita, – už politinio tikslo, yra nereikalinga apibūdinti terorizmą.
Motyvai visiškai nensusiję su politinio terorizmo sąvoka. Daugumai analitikų nepavyksta to suprasti, taigi, jie linkę diskutuoti apie aiškius motyvus, kaip logiškus ar būtinus terorizmo aspektus. Bet jie nėra aiškūs. Geriausiuoju atveju tai tik patirtiniai reguliavimai, susiję su terorizmu. Labai dažnai jie paprasčiausiai sumaišo tyrimus.
Terorizmo taikiniai – civiliai. Dėl to terorizmas taip išsiskiria iš kitų politinio smurto rūšių (pvz., pilietiniai karai, civilių sukilimai). Šis naikinimo būdas naudoja civilių gyventojų pažeidžiamumą – žmogiškąją silpną vietą; dėl sukelų išpuolių prieš neginkluotas aukas, pasireiškia siaubingas daugumos žmonių susirūpinimas, didelis visuomenės informavimo priemonių dėmesys,.

Terorizmo rūšys
Ekspertai išskiria mažiausiai šešias terorizmo rūšis: nacionalistinis, religiškas, valstybės remiamas, kairiųjų sparno, dešiniųjų sparno ir anarchistinis.

Nacionalistinis terorizmas
Teroristai-nacionalistai siekia suformuoti atskirą savo tautinės grupės valstybę, dažnai sutelkdami dėmesį į kovą už nacionalinį išsivadavimą, kurį, kaip jie galvoja, pasaulis ignoruoja. Ši terorizmo rūšis yra viena tarp pačių sėkmingiausių, laimint tarptautinį pritarimą bei nuolaidų. Ekspertai teigia, jog nacionalistinio teroro grupuotės yra linkusios riboti smurto naudojimą, pakankamai naudoti pasaulio dėmesio atkreipimą, bet ne tiek daug, kad tai plačiai perleistų rėmėjams ar pagrindinės bendruomenės nariams. Nacionalistinį terorizmą apibūdinti gali būti sunkoka, nuo tada, kai grupuotės kaltinamos už pernelyg atkaklią veiklą, kad jos nėra teroristinės, bet laisvės gynėjos.
Nacionalistinės teroristų grupuotės
Kaip nacionalistinių grupuočių pavyzdį galima paminėti Airių republikonų armiją ir Palestinos nacionalinio išsivadavimo organizaciją. Jos abi 1990-aisiais atsisakė teroristinių aktų. Kiti žymūs pavyzdžiai – Baskų tėvynė ir laisvė (the Basque Fatherland and Liberty), kuri siekia sukurti baskų tėvynę, astkirai nuo Ispanijos; Kurdistano darbininkų partija siekia sukurti kurdų nepriklausomą nuo Turkijos valstybę. Ankstesnės nacionalistinės teroro grupuotės bandė pašalinti kolonijų vadovus; tai buvo Irgun ir Lehi (žydų atsargos kariuomenės, priešiškos britų valdymui Palestinoje, 1940 metais) ir Nacionalinis išsivadavimo frontas (priešiškas prancūzų valdymui Alžyre, 1950 metais).

Religinis terorizmas
Religijos teroristai siekia naudoti smurtą tolimesniems dieviškiems įsakymams įvykdyti, dažnai taikydamiesi į svarbios kategorijos priešus. Religijos teroristai priklauso daugybei pagrindinių tikėjimų, taip pat mažoms tikėjimo bendruomenėms. Ši terorizmo rūšis auga sparčiai, teigia Bruce Hoffman (“RAND think tank”); 1995-aisiais metais (vieni naujausių metų, kada buvo įmanoma atlikti statistinius tyrimus), beveik pusė iš 56 žinomų aktyvių tarptautinių teroristų grupuočių, buvo priklausomi nuo religijos. Ekspertai teigia, jog religijos teroristinės grupuotės suinteresuotos ne tik suvienyti šališkus nacionalistų pasekėjus ar ideologus, bet tęsti jų dievo norų įvykdymus; jie stokoja vieno pagrindinių apribojimų, kad istoriškai turi ribotą apimtį teroristinių atakų. Hoffman taip pat teigia, kad radikaliausių religinių grupuočių teroristai gali tvirtinti: “Beveik neribotas žiaurumas naudojamas prieš neturintį nustatytų ribų kategorijos taikinį: tas taikinys – kiekvienas, nesantis religinių teroristų ar sektų narys.”

Religinių teroristų grupuotės
Tai Osama bin Laden’o “al-Qaeda” tinklas, Palestinos musulmonų organizacija “Hamas”, Libanio šiitų grupuotė “Hezbollah”, radikaliosios žydų grupuotės, su kuriomis, kaip manoma, susijęs Rabbi Meir Kahane, Izraelio ekstremistas Baruch Goldstein (1994-aisiais metais, Hebrono mečetėje sušaudė musulmonų maldininkus kulkosvaidžiais ir Yigal Amir (1995-aisiais metais nužudė tuometinį ministrą pirmininką Yitzhak Rabin), keletas baltųjų amerikiečių pranašumo atsargos kariuomenių, ir Aum Shinrikyo lemtingosios dienos kultas Japonijoje (“Doomsday cult”).

Valstybės remiamas terorizmas
Valstybės remiamos teroristinės grupuotės tyčia naudojamos radikaliųjų valstybių, kaip užsienio politikos įrankis. Hoffman teigia: “tai finansiniu atžvilgiu efektyvus būdas kariaujant slaptai, nors tai yra pavaduojančiųjų karių ar “ginklų nuomos” naudojimas.” Vienas svarbus ankstesnysis dalykas. Irano valdžia, kaip manoma, siuntė nepriklausomus jaunus kovotojus, užgrobiant ir paimant įkaitais darbuotojus Amerikos ambasadoje Teherane, 1979-aisiais metais.
Sustiprintų išteklių dėka, valdžios remiamos teroristų grupuotės dažnai yra įgalios įvykdyti daugiau mirtingų išpuolių, nei kiti teroristai, įskaitant lėktuvų sprogdinimus.

Šios valstybės remia terorizmą: JAV užsienio reikalų departamentas teigia, kad Iranas yra pagrindinis šių dienų terorizmo rėmėjas. Taip pat už teroristų rėmimą kaltinamos: Kuba, Irakas, Libija, Šiaurės Korėja, Sudanas ir Sirija.

Keletas valstybės remiamų teroristinių grupuočių pavyzdžių
Tai būtų Hezbollah (remiama Irano), Abu Nidal organizacija (remiama Sirijos, Libijos, ir Irako), Japonijos Raudonoji armija (dažnai pagal sutartį veikia su Libija).

Ar “al-Qaeda” yra valstybės remiama teroristų grupuotė?
Vieni ekspertai, pamatę Talibano valdymą Afganistane, kaip naują gudrybės reiškinį, teigia, kad tai buvo valstybės remiamas terorizmas.
Nuo laikotarpio, kai Talibanas stipriai veikė artimai su “al-Qaeda”, ekspertai lygino Talibano valdomą Afganistaną, kaip šalį, palaipsniui valdomą teroristų grupuotės.

Kairiojo sparno terorizmas
Kairiojo sparno teroristai yra pasiryžę sunaikinti kapitalizmą ir jį pakeisti į komunistinį ar socialistinį režimą. Jie mato civilius, kenčiančius nuo kapitalistų išnaudojimo, todėl kairiojo sparno teroristai kartais gali tik ribotai naudoti žiaurumą, norėdami išvengti aukų, kurias, kaip jie sako, nori išsaugoti. Šie teroristai kartais sutelkia dėmesį į pvz., magnatų pagrobimą ar paminklų sprogdinimą.
Kairiojo sparno teroristai
Baader-Meinhof grupuotė (Vokietija), Japonų Raudonoji armija, “The Weathermen” (Amerika, 1970), ir “Raudonosios brigados”(Italija).

Dešiniojo sparno terorizmas
Dešiniojo sparno teroristai yra mažiausiai organizuoti teroristai, dažnai siejami su neonacių gatvių riaušininkais Vakarų Europoje, ypatingai 1980-aisiais. Šios grupuotės dažnai dominavo, valdomos skustagalvių; siekė pašalinti liberalią demokratinę valdžią ir sukurti fašistinę valstybę. Neofašistai-teroristai dažniausiai puola imigrantus ar pabėgėlius iš besivystančio pasaulio šalių ir yra kartu rasistai bei antisemitikai.

Anarchistinis terorizmas
Nuo 1870 iki 1920 metų anarchistinis terorizmas buvo pagrindinis reiškinys pasaulyje. Revuliocionieriai siekė nuversti valdžias, paleisdami bombų grandines, ir tokiu būdu nužudydami daugybę šalių vadovų. Viena iš tokių aukų buvo prezidentas William McKinley, 1901-aisiais metais nužudytas jauno vengrų pabėgėlio, įtakoto anarchistų politikos. Ekspertai aptinka pėdsakų, kad anarchistų politikų ir smurto susidomėjimas auga. Tai rodo pastarųjų protestų bangos prieš globalizaciją.

Leave a Comment