Tautinių mažumų kultūros Lietuvoje

TAUTINIŲ MAŽUMŲ KULTŪROS LIETUVOJE

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. Rusų kultūra Lietuvoje.............................4
2. Lenkų kultūra Lietuvoje.............................4
3. Žydų kultūra Lietuvoje.............................5
4. Totorių kultūra Lietuvoje.............................6
5. Karaimų kultūra Lietuvoje...........................8
6. Kitų tautinių mažumų kultūros.........................9
IŠVADOS..............................10
LITERATŪRA..............................11

ĮVADAS

Mažuma – yra demografinė grupė tam tikroje teritorijoje, kuri tam tikrais specifiniais bruožais skiriasi iš gyventojų daugumos. Tokie specifiniai bruožai gali būti kalba, rasė, religija, moralė, socialinis vaidmuo ir dar daug kitokių. Dėl visuomenėje paplitusių stereotipų mažumos dažnai kenčia nuo prievartos ir atskyrimo. Kalbant apie tautines mažumas, dažnai pabrėžiama, kad mažuma turi turėti savo kaip tautinės mažumos savimonę. Įprastine prasme kalbant apie “mažumas” turimos gaalvoje tautinės ir etninės mažumos, t.y. gyventojų grupės, kurios gyvena tokios valstybės teritorijoje, kurioje daugumą sudaro kitos tautinės grupės nariai, kurių rankose yra ir reali valdžia.

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, yra daugiakultūrė valstybė, kurioje jau nuo seno gyvena įvairių tautybių žmonės. Tautinės mažumos yra svarbi visuomenės dalis: savo savita kultūra, papročiais, gyvenimo būdu jos svariai praturtina bet kurios šalies kultūrą. Būtent todėl ieškodami savųjų tradicijų, mes atsisukame į multikultūrinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą. Vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savitumų yrra tai, jog galėjo sugyventi ir kurti daugelis tautų: žydai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, lenkai. Ir dabartinėje Lietuvos Respublikoje tautinės mažumos sudaro ženklią visuomenės dalį. Pagal 2001m. visuotinio gyventojų surašymo duomenis Lietuvoje priskaičiuojama 115 skirtingų tautybių gyventojų. Tautinių mažumų skaičius yra labai ne

evienodas – keli šimtai tūkstančių rusų ir lenkų, keli šimtai totorių ir karaimų, kelios dešimtys vengrų, bulgarų, graikų ir kitų tautybių atstovų. Šis santykis tarp lietuvių ir tautinių mažumų yra nusistovėjęs jau ilgą laiką. Daugiausia ne lietuvių tautybės žmonių gyvena Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, bei kituose didesniuose miestuose.
Pasirinkau šią temą, nes gyvendama Lietuvoje dažnai susidūriame su vienos ar kitos tautinės mažumos atstovais, o paklausti dažnai negalime papasakoti apie juos. Taigi, savo darbe trumpai bendrais bruožais aptarsiu tautines mažumas bei stengsiuosi apibūdinti jų kultūras.

Rašydama darbą rėmiausi S.Kričinskio knyga „Lietuvos totoriai“ (V., 1993), T.Bairašauskaitės „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ (V.,1996), S.Vaitiekaus „Lietuvos lenkai“ (V.,1994), S.Atamuko „Žydai Lietuvoje“ (V.,1990), R. Paliukienės ir J. Rumšos „Tautinės mažumos Lietuvoje“. Taip pat naudojausi internetiniais puslapiais www.ambasada.lt., wwww.std.lt.

Rusų kultūra Lietuvoje

Rusų istorija Lietuvoje prasideda Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai buvo gausiai apgyvendinti Rytų slavai, turėję turtingas “rusų” žodinės kūrybos tradicijas. Absoliuti dauguma Lietuvoje gyvenančių rusų yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Dėl socialinių pozicijų, interesų bei kilmės įvairumo Lietuvos rusai nesudaro vieningos bendrovės.

Rusų tautinė mažuma pagal kilmę gali būti skirstoma į tris pagrindines grupes:
1. XVI a.-XX a. Lietuvoje apsigyvenusių rusų palikuonys;
2. Tarpukario Lietuvoje apsigyvenę rusai ir jų palikuonys;
3. Atsikėlę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš Tarybų Sąjungos ir jų palikuonys.

Lietuvos rusų ku

ultūra – šalies polifoninės kultūros dalis. Jai yra būdingos profesionalios šiuolaikinės miesto kultūros formos – teatras, autorinė muzika, menas. Įvairių rūšių bei temų pasakėčios, tragedijos ir dramos, poemos, apysakos ir apsakymai, apybraižos ir atsiminimai sudaro turtingą Lietuvos rusų biblioteką.

Lenkų kultūra Lietuvoje

Lietuvos lenkai – viena didžiausių tautinių mažumų. Tai yra antroji pagal didumą Lietuvos tautinė mažuma. Apie lenkų atsiradimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje yra keletas teorijų. Viena tų teorijų sako, kad lenkai Lietuvoje atsirado kaip kolonistai, kita teorija – kad lenkų kultūra šalyje išplito per Katalikų bažnyčią ir dvarus, dar viena teorija sako, kad lenkai yra seni sulenkėję šalies gyventojai. Ir iš tikrųjų, tokie istorikai kaip E.Gudavičius, M.Kosmanas, J.Bardachas tyrinėję lenkų etninės bendrijos susidarymą ir raidą Lietuvoje, nurodo, kad Lietuvos lenkai įmigravo į mūsų šalį ir asimiliavosi.

Pagal istorinius šaltinius, XIII – XIV amžiuje lietuviai rengdavo karo žygius į Lenkiją, iš kur jau tada, ko gero, buvo parsivežami karo belaisviai, kurie jau buvo minimi Krėvos unijos akte. Po šio akto į Lietuvą plūstelėjo nemažai lenkų dvarininkų, karių, smulkiosios ir vidutiniosios bajorijos, norėjusių padaryti politinę karjerą. Po Liublino unijos (1569m.) lenkų migracija dar labiau išsiplėtė, pagausėjo mišrių vedybų. Pirmiesiems į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvykusiems lenkams bei rusams buvo sudarytos visos sąlygos čia įsikurti, išlaikyti savo papročius ir tikėjimą. Anot istorinių šaltinių, jau XVI am

mžiuje pradėjo rastis lenkų miestiečių, o iki XVII a. vidurio lenkų kalba šnekėjo daugelis didikų ir bajorų šeimų. Lenkų kalba Lietuvoje plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčią, mokyklas. Tuo metu be šios kalbos nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje lenkų skaičius buvo sumažėjęs, krito jų autoritetas. Daugelis lenkų traukėsi į tuo metu Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą. Likusioje Lietuvos teritorijoje lenkai tuo metu sudarė apie 3% visų gyventojų.

Lenkų tautinės mažumos kultūra – integrali Lietuvos kultūros dalis. Pokario metais lenkai savo etninę kultūrą palaikė dalyvaudami meno saviveikloje. 1955 m. buvo įsteigtas ir šiomis dienomis garsus lenkų dainų ir šokių ansamblis “Vilija”. Aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėti steigti mokykliniai vaikų liaudies dainų ir šokių ansambliai. Prasidėjus atgimimui įsikūrė keletas bažnytinių chorų, taip pat apie 30 naujų lenkų saviveiklinių meno kolektyvų: dainų ir šokių ansambliai, folkloro ansambliai, chorai, kapelos, estradiniai ansambliai, teatrai. Meno kolektyvai aprėpia įvairaus amžiaus žmones – vaikus, jaunimą, suaugusius.
Lenkai yra tautinė mažuma, ypatinga ne tik savo gausumu, bet dar ir tuo, kad gyvena kompaktiškai pietrytinėje Lietuvos dalyje, kai kuriose vietovėse sudarydami absoliučią gyventojų daugumą.

Žydų kultūra Lietuvoje

Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje Lietuvos Di

idžiojoje Kunigaikštystėje buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina aukso amžiumi.

Lietuvos žydai, kaip ir visi žydai aškenazai, vartojo dvi žydų kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. Abiem šiom kalbom sukurta turtinga religinė ir pasaulietinė literatūra; buvo leidžiami laikraščiai bei žurnalai, egzistavo plati švietimo sistema – nuo ješivų iki naujausiais laikais atsiradusių vaikų darželių, pradžios, vidurinių mokyklų ir aukštųjų mokyklų judaikos katedrų; veikė turtingos bibliotekos, iš kurių garsiausia buvo įkurta švietėjo ir bibliofilo Matitjahu Strašuno (1817-1885). Knygų spausdinimo istorija (pirmoji žydų spaustuvė Lietuvoje atsirado 1799) atspindi ir hebrajų bei jidiš knygos Lietuvoje istoriją.

Lietuvos žydai priklauso aškenazams, t.y. Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos žydams. Tarp aškenazų Lietuvos žydai visada pasižymėjo ypač griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu bei ypatingu mokslingumu. Jiems buvo būdingi ir kai kurie specifiniai religinio-buitinio gyvenimo bruožai; visu tuo jie išsiskyrė iš kitų, juos imta vadinti litvakais. Litvakais laikomi visos buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydai.

Lietuvos žydus pasaulyje ypač išgarsino Vilnius. Čia žydai apsigyveno, palyginti su kitais miestais, gana vėlai, XVI a. antroje pusėje. Tiesa, neretai minimas dokumentas, kuriame esą buvo pasakyta, jog jau 1487 m. čia būta žydų kapų; tačiau dokumentas neišlikęs, patikslinti šios informacijos neįmanoma, o turimos žinios apie to meto įstatymus bei papročius verčia manyti, kad toji informacija nėra teisinga. Pirmą kartą Vilniuje gyvenantys žydai paminėti 1567 m. dokumente.

Po hitlerinės okupacijos šalyje liko tik saujelė žydų, visas kultūrinis jų gyvenimas buvo sunaikintas. Išlikę žydai apsigyveno stambesniuose miestuose – po baisiosios katastrofos jie jautė didžiulį poreikį gyventi tarp tautiečių, bendrauti su jais. Bandyta atgaivinti žydų kultūros likučius. 1945 m. įregistruotas žydų muziejus Vilniuje. Vilniuje ir Kaune įkurtos pradžios mokyklos, vaikų namai išlikusiems našlaičiams, vaikų darželiai. 1946 m. šiuose miestuose įkurtos religinės bendruomenės. Po Stalino mirties susikūrė meno saviveiklos kolektyvai, kurie repertuarą – dainas, pjeses ir kt. – atlikdavo jidiš kalba. Tokie kolektyvai buvo pirmieji Sovietų Sąjungoje, tapę žinomi daugelyje miestų. Šie bandymai atgaivinti žydų kultūrą sovietinio jos genocido aplinkybėmis rodė labai stiprias žydų kultūros tradicijas Lietuvoje, meilę savo kultūrai, jidiš kalbai, žydiškumui.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų padėtis iš pagrindų pasikeitė. Valdžios nutarimai užtikrino tautinių mažumų, tarp jų ir žydų, lygiateisiškumą. Priimti sprendimai panaikino žydų diskriminaciją, sudarė sąlygas žydų kultūros likučiams prikelti iš griuvėsių.

Totorių kultūra Lietuvoje

Lietuvos totoriai kilę iš tiurkų ir sutiurkintų mongolų genčių. Jie atkeliavo į Lietuvą skirtingu laikotarpiu iš įvairių vietų – Aukso Ordos valstybės, Krymo bei kitų chanatų ir atstovavo skirtingas gentis. Dažniausiai totoriai atvykdavo į Lietuvą ištisomis giminėmis, ir svetimoje aplinkoje jiems buvo svarbu išlaikyti savo kilmės sampratą.

Įvairios kilmės imigrantai turėjo savitų bruožų ir kraujo priemaišų, todėl Lietuvos totoriai yra mišraus antropologinio tipo, turinčio Azijos kontinento ypatybių. Jie vidutinio arba nedidelio ūgio, kartais turi tamsesnės spalvos odą negu vietiniai gyventojai, didžiumos tamsios akys ir plaukai. Lietuvos totoriai turi cholerišką charakterį, tačiau įprastai abejingi ir santūrūs, savo temperamentą parodo tik ypatingai susijaudinę. Lietuvos totoriai labai dorovingi, vertino savo garbę, todėl garsėjo savo sąžiningumu, ištikimybe, visuomet laikėsi duoto žodžio. Paprasti totoriai darbštūs, draugiški, vaišingi, nuoširdžiai bendrauja su kaimynais, mėgsta linksmintis ir juokauti, tai rodo ir dažnos pravardės. Jie konservatyvūs, laikosi savo tradicijų. Šie Lietuvos totorių bruožai išliko per šimtmečius, keičiantis gyvenimo būdui ir aplinkai.

Pagal 1989 metų statistinius duomenis Lietuvoje gyvena 5188 totoriai, iš jų didžioji dalis gyvena Vilniaus apskrityje (2326) – Vilniuje (1318), Vilniaus rajone (457), Trakų (347), Švenčionių (132), Šalčininkų (42), Širvintų (13), Ukmergės (17) rajonuose. Kitos gausiau gyvenamos vietovės – Kauno apskritis (778), kur Kauno mieste gyvena 519 totorių, ir Alytaus apskritis (592), kur Alytaus mieste gyvena 317 ir rajone 216 totorių. Po II – ojo pasaulinio karo Vilniuje ir Vilniaus krašte apsigyveno nemaža Lietuvos totorių, kurie atvyko iš Baltarusijos. Didesnės totorių grupės taip pat gyvena Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Visagino miestuose, o pavieniai asmenys beveik visuose Lietuvos rajonuose. Visagine gyvenantys totoriai yra atvykę iš Tatarstano ir Lietuvoje gyvena neseniai. Lenkijoje šiuo metu gyvena apie 5 tūkstančius Lietuvos totorių, Baltarusijoje – apie 13 tūkstančių (daug jų yra atvykę pokario metais).

Lietuvos totorių bendruomenių veiklos tikslas – sujungti visus Lietuvoje gyvenančius totorius, sustabdyti tautos asimiliaciją, grąžinti totoriams nykstančias dvasines vertybes, supažindinti jaunąją kartą su protėvių kultūra, tikėjimu, tradicijomis ir papročiais.

Atgaivinta įvairiapusė kultūrinė veikla: su visomis senosiomis tradicijomis švenčiamos musulmonų šventės, bendrai paminimi Naujieji metai pagal musulmonų kalendorių, tvarkomos kapinės, rengiamos ekskursijos, organizuojami jaunimo susitikimai, jaunimo ir vaikų vasaros stovyklos, mokslinės konferencijos, koncertai, susikūrė saviveikliniai folkloriniai ansambliai, daug dėmesio skiriama vaikų religiniam mokymui, atkurti ryšiai su Lenkijos, Baltarusijos totorių bendruomenėmis, Artimųjų Rytų musulmonų šalimis.1997m.Kazanėje vyko 2-asis Pasaulinis totorių kongresas, kur buvo nuvykę ir Lietuvos totorių atstovai.

Iki šių laikų Lietuvoje yra išlikę trys gausiausios kompaktiškos Lietuvos totorių gyvenvietės – Nemėžis , Keturiasdešimt Totorių kaimas ir Raižiai.

Nemėžis – senas miestelis netoli Vilniaus. XIV amžiuje čia stovėjo Vytauto pilis, tai buvo jo vasaros rezidencija. Čia jis apgyvendino ir totorius. Šiuo metu Nemėžyje gyvena 120 Lietuvos totorių, daugumos šeimų šaknys yra šioje žemėje. Nemėžyje gyvenantys totoriai visais laikais buvo žemdirbiai ir daržininkai.

Viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje, išlikusių iki mūsų laikų, – Keturiasdešimties Totorių kaimas Vilniaus apskrityje Vaidotų apylinkėje prie Vokės. Manoma, kad šį kaimą įkūrė totoriai kazokai.

Raižiai – kaimas netoli Alytaus miesto.Visais laikais ši vietovė buvo Lietuvoje gyvenančių totorių musulmonų dvasinis centras. Tai viena iš XV amžiaus senųjų gyvenviečių Trakų paviete.

Karaimų lultūra Lietuvoje

1997 m. atliktų etnostatistinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje gyvena 257 karaimai. Aktyvi jų visuomeninė veikla nukreipta į kultūros savitumo, gimtosios kalbos, papročių, tikėjimo išsaugojimą.

Gyvuodama Lietuvoje 600 metų, ši nedidelė tiurkiška tautelė išlaikė stiprią tautinę savimonę. Gana uždaras bendruomenės gyvenimas, tvirti, karaimų religijos tiesomis grįsti moralės principai lėmė gimtosios kalbos, papročių, ritualų, kartu ir tautinės savivokos išlikimą. Sunkiomis sąlygomis išgyventi karaimams taip pat padėjo Lietuvos tolerancija jų atžvilgiu, ryškėjusi ne tik kasdieniame žmonių bendravime, bet ir iš įvairių laikotarpių oficialių valstybės dokumentų. Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus.

Šiais laikais daugiausiai dėmesio susilaukia dar gyva karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų šeimos vakarų kipčiakų pogrupiui. Ji nagrinėjama keliais aspektais: kaip gyva, bet senų, retų, kitose tiurkų šeimos kalbose jau išnykusių formų, žodžių išlaikiusi kalba ir kaip kalba, pasiskolinusi ir savaip adaptavusi kai kuriuos aplinkinių kalbų (lietuvių, rusų, lenkų) žodyno, sintaksės bruožus.

Gimtoji karaimų kalba (šalia religijos ir papročių) buvo vienas svarbiausių veiksnių, leidusių bendruomenei tą visą laiką išlikti, nenutautėti. Per kalbą išliko tauta, per tautą – kalba ir jos paminklai. Vieni iš reikšmingųjų – rašytiniai kalbos paminklai, rankraštiniai ar karaimų spaudoje užfiksuoti literatūriniai kūriniai karaimų kalba.

Seniausias rašto karaimų kalba paminklas – himno vertimas – buvo atspausdintas Venecijoje 1528 m.

Kitų tautinių mažumų kultūros

Pagal oficialius duomenis Lietuvoje gyvena apie 3000 čigonų. Nors čigonai gyvena skirtingose Lietuvos vietose, tačiau didžiausia bendruomenė susitelkusi Kirtimuose, Vilniaus pakraštyje, tai pat Kaune, Panevėžyje ir kai kuriose kitose vietose. Lietuvos romai susiduria su išankstinėmis nepalankiomis nuostatomis, nepalankia situacija ir diskriminacija daugelyje gyvenimo sričių, pradedant išsilavinimu ir baigiant darbu, būstu, sveikata, paslaugų, pilietybės gavimu ir santykiais su policija. Čigonai yra labiausiai nemėgiama Lietuvos tautinė grupė. Žiniasklaida, ypač spauda, tam tikrais atvejais prisidėjo prie kai kurių Lietuvos visuomenės grupių negatyvaus įvaizdžio formavimo, pavyzdžiui čigonų ir prieglobsčio prašytojų, ypač čečėnų.

Daugelis čigonų, gyvenančių Lietuvoje ilgą laiką, neturi Lietuvos pilietybės.

Lietuvos čigonai – tai pavadinimas, kuris yra istorinis ir iki šiol daugiausia Lietuvoje paplitęs, tačiau tarptautinėje praktikoje įsitvirtino sąvoka ne „čigonai“, o „romai”, taigi ir Lietuvoje dabar oficialiai vartojamas šis terminas.

Pagal Vidaus reikalų ministerijos Informatikos ir statistikos departamento pateiktus duomenis tarp Lietuvos gyventojų, laikančių save romais yra 1431 asmenys, turintys Lietuvos pilietybę. 36 romų tautybės žmonės turi ne Lietuvos pilietybę.

2001 m. Lietuvoje gyveno apie du tūkstančius azerbaidžaniečių, įskaitant ir neturinčius LR pilietybės. Lietuvoje gyvena apie 30 tūkst. ukrainiečių, apie 160 graikų, 1,5 tūkst. uzbekų, 1477 armėnų, apie 800 estų, apie 4000 latvių.

IŠVADOS

Lietuvoje gyvena 115 skirtingų tautybių gyventojų. Visų tautybių aprašyti ir pažinti neįmanoma. Šiuo metu didžiausios Lietuvos tautinės mažumos yra lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Remiantis 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima konstatuoti, kad lenkų Lietuvoje gyvena apie 6,7 %, kiek mažiau rusų – 6,3%, baltarusių – 1,2%, ukrainiečių – 0,7%, žydų – 0,1%, ir visų kitų tautinių mažumų – 1,5%.

Kiekviena tautinė mažuma turi savo istoriją, papročius , kalbą, kultūrą. Išlaikyti šias vertybes nėra lengva šiuolaikinėje visuomenėje. Tautos kalba, apeigų bei papročių laikymasis, rašytiniai paminklai padeda tautoms ligi šiolei išlikti gyvoms, išgyventi ir nenutautėti, tačiau, kad jos gyvuotų dar ilgą laiką reiklainga ir pačios valstybės pagalba.
Jau dabar Lietuvoje tautinėms bendruomenėms suteiktos plačios kalbos vartojimo, švietimo, kultūros teisės ir laisvės: teisė kurti ir išlaikyti savo organizacijas, teisė į kultūrinius ryšius su tėvynainiais ir paveldo puoselėjimą, teisė į švietimą ir informaciją gimtąja kalba. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi šias teises saugoti.

LITERATŪRA

1. Atamukas S. Žydai Lietuvoje Vilnius,1990.
2. Bairašauskaitė T. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius, 1996.
3. Kričinskis S.. Lietuvos totoriai. Vilnius, 1993.
4. Paliukienė R. ir Rumša J. Tautinės mažumos Lietuvoje.
5. Vaitiekus S. Lietuvos lenkai. Vilnius,1994.
6. www.ambasada.lt.
7. www.std.lt.

Leave a Comment