Tautinio atgimimo asmenybės

4192 0

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas."Jonas

Biografija

J.Basanavičius gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kiek paūgėjus tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau leido į Lukšių pradžios mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir dar vienus metus mokėsi Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Bassanavičius, atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet 1874 m. rudenį gavęs stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti. Gyveno Bulgarijoje, Čekijoje, o vėliau grįžo į Lietuvą. Redagavo laikraštį „Aušra“

1905 m. renngiant Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui.

1907 m. rugsėjo 25 d. jo pastangomis įkurta Lietuvių mokslo draugija.

1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas surengti Lietuvių konferencijai Vilniuje.

1918 m. vasario 16 d. jo pir

rmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas.

Atminimas

Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant skirta valstybinė pensija, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų.

J. Basanavičiaus vardu pavadinta daug gatvių Lietuvoje, kurių žymiausia Palangoje. Jos pradžioje pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J.Zikaras). http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/bc/BasanaviciusSculpture.jpg/180px-BasanaviciusSculpture.jpghttp://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/bc/BasanaviciusSculpture.jpg/180px-BasanaviciusSculpture.jpg"http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/a/a1/Jonas_Basanavicius_memorial_tablet_in_Boksto_gatve.jpg/180px-Jonas_Basanavicius_memorial_tablet_in_Boksto_gatve.jpg



 

Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis, 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčius – 1918 m. sausio 18 d. Katinuose, Joniškėlio valsčius, palaiddotas Suoste) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kt."Bielinis2.jpg

Biografija

Brolis Andrius Bielinis, sūnus Kipras Bielinis.

Mokėsi privačiai Šiauliuose ir Mintaujoje, 1872 m. baigė vokišką pradžios mokyklą Rygoje. Mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Nuo 1873 m. pradėjo knygnešio veiklą, talkino Motiejui Valančiui, jo ir lietuviškos spaudos leidėjo Prūsijoje. J. Zabermano ryšininkas. Nuo 1890 m. persekiojamas jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje ir tapo profesionaliu knygnešiu.

1885 m. įkūrė ir vadovavo Panevėžio krašto Garšvių knygneš

šių draugijai. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė draudžiamos spaudos platinimo tinklą, apėmusį ir Latgalą. Per 31-erius aktyvios veiklos metus vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.

Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, vėliau – „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“. Pats 1897 m. nelegaliai Lietuvoje išleido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (300 egz.). Jam spausdinti iš Martyno Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną.

Parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis. Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių.

Atminimas

J. Bielinio gimimo diena (kovo 16 d.) minima kaip Knygnešių diena.

Tėviškėje išlikusi sodyba, šalia – koplytstulpis (aut. Leonas Juozonis), netoliese – Bielinio ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų ir šalia ąžuolo akmuo su dedikacija; kryžius, po kuriuo mirė (prie Mitkų sodybos), dabar saugomas Pasvalyje, „Dūdorių” klube. Suoste – kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje. 1931 m. pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Paminklą statė š

šauliai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, dirbo kalvis J. Korsakas.

2009 m. iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Jurgis Bielinis.

 

Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis – 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkija) –Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas."Jonas

Žymesni kūriniai: „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Joniukas“, „Ubagas“,„Liūdna pasaka“ .

Biografija

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje.

Panevėžyje subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai

vadovavo.

1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto pašalintas.

Negavęs leidimo grįžti į Tartu ir tęsti medicinos studijas, 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje.

1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime.

1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.

1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno

kalendoriaus-almanacho projektą.

Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių. 1946 m. ir 1954–1955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos Meilės Matijošaitytės-Lukšienės iniciatyva išleistas „Raštų“ dvitomis.

Atminimas

1953 m. J. Biliūno vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla

1958 m. ant Liudiškių piliakalnio pastatytas 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (archit. Vytautas Gabriūnas, skulpt. Bronius Vyšniauskas).

Rašytojo gimtinėje Niūronyse išliko XX a. pradžioje perstatyta Biliūnų sodyba, kurioje nuo 1960 m. veikia memorialinis muziejus."http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/4/42/1975_08_23_1Anyk%C5%A1%C4%8Diai016.jpg/160px-1975_08_23_1Anyk%C5%A1%C4%8Diai016.jpg

J. Biliūno vardas suteiktas gatvėms 22 Lietuvos miestuose. [3]

 

Mykolas Biržiška (1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Šiaulių apskritis – 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos literatūros istorikas, nepriklausomybės akto signataras."Mykolas

Kūryba

M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių.

Parašė vadovėlius „Lietuvos geografija“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, „Dainų istorijos vadovėlis“, knygas „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Mūsų raštų istorija“, „Iš kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“ ir kt.

Biografija

Kilęs iš žemaičių bajorų Biržiškų giminės. Tėvas Antanas Biržiška, broliai Viktoras Biržiška ir Vaclovas Biržiška. Žmona Bronislava Biržiškienė-Šėmytė, dukros – teisininkė, menininkė, keramikė Marija Biržiškaitė Žakevičienė-Žymantienė ir pianistė Ona Biržiškaitė-Barauskienė.

1895–1902 m. mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas. 1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 1901 m. už slapto vakaro iš universitetų pašalintiems studentams šelpti suorganizavimą pats buvo pašalintas iš gimnazijos, bet vėliau leista ją baigti.

1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už ją 1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas, nuteistas 2 m. tremties į Sibirą, bet, atsėdėjęs 5 mėn. Maskvos Butyrkų kalėjime, po to 6 mėn. Vilniaus ir Kauno kalėjimuose; paleistas tęsė studijas universitete (baigė 1907 m.), nors savo socialdemokratinių pažiūrų neatsisakė. 1905 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę.

1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas už veiklą socialdemokratuose, nuteistas 2 m. tremties į Sibirą, bet, atsėdėjęs 5 mėn. Maskvos Butyrkų kalėjime, po to 6 mėn. Vilniaus ir Kauno kalėjimuose.

Grįžęs į Lietuvą rengė slaptas gegužines, spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose „Naujoji Gadynė“, „Darbininkų balsas“ ir kt.

1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

Nuo 1908 m. Lietuvių mokslo draugijos narys, jos vicepirmininkas.

Nuo 1907 m. dirbo LSDP centre.

1909–1915 m. dirbo Vilniaus žemės banke su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu.

1917 m. buvo vienas iš organizatorių Vilniaus konferencijai sušaukti.

1918 m. sausio 26 d. su Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi iš Lietuvos Tarybos pasitraukė, kol pasiekė, kad Vasario 16-osios akte buvo įrašyta, jog skelbiama visiška Lietuvos nepriklausomybė.

Kazys Bizauskas (1893 m. vasario 14 d. Kuldygos apskr., Latvija – 1941 m. birželio 26 d. netoli Červenės, Minsko sritis, Baltarusija) – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas, vienas Lietuvos banko steigėjų."Kazimieras

Biografija

Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, Šveicarijoje, Vilniuje, 1913 m. baigė Kauno gimnaziją. 1913 m. pradėjo studijuoti Maskvos universiteto Teisės fakultete, bet Pirmasis pasaulinis karas nutraukė studijas.

1913 m. Maskvos lietuvių katalikų studentų draugijos „Rūta“ vienas iš steigėjų.

1914 m. laikraščio „Rygos garsas“ redaktorius.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis.

1917–1920 m. Lietuvos Tarybos narys, nuo 1918 m. – jos generalinis sekretorius.

1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, jauniausias Nepriklausomybės akto signataras.

Nuo 1918 m. Lietuvių krikščionių demokratų partijos narys.

1919 m. kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įkūrė Lietuvos ūkio banką.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė LKDP frakcijai.

1920 m. birželio 19 d. – 1922 m. vasario 2 d. Kazio Griniaus ministrų kabinete – Lietuvos švietimo ministras.

1922 m. kovo 10 d. Steigiamojo Seimo nario mandato atsisakė.

1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“.

Felicija Bortkevičienė-Povickaitė (1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčius, Panevėžio apskritis – 1945 m. spalio 21 d. Kaune, palaidota Troškūnuose) – knygnešė, spaudos darbuotoja, visuomenės veikėja."BortkevičienėFelicija.jpg

Biografija

Tėvas dvarininkas bajoras Juozas Povickas, motina Antanina Ona Liutkevičiūtė, sesuo Juzefa Povickaitė-Okuličienė. Iki 13 metų mokėsi namuose, 1885–1889 m. Kauno Marinskaja mergaičių gimnazijoje. Už streiko organizavimą iš priešpaskutinės klasės pašalinta. Per protekcijas buvo priimta ir 1890 m. baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. Metus studijavo Varšuvoje, privačiuose slaptuose Moravskos moterų kursuose istoriją bei prancūzų kalbą. Grįžusi kurį laiką dirbo kartu su tėvu Ukmergės banke.

Po M. Baltūsio arešto pati ėmėsi rūpintis spaudos gabenimu į Vilnių, slėpimu ir platinimu.

Buvo „Žiburėlio“ draugijos pirmininkė, šelpė gabius studentus, rašytojus. Globojo Kankinių kasą, šelpė kalinamus 1905–1907 m. revoliucijos dalyvius.

Įstojo į 1902 m. įkurtą Lietuvos demokratų partiją.

Buvo Lietuvos moterų susivienijimo, įkurto 1905 m., valdyboje.

1909 m. drauge su K. Griniumi ir kt. sudarė pasitikėjimo bendrovę Lietuvos laikraščiams leisti.

1917 m. viena visos Rusijos lietuvių suvažiavimo organizatorių

1918–1939 m. dirbo Moters globos draugijoje.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovė nuo Lietuvos valstiečių sąjungos

 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas. "http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/b7/Mikalojus_Konstantinas_Ciurlionis.jpg/220px-Mikalojus_Konstantinas_Ciurlionis.jpg

Vaikystę būsimasis menininkas praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: mokėsi fortepijono ir kompozicijos. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1899 m. Čiurlionis gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau to atsisakė, pasirinkdamas tolimesnį muzikos kūrėjo tobulinimosi kelią.

1907 m. Vilniuje suorganizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius.

1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui.

1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu.

1910 m. rudenį Čiurlionis buvo priimtas į naujai įsikūrusią rusų dailininkų draugiją Sankt Peterburge „Meno pasaulis“.

Kūryba

Beveik visi žinomi Čiurlionio dailės darbai, rankraščiai ir pan. saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. 1963 m. Druskininkuose atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, buvusiame Čiurlionių šeimos name.

M. K. Čiurlionis – ne tik garsus dailininkas, bet ir lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, Styginių kvartetas, kantata „De profundis“, fuga „Kyrie“, „Agnus dei“,. . .

(1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupiuose, Sintautų valsčius, Rusijos imperija – 1933 m. gegužės 4 d. Kaune) – Lietuvos spaustuvininkas, leidėjas, signataras.

Biografija

Gimė valstiečių šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar kiek pamokytas daraktorių, 1800 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1890 m. padėjo laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redakcijoms tvarkyti jų administracinius ir redakcinius reikalus. 1883 m. turėjo nutraukti mokslus, kad galėtų padėti šeimai ūkyje. Baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. grįžo į Lietuvą.1904 m. iš gimtinės persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“, bendradarbiavo savaitraštyje „Žvaigždė“. 1905 m. rudenį Kaune įsteigė spaustuvę. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Vilniaus konferencija S. Banaitį išrinko Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. jis kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją, talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Iš okupacinės vokiečių valdžios išsirūpino leidimą pirmajai lietuviškai Kauno „Saulės“ gimnazijai kurti, įsteigė 12 pradžios mokyklų, kurias pats inspektavo, rūpinosi patalpomis ir mokytojais."Saliamonas

Join the Conversation

×
×