Švitrigaila

1381 metais, kai mirė Algirdas, paveldėtoju tapo jo mylimiausias sūnus Jogaila. Su Julijona (Vitebsko kun.) Algirdas turėjo 6 sūnus: Vladimirą (Kijevo kunigaikštis), Joną Žadivydą (Podolės kunigas), Simoną Lengvenį (Mstislavlio kunigas), Andrių Vingaudą (Trubčevsko giminės pradžia), Konstantiną (Čartrysko giminės pradžia), Teodorą Liubartą. Kiti 5 be Jogailos, pagimdyti Marijos Tverės kunigaikščio dukters: Skirgaila, Švitrigaila, Kaributas, Dimitrijus, Vygandas.
Lotyniškai posakis nomen est omen (vardas yra ženklas, simbolis) labai tinka Švitrigailai. Jo vardas sudarytas iš žodžių švitrus – greitas, vikrus, žvitrus, ir gailas – greitas vikrus. Toks stipriai žvitrus jis irr buvo.
Švitrigaila buvo jau seniai žinomas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir už jos ribų. Garsėti pradėjo nuo 1392 m., kai po motinos Julijonos mirties užėmė “motinos žemę” Vitebską. Vytautas tokio savivaliavimo nepakentė, apsišaukėlį suėmė ir išsiuntė į Krokuvą Jogailai.

Tačiau, Vytautui mirus, Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį Švitrigailą. Jogaila, kuris tikėjosi, kad po Vytauto mirties Lietuva jam sugrįš, noromis nenoromis turėjo sutikti su įvykusiu faktu. 1430 m. lapkričio 7 d. Trakuose Jogaila sudarė su Švitrigaila paliaubas ir pripažino jį Lietuvos diidžiuoju kunigaikščiu.
Išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis, tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija. Ir

r tikrai, tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Mat lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šio klausimo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Podolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis. Švitrigaila, tą sužinojęs, pareikalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio Jogailos ir jo palydovų. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grąžinti Podolę, bet tie nepaklausė. Tada ginčą teko spręsti kartu. Karas su Lenkija. Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šalim (1431 m.). Skirsnemunėje su ordinu buvo padaryta sąjunga, kuri ordinui buvo ypatingi maloni, nes čia jam šmėkštelėjo viltis reviduoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartimi Švitrigaila sutiko atiduoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. Švvitrigaila, be to, dar susiartino su imperatoriumi Zigmantu. Tačiau jis, kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir, po pirmų nepasisekusių žygių, padarė 2 metų paliaubas, – kaip tik tuo metu, kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. Tačiau, dar nepasibaigus paliauboms, lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupėm padariusi sąmokslą, pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vytauto brolį Zigmantą.
Švitrigaila valdė Lietuvą 1430 – 1432 m..
1432 m. perversmą (Švitrigailos nušalinimą) surušė buvusieji Vytauto padėjėjai, nepatenkinti Švitrigailos politika. Mat jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos, bet dar buvo ir
r žiaurus, su niekuo nesiskaitąs karštuolis. Be to, buvusiems Vytauto bendradarbiams labiausiai nepatiko tas, kad apie Švitrigailą susispietė daugybė naujų žmonių, su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. Sąmokslininkams padėjo, o gal net paskatino sąmokslą suruošti, Lenkija. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas, tikslių žinių neturime, tik žinome, kad tada nemažai pasidarbavo vienas atvykęs lenkų ponas – Zaremba.
Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai vykdamas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigala suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosiuos Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Valstybei pasidalinus pusiau, buvo aišku, kad ginčą turės išspręsti ginklas. Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininko ordinu, bet dar padarė naują sąjungą su Maskva ir Tvere. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko, kaip tik Lenkija, kuri jam padėjo net ruošiant sąmokslą. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną, ir Zigmantas sudarė su jais sutartį, kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogailą. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais, nes kovai su Švitrigaila jam būtinai buvo reikalinga Lenkijos parama.
Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių ba
ajorija ir visi Lenkijos priešai. Todėl Zigmantas, norėdamas patraukti į savo pusę bajoriją, davė jai naują privilegiją.
Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus, tačiau vis nieko nelaimėdavo. 1435 m. jis sukvietė visus savo sąjungininkus į didelį žygį. Bet, pasiekus Šventąją, netoli Ukmergės, jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus Mykolo vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. Mūšį pralaimėjo Švitrigaila. Jam pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę, tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis.
Švitrigailos mirtis. 1452 metais Lucke mirė Švitrigaila Algirdaitis, jaunesnysis Jogailos brolis, Lietuvos didysis kunigaikštis. Palaidotas Arkikatedroje, kaip ir visi Lietuvai katalikų bažnyčiai nusipelnę žmonės.

Leave a Comment