Švietimas ir mokslas Lietuvoje (istorija)

1368 0

TURINYS:

ĮVADAS 1

1.ŠVIETIMAS LIETUVOJE 3

1.1. Bendra švietimo sistemos padėtis 3

1.2. Žymiausi Lietuvos švietėjai 3

1.3. Švietimo reformos 5

1.4. Neoficialusis švietimas 6

2. LIETUVOS MOKYKLOS RAIDA 7

2.1. Ankstyvojo feodalizmo laikotarpis ir pirmosios mokyklos 7

2.2. Pradinių mokyklų raida 8

2.3. Vidurinės mokyklos, kolegijos ir panašaus tipo mokyklos 9

2.4. Mokyklos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metais 10

3.AUKŠTASIS MOKSLAS 11

3.1. Aukštojo mokslo poreikis 11

3.2. Lietuvos aukštosios mokyklos 11

3.3. Vilniaus universitetas 13

4.LIETUVIŠKA KNYGA 15

4.1. Knygos kelias 15

4.2. Spaudos draudimo metai 16

4.3. Vadovėliai 16

IŠVADOS 18

PRIEDAI 19

NAUDOTA LITERATŪRA: 21ĮVADAS

Nūdien, naujausių technologijų, kurios vis dar tobulinamos, amžiuje kažin ar daugelis iš mūsų pamąsto, o nuo ko visa tai prasidėjo? Kas paskatino žengti tuos pirmuosius žingsnius tokių žinių aukštumų link? Atsakymas į šį klausimą tikriausiai būtų tik vienas – tai begalinis žmogaus doomėjimasis viskuo, kas nauja ir dar neišbandyta. Pasaulis nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią savo tobulėjimo link ir vis dar nesustoja. Kartu su visu pasauliu tobulėja ir tas nedidelis žemės plotas prie Baltijos jūros, kurį mes vadiname savo tėvyne, savo Lietuva. Lietuvių tautos mokslo troškimas ir net pats išlikimas kartais atrodo tiesiog neįtikėtinas. Gi na kartą buvome atsidūrę kažkieno priespaudoje, ne kartą buvo uždrausta siekti mokslo ar net skaityti, rašyti, kalbėti lietuviškai. Bet, matyt, troškimas būti, gyventi, o ne tik egzistuoti paadėjo mūsų tautai išlaikyti kalbą, raštą, šviestis ir tobulėti.1. ŠVIETIMAS LIETUVOJE

1.1. Bendra švietimo sistemos padėtis

Šiandien neretai švietimą tapatiname su mokykla, nes čia visos sukauptos mokslo žinios perduodamos jaunosioms kartoms. Tačiau tokia nuomonė leidžia susidaryti klaidingą įspūdį, jog ten, kur nėra mokyklų nėra ir

r švietimo. Bet juk Lietuvoje pirmosios mokyklos pradėtos kurti tik XIV a., nors jaunoji karta vis dėl to buvo šviečiama ir iki tol. Žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, kol XVIII a. pab. – XIXa. pr. raštas pradeda užimti vis svarbesnę vietą materialinės ir dvasinės kultūros kūrimo procese. Kas skatino šį procesą? Pradėjus plisti Renesanso idėjoms atsiranda poreikis siekti išsilavinimo, skaityti ir kaupti knygas. Tai lėmė ir visam pasaulyje vykstantys kapitalistiniai procesai, ir Lietuvos miestų kūrimasis bei su tuo susijęs miestiečių skaičiaus augimas, ir taip pat politiniai faktoriai : Lietuvos – Lenkijos padėtis, bandymas rusinti ir keisti švietimo sistemą. Būtent šios prielaidos didino liaudies nacionalinio judėjimo poreikį. Beje, stiprėjant valstybei ir įsigalint krikščionybei augo ir išsilavinusių žmonių poreikis. Tiesa, būta visko. Pavyzdžiui, dalis inteligentijos buuvo artimiau susipažinusi su feodaliniu pasauliu ir juos visiškai tenkino tokia padėtis. Buvo ir kita dalis inteligentų, kurie teigė, jog šviesti bei auklėti reikia ir plačiąsias liaudies mases. Rusijos priespaudos metais labai išaugo poreikis išsaugoti savo kalbą, raštą, literatūrą. Dėl šių priežasčių buvo persekiojama daugelis perspektyvių mokytojų, rašytojų, inteligentų. Buvo taikomos žiaurios represijos, trėmimai ar kitaip su jais susidorojama. Net neabejojama, jog taip Lietuva prarado nemažą dalį puikių kultūros veikėjų.

Kas pasakytina apie švietimo sistemą Lietuvoje, tai galima būtų skirti of
ficialųjį ir vykdomą neoficialiai. Dauguma veikėjų dalyvavo abejose pusėse, tik neoficialusis švietimas kur kas labiau susijęs su visa lietuvių literatūra, jos raida.

Švietimo procesas Lietuvoje turėjo ir savitų bruožų. Skirtingai nei kitose Rusijos imperijai priklausančiose valstybėse, pagrindinis Lietuvos inteligentijos peno šaltinis buvo valstiečiai. Tačiau čia vyravo ir gana ryškūs kalbos bei kultūros barjerai, neleidžiantys liaudies žmogui, kad ir išsilavinusiam įsitraukti į aktyvų kultūrinį gyvenimą.1.2. Žymiausi Lietuvos švietėjai

Abraomas Kulvietis – pirmosios Lietuvoje vidurinės mokyklos steigėjas, vienas lietuvių raštijos pradininkų. Studijavo Krokuvos, Leipcigo, Vitenbergo, Sienos universitetuose. Be 1539m. įsteigtos mokyklos, galima A. Kulvietį dar paminėti ir kaip Karaliaučiaus aukštesniosios mokyklos vicerektorių. 1545m., susilpnėjus persekiojimo politikai, sugrįžo į Vilnių ir dirbo reformacinį darbą. Šis švietėjas rūpinosi ne tik lietuvių, bet taipogi ir prūsų raštu bei knyga. Svarbi ir jo biblioteka, sudaryta beveik vien iš lotynų, graikų ir hebrajų kalbų knygų. Kadangi tuo metu spauda vis dar buvo pradinėje stadijoje, tai A. Kulviečio biblioteka buvo pirmoji žinoma asmeninė biblioteka didesnė už A.Goštauto.

Jonas Basanavičius – „Aušros“ (pirmojo lietuviško laikraščio) leidėjas. Lietuviams skelbė apie šlovingą Lietuvos praeitį, ragino tikėti ateitimi. Jo veikla paspartino lietuvių tautinės savimonės prabudimo procesą, atsiskyrimą nuo lenkų.

Martynas Mažvydas ko gero geriausiai žinomas kaip pirmosios lietuviškos knygos autorius. Spėjama, kad pradinį mokslą išėjo namuose, Žemaitijoje. Mokytojavo A. Kulviečio mo

okykloje. Pats studijavo Karaliaučiaus universitete. Tą reikšmingą pirmąją knygą išleido 1547m., kurios pavadinimas originalo kalba „Katechismusa prasty žadei, makslas skaitima rašta yr giesmes del krikščianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas“. Joje pateikta lotyniška abėcėlė, silabizavimo pratimai. Pats autorius teigia, jog be religinių tikslų norėjo kelti ir tautinę dvasią, mokyti liaudį gimtosios kalbos.

Mikalojus Daukša buvo labai gerai išsilavinęs humanistiniu požiūriu, aktyvus kovotojas dėl lietuvių kalbos, lietuvių raštijos pradininkas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. M. Daukšos idėjos pasirodė itin svarbios pradėjus kurti teorinius pedagogikos pagrindus. Jis pats steigė liaudies mokyklas.

Simonas Daukantas – vienas pirmųjų Lietuvos istorikų. Kilęs iš neturtingos šeimos, savo pajėgomis pasiekė Vilnių, kur mokėsi gimnazijoje, vėliau – Vilniaus universitete. Pastebėjo didžiulį skirtumą tarp Lietuvos liaudies ir sulenkėjusios bajorijos. Būtent dėl šios priežasties ėmėsi rašyti istorinius veikalus, idant parodytų lietuviams didingą praeitį. Parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Istorija žemaitiška“.

Žygimantas Liauksminas garsėjo savo mokytumu ir geru pedagoginiu darbu. Parengė keletą vadovėlių moksleiviams ir studentams. Dėstė Kražių, Polocko, Nesvyžiaus, Vilniaus akademijose, dirbo Vilniaus akademijos vicekancleriu. Vienas garsiausių jo veikalų – „Iškalbos praktika“. Be jos dar parašė plačiai žinomą graikų kalbos gramatiką.

Vincas Kudirka – pradėjo leisti „Varpą“. Didesnį dėmesį sukoncentravo į lietuvių inteligentiją, bandydamas sutelkti visas jos jėgas. Gynė lietuvių tautines ir politines teises.

J. Masalskis – vyskupas, viena žymiausių Šv

viečiamojo amžiaus asmenybių. Pirmininkavo Edukacinei komisijai. Su švietėjų idėjomis susipažino Paryžiuje, vėliau jas sėkmingai taikė pertvarkant LDK mokyklas. Stengėsi kurti naują piliečių visuomenę, taikydamas visoje Europoje paplitusius švietiejiškuosius principus.

Motiejus Valančius – garsus ne tik tuo, jog buvo blaivybės draugijos įkūrėjas. Jis rūpinosi liaudies švietimu, o carui uždarius mokyklas – švietimu namie. Pirmosios knygnešių organizacijos įkūrėjas. Garsiausi kūriniai – „Žemaičių vyskupystė“ ir „Palangos Juzė“.

Kalbant apie Lietuvos švietėjus, negalima pamiršti tokio žmogaus kaip Jonas Jablonskis. Jis – dabartinės lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, kalbininkas, mokytojas, redaktorius, publicistas, vadovėlių autorius.1.3. Švietimo reformos

XVIII a. pab. švietimo klausimai ėmė ryškėti visoje Europoje, tuo pat metu atėjo į Rusiją, taigi palietė ir Lietuvą. Pradedama reorganizuoti mokyklas. Jas pradeda valdyti Vyriausioji mokykla(taip buvo pervadintas Vilniaus universitetas), įsteigiama Edukacinė komisija. XIX a. pr. siekiama visą švietimą pajungti valstybei ir sudaryti vieningą sistemą. Žinoma, tam prieštaravo vienuolynų viršininkai. Visos jau susiformavusios institucijos buvo centralizuojamos ir valstybinamos. Mokyklos valstybei vis labiau priklauso ne tik administraciniu, bet ir finansiniu požiūriu. Naudojantis švietimo politika imama stiprinti valstybiškumą ir luomiškumą. Į pirmą vietą iškyla politiniai ir nacionaliniai klausimai. Caro valdžia, matydama vis beaugantį pasipriešinimą, švietimą ima laikyti vienu svarbiausiu įrankiu. Feodalams labiausiai rūpėjo suprofesinti ir suluominti mokyklas, visiškai neatsižvelgiat į lietuvių liaudies nacionalinius interesus. Tačiau galima aiškiai išskirti tendenciją kurti būtent valstiečiams skirtas mokyklas, tenkinančias elementariausius liaudies švietimo poreikius.

Maždaug apie 1830 m. ima keistis požiūris į liaudį, ji tampa vis labiau apčiuopamas visuomenės veiksnys. Bet išliko ta pati tendencija – stiprinti pavaldumą valstybei tiek administraciniu, tiek ideologiniu požiūriu ir, nepaisant liaudies prieštaravimų, nutautinti visas tautas, pamirštant jų nacionalinį ypatumą, apsaugoti jaunimą nuo nepageidaujamų idėjų.1.4. Neoficialusis švietimas

Neoficialioji pažiūrų į švietimą kryptis neturėjo kokios nors aiškios programos. Tai dažniausiai buvo kaip pabiros mintys, pareikštos įvairių sluoksnių atstovų įvairiomis progomis. Ypač blaiviai į šį reikalą žiūrėjo lietuvių studentija, kurių dalis buvo patys patyrę, ką reiškia mokytis liaudžiai. Dauguma šios krypties atstovų gana aktyviai domisi lietuvių kalba, pradeda spausdinti lietuviškus tekstus, kritikuoja carinę valdžią. XIX a. iškeliama labai svarbi idėja, jog turi būti glaudus ryšys tarp tradicinės liaudies kultūros ir mokyklos. Deja, mokyklose tuo metu buvo visai kitokia padėtis, todėl neoficialioji švietimo kryptis kirtosi su oficialiai valdžios vykdoma politika. Liaudies veikėjai, atstovavę neoficialiąją kryptį ima domėtis ir rinkti žinias apie lietuvių kalbą ir tautosaką. Taipogi skatina tai daryti ir mokyklas. Beje, tai kiek žymiau nepaveikė nei mokslo, nei švietimo krypties. Tautosaka labiau domėjosi tik tie, kurie nuo mažens buvo su ja susidūrę, t. y. buvo susiję su liaudies tradicijomis arba domėjosi nacionaline tautos specifika. Taigi, matome neabejotinas pastangas įtvirtinti liaudžiai prieinamą nacionalinę mokyklą ir ieškoti ryšių tarp tradicinės liaudies ir rašto kultūrų.2. LIETUVOS MOKYKLOS RAIDA

2.1. Ankstyvojo feodalizmo laikotarpis ir pirmosios mokyklos

Maždaug I-ojo tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje pastebimi ryškūs visuomeninio gyvenimo pokyčiai. Išsiskiria individualios šeimos, atsiranda žemės nuosavybė, turtinė nelygybė, kuri padeda pagrindus formuotis klasikinei visuomenei. IX –XII a. formuojasi lietuvių tautybė. Žemdirbystės plitimas, įrankių gamyba ir tobulinimas nebuvo įmanomi be pedagoginės veiklos. Tuomet mokoma buvo šeimoje: vaikai stengėsi perimti įgūdžius iš savo tėvų. Visa gamybos pažanga priklausė nuo šeimos pedagogikos. Taip augo vis naujos įvairių amatininkų kartos. Tuo tarpu karo menu suinteresuoti buvo kur kas platesni visuomenės sluoksniai, netgi pati valstybė. Kad lietuviai buvo geri kariai įrodo ir šimtmečius trukusios kovos su kryžiuočiais.

Archeologiniai šaltiniai atskleidžia, jog mūsų protėviai ugdė ir dvasinę kultūrą. Įvairūs randami papuošalai, jų ornamentai, rūbai leidžia įžvelgti senųjų lietuvių estetikos jausmą. O pasakos, dainos, papročiai?.. Jaunoji karta buvo mokoma juos gerbti ir perduoti iš kartos į kartą.

Gimininės – gentinės santvarkos laikotarpiu kartų švietimas ir ugdymas buvo sietas su šeima ir jos tikslais. Taigi, kas sąlygojo tą perėjimą iš vadinamosios „šeimos mokyklėlės“ į oficialesnę aplinką? Tikriausiai viena svariausių priežasčių galima laikyti bajorų luomų susidarymą, bažnyčios, miestų atsiradimą ir vis sudėtingesnį valstybės valdymo mechanizmą. Būtent su šiais procesais liaudies švietimo klausimas ir yra labiausiai susijęs. Tiesa, tai atėjo kur kas vėliau nei visam pasauly, kadangi viduramžiais mokslas koncentravosi bažnyčioje, o Lietuvą krikščionybė pasiekė tik XIV a. pab. – XV a.

Plisti rašto kultūrą skatino įvairios raštinės. Kaip vieną garsiausių galima būtų paminėti nuo XIV a. pab. veikusią didžiojo kunigaikščio raštinę, steigtą Vytauto Didžiojo įsakymu, kurios dėka korespondencija tarp centro ir vietų tapo įprastu reiškiniu. Raštininkystė tampa savotišku amatu, kuriam reikėjo šį darbą išmanančių žmonių.

Tai ir tapo svariausiomis priežastimis iki tol vyravusį auklėjimą ir mokymą namuose keisti kur kas viešesne sistema. 1397m. Vilniaus kapitulos dokumentuose jau minima katedros mokykla. Vėliau atsiranda ir daugiau tokių mokyklų, steigiamų prie bažnyčių. XV a. pr. tokia mokykla įsteigta Naujuosiuose Trakuose, 1469m. – Varniuose. Maždaug XVI a. šių mokyklų dar pagausėjo. Vienuolynuose steigiamos mokyklos buvo aukštesnio tipo, jose jaunuoliai buvo parengiami netgi studijoms užsienio universitetuose. Pirmoji miesto mokykla įsteigta 1513m. Vilniuje prie šv. Jono bažnyčios ir turėjo kur kas didesnę paklausą nei katedros mokykla.2.2. Pradinių mokyklų raida

Nuo XVI a. pr. Lietuvoje plito Renesanso idėjos. Tuo pat metu atsiranda ir reformacijos judėjimas, taigi stengtasi per švietimo institucijas apimti visus visuomenės sluoksnius, taip pat ir valstiečius. Šiam tikslui pritaikoma žemiausia – pradinė – švietimo pakopa. Iki pat XVIII a. pr. Lietuvoje daugiausiai buvo parapijinių mokyklų, kurios įtakojo valstiečių, miestelėnų ir neturtingųjų bajorų raštingumo lygį. Ne taip jau retai mokyklos staiga tarsi dingdavo praūžus karams ar badmečiui. Po XVII a. teko praktiškai iš naujo atkurti seniau egzistavusį mokyklų tinklą. Nepaisant to, vos pradėjusį atsigauti Lietuvos ūkį nualino Šiaurės karas, kuris labai pristabdė ir švietimo raidą. Po šio karo mokyklos vėl atkurtos tik maždaug XVIII a. II – joje pusėje. Būtent šiuo metu labai stipriai juntama kaip mokykla stipriai atsilieka nuo dabarties keliamų reikalavimų ir imtasi kuo skubiau ją reformuoti. Tiesa, ta reforma liaudies švietimo nepasiekė. Buvo remiamasi tuo, kad užteks ir gerai išsilavinusių vadovų. Mokyklų sistema ir toliau lieka luominė – neturtingiesiems tenka tik parapijinės mokyklos.

XIX a. vis stipriau juntamas kapitalizmo formavimasis, kuris skatino ir švietimo plitimą. Sparčiai vyko įvairios reformos : mokyklų sistemai vadovauti buvo pavesta Vilniaus universitetui, tik parapijinės mokyklos buvo paliktos bažnyčios valdžioje. Labiausiai paplitusios buvo vienklasės parapijinės mokyklos, dviklasių buvo nedaug. Buvo dar ir trečioji kategorija, kuri neturėjo nusistovėjusios mokymo programos. Pamažu atsiranda ir realinės – pradinės mokyklos, kuriose valstiečių vaikai buvo mokomi žemės ūkio darbų ir įgydavo elementariąsias bendrojo išsilavinimo žinias. Pastebima tendencija, kad, nors mokinių skaičius palaipsniui augo, bet mokyklų nedaugėjo. Akivaizdu, jog augo liaudies troškimas mokytis, tačiau valdžios rūpinimasis plėsti mokymo institucijų tinklą tebuvo teorinis.

XIX a. pr. mokyklose buvo dėstoma ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Aišku, lietuvių bajorija pirmenybę teikė pastarajai, bet masėse ryškėjo noras kurti lietuviškas liaudies mokyklas. Deja, mokyklos skurdo. Ne viena jų neturėjo netgi atskiro pastato – įsikurdavo kokio valstiečio trobos gale, vietoj popieriaus ir pieštukų dažnai naudodavo lenteles ir kreidą.

Po 1863m. sukilimo mokyklų tinklas dar labiau praretėjo, bendras mokinių skaičius beveik neaugo. Vadovėliai buvo spausdinami kirilica, taip palaipsniui pereinant prie rusiškų. Tai sukėlė liaudies nepasitenkinimą. Tėvai slapta mokė vaikus namie, organizavo slaptąsias mokyklas, kurios, be abejo, buvo persekiojamos. XIX a. pab. – XX a. pr. nelegalioji lietuviška spauda ypač daug dėmesio skyrė slaptam mokymui, ragino jį plėtoti ir tobulinti. Slaptosios mokyklos suvaidino ypatingai didelį vaidmenį keliant liaudies raštingumą ir kultūrą.2.3. Vidurinės mokyklos, kolegijos ir panašaus tipo mokyklos

XVI a. buvo pradėta žemesniojo tipo mokyklas versti aukštesniosiomis. Viena pirmųjų tokių mokyklų buvo Mikalojaus Radvilos Juodojo. Pamažu atsiranda kolegijos bei panašaus tipo mokyklos. Vidurinės mokyklos ir kolegijos Lietuvoje ėmė atsirasti tik įsigalėjus Renesanso bei humanizmo kultūroms. Pirmoji oficialiai įsteigta kolegija – 1570m. Vilniuje. Dar prieš tai, 1539m. A. Kulvietis Vilniuje įsteigė trikalbę (lotynų, graikų ir hebrajų) kolegiją, kurioje mokė S. Rapalionis, M. Mažvydas, J. Zablockis. Tačiau katalikų bažnyčiai paprieštaravus 1942m. mokykla nustojo veikti.

Iki kolegijų steigimo bajorai pagrindines žinias įgydavo tėvų dvaruose. Čia išmokdavo rašto, lotynų kalbos, kurios buvo reikalaujama universitetuose. Amatininkai buvo mokomi cecho meistro ir gaudavo specialų pažymėjimą, jog yra kilęs iš garbingos šeimos ir gerai baigė mokslus.

1797m. Lietuvą prijungus prie Rusijos buvo sudaryta Lietuvos Edukacinė komisija, kuri turėjo tvarkyti visus švietimo reikalus. Tai sugriovė nusistovėjusią švietimo sistemą. Bažnyčios neteko teisės tvarkyti ir organizuoti jaunosios kartos mokymo. Edukacinė komisija tapo lyg ir Švietimo ministerija. Čia jau galima įžvelgti mokyklos pasaulietinimo tendenciją. Prasidėjo mokyklų pertvarkymas. Edukacinė komisija vadovavosi pasaulio švietėjų idėjomis. Didžiausias dėmesys buvo skirtas vidurinėms mokykloms ir kolegijoms. Didžiąją dalį vidurinės mokyklos moksleivių sudarė bajorų vaikai. Buvo dėstomos užsienio kalbos, gamtos mokslų disciplinos. Vidurinės mokyklos, skirtingai nuo pradinių, turėjo savo programą.

Gausiausia vidurinių mokyklų – XIX a. pirmajame ketvirtyje. Deja, po 1830 – 1831m. sukilimų jų sumažėja. Mokinių skaičius taipogi. Vidurinės mokyklos buvo filologinio pobūdžio ir jose buvo dėstoma lenkų kalba. Gimnazijų programos buvo sulygintos su Rusijos gimnazijų programomis. Mergaitės į jas nebuvo priimamos, joms tekdavo mokytis pensionuose. Tik nuo 1860m. pradedamos kurti ir mergaičių gimnazijos. Mokyklų sistemoje vyravo luominė tvarka, vidurinės mokyklos paprastai būdavo skirtos aukštesniojo luomo atstovams. Tiesa, nebuvo draudžiama į jas stoti ir valstiečiams, tik retas kuris išgalėdavo savo atžalą leisti į mokyklą. Būtent dėl šios priežasties mokyklose neretai buvo jaučiamas amžiaus skirtumas tarp skirtingų luomų vaikų.

XIX a. septintojo dešimtmečio pab. kai kurios gimnazijos ir vidurinės mokyklos buvo taip perpildytos, jog nebegalėjo priimti moksleivių. Daugėjo mergaičių gimnazijų, buvo pradėtas kelti jų išsilavinimo lygis. Ir vis dėlto M. Muravjovo iniciatyva mokinių bendra priežiūra buvo labai sustiprinta, netgi tikrinami mokinių butai. Mokestis už mokslą kasmet augo, taip siekiant atsikratyti nepageidaujamų visuomenės sluoksnių. Taigi, valstiečių skaičius vidurinėse mokyklose dar labiau mažėjo.

Greta gimnazijų taipogi kūrėsi specialiosios mokyklos, į kurias stodavo dauguma neturtingų mokinių. Jose mokyta įvairių amatų. Buvo susirūpinta ir aukštesnės kvalifikacijos specialistų rengimu, organizuojami įvairūs kursai. Įkurtos tokios mokyklos kaip geležinkelininkų, techninio paišymo ir braižymo, meninės krypties mokyklos.2.4. Mokyklos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metais

XX a. pr. Lietuvoje aktyvėja darbininkų judėjimas, plinta marksizmo – leninizmo idėjos. Revoliucinė ir pažangioji literatūra susilaukia ne tik liaudies masių, bet ir inteligentijos domėjimosi. Nepaisant to, mokyklų buvo labai mažai ir daugumos valstiečių vaikai net negalėjo jų lankyti. Bet vis dėlto lyginant su Rusijos imperijos gubernijos gyventojais, lietuviai buvo gana raštingi. Mokyklose ir toliau vyravo luominė santvarka: pradinėse dažniausiai mokėsi valstiečių vaikai, o vidurinėse ir gimnazijose – bajoraičiai. Lietuvių liaudis buvo nepatenkinta prasta materialine mokyklų padėtimi, griežta mokinių kontrole ir per mokymo įstaigas vykdoma caro politika. Tai skatino kovos prieš nacionalinę priespaudą idėjas. Valstiečiai siekė pašalinti mokytojus, ištikimai tarnavusius carui, uždaryti valdines mokyklas, įdiegti mokyklose dėstymą gimtąja kalba. Slaptosios mokyklos pradėjo legalizuotis.

Po 1905 – 1907m. revoliucijos pradedamos kurti privačios mokyklos. Nenustojo veikusios ir slaptosios. Vidurinės mokyklos šiuo laikotarpiu plėtėsi lėčiau, caras sąmoningai tam trukdė, užkirsdamas kelią neturtingiesiems įgyti aukštesnį išsilavinimą. Po revoliucijos vidurinis mokslas pasidarė prieinamesnis. Nepaisant to, valstiečių jose tebuvo tik 21 %, tai įtakojo didelis mokestis už mokslą. Vis dėl to Lietuvos kaime padėtis dar buvo prasta.

Specialiosios mokyklos ir toliau plečiamos, mat gamybinės veiklos įgūdžių turinčių darbininkų poreikis vis augo. Techninis mokymas buvo stiprinamas ir bendrojo lavinimo mokyklose, kuriamos klasės, įrengiamos dirbtuvės. Po truputį vystantis pramonei, buvo reikalingi vis nauji ir nauji specialistai.

1914m. rugpjūčio 1d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuota daug mokytojų, evakuotos mokyklos. Liaudis savo iniciatyva ima kurti mokyklas, kuriose dėstoma gimtąja kalba. Bet buvo pareikauta visas jas įregistruoti ir gauti leidimą. Be leidimo mokykla negalėjo veikti. Mokykloms teko glaustis tam nepritaikytuose pastatuose, trūko vadovėlių, nebuvo mokytojų.3. AUKŠTASIS MOKSLAS

3.1. Aukštojo mokslo poreikis

Bajorų vaikai, pabaigę kolegijas ir siekdami aukštesnio išsilavinimo turėdavo vykti į užsienio universitetus. Švietimo sistema Lietuvoje nebuvo tobula. Dauguma valstiečių teišgalėdavo savo vaikus išleisti tik į pradines mokyklas. Dauguma jų net nebaigdavo vidurinės. Tad apie aukštąjį universitetuose jie net negalėjo pasvajoti. Bet jei pažvelgtume į ateitį, pamatytume, kokie tie jaunuoliai perspektyvūs ir kiek daug padarė Lietuvos kultūriniame gyvenime. Čia iškyla klausimas – tai nejaugi reikėjo laukt tiek metų, kad galėtume savo vaikus mokyti Lietuvos universitete? Bet nereikia pamiršti, jog tuomet padėtis buvo visai kitokia nei šiandien. Liaudžiai nebuvo leidžiama savo nuomonės reikšti atvirai. Daug dalykų, padėjusių mūsų tautai išlikti vyko pogrindyje. Net ir tų pačių būsimųjų studentų veikla dažnai neiškildavo viešumon, į taip vadinamus „oficialiuosius“ sluoksnius.

Aukštojo mokslo tradicijos Lietuvoje siekia XVI a. vid., kai jėzuitų ordinas įsteigė kolegiją, netrukus tapusią Vilniaus universitetu. Feodalizmo epochoje nedidelis išsimokslinusių kiekis tenkino valdančiuosius sluoksnius ir su tuo buvo taikstomasi. Bet po baudžiavos panaikinimo Rusijoje ir pradėjus vystytis kapitalizmui reikėjo vis daugiau inteligentijos. Aukštosios mokyklos nebuvimas Lietuvoje (Vilniaus universitetas po 1830 m. sukilimo buvo uždarytas) stabdė šalies vystymąsi. Išsilavinimas, o ypač aukštasis turi didžiulę reikšmę žmonijos tobulėjimui. Jo vieta visada priklauso nuo visuomenės išsivystymo lygio. Lietuvių poreikį turėti savo nacionalinę aukštąją mokyklą sąlygojo įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai poreikiai.3.2. Lietuvos aukštosios mokyklos

1918 m., susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, Valstybės taryba nutaria atkurti Vilniaus universitetą. Tačiau okupavus Vilnių ir vyriausybei persikėlus į Kauną, šis nutarimas neįgyvendinamas. 1920 m. pradžioje Kaune atidaromi Aukštieji kursai, kurie parengia dirvą universitetui. 1922 m. Ministrų kabinetas nutaria atidaryti Kaune Lietuvos universitetą. 1922 m. Lietuvos prezidentas patvirtina universiteto statutą su 6 fakultetais: Teologijos filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos gamtos, Medicinos ir Technikos. 1930 m. universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. 1924 m. Matematikos gamtos fakulteto agronomijos ir miškininkystės skyriaus pagrindu įkuriama Lietuvos Žemės ūkio akademija, 1936 m. Medicinos fakulteto veterinarijos skyriaus pagrindu – Veterinarijos akademija. 1940 m. Vytauto Didžiojo universitetas padeda atkurti Vilniaus universitetą: žiemą į Vilnių perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai, vasarą – Matematikos gamtos fakultetas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. vasarą universitetas pavadinamas Kauno universitetu. 1941 m. pradžioje Universiteto profesūra aktyviai dalyvauja steigiant Mokslų akademiją. Kilus karui, Laikinoji vyriausybė 1941 m. vasarą universitetui grąžina Vytauto Didžiojo vardą. 1943 m. vokiečių okupacinė valdžia nutraukia studijas universitete. 1944 m. mokslas vėl atnaujinamas, veikia 4 fakultetai: Istorijos filosofijos, Medicinos, Statybos, Technologijos. 1950 m. universitetas reorganizuojamas į Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir Kauno medicinos (dabar – Kauno medicinos akademija) institutus. 1989 m. Aukščiausioji taryba priima universiteto atkūrimo įstatymą. 1989 m. rugsėjo 1 d. pradedami pirmieji mokslo metai atkurto universiteto Ekonomikos, Humanitarinių ir Tiksliųjų mokslų fakultetuose.

Atkurtas universitetas – antrasis tuometinėje sovietų okupuotoje Lietuvoje ir pirmoji aukštoji mokykla, nepriklausoma nuo valdžios institucijų. Svarbiausia universiteto veiklos nuostata tampa akademinė laisvė, pagrindinis tikslas – rengti plataus p

. . .

Priedas 2

Vidurinių mokyklų ir jų mokinių skaičius Lietuvoje 1809 – 1856m.

Mokyklų tipai Vilniaus gubernija Kauno gubernija

1809m. 1822m. 1829m. 1839m. 1856m. 1856m.

Mokyklų Mokinių Mokyklų Mokinių Mokyklų Mokinių Mokyklų Mokinių Mokyklų Mokinių Mokyklų Mokinių

Bajorų institutas . . . . . . 1 123 1 157 . .

Gimnazijos 1 2379 2 3735 4 776 2 1040 1 370 2 610

Apskritinės 14 13 13 2272 . . . . . .

Bajorų apskritinės . . . . . . 7 1254 4 608 5 622

Pensionai 17 314 10 202 11 235 7 293 9 459 3 671

Konviktai 17 240 10 86 15 159 . . . . . .

Viso: 49 2933 35 4023 28 3442 32 2710 15 1594 10 1903

Priedas 3

Socialinė gimnazijų moksleivių sudėtis 1886 – 1897m.

Mokslo metai Bajorų ir valdininkų Dvasininkų luomo Miestiečių Valstiečių “Kitataučių” Viso

Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius

1886/87 209 48,2 2 0,4 76 17,5 146 33,7 1 0,2 434

1896/97 151 55,9 2 0,8 63 23,3 53 19,6 1 0,4 270

Priedas 4

Įkliuvimų dėl lietuvių spaudos dinamika 1866 – 1904 m.

Metai Gaben-tojų Platin-tojų Laiky-tojų Iš viso

1866 . 1 . 1

1867 . . 1 1

1868 . 1 . 1

1869 3 9 74 86

1870 5 15 5 25

1871 2 10 3 15

1872 . 5 . 5

1873 . . . .

1874 . . . .

1875 2 . 2 4

1876 3 1 1 5

1877 . 3 1 4

1878 2 1 . 3

1879 4 2 1 7

1880 . . . .

1881 1 5 1 7

1882 1 1 1 3

1883 18 15 10 43

1884 19 21 7 47

1885 26 3 8 37

1886 31 13 4 48

1887 31 4 14 49

1888 27 4 6 37

1889 40 19 15 74

1890 28 49 16 93

1891 34 22 17 73

1892 36 20 31 87

1893 40 58 89 187

1894 58 14 25 97

1895 53 40 120 213

1896 68 28 115 211

1897 56 48 65 169

1898 74 46 126 246

1899 55 55 100 210

1900 58 50 157 265

1901 43 12 70 125

1902 45 25 96 166

1903 25 31 119 175

1904 13 4 63 80

Iš viso 901 635 1363 2899NAUDOTA LITERATŪRA:

1. B. Genzelis Lietuvos kultūros istorijos metmenys, 2001m., Kaunas

2. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai, 1983m., Vilnius

3. M. Lukšienė Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje,1970m.,Vilnius

4. K. Korsakas Lietuviškos knygos 400 metų kelias, 1948m., Vilnius

5. B. Makauskas Lietuvos istorija2000m., Kaunas

6. Č. Mančinskas Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918 – 1940 m. 1996m., Vilnius

7. V. Merkys Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. – XX a. pr.1982m., Vilnius

8. Internetiniai šaltiniai:

o www.ktu.lt

o www.lkka.lt

o www.su.lt

o www.ku.lt

o www.vpu.lt

o www.lma.lt

o www.vgtu.lt

Join the Conversation

×
×