Suomija

Įvadas

Suomija – viena iš Fenoskandijos šalių. Suomija sudaryta iš 6 provincijų: Pietų Suomija, Vakarų Suomija, Rytų Suomija, Oulu, Laplandija, Åland salos.

Plotu Suomija didesnė už Italiją ar Didžiąją Britaniją ir maždaug 5 kartus — už Lietuvą; ¼ jos ploto yra už Šiaurės poliaračio.
Suomija – miškų ir ežerų, baltųjų naktų (vasarą) bei šiaurės pašvaisčių (žiemą) kraštas.

Suomija yra Šiaurės Europoje, Skandinavijos pusiasalyje, ribojasi su Norvegija, Suomija, Rusija, krantus skalauja Baltijos jūra. Šalies plotas 338 130 kv.km., gyventojų skaičius 5 214 512, sostinė Helsinkis. Suomijos ekonomika gerai išvystyta, tik susisiekimui jūra trukdo žiemą užšąlanti Bootnijos įlanka. BVP vienam gyventojui 27 000$. Bedarbystė palyginti didelė – net 9%. Gyventojų žemiau skurdo ribos duomenų nėra.
Suomija – respublika. Valstybės vadovas – prezidentas, kuris renkamas šešerių metų laikotarpiui visuotiniuose rinkimuose.
Vykdomąją valdžią realizuoja Suomijos vyriausybė, kurią sudaro premjerministras ir ne mažiau kaip 18 ministrų. Premjerministrą renka šalies parlamentas ir formaliai tvirtina prezidentas.

Suomiai sudaro daugiau kaip 93% šalies gyventojų, o švedai – tik 6%. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 Samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Tačiau nors švedų gyventojų skaičius ir mažėja, Suomijoje jie turi savo politinę partiją, savo tautines mokyklas, innstitucijas. 58% Suomijos gyventojų yra miestiečiai. Suomių ir švedų
kalbos yra abi oficialiosios. 93% kalba suomių kalba, kilusia iš fino-ugrų kalbų. Apie 6% žmonių, gyvenančių Alandų salyne, kalba švediškai. Taip pat Suomijoje gyvena samiai (lapiai).

Suomija – tai stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, savo pagaminama produkcija vi

ienam žmogui šiek tiek lenkianti tokias valstybes kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija. Svarbiausi ekonomikos sektoriai: medienos, metalų gavyba, inžinerija, telekomunikacijos, elektronikos pramonė. Šios šalies eksportas sudaro net du trečdalius BVP. Suomija pasižymi savo aukštųjų technologijų gaminiais, ypač mobiliaisiais telefonais. Suomija yra priklausoma nuo daugelio žaliavų importo, išskyrus medieną ir keletą mineralų. Šalies klimatas neleidžia pagaminti labai daug žemės ūkio produkcijos, tačiau vidaus poreikius vietiniai gamintojai patenkina. Didelė dalis eksporto pajamų gaunama iš miškininkystės, šioje šakoje dirba didelė dalis kaimo gyventojų. Didelė integracija į Vakarų Europos ekonomiką – Suomija yra viena iš 12 Europos Sąjungos šalių, priklausančių Europos pinigų sąjungai (EMU). 2003 metų ekonomikos augimo sulėtėjimą sąlygojo pasaulio ekonomikos stagnacija, tačiau ji vėl pradėjo kilti 2004 m. Viena iš didžiausių dabartinių problemų – nedarbas.

Suomijos istorija

Gausūs archeologiniai raadiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8500 m. pr. m. e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai greičiausiai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką galėjo rasti miške ir jūroje. Pagal vieną iš teorijų finougrų kalbomis kalbantys žmonės į Suomiją atvyko jau akmens amžiuje, galbūt su pirmosiomis mezolitinėmis kultūromis. Nuo maždaug 5300 m. pr. m. e. randama keramika. Kartu su kovinių kirvių kultūros paplitimu Pietų Suomijoje apie 3200 m. pr. m. e. greičiausia prasideda žemdirbystė.
Bronzos ir geležies amžiaus archeologiniai ra

adiniai rodo glaudžius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai.
Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.
1581 m. paskelbta Suomijos Didžioji Hercogystė. Nuo 1772 m. nominaliai personalinė unija su Švedija.
Po Rusijos – Švedijos karo 1809 m. ji kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. 1809 m. rugsėjo 17 d. buvo sudaryta personalinė unija. Siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalistinis sąjūdis, vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo, ir 1892 m. pasiekė pergalę, kai suomių kalba buvo pripažinta lygiateise šalia švedų kalbos.
1899 m. vasario 15 d. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių. Tuo siekta glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją.
1917 m. liepos 14 d. Suomija paskelbė savo autonomiją. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę ir 1918 m. pabaigoje vokiečių kariuomenė paliko šalį. Bolševikai Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau vėliau sekęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją santykius komplikavo. 1920 m. Suomija pasirašė Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija, kuria buvo nustatyta ir valstybių siena.
Socialinė at
tskirtis tarp valdančiosios ir darbininkų klasės Suomijoje buvo žymiai didesnė nei daugelyje panašių šalių. Iki XIX a. akivaizdus buvo kalbinis barjeras; XIX a. Suomijoje susiformavo universitetinį išsilavinimą turinčių meritokratų sluoksnis, kurie jautėsi atstovaują liaudį, nes kalbėjo liaudies kalba ir daugelio jų protėviai buvo kilę iš valstiečių.
1918 m. kilęs trumpas, bet įnirtingas pilietinis karas nuspalvino vidaus politiką daugeliui metų. Pilietiniame kare kovojo išsilavinęs sluoksnis, padedamas Vokietijos bei plačios smulkių ūkininkų klasės, prieš neturtingus kaimo ir pramonės darbininkus, kurie, nepaisant visuotinės rinkimų teisės įvestos 1906 m. jautėsi neturį jokios įtakos politiniam gyvenimui.
Antrojo pasaulinio karo metu Suomija dukart kariavo su Tarybų Sąjunga: Žiemos kare 1939-1940 m., kuris buvo atnaujintas 1941-1944 m. (padedant Vokietijai). Po jo sekė Laplandijos karas 1944-1945 m., kurio metu Suomija išstūmė vokiečius ir šiaurinės Suomijos dalies.
Tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975 m. ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo akto pasitarimo Helsinkyje iniciatorė

.

SUOMIŲ MENAS

Tautiniai Suomijos savitumai pirmiausia pasireiškia masyviniuose akmeniniuose be jokių papuošalų pilių kompleksuose (Turku, Viipuri, Savonlinna). Meniškai kiek turtingesnės yra ligi šiol dar išsilikusios viduramžių iš pilkojo akmens statytos bažnyčios. Seniausios Suomijos bažnyčios, daugiausia Alando salose, yra romaninio
stiliaus. Išimtį sudaro Turku katedra, kuri iš romaniškos akmeninės halinės bažnyčios išaugo į iš plytų statytą gotikinę baziliką. Renesansas, barokas ir rokokas yr

ra staigus šuolis į praeitį suomių mene, daugiausia dėl to, kad Suomija neturėjo savo turtingo didikų luomo, galėjusio perimti katalikų dvasininkijos mecenato vaidmenį. 1814m. į šalį buvo pakviestas vokiečių kilmės architektas Carl Ludvig Engel (1778-1840m.) buvo tikrasis moderniosios Suomijos architektūros kūrėjas, išplanavęs ir naująją sostinę Helsinkį. XIX a. antroje pusėje vyrauja bendras eklektizmas (G. Chiewitz, F. Sjöström, K. Th. Höijer, C. G. Nyström). XIX a. pabaigoje, vadovaujant Armas Lindgren (1874-1929), Eliel Saarinen (1873-1950m.) ir kt., prasiveržia viduramžių architektūros dekoratyvinių formų inspiruota romantinė – tautinė srovė. Tačiau jau po 10 m. ją pakeitė ramesnė, labai klasiškai pabrėžtų formų išreiškimas, kurios svarbesni atstovai yra jau minėtas Saarinen (vėlesnioji kūryba), Oiva Kallio (g. 1884m.) bei Johan Siren (g. 1889m.), 1931m. užbaigęs parlamento rūmus Helsinkyje. XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje pradėjusio reikštis funkcionalizmo atstovų tarpe pirmavo Erik Bryggman (g. 1891m.) ir toli už Suomijos ribų žinomas Alvar Aalto (g. 1898m.).

Rusams užėmus Suomiją, daug sunkiau formavosi vaizdinis menas. Tapytojas Gustav Vilhelm Finnberg (1784-1833m.) turėjo 1827m. persikelti į Stockholmą. Liaudį vaizdavęs Alexander Laureus (1783-1823m.) išvyko į Italiją. Tik pradėjus liepsnoti tautinio atgimimo sąjūdžiui, susidarė sąlygos ir atsirado poreikis pradėti kurti tautinį meną. Didelės reikšmės turėjo 1846m. įkurta Suomių meno draugija. Tuo pat laiku į šalį grįžo ir garsus liaudies gyvenimo vaizduotojas Robert Wilhelm Ekman (1803-73m.), kurio romantiškai politinis menas buvo sutiktas entuziastiškai .
Antrosios XIX a. pusės suomių menas buvo paveiktas Düsseldorfo mokyklos. Žymiausias šios krypties atstovas — Werner Holmberg (1830-60m.), Viktor Westerholm (1860-1919m.) savo epiškai plačiai apimtame gamtovaizdžio stiliuje lyg ir išreiškė suomiškąją Düsseldorfo tradiciją ir prancūzų impresionizmo sintezę. Prancūzų įtakos buvo paveiktas ir Albert Edelfelt (1854-1905m.), kurio 1904m. sukurtos ir 1944m. per bombardavimą sunaikintos Helsinkio universiteto aulės freskos perėmė naują monumentaliosios didybės stilių. Europos įtakų suformuotoje grupėje minėtini Gunnar
Berndson (1854-95m.), Aukusti Uotila (1858-86m.) ir kiti. Romantinės – tautinės krypties žymiausiu atstovu buvo Aksel Gallen-Kalela (1865-1931m.), interpretavęs Kalevalos mitinį pasaulį, ir Juho Rissanen (1873-1950m.). Lyriški gamtos vaizduotojai buvo Pekka Halonen (1865-1933) ir Eero Jarnefelt (1863-1937), pastarasis – žymus portretistas.
Suomių skulptūrai turėjo didelės reikšmės švedo Carl Eneas Sjöstrand (1826-1906m.), 1856m. persikėlusio į Suomiją, pedagoginė ir kūrybinė veikla. Ville Vallgren (1855-1940m.) gracingi, nedideli bronzos darbai susilaukė pasaulinio garso. Tautinei romantinei linijai atstovauja Emil Wikström (1864-1924m.) ir Emil Halonen (g. 1875m.), o griežtojo stiliaus atstovas buvo Felix Nylund (1876-1940m.). Wäino Aaltonen (g. 1894m.) portretinės galvos ir bronzinės ar granitinės figūros yra galbūt tai, kuo šiandieninė suomių skulptūra gali pasigirti. Originalus, iš liaudies meno paveldėtos tradicijos reiškėjas yra drožėjas iš medžio ir tapytojas Hannes Autere (g. 1888m.

SUOMIŲ MUZIKA

Ankstyviausios išlikusios suomių liaudies melodijos yra vadinamos joiku — primityvios struktūros, rečitatyvinio
pobūdžio raudos, artimos viduramžių bažnytinėms melodijoms. Daugiau išsivysčiusios ir gyvesnės yra kiek vėlesnės kilmės tradicinių epinių giesmių, vadinamos runų melodijos, kurių pavyzdžiai sutinkami Kalevaloje. Nemaža archainių bruožų yra išlaikiusios ir pačios vėlyviausios melodijos.
Tautinis liaudies muzikos instrumentas yra penkiastygė kantelė (artimai giminiška kanklėms) kurios modernioji koncertinė rūšis turi tik 30-32 stygų. Manoma, kad kantelė buvo žinoma jau prieš 2000 m., nors seniausia tėra išlikusi iš XVII a. pradžios. Retesnis, giminiškas kantelei, yra tristygis jouhi-kantelė, grojamas stryku. Iš pučiamųjų liaudies instrumentų minėtina touhitorvi (beržo tošies ragas) pukin sarvi (ožio ragas), pajupilli (karklo dūda) ir ruokopilli (birbynė). Instrumentais paprastai palydima liaudies dainos bei šokiai arba atliekama instrumentinė liaudies muzika. Iki šiol surinkta per 20 000 liaudies melodijų, kurių didelė dalis sukaupta išsamiausiame šios srities leidinyje – “Suomen kansan sävelmiä”.
Maždaug iki XIX a. pradžios suomių muzika ribojosi, šalia liaudies kūrybos, daugiausiai bažnytinėmis giesmėmis ir mėgėjiško pobūdžio pasaulietine vokaline muzika. Ankstyvasis muzikos gyvenimas daugiausiai koncentravosi švedų kultūros Turku mieste. 1640m. įsteigus universitetą, buvo dėstoma muzika, o 1790m. buvo įkurta muzikos draugija (Musikaliska Sälls kapet), kuri pradėjo ruošti instrumentinės muzikos koncertus. Tuo metu pasirodo ir
pirmieji kompozitoriai, iš kurių žymiausias buvo Bernhard Henrik Crusell (1775-1838m.), iškilus klarneto virtuozas. Gaisrams 1827m. sugadinus Turku miestą, iš ten universitetas buvo perkeltas į Helsinkį, kuris virto kultūriniu, muzikiniu gyvenimo centru. Muzikos raidą ypač pastūmėjo į priekį Helsinkyje įsikūręs vokiečių muzikas Fredrik Pacius (1809-1901m.) – suomių himno (Maamme 1848m.) melodijos ir pirmosios operos švedų kalba autorius, muzikų draugijų, chorų bei simfoninių koncertų organizatorius ir dirigentas. E. Lönnroto (1802-84m.) paruoštas Kalevalos epas (išspausdintas 1835-38m.) turėjo didelės reikšmės tolimesnei muzikos raidai. Jau F. Pacius vienas pirmųjų savo kūriniuose panaudojo atskirus liaudies kūrybos bruožus, o kiek daugiau jie išryškėjo Fredrik August Ehrström ir Karl Collan (1828-71m.) dainose bei Axel Gabriel Ingelius (1822-68m.) ir ypač Filip von Schantz (1835-65m.) orkestriniuose kūriniuose. Tačiau tai buvo dar tik paviršutiniškos atskirų tautinės muzikos bruožų užuominos. Muzikos gyvenime vyravo vokiečių kilmės muzikai — tokie kaip iškilusis pedagogas Richard Faltin (1835-1918m.).
Nauja ir reikšmingiausia suomių muzikos epocha prasidėjo apie 1880m.. Didelės reikšmės turėjo muzikos pedagogas Martin Wegelius (1846-1906m.) ir dirigentas – kompozitorius Robert Kajanus (1856-1933m.): pirmasis 1882m. įsteigė Helsinkio muzikos institutą (1924-39m. konservatorija, nuo 1939m. Sibelijaus akademija), o antrasis tais pačiais metais įkūrė simfoninį orkestrą (Helsinkio simfoninis orkestras) ir su juo susietą instrumentalistų mokyklą. i Visa tai sudarė pagrindą tvirtesniam, sąmoningam, R. Kajanus kūryboje jau aiškiau užčiuoptam, tautinio stiliaus siekimui, kurį netrukus įgyvendino Jean Sibelius (1865-1957m.), išgarsinęs suomių muziką pasaulyje. Jo tradicijas vėlyvojo romantizmo įtakoje daugiau ar mažiau tęsė Oskar Merikanto (1868-1924m.) — pirmosios operos suomių kalba (“Pojhan neiti” 1899m., pastatyta 1908m.) autorius.

Gamta
Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir
upių. Gamtiniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lyguma: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai, iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai.
Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra. Mat krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų.
Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai reiškiniai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11 000, o visai ištirpo prieš 8 000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30—90 cm per 100 metų).
Kraštas turtingas iškasamų žemės turtų. Yra geležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.
Suomijos pietryčiuose, netoli Baltijos jūros, yra nuostabi vieta — Suomijos ežerynas. Trečdalyje paviršiaus ploto
ten tyvuliuoja ežerai, nors yra vietų, kur vandens daugiau nei sausumos. Tokio ežeringo kraštovaizdžio, kaip šis, matyt, nėra visoje planetoje. Plačius ežerus keičia siauri, dažnas daugiau nei 100 km ilgio, sujungti gausiomis protakomis. Dauguma jų vakaruose ištįsę iš šiaurės į pietus, o rytuose – iš šiaurės vakarų į pietryčius ir rodo paskutinio apledėjimo ledynų slinkimo kryptį. Tuo jie panašūs į Lietuvos ežerus. Šio ežeringojo krašto pietinėje dalyje yra didžiausias Suomijos ežeras Saima (1760 km2). O iš viso Suomijoje apie 75 000 ežerų, dauguma jų negilūs – 5 — 20 m. Ežerai užima apie 8% viso krašto ploto.
Didžiuma Suomijos UPIŲ teka į Botnijos įlanką. Jos labai vingiuotos, kai kur siauros. Daugelis jų tinka hidroelektrinėms statyti. Upių vingiuotumas trukdo plukdyti mišką, todėl vandens lygiui pakelti įrengta daug užtvankų su pralaidomis. Tarp kalvų yra daug uždurpėjusių įdubų. Pelkės užima beveik 1/3 Suomijos ploto.
Itin įspūdingos baltosios naktys. Ties 70° lygiagrete saulė vasarą nenusileidžia 73 paras, bet žiemą 50 parų ji nepateka. Poliarinę naktį nuostabą kelia mėnesiena, poliarinės pašvaistės ir blizgantis sniegas.
MIŠKAI
Maždaug 71% Suomijos ploto užima miškai. Suomių priežodis byloja: „Suomija be miško kaip meška be kailio”.
Švedijos, Norvegijos ir Suomijos miškai sudaro 1/4 Europos miškų plotų. Suomiai labai rūpinasi miškų želdinimu. Jie pirmauja Europoje pagal miško metinį prieaugį vienam gyventojui. Krašte 60% miškų plotų – valstybiniai. Pusę miškų sudaro pušys, o drėgnose vietose auga eglės. Suomijos pietuose auga beržai, liepos, klevai, ąžuolai.
Šiaurėje vyrauja miškatundrė ir tundra. Tundra labai spalvinga vasarą, kai žydi gėlės. Ypač įspūdinga kalnų azalija. Iš sumedėjusių augalų minėtini beržai keružiai ir ievos. Suomiai labai saugo krašto gamtą. Įsteigta jau apie 50 nacionalinių parkų. Didžiausias yra Lapijoje (Laplandijoje), krašto šiaurėje. Vertas dėmesio Lemenjokio (1720 km2) nacionalinis parkas.

GYVŪNIJA

Miškuose gausu lapių, kiškių, lūšių, meškų, voverių; iš sparnuočių paplitę kurtiniai, tetervinai,
jerubės. Tenykščiai vandens paukščiai – gulbės, žąsys, antys. Ežeruose ir upėse yra lydekų, karšių, lašišų, ešerių, vėžių. Tundroje gyvena poliarinės lapės, baltosios pelėdos, kiškiai ir gausybė graužikų.

ŪKIS

Miško pramonė sudaro 25% Suomijos ūkio. Medienos paruošos nuo seno yra vienas pagrindinių jos gyventojų
verslų. Mediena naudojama celiuliozės ir popieriaus pramonėje, faneros ir medžio plaušo plokščių gamyboje, taip pat baldų pramonėje. Iš žievės ir atliekų gaminami kuro briketai, juos naudoja chemijos pramonė. Pagal popieriaus ir celiuliozės gamybą Suomija yra tarp pirmaujančių pasaulio valstybių. Apie 50% Suomijos eksporto sudaro medžio gaminiai. Du penktadaliai kaimiečių namų yra mediniai.
Turku ir Helsinkyje statomi ledlaužiai ir jūrų vilkikai. Kita Suomijos produkcija – kėlimo mašinos, elektros ir elektronikos gaminiai, įvairiašakė chemijos pramonės produkcija. Garsėja elektronikos ir kabelių kompanija Nokia, naftos – Neste.
Suomiai nemažai investavo Lietuvoje į naftos pramonę, o kartu su švedais – į statybinių medžiagų ir alaus gamybą.

Tradicijos

Tautos kultūroje jaučiamas skirtumas tarp rytų ir vakarų Suomijos. Etnografinę ribą galima nubrėžti per Kotką, Juveskiulę, toliau tarp Oulu ir Rabės. Vakaruose labiau jautėsi Švedų kultūros įtaka. Rytuose ilgą laiką, o kai kuriuose papročiuose ir šiandien, archainė dvasia. Ypač tai išryškėjo baldų detalėse ir formose. Populiarūs buvo kabinami lopšiai (Lietuvoje irgi buvo labai populiarūs), pakabinamos lentynėlės, nekilnojamos lovos, suolai, spintos. Vestuvės rytuose šiandien švenčiamos kaip ir seniau. Ritualą sudaro trys dalys: jaunosios „išėjimas” iš gimtų namų, pervažiavimas į vyro namus, atvykimas. Jaunoji turi būti saugoma nuo blogos akies ar blogų dvasių. Vykstant į vyro namus, jaunosios veidą uždengdavo, o vežiman dėdavo peilį ir t. t.
Rytuose vyravęs dekoras veikė visos Suomijos architektūrą ir meną, ypač XIX a. pabaigoje vadinamojo „tautinio romantizmo” laikotarpiu. Tautinis kostiumas labai anksti neteko prasmės ir atsigavo tik tautinio atgimimo metu. Šiandien tai tik simbolinė švenčių detalė. Tiesa, skirtumai jaučiami ir nacionalinėje rytų ir vakarų Suomijos virtuvėje. Pavyzdžiui, rytuose buvo reguliariai kepamas didelis minkštos duonos kepalas, ta pati duona vakaruose buvo kepama du kartus metuose, bet kieta ir apvalios formos. Tai labiau priminė džiūvėsį, mat ir laikoma duona buvo neįprastai — palubėje.

Literatūros sąrašas

1.Interneto svetainė: http://lt.wikipedia.org/wiki/Suomija
2.Interneto svetainė: http://www.biblioteka.lt/metai/suomija2/

Leave a Comment