Stounhendžo paslaptis

Įžymusis priešistorinės Europos architektūros paminklas – Stounhendžas, visame pasaulyje žinomas ne mažiau už Egipto piramides ar Didžiąją Kinų sieną. Tai kas gi vis dėlto traukė ir traukia daugybės šalių žmones į šią vietą?
Stounhendžas – tai kažkada buvusio didingo akmeninio statinio griuvėsiai, iškylantys tarp vaizdingų Pietų Anglijos pievų ir kalvų, maždaug už 120 kilometrų į vakarus nuo Londono. Tiesa, nemažai masyvių akmeninių luitų, seniai panaudota tiltų statybai ir kitoms reikmėms, tačiau gali būti, jog Stounhendžo statyba iš viso nebuvo baigta. Žiūrint iš kalvos papėdės Stounhendžas atrodo kaaip beprasmiškas akmeninių luitų ir blokų susigrūdimas. Daugelis iš jų yra apvalios formos ir kruopščiai nugludinti. Vieni yra iki 6 metrų aukščio ir pastatyti vertikaliai, kiti, truputį mažesni tarnauja tarsi tilteliai nuo vieno luito iki kito. Kai kurie blokai perskilę ir iki pusės apaugę žole. Bet jeigu pažvelgti į Stounhendžą iš viršaus iš karto pastebi, kad akmeniniai luitai buvo pastatyti griežtai geometrine tvarka: didžioji dalis sudarė du koncentriškus apskritimus, likusieji – dvi lanko formos sienas.
Stounhendžas užima nedidelį plotą. Jo centrinės dalies skersmuo siekia 300 metrų, o bendras blokų kiekis neviršija 200. Tačiau šie daugiatoniai blokai yra stulbinantys. Nuo blogo oro apsaugotose vietose išliko apdirbimo pėdsakai: matosi, kaip juos tašė, norėdami suteikti formą. Labiau atviresnėse vietose matosi keturiasdešimties britaniškų šimtmečių erozijos pėdsakų. Stambesnieji blokai tašyti iš sm

miltainio, kuris buvo randamas už 45 kilometrų nuo Stounhendžo, o mažesni – iš vulkaninių uolienų, kurios sutinkamos Velse – už 200 kilometrų į vakarus. Mokslininkai dar vis nesutaria – ar šie luitai atgabenti iš Velso naudojant pavažas, ar slenkantys ledynai laiku pastūmė juos į statybos vietą.
Nors Stounhendžas – akmeninis statinys, jame nebuvo nei sienų, nei arkų. Kiekvienas stulpas – tai atskirai stovintis vertikalus menhyras, dėl pastovumo įkastas į kreidinį gruntą. Horizontalūs blokai dengia po du ar kelis stulpus, o juos sutvirtina menhyro viršutinėje dalyje iškaltas smaigas, įeinantis į atitinkamos formos ertmę horizontaliajame bloke.
Kas gi pastatė Stounhendžą? Šito mes nežinome. Naudojant radionuklidinį archeologinių objektų datavimo metodą, pagrindinis komplekso masyvas statytas prieš 4 tūkstančius metų, o kitos jo dalys statytos keliais šimtmečiais anksčiau, kai kurios keliais šimtmečiais vėliau. Šis statinys buvo pastatytas daugelį šimtmečių prrieš tai, kai Romos imperija išplėtė savo ribas nuo Viduržemio jūros krantų į šiaurę. Todėl galima tvirtinti, jog Stounhendžo kūrėjai – senųjų Britanijos salų gyventojai, o ne ateiviai iš pietų. Jie pastatė kelis šimtus tokių akmeninių apskritimų, vieni didesni, kiti mažesni už Stounhendžą, tačiau nė vienas iš jų neišsiskyrė tokia sudėtinga architektūra ir tokiu kruopščiu akmens apdirbimu. Tais laikais visoje Šiaurės Vakarų Europoje, nuo Atlanto vandenyno Ispanijos pakrančių iki Baltijos jūros žmonės statydavo kapavietes, šventyklas ir keteras iš didžiulių akmeninių blokų.Šiuos statinius ar
rcheologai vadina megalitais (iš senosios graikų kalbos išvertus mega – didžiulis, litos – akmuo), nes jie stulbina savo dydžiu.
Kaip gi statė Stounhendžą? Tam, kad pakelti ir pastatyti į buvusią padėtį keletą nuvirtusių blokų 50 – aisiais šio šimtmečio metais prireikė paties didžiausio Anglijos autokrano. Bet juk senovės statytojai neturėjo galingos technikos. Jiems teko tenkintis akmeniniais kirviais ir kreidinių uolienų nuolaužomis. Manoma, kad akmenų tempimui ir kėlimui buvo naudojami iš karvės odos išpjauti ir susukti lynai. Tikėtina, jog statyboje dirbo šimtai žmonių, o darbas vyko ilgą laiką – juk reikėjo į statybos vietą tempti akmens luitus, juos tašyti, iškirsti juose smaigus ir ertmes ir statyti į vietą naudojant kreidinius arba medinius pagrindus.
Kam buvo skiriamas Stounhendžas? Statybos kruopštumas ir didžiulės darbo sąnaudos verčia manyti, kad jam buvo teikiama didžiulė reikšmė. Jis negalėjo tarnauti kaip gyvenamas būstas ar gyvulių aptvaras – jis neturėjo stogo. Jis iš viso neturėjo praktinės naudos ir aiškiai buvo kulto pastatas. Kitaip tariant tai galėjo būti šventykla.
Prabėgo šimtmečiai ir Stounhendžo šlovė nublėso. Prabėgus 2 tūkstančiams metų nuo jo pastatymo niekas iš Romos autorių, rašiusių apie Britaniją, neužsimena apie Stounhendžą. Su laiku apie jį visi užmiršo. Savo pavadinimą jis įgavo viduramžiais, kuomet vėl imta juo domėtis. Todėl nėra jokių tiesioginių duomenų apie tai, kokiems dievams čia buvo meldžiamasi ir kodėl ši
i vieta tapo šventa.
Kruopštus smulkiausių paminklo detalių tyrinėjimai ir archeologiniai stebėjimai leidžia daryti kai kurias išvadas. Visų pirma centimetrų tikslumu suplanuotas pastatas kalba apie nepaprastą senovės architekto talentą. Antra, sumanymo, kuriam reikėjo kolosalių darbo sąnaudų, įgyvendinimas būtų buvęs neįmanomas be mažų žemdirbiškų bendruomenių, išmėtytų po visą šalį, pastangų suvienijimo. Trečia – erdvė koncentrinių apskritimų viduje visai nedidelė – joje gali sutilpti daugiausia 300 žmonių. Tai kur kas mažiau, negu statytojų. Todėl galima manyti, kad kaip ir visuose kultiniuose pastatuose, išorinė pastato erdvė buvo prieinama visiems, o vidinė skiriama šventikams, kurie ten vykdė apeigas ir ritualus. Centrinė Stounhendžo erdvė, apsupta menhyrais, skiriančiais ją nuo išorinio pasaulio primena choro vietą viduramžių Europos šventyklose.
Stounhendžas yra pastatytas ant besitęsiančios iš pietvakarių į šiaurės rytus ašies. Ta pačia ašimi nuo šiaurės rytinės pusės tiesiasi gruntinis kelias. Šia ašimi Stounhendžas rientuotas į Saulės patekėjimą ilgiausią vasaros dieną (pagal šiuolaikinį kalendorių – birželio 21 dieną). Analogiškai orientuota Njugreidžo kapavietė Vakarų Airijoje, kuri buvo pastatyta kiek anksčiau nei Stounhendžas. Jis buvo orientuotas į Saulės patekėjimą pačią trumpiausią metų dieną – žiemą. Galima daryti pagrįstą išvadą, kad Stounhendžas buvo Saulės šventykla.
Šiuolaikiniai astronomai nustatė priklausomybę tarp atskirų menhyrų išdėstymo ir Saulės bei Mėnulio judėjimo. Jie mano, kad Stounhendžas – ne tik šventykla, bet ir senovinė observatorija, kurioje buvo tiriamas žvaigždėtas da
angus, šviesulių judėjimas ir numatomi užtemimai. Kai kas teigia, kad tokia orientacija yra visiškas atsitiktinumas. Tačiau žinant, kokį vaidmenį vaidino Saulė to laiko žmonių gyvenimuose, jų pasaulio sampratoje galime tikėti, kad čia buvo šventykla.
Niekas nežino, koks buvo Stounhendžo žmonių tikėjimas, ar jis buvo atviras visiems bendruomenės nariams, ar tik išrinktiesiems. Nežinome ar su džiaugsmu ar su baime į jį žengdavo žmonės, ar už mirtį, ar už gyvenimą ten melsdavosi. Viena aišku – Stounhendžas buvo tampriai susietas su kultu ir buvo šventa senovės britų vieta.

Leave a Comment