Ilgus šimtmečius Stounhedžo kilmę ir paskirtį buvo apipynęs margas mokslinių žinių ir spėlionių tinklas. Sarsenų ratas su vidyry stūksančiais trilitais ir tarp jų sugrupuotais mažesniais mėlynaisiais akmenimis nuo seno vertė žmones spėlioti, kaip toks statinys galėjo būti pastatytas.Stounhedžas, šventa vieta ar observatorija esanti maždaug už trylikos kilometrų į šiaurę nuo Solzberio ir pusketvirto kilometro į vakarus nuo Eimzberio plačiose Pietų Anglijos dykvietėse, yra didžiausias žinomas megalitinis statinys. 100 akmenų sankaupa, kurių 24 statūs, išdėstyti dviem pusračiais, kuriuos užbaigia akmeninis altorius. Viskas nukreipta į tašką, kuriame per vasaros saulėgrįžą, birželio 21 d., pakyla saulė. Datuojant radioaktyviosios anglies metodu šis statinys priskiriamas 1848 m.pr.kr. Monumentas stovi ant nedidelės kalvelės kreidos uolienos dykvietėje ir palieka neišdildomą įspūdį. Šviečiant saulei akmenys sidabriškai pilki, o sunkių audros debesų fone jie melsvi kaip metalas; rytmečio arba vakaro žaroje jie liepsnoja šiltais rausvo aukso tonais, o žiemą akmens milžinai baltame sniege atrodo beveik juodi.Šiandien didžioji statinio dalis suirusi, tačiau ir griuvėsiai atrodo įspūdingai. Priėjus prie pylimo žiedo, jo vidiniu pakraščiu nusigavus iki aiškiai žymios senosios įėjimo ertmės arba paėjus dar toliau, tai už trisdešimties metrų galima pamatyti aukštų smiltainio monolitų žiedo liekanas, monolitus tebejungia ant jų uždėti uolos luitai. Šio žiedo viduje pastebimai matomas antras žemesnių blokų kitokio akmens žiedas, o dar toliau pasagos formos penkerių milžiniškų smiltainio vartų grupė ir galiausiai viduryje pasaga iš žemesnių akmenų, supančių vienui vieną luitą.Per ilgą savo gyvenimą statinys ne kartą keitė savo išvaizdą. Tyrinėtojai išskiria tris pagrindines formas, o pačią paskiausią dalija į tris statybos fazes.Seniausias įrenginys ir tuo pačiu išorinis, vadinamas Stounhedžu I, yra apskritas žemių statinys, kurį sudaro platus, daugelyje vietų jau užslinkęs griovys su pylimo liekanomis vidiniame pakraštyje. Menkesnio pylimo žymės išoriniame griovio krante geriausiai matomos šiaurinėje dalyje. Du senoviniai įėjimai dalija sankasą: pagrindinis išėjimas šiaurėje ir kiek siauresnis pietuose. Visi kiti įėjimai, įskaitant dabartinį, yra nauji.
Šiandien ta griovio dalis, kur kasinėjo HAULIS, kiek gilesnė, likusioji nejudinta, tėra vien nežymus įdubimas, gal kiek platesnis nei šešių metrų. Anksčiau griovys buvo nevienodo gilumo bei plonumo, jo sienos stačios ir atkastame tarpe siekia daugiau kaip du metrus aukščio. Jį sudaro įvairaus gylio duobės, matyt, kastos kiekviena atskirai, o vėliau sujungtos, pašalinant likusius žemių tarpus. Rasta apie penkiasdešimt tokių duobių. Visam grioviui reikėjo apie 100 – 160 kasikų; moterys ir vaikai, matyt, paimdavo iš jų pintines su kreidos uoliena ir iškratydavo jas ant pylimo. Tokios netaisyklingos duobės Pietų Anglijoje būdingos vėlesniojo akmens amžiaus žemių statiniams. Griovio negalima laikyti neužbaigtu, jis buvo kasamas tiek, kiek reikėjo žemių pylimui supilti. Svarbu buvo tik pylimas. Mūsų laikų tyrinėtojai duobėse rado ir senųjų darbo įrankių: apie aštuonesdešimt kirtiklių iš ragų ir kastuvų iš raguočių mentikaulių, be to, ragų viršūnių su nudilusiais galais, kurio, matyt, buvo naudojamos kaip grėbliai, bei maisto atliekų – suvalgytų gyvulių kaulų. Indų šukių, deja, labai nedaug iškasta, rastos priklauso vėlesniam neolito laikotarpiui.Iš pradžių labai rūpestingai sukastas pylimas juosė maždaug šimto metrų skersmens apskritimą. Pylimas turėjo apie šešis metrus pločio, o pradinis aukštis galėjo siekti apie du metrus, šiandien jis niekur neprašoka šiašiasdešimt centimetrų. Išorinis pylimas buvo pustrečio metro pločio ir aštuoniasdešimt centimetrų pločio. Šiaurės rytuose statytojai paliko pylime ir griovyje dešimties metrų pločio įėjimą. Jame tarp griovio galų aptikta keliolika duobių. Galbūt juose stovėjo beveik taisyklinga eile mediniai stulpai, kurių paskirties dar nepavyko paaiškinti. Vidinio pylimo prakasoje, beveik simetriškai nutolę nuo įėjimo ir statinio centro ašies, kadaise stūksojo du dideli akmenys.Tuoj pat už pylimo tiksliu apie devyniasdešimties metrų skersmens ratu, maždaug kas penki metrai viena nuo kitos rastos 56 duobės. 34 iš jų vėl atkastos, ir šių dienų lankytojas jas gali atskirti iš baltų kreidos krūvelių. Šios krūvelės apskritos, skirtingo pločio ir gylio, stačiomis sienomis su lygiu dugnu. Dažniausiai jos priverstos kreidos uolienos. Daugelyje rasta sudegintų žmonių pelenų, kai kur sumaišytų su duobėje esančiais akmenimis. Svarbiausios įkapės – kaulinės adatos, kurios kažkada galėjo būti naudojamos kaip plaukų smeigtukai.Pylimo išorėje priešais šiaurės rytų įėjimą stovi Hilstounas. Hilstounas yra vientisas didelis luitas. Šis akmuo stovi už nepilnų aštuoniasdešimties metrų nuo centro ant pylimą dalijančio kelio. Luitas penkių metrų aukščio ir dar apie metrą įsmigęs į žemę. Laikui bėgant šis akmuo pasviro, tačiau pradžioje jis stovėjo vertikaliai. Hilstounas priklauso Stounhedžui I. Jis stovėjo prie įėjimo šio statinio viduryje. 1953 m. akmens papėdėje rasta taurių kultūros puodų šukių – jai būdingi dideli, panašūs į taurę indai – iš neolito pabaigos; jos tokios pat, kaip ir rastosios griovį užpylusioje žemėje. Keturiose duobėse šalia Hilstouno galbūt stovėjo trigubų vartų stulpai. Pro šiuos vartus, už kurių laukė dar vieneri, kelias vedė į statinio vidurį, kur, kaip spėjama, stovėjo medinis kulto pastatas.Statinys, vadinamas Stounhedžu II, buvo vėl atkurtas remiantis išlikusiais pėdsakais. Daugiau kaip prieš trisdešimt metų kasinėjęs pulkininkas Haulis, taip pat Atkinsonas, kuris kasinėjo 1954 m., rado didziajame akmenu ziede du ratus užpiltu duobiu, kuriose kažkada stovėjo akmenu stulpai. Akmenys buvo sukasti poromis vienas priesais kita, iejima zymejo pirmiausia abipus jo stovintys keturi, o paskui trys stulpai; viso priskaiciuota trisdesimt astuonios luitu grupes. Siu ratu skersmuo sieke 23 – 27 metrus. Is mazyteliu liekanu duobese nustatyta, kad cia kadaise buvo ikasti “melynieji” akmenys. Spejama, kad tie patys, kurie stovi dabartiniuose vidaus zieduose. Tolimesni kasinejimai pateike staigmena: Stounhedzas II nebuvo uzbaigtas. Viename dvigubo ziedo ketvirtyje nebuvo duobiu “melyniesiems” akmenims. Gali buti, kad taip atsitiko, nes nutruko akmenu tiekimas.Sie “melynieji” akmenys yra is triju rusiu vulkanines kilmes uolienos: dolerito, riolito ir vulkaninio tufo. Stounhedzo apylinkese jo nera. Vienas tyrinetojas nustate, kad tokiu uolienu netoli viena nuo kitos yra Pembruke Preselio kalnuose vakariniame Velse, o tai yra uz 217 km. Dėl ankstesnių laikų nežabotos žmonių fantazijos neabejotinai klaidingai pavadinimą gavo pargriuvęs pailgas blokas. jis vadinamas “Mėsininko akmeniu”, nes manyta, kad ant jo buvo didžioms šventėms buvo aukojami gyvuliai. Tikriausiai tai tik vartų stulpas, kurio porininko jau nebėra.Išorinio Stounhedžo “rato” statybai prireikė daug laiko ir pastangų. Pirmiausia iš savo duobių buvo iškelti Stounhedžo II mėlynieji akmenys. Duobės buvo užlygintos, o mėlynieji akmenys pasilikti. Sunkūs ir dideli blokai buvo gabenami iš Malboro – Daunso, kur stovėjo labai didelė šventykla. Galimas daiktas, kad akmenys buvo apdedami rąstais arba rišami prie šlajų ir velkami odinėmis virvėmis, pakišant volus. Dėl milžiniško, iki 50 tonų, akmens svorio prie virvės stodavo apie 1100 žmonių, o per dieną nueinamas kelias buvo apie 800 metrų. Trisdešimt aštuoniems kilometrams iki Stounhedžo reikėjo septynių savaičių. Buvo apskaičiavo, kad 81 akmeniui atgabenti reikėjo 1500 vyrų pusšeštų metų darbo. O įskaitant pertraukas poilsiui, gyvulių kaimenių priežiųrą, lietingas dienas, pabiurusius kelius, galėjo trukti ir dešimt metų, kol visi blokai atkeliavo į Stounhedžą. Iš šių skaičių galima spręsti, koks titaniškas darbas buvo atliktas statant Stounhedžą.Suvęžę visus blokus, statytojai ėmėsi daryti monolitus, kurie tik maždaug atitiko reikiamą formą. Didelius luitus jie skaldė, kaitindami ugnimi ir staiga atšaldydami vandeniu arba įvarydami medinius pleištus ir juos vėsindami vandeniu. Paskui buvo dailinama akmeniniais kūjeliais. Jie neturėjo koto, todėl buvo imami tiesiai į ranką. Jais buvo atmušamos tik mažos dulkelės ir smėlis. Tokių akmeninių kūjelių buvo rasta kamšoje, kurios prigrūstos duobės, kad tvirčiau stovėtų blokai. Galiausiai akmens paviršius tapdavo panašus į apelsino žievę. Jį nusvidinti buvo galima tik su titnago smėliu. Vienodu visų paviršių apdorojimu Stounhedžo akmenys iš visų priešistorinių didžiųjų megalito paminklų Europoje. Ant trisdešimties vertikaliai pastatytų blokų buvo uždėtas vientisas akmeninių skersinių žiedas. Šešiolika stulpų dar tebestovi, kiti išvirtę ar netgi išgabenti. Labiausiai nukentėjusi pietvakarių dalis, o priešingoje pusėje stovi vienuolika žiedo akmenų, ir dalis dar turi skersinius, taigi matyt, kaip buvo jungiamos stulpų poros ant jų skersai uždėtu luitu. Ši dar gana gerai išsilaikiusi blokų eilė ir perteikia stebėtojui stulbinantį buvusio statinio įspūdį.Išlikusių smiltainio akmenų matmenys gana įvairūs. Visi jų maždaug keturių metrų aukščio ir maždaug stačiakampio formos. Geriau nugludinta pusė visada atsukta į statinio vidų, į viršų stulpai storėja ir plonėja kaip graikų kolonos. Nežymiai išriesti dengiantieji akmenys virš monolitų kažkada sudarė taisyklingą apskritimą. Todėl maždaug 26 tonų svorio vertikalūs blokai surikiuoti taip tiksliai. Penki iš dešimties perdengimo akmenų dar tebėra savo vietose, kiti, galimas daiktas, jau ankstesniais šimtmečiais buvo išplėšti, nes apylinkėse, kur mažai riedulių, Stounhedžas buvo patogi akmenų laužykla. Ant kiekvieno vertikalaus stulpo viršaus yra du nedideli apvalaini iškilimai, atitinkantys duobutes perdengimo luituose. Tos sąlaidos gerai matomos ant žemės gulinčiuose akmenyse. Be to, perdengimo blokai sujungti išsikišimais ir grioveliais. Medžio technikos išsikišimai ir grioveliai, skylės ir išsikišimai buvo pritaikyti statiniams iš akmens.Šio stulpo žiedo viduryje anksčiau stovėjo dar penki aukšti trilitai. Trilithon – reiškia “trys akmenys”. Jie buvo sukasti pasagos forma, kurios anga išėjo į šiaurės vakarus. Pirmasis ir antrasis trilitai dar tebėra kokie buvę, kiti iš dalies suardyti. 1958 metais, restauruojant paminklą, buvo pastatytas trečiasis trilitas ir dar du išorinio žiedo akmenys, kurių vieta buvo žinoma iš piešinių ir nuotraukų.Pats didžiausias trilitų rate gulintis akmens luitas yra “Altoriaus akmuo”. Jis gerai aptašytas, stačiakampis, apie penkių metrų ilgio ir metro pločio, gana plokščias ir, kadangi jį slegia du nuvirtusio trilito gabalai, kiek įspaustas į žemę. Galimas daiktas, kad akmuo kadaise stovėjo vertikaliai ant ašies linijos ir tik tada, kai nugriuvo ir ant jo driokstelėjo trilitai, pasislinko į šalį. Šio akmens paskirtis dar nėra žinoma.Aprašyti statytojų kultūrą yra gana sunku. Mūsų dienas pasiekė tik šių žmonių vartotų materialinės kultūros daiktų nuotrupos. Socialinę ir politinę struktūrą bei religiją gaubia tamsa, tiesa , apie tai truputį galima spręsti iš medžiaginės kultūros liekanų arba kai kurių ritualų, tokių kaip mirusiųjų deginimas ir laidojimas. Šių kultūrų vardai duodami pagal būdingas puodų formas, pagal pirmąsias radimvietes arba vietoves, kuriuose susitelkę charakteringi radiniai.Britanijos vietiniai gyventojai buvo klajoklių grupės, kurios vertėsi medžiokle, žvejyba ir laukinių vaisių rinkimu. Tai buvo pirmykštė bendruomenė, naudojusi akmens, kaulo ir medžio įrankius bei ginklus, jos gyvavimo laikas vadinamas viduriniuoju akmens amžiumi.Apie 2300 metus pr.m.e. Anglijos pakrantę pasiekė pirmieji neolito laikotarpio ateiviai iš žemyno, t. y. “Vėjo malūno kalvos”, kultūros atstovai. Kartu su jais atėjo žemdirbystė ir gyvulininkystė, o tuo pačiu ir didžiulis perversmas, nes žmogus, iki šiol priverstas maitintis esamais laukiniais vaisiais ir priklausomas nuo medžioklės sėkmės, pats pradėjo sąmoningai gamintis maistą. Jis pradėjo sėti javus, jaukintis gyvulius, juos prižiūrėti, šerti, veisti. Pietų Anglijoje atvykėlių gyvenvietės išplito didelėje teritorijoje. Iš dvasinės kultūros pėdsakų rasta vaisingumo kulto ženklų. Laidojimo vietos, ilgi pilkapiai, buvo skirtos bendram lavonų laidojimui. Dauguma pilkapių yra daugiau kaip trisdešimties metrų ilgio ir dažnai aukštesni negu trijų metrų. Dešimt jų yra visai netoli Stounhedžo, o tai liudija, kad šios apylinkės Vėjo malūno kalvos kultūros klestėjimo metu, taigi dar prieš pastatant Stounhedžą, jau buvo laikomos šventomis. Maždaug po trijų keturių šimtmečių nuo to laiko, kai atsikėlė Vėjo malūno kalvos kultūros atstovai, į Anglijos vakarinę pakrantę vėl ėmė keltis nedidelės ankstyvojo akmens amžiaus žmonių grupės. Iš visko sprendžiant, jos atsinešė tokias religines pažiūras, kurios pasireiškė didžiulių kapų su laidojimo kamera iš milžiniškų akmens luitų statyba. Kartu su šiais stambių luitų statiniais, Anglijoje atsiranda didelių akmens blokų transportavimo ir statymo technika. Vėliau ji nuostabiai atsispindėjo Avberio akmenų žieduose bei akmenų keliuose, o Stounhedžo statyboje pasiekė pačią viršūnę.LITERATŪRA:
1) Europos istorija. – V. 2001. 416p.2) Jakobis B. Sugrąžinti iš praeities. – V.:Vaga, 1978. 5-23p.3) Scarre C. Senovės pasaulio stebuklai. – V. 2001. 92-96p.4) Солнце, луна и древние камни. – Масква. 1981.5) Всеобщая история искувств. – Масква. 1956.