„ STEPONO BATORO NUOPELNAI LIETUVOS VALSTYBEI IR KULTURAI”

Turinys

Įvadas
Livonijos karai
Vilniaus universiteto įkūrimas
Staturo pataisų rengimas
Monetų kaldinimas
Pašto darbo reglamentavimas
Miestų privilegijos
Išvados
Literatūra

1576 m. balandžio 5 dieną, po beveik du metus trukusio tarpuvaldžio bei po Varšuvoje užsitęsusių derybų ir debatų, buvo karūnuotas naujas bendras Lietuvos ir Lenkijos karalius Steponas Batoras, kurio valdymas truko iki 1586 m. gruodžio 12 dienos.

Steponas Batoras atėjo į Lietuvą kaip nepageidaujamas valdovas. Šis faktas taip pat analizuojmas ir Z.Kiaupos knygoje „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, kurioje nurodoma, kad Lietuvos didikai valdovu Steponą Batorą pripažino tik praėjus beveik dviems mėnesiams nuo jo karūnacijos. Prieš tai Steponas Baatoras jiems VI.29 specialiu raštu pripažino, kad ATR yra Lenkijos Kalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dviejų lygiateisių ir savarankiškų valstybių – federacija, pažadėjo išplėsti kunigaikštystės teritoriją [.]. Šis valdovo raštas, tarsi garantas, užtikrinantis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikus, kad Lietuvos valstybė turės ATR nepriklausomos valstybės statusą.

Trys pagrindiniai Stepono Batoro nuopelnai Lietuvai jo valdymo metais:
 Vilniaus universiteto įkūrimas;
 Vyriausiojo Tribunolo įkūrimas;
 karinė reforma.

VILNIAUS UNIVERSITETO ĮKŪRIMAS

1570 metais įkurtai jėzuitų kolegijai augant ir stiprėjant, augo ir šios kolegijos noras tapti universiteto pagrindu. Kolegijos vadovybė, remiama vyskupo Valerijono Protasevičiaus viisais įmanomais būdais darė viską, kad kolegija būtų paversta aukštąja mokykla. Vyskupas su šiuo prašymu kreipėsi į valstybės valdovą. Steponas Batoras prijautė universiteto įkūrimui Lietuvoje, nes jis turėjo būti kultūros židinys visai Europai [.], suteikdamas privilegiją [.], kuri suteikė Vilniaus kolegijai vi

isas teises ir lengvatas, kuriomis naudojasi akademijos kitose kikščioniškose šalyse (1578.VII.25). Šioje privilegijoje numatytas ir apibrėžtas ne tik formalus universiteto steigimas, bet ir kaip rašoma knygoje „Vilniaus universiteto istorija 1579-1994“ „numatyti fakultetai, o svarbiausia – sprendžiamas Vilniaus akademijos santykis su Krokuvos universitetu“. Vilniaus akademijoje nebuvo kuriami teisės ir medicinos fakultetai ir, apskritai, šios mokslo įstaigos pagrindas buvo jėzuitiška mokymo programa. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Krokuvos universiteto lygis tuo metu buvo smukęs, Vilniaus universitetui atsirado didesnės galimybės įsitvirtinti Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.

Vėliau, 1579 m. balandžio mėnesį, buvo paruoštas dokumentas, aktas, turėjęs patvirtinti universiteto įkūrimą, tačiau jis nebuvo paskelbtas. Tai įvyko dėl Lietuvos protestantų bei krikščioniškų visuomenės sluoksnių nuomonių susikirtimo. Protestantiškoji Lietuvos diduomenės dalis siekė įsteigti Lietuvoje savo aukštąją mokyklą.
Lietuvos ir Lenkijos valdovas šioje siituacijoje suvaidino lemiamą vaidmenį: pasinaudodamas savo valdovo teisėmis, jis privertė protestantus patvirtinti jėzuitų akademijos įkūrimą.
Pagrindinis steigimo aktas yra Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. privilegija, antspauduota tų pačių metų rudenį. Tą patį rudenį ir popiežius savo bule patvirtino universiteto steigimą. Tiek Stepono Batoro prvilegija, tiek ir popiežiaus bulė patvirtino vyskupą Valerijoną Protasevičių Vilniaus universiteto steigėju, kadangi tik jis rūpinosi fundacijomis, galėjusiomis suteikti universitetui pilnakraujį gyvavimą.
Vilniaus universitetas – lotyniškosios literatūros centras, taip teigia knygos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai“ sudarytojai. Vi
isi universitete patvirtinti dėstomieji dalykai buvo pateikiami universiteto studentams lotynų kalba.
Universiteto įkūrimas paliko teigiamas pasekmes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kadangi „netrukus įkurtos kolegijos Polocke ir Rygoje ( 1582 ), Nesvydžiuje ( 1584 ), Tartu ( 1586 ) [.]“ ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės srityse.
1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas, buvo lygiavertis kitų Europos universitetų atžvilgiu ir buvo tarsi atrama Europos pakraštyje prieš stačiatikybę, o su universiteto bei kitų kolegijų įkūrimu susijęs švietimo augimas padėjo plisti raštijai, literatūrai ir menui.

VYRIAUSIOJO TRIBUNOLO ĮKŪRIMAS

Steponas Batoras savo valdymo periodu įvykdė teismų reformą, t.y. įkūrė Vyriausiuosius tribunolus, atliekančius apeliacinių teismų funkcijas, kurias iki Tribunolų įkūrimo vykdė pats valdovas. Pagrindiniai šios reformos reikalautojai buvo bajorai, norėję turėti teismų valdžią savo rankose.
Tribunolai abiems valstybėms, Lietuvai ir Lenkijai, buvo įkurti skirtingu laiku ir veikė atskirai.

Lenkijoje, „[.] teismų reformos klausimas buvo iškeltas 1578 m. Varšuvos seime. Kompromisu pavyko suderinti bajorų ir dvasininkijos reikalavimus: bylose, liečiančiose dvasininkus, būtinai turėjo dalyvauti dvasininkijos atstovai. “

Lenkijoje įkurtasis Tribunolas neturėjo teisės nagrinėti bylas, iškilusias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kaip savo knygoje „Lietuvos didieji kunigaikščiai“ rašo I.Jonynas, Lietuvai apeliacinė teismo įstaiga buvo dar reikalingesnė, nes 1564 m. ponų tarybai atsisakius savo teisių, didysis kunigaištis buvo vienintelė apeliacinė instancija, o jis beveik visą laiką gyveno Lenkijoje ir neišspręstų bylų buvo daug.
1581 m. valdovas savo teisę nagrinėti bajorijos apeliacines bylas pe

erdavė tuo tikslu įsteigtam Vyriausiajam Tribunolui. Lietuviškasis Tribunolas buvo panašus į lenkiškąjį, jį „[.] turėjo sudaryti rinktiniai teisėjai po du nuo kiekvienos apskrities.“ Vyriausiojo Tribunolo kompetencijai priklausė tirti ne tik žemesniųjų teismų, tokių kaip pilies, žemės, pakamario, bet ir apskričių teisėjų tarnybinių nusikaltimų bylas.

KARINĖ REFORMA

Karinė reforma, įgyvendinta Stepono Batoro, įnešė daug žymių kariškų pakeitimų. Visų pirmiausia jis atsisakė visuotino gyventojų šaukimo kovai (pospolite ruszenie) ir, gavęs iš lenkų seimo lėšų, sustiprino vadinamąją kvartos kariuomenę Lietuvai ir Lenkijai svetimu samdytu gaivalu (autorament cudzoziemski). Tai Steponas Batoras darė taip: „[.] susitaikė su Krymo totorių chanu, kuris pažadėjo padėti kariauti su Rusija. [.] sudaryta samdos sutartis su Dnepro kazokais dėl karo tarnybos [.].“ Be to, Steponas Batoras įvedė į kariuomenę sunkiosios kavalerijos kovinius dalinius, modernizavo artileriją, sudarė inžinerinius kariuomenės dalinius, įvedė uniformą, reorganizavo pėstininkus, išplėtė raitelių formacijas.
Ši reforma tiesiogiai sietina su karais prieš Maskvą, atsinaujinusiais į valdžią atėjus Steponui Batorui, kuris siekė aiškumo santykiuose su Rusija dėl Livonijos. Su sustiprinta ir modernizuota kariuomene Steponas Batoras surengė tris žygius prieš Maskvą. 1579 m. atsiimtas Polockas, 1580 m. paimta jau Rusijoje buvusi Velikije Luki tvirtovė, 1582 m. apgultas Pskovas.
Pirmuoju taikiniu Steponas Batoras pasiūlė rinktis Polocką todėl, kad šis miestas „[.] vyravo Dauguvoje, trukdė prekybą šia upeir grėsė Lietuvos sostinei.“ Apžvelgiant pi

irmąjį žygį, galima drąsiai teigti, jog Steponas Batoras buvo geras karinis strategas, įvertinantis visas žygio nesėkmes ir sugebantis surasti išeitį iš, atrodo, jau visai beviltiška tapusios situacijos.
Antrojo žygio kryptis – Velikije Luki. Ši tvirtovė buvo paimta gudrumu, susprogdinant vieną iš pilies bokštų. Pilis dėl ugnies išplitimo sudegė, nes kariuomenė vietoje gaisro gesinimo ėmėsi grobimų ir plėšikavimų. Stepono Batoro atsakas į tokį jo karių poelgį buvo toks: valdovas įsakė pilį atstatyti ir neleido niekam iš jos pasitraukti, kol darbai nebus pabaigti.

Karo žygių metu vyko Lietuvos-Lenkijos ir Maskvos valdovų derybos. Po antrojo karo žygio, derantis dėl Livonijos, jokių ženklių derybų rezultatų Lietuvos-Lenkijos valstybės naudai nebuvo ir Steponas Batoras ryžosi trečiajam žygiui prieš Maskvą. Šio žygio tikslu buvo Pskovo miestas. 1581 m. rugpjūčio 25 d. prasidėjo Pskovo apgulimas. Tačiau užimti šį miestą Steponui Batorui ir jo kariuomenei nepavyko.
Šių galingų žygių pasekmė – 1582 m. pasirašyta Zapolės sutartis, kuri, pasak E.Gudavičiaus, buvo sudaryta pačiomis neparankaiausiomis Maskvos valstybės sąlygomis bei numatanti 10 metų paliaubas ir Rusijos pasitraukimą iš Livonijos. Livonija tapo ginčų ir diskusijų objektu tarp LDK ir Lenkijos. Lenkijos bajorai, mokėję mokesčius Livonijos karui, siekė išstumti LDK, o pastaroji siekė dominavimo Livonijoje, nes jos kariuomenė per visą karolaokotarpį dalyvavo karo veiksmuose ir užtikrino pergalę; ginčas persikėlė į Respublikos seimą, tačiau išspręstas nebuvo.
Lietuva pirmiausiai turi dėkoti Steponui Batorui už sėkmingą Livonijos karo pabaigą ir Rusijos pavopjaus pašalinimoą ilgesniam laikui.

Be šių referate aptartų mano manymu pačių svarbiausių Stepono Batoro nuopelnų Lietuvos valstybei ir kultūrai, dar ir kiti , galbūt ne tiek ryškūs, tačiau paminėtini. Tai yra Statuto pataisos, monetų kaldinimo ordinacija, Seimo bei pašto darbo reglamentavimas, miestams suteiktos privilegijos bei Stepono Batoro raštai.

LIETUVOS STATUTO PATAISŲ RENGIMAS

Pagrindinė Lietuvos Statuto pataisų priežastis – Tribunolo, kaip apeliacinės teismo sistemos, įkūrimas. 1580 m. Lietuvoje Steponui Batorui buvo pateiktos Statuto pataisos. Tačiau bajorija, kaip ir Tribunolo steigimo srityje, taip ir Statuto pataisų rengime, vadovavimą „[.] paėmė į savo rankas, pasirūpindama, kad naujus Statuto straipsnius svarstytų ir tvirtintų pavietų seimeliai bei tam reikalui 1582 m. ir 1584 m. sušauktos LDK konvokacijos.“ Bajorai siekė viršenybės valstybės politiniuose dalykuose, norėdami sulyginti bajorų bei didikų teises visose valstybės valdymo sferose.

Dar vienas pažymėtinas dalykas, kuris buvo įtrauktas į 1588 m. Statutą bei apibūdinantis Steponą Batorą kaip tolerantišką valdovą kitų religijų atžvilgiu, – tai 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktas, skelbiantis tikėjimo išpažinimo laisvę kitatikiams. Tai patvirtina ir savo knygoje I.Jonynas, teigdamas, jog „Steponas Batoras, pats gimęs ir užaugęs katalikų šeimoje, buvo tolerantingas visoms tikyboms.“ Valdovas visapusiškai rėmė jėzuitus, bet įvykus tikybiniams konfliktams, kai jėzuitų kolegijos mokiniai keletą kartų užpuolė kitatikius, reaguoja labai greitai, įsakydamas pasirūpinti riaušininkų sutramdymu.

XVI a. aštuntą dešimtmetį naujoje Statuto rengimo komisijoje (jos sudėtis keitėsi) dalyvavoVilniaus vyskupas Valrijonas Protasevičius, Žemaičių kaštelionas Merkelis Šemeta, Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas [.] ir kiti žymus to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame gyvenime dalyvaujantys asmenys.

Lietuvos Trečiasis Statutas kaip įstatymas įsigaliojo tik 1588 m., jau po Stepono Batoro mirties. Tai įvyko todėl, kad bendrasis seimas, pasak I.Jonyno, dėl Lenkijos partijų vaidų negalėjo prieiti prie Lietuvos Statuto pataisų visą Stepono Batoro viešpatavimo laiką.

MONETŲ KALDINIMAS

Steponas Batoras tęsė savo pirmtako Žygimanto Augusto pradėtą ekonominį pakilimą, pasak knygos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai“ sudarytojų, vadinamąjį Lietuvos „aukso amžių“. Šiuo laikotarpiu buvo kaldinamos gražiausios LDK monetos, įskaitant auksines.
Stepono Batoro (1575–1586) valdymo laikais įvykdyta reforma: 1580 m. sausio 5 d. buvo išleista Ordinacija, kuri nustatė, kokios monetos turi būti kaldinamos, kokia jų kalimo pėda, kokie jose turi būti iškalami herbai. Šia Ordinacija buvo suvienodinti LDK ir Lenkijos pinigai. Pirmosios monetos – šilingai buvo nukaldintos Vilniaus kalykloje 1580 m. Tai buvo naujo nominalo LDK monetos.

Vėliau kaldinti ir grašiai, trečiokai, šeštokai, taleriai ir dukatai. Daugiausia buvo nukaldinta šilingų ir trečiokų. Stepono Batoro monetose pirmą kartą pasirodo LDK žemės iždininko herbas (Jono Glebavičiaus), atsiranda pinigių, spaudų raižytojų ženklų (Petras Platina ).

Steponas Batoras buvo Lenkijos-Lietuvos valdovas, geriau nei kai kurie sulenkėję Lietuvos didikai supratęs lietuvių tautos siekius. Po jo mirties (1586) uždaroma ir Vilniaus pinigų kalykla.

SEIMO DARBO REGLAMENTAVIMAS

1573 m. Varšuvoje įvykusiame elekciniame Seime priimtu dokumentu Karalystės ir Lietuvos bajorai pirmą kartą Respublikoje karalių išrinko laisvais rinkimais. Prisaikdindami Karalių Henriką Valua (1573-1574) bajorai nuostatas dėl religinės taikos įrašė į vadinamuosius Henriko artikulus, kurie išreiškė Respublikos valstybinės santvarkos principus. Henrikas Valua 1574 m. šiuos artikulus ratifikavo, tačiau atsisakė juos patvirtinti dokumentu po karūnavimo.
Varšuvos konfederacijos aktas tapo Seimo konstitucija 1576 m., kada Karalius Steponas Batoras (1576-1586) jį ratifikavo kartu su Henriko artikulais. Henriko artikulai buvo teisių, kurių išrinktas valdovas pasižada laikytis ir kurių pripažinimas buvo rinkimų teisėtumo sąlyga, rinkinys. Pagal artikulus monarchas pripažino Respublikos teises ir privilegijas, įsipareigojo šaukti paprastąjį Seimą kas dveji metai 6 savaitėms, nepaprastąjį Seimą esant reikalui – 2 savaitėms, atsižvelgti į Seimo pasirinktų senatorių rezidentų (senatorių, kurie likdavo prie Karaliaus atlikti Seimo funkcijų neposėdžiaujant Seimui) patarimus užsienio politikos srityje, nerengti savo įpėdinio rinkimų (atsisakyti teisės paveldėti sostą ir pripažinti laisvus rinkimus), laikytis Varšuvos konfederacijos akto nuostatų dėl religinės taikos. Taip pat artikulai nustatė, jog karaliui pažeidus šiuos principus bajorai gali atsisakyti jam paklusti ir net rengti ginkluotą sukilimą – rokošą. Vėliau Henriko artikulai, vėliau žinomi kaip pacta conventa, buvo pateikiami išrenkamiems Respublikos monarchams kaip rinkimų teisėtumo sąlyga.
Tikrovėje Karalius Seimą šaukdavo dažniau (kartais net po pora kartų per metus) ir neretai pratęsdavo jo sesiją tam, kad būtų iki galo išspręsti visi svarbiausi klausimai.

PAŠTO DARBO REGLAMENTAVIMAS

Dar vienas įdomus ir retai literatūroje sutinkamas faktas yra tas, kad „1583 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius reglamentavo pašto darbą, įvedė skirtingas kainas skirtingo svorio laiškams.

MIESTŲ PRIVILEGIJOS

Savo valdymo metu, Steponas Batoras suteikė privilegijas kai kuriems Lietuvos Didžiosioms Kunigaikštystės miestams.
1581-06-15 Vilniuje Steponas Batoras paskelbė privilegiją, kuria pagal Magdeburgo teisę Alytui buvo suteikta savivalda, juridiškai Alytus tapo miestu. Ją suteikti prašė patys miestelėnai. Alytus buvo išlaisvintas nuo bajoriškos teisės statutų, nuo žemės ir valdovo dvaro pareigūnų jurisdikcijos. Miestiečiai visus ginčus ir bylas privalėjo spręsti miesto teismuose, tačiau galėjo apeliuoti į Alytaus dvarą, seniūną, o jai ir jo sprendimas netiktų, tai į valdovo teismą. Miestiečiams nurodyta vaitą, burmistrą ir tarėjus patiems rinkti iš savo tarpo, taip pat suolininkus.
Alytaus miesto magistratą (miesto tarybą) XVI a. pabaigoje sudarė 5 burmistrai, 4 tarėjai ir 8 suolininkai. O vaitą, Alytuje turintį aukščiausią valdžią, skyrė LDK iš miestiečių išrinktų 4 kandidatų. Vaitas su suolininkais nagrinėjo baudžiamąsias bylas, vykdė policines funkcijas, miestiečiams skyrė prievoles, vadovavo miesto gynybai. Miestui suteiktas herbas, nurodyta pasistatyti rotušę, tvarkingai statydintis namus, leidžiama gaminti gėralus, turėti vieną savaitinį turgų ir per metus 4 muges. Magistratas gavo teisę kontroliuoti prekybą ir imti mokesčius.
Kitas miestas, paminėtinas Stepono Batoro valdymo metu, buvo Panevėžys, miestas iš valdovo gavęs leidimą statyti teismo pastatą.

STEPONO BATORO VALDYMO REIKŠMĖ

Steponas Batonas Lietuvos-Lenkijos valstybę valdė dešimt metų, per kuriuos sugebėjo į jos gyvenimą įnešti daug reikšmingų įvykių bei pasikeitimų.
Universiteto įkūrimas 1579 m. Vilniuje dar labiau priartino Lietuvą prie kitų Europos kraštų, pažengusių kultūros bei švietimo srityse.
Apžvelgiant Livonijos karą, galima teigti, jog „po šimto metų vėl pasireiškė Lietuvos persvara santykiuose su Maskva, Latvija, vadinta Livonija, buvo prijungta prie Lietuvos-Lenkijos valstybės.“
Tribunolo, aukščiausiosios apeliacinės teisminės institucijos, sukūrimas bei visuotiniai suvažiavimai ir seimų darbo reglamentavimas padėjo pagrindus Lietuvos teisminės bei valstybės administravimo sistemų pagrindus.
Steponas Batoras, būdamas, pasak E.Gudavičiaus, griežtas ir nepalenkiamas, bet kartu ir lankstus, atėjęs valdyti Lietuvą prieš lietuvių valią, įnešė į Lietuvos gyvenimą daugybę svarbių įvykių, tapo lietuviams artimas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Gudavičius E., Stepono Batoro koncepcija ir Lietuvos istorinės raidos perspektyvos//Kultūros barai, 1996, Nr. 1, 60-65 p.

Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A, Lietuvos istorija iki 1795 metų – Vilnius: A.Varno personalinė įmonė, 2000. – 381 p.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai /Sudarė: Ališauskas V., Jovaiša L., Paknys M., Petrauskas R., Raila E./ – Vilnius: Aidai, 2001. – 859 p.

Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994. – 341 p.

Leave a Comment