Įžanga
XIX a. antrojoje pusėje, sparčiau plėtojantis kapitalizmui, stiprėjant ekonominiams ryšiams, formuojantis maujųjų laikų tautoms, Rusija stengėsi ne tik labiau centralizuoti valstybės valdymą bet ir įtvirtinti vieną valstybinę kalbą, asimiliuoti kitas tautas. Tai atitiko viešpataujančios tautos interesus. Todėl nenuostabu kad pavergtų tautų atgimimo sąjūdžiai labiausiai reiškėsi vis augančiu protestu prieš gimtosios kalbos ir literatūros draudimą. Literatūrinės kalbos formavimasis buvo viena iš būtinų tautinio atgimimo sąlygų.Todėl ir kova dėl kalbos, pirmiausia literatūros gimtąja kalba, buvo atkakliausia, ją ryškiausiai atspindėjo tautinės inteligentijos visuomenine veikla, atskirų jos grupuočių visuomeninės pozicijos, siekiai.Neatsitiktinai istorinėje literatūroje ir publicistikoje lietuviškos spaudos draudimo istorijai, palyginti su kitais to laikotarpio klausimais, turbūt yra skirta daugiausia dėmesio. Ypač daug apie spaudos draudimo laikotarpį rašoma lietuvių istoriografijoje, tačiau joje labiausiai stengiamasi nušviesti rusiškomis raidėmis spausdintų knygų boikoto, lietuviškų knygų leidimo ir platinimo bei persekiojimo faktus. Rašantieji kone kiekvieną lietuviškos knygos autorių ar platintoją laikė sąmoningu kovotoju ir visai neminėjo, kad tam tikra draudžiamos spaudos platintojų dalis darbavosi verslo dėlei ar kitais panašiais sumetimais (knygas parduodavo 3 – 6 kartus brangiau) .Istorinėje literatūroje dažnokai pasitaiko, kad spaudos draudimas jau nuo 1864m. suabsoliutinamas. Todėl pabandysiu aptarti, kaip buvo vykdomas lietuviškos spaudos draudimas ir kaip ši problema buvo sprendžiama Rusijos imperijos vyriausybės sferose. Rėmiausi daugiausia Rimanto Vėbros knyga „Lietuviškos spaudos draudimas“, kurioje radau daugiausia naudingos ir, asmeniškai man, įdomiausios informacijos.
Rusiškos abėcėlės naudojimo klausimas lietuvių raštijoje
Formuojantis lietuvių moderniajai tautai, vystantis kultūrai, švietimui, XIXa. Viduryje pastebimai išaugo knygų lietuvių kalba paklausa. Didžiausias lietuviškų knygų spausdinimo centras Lietuvoje buvo Vilnius. Rusijos administracijos 1865m. sudaryta komisija nustatė, kad 1854 –m 1865m. Vilniaus spaustuvėse buvo išspausdintas 171 spaudinys lietuvių kalba. Vien 1861 m. Vilniuje išėjo 21 lietuviškas leidinys . Kai kurios knygos sulaukdavo net keliolikos leidimų, nors jų plitimą smarkiai stabdė tarmiškas tekstas. Tuo laiku jau pribrendo reikalas leisti lietuvišką laikraštį.
To meto lietuvių inteligentija buvo linkusi leisti lietuviškas knygas dėl įvairių motyvų: pasauliečiams (ir kai kuriems dvasininkams) rūpėjo skleisti šviečiamojo amžiaus idėjas, udgyti kalbos, tėvynės meilę; dvasininkijai – tikybos reikalai, t. y. kovoti su ateistine mintimi, su kitomis tikybomis bei stiprinti liaudies religingumą.Lietuviškų knygų spausdinimas lotynišku raidynu turėjo senas tradicijas, tačiau, augant lietuvių ir lenkų prieštaravimams, reiškiantis bendrinės literatūros kalbos formavimosi tendencijoms, raidyno klausimas nebuvo visiškai aiškus. Tai patvirtina ir prof. A. Ugianskio 1859m. Laiškas M. Valančiui, kuriame jis tuo metu vartojąmą raidyną lietuviškoms knygoms spausdinti laiko „lotynišku – lenkišku“ ir tame įžiūri vieną iš lietuvių sulenkėjimo priežasčių. Jo nuomone, lietuvių kalbos rašybai geriausiai tiktų „slaviška abėcėlė“ . Tai rodo, kad rusiškos abėcėlės naudojimo klausimas lietuvių raštijoje politiniais ir moksliniais sumetimais buvo keliamas jau šeštajame dešimtmetyje ir tuo metu dar ne visada reiškė lietuvių nutautinimo tendenciją.Kaip lietuvių nutautinimo priemonė rusiškas raidynas buvo pradėtas vartoti tik nuo 1864 m., priėmus rusų kalbininkų, Rusijos administracijos pasiūlymus šiuo klausimu . Lietuviškų knygų spausdinimo rusišku raidynu pradžia susijusi su generalgubernatoriaus M. Muravjovo ir Švietimo apygardos globėjo I. Kornilovo veikla.Lietuviškų knygų uždraudimui tuo metu apskritai buvo palanki situacija, mat sustiprėjo šovinistinės nuotaikos valdančiuose Rusijos imperijos sluoksniuose. To meto reakcinėje periodinėje spaudoje nedviprasmiškai buvo rašoma, kad „Rusija viena ir rusų tauta viena, viena ir rusų kalba“. Todėl kitos tautos negali turėti savos kalbos, abėcėlės – viskas turi būti rusiška.Rusiškos abėcėlės pritaikymo lietuviškoms knygoms idėją M. Muravjovas pradėjo įgyvendinti 1864m. pranešime carui, be kitų priemonių liaudies švietimo srityje, jis siūlė „įvesti žemaitiško rašto mokymą rusiškomis raidėmis“ . Be to, M. Muravjovas nurodė, kad lietuviški elementoriai rusiškomis raidėmis jau spausdinami ir bus duotas įsakas juos platinti.Muravjovo pranešimas buvo svarstomas Vakarų komitete, kur buvo pripažinta, kad M. Muravjovo pasiūlytos priemonės yra naudingos ne tik tam metui, bet ir ateičiai. Liaudies švietimo ministras buvo įgaliotas „pagal galimybes tuojau pat įgyvendinti“. Šią vakarų komiteto rezoliuciją patvirtino ir caras.Tuo metu rusiška abėcėlė buvo pritaikyta tik lietuviškoms knygoms, skirtoms mokymo reikalams. Tai patvirtina pats M. Muravjovas vardindamas priemones toliau vykdytinas Šiaurės vakarų krašte. Jis rašė, kad „reikia galutinai įvesti rusiškas raides žemaitiškuose elementoriuose ir maldaknygėse“ .Nepaisant Muravjovo draudimo, lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis buvo spausdinamos Vilniaus spaustuvėse ir pardavinėjamos knygynuose. 1865m. generalgubernatorius K. Kaufmanas, padaręs kratas Vilniaus spaustuvėse, nustatė, kad tarp spausdinamų knygų buvo nemažai cenzūros uždraustų. Knygų spausdinimu pasinaudojo Rytų Prūsijos spaustuvininkai. Jie nuo seno spausdino lietuviškas knygas, žinojo jų paklausą, todėl pradėjo jas spausdinti dideliais tiražais ir platinti.Spaudos draudimo pradžia
K. Kaufmanui įsakius, pulkininkas A. Pavlovas 1865 m. užantspaudavo Vilniaus knygynus ir jau raštiškai uždraudė spausdinti, įvežti bei platinti lietuviškas knygas “lotynišku – lenkišku“ raidynu. 1866 m. tai ir buvo padaryta. Šis potvarkis neturėjo įstatymo galios, nes viešai nebuvo paskelbtas; valstybinėms įstaigoms negaliojo. Visi potvarkiai ir įsakai draudė tiktai „lotynišką – lenkišką“ raidyną. Todėl juridiniu požiūriu lietuviškos spaudos draudimas nebuvo galutinai įformintas. Draudimą valstybės lėšomis leidžiamiems leidiniams, pasirodžius K. Donelaičio „Metams“, caras patvirtino tik 1866 m. Už K. Donelaičio „Metų“ išleidimą „lotynišku – lenkišku“ raidynu Rusijos mokslų akademiją smarkiai puolė to meto reakcingoji periodinė spauda. Joje buvo rašoma, kad jau visi lietuviai vartoja knygas rusišku raidynu, todėl klausiama, „kam tokia reikalinga“ .Tik 1866 m. caro įsakas dėl valdiškų leidinių turėjo juridinę, tačiau jam pasirodžius visi ankstesni įsakai nustojo veikę. Taigi, lietuviškų knygų draudimas nebuvo visiškai juridiškai įteisintas ( t.y. neturėjo įstatymo galios).
Rusijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas pirmiausia atsiskleidė iškilus Vilniaus knygynuose užantspauduotų knygų klausimui. Mat Vilniaus spaustuvininkai, o ypač F. Zavadskis, ryžtingai reikalavo knygas grąžinti arba už jas sumokėti, remiantis įstatymu. 1865 – 1869 m. jie parašė nemažai pareiškimų ir skundų į įvairias vyriausybines žynybas bei institucijas. Generalgubernatorius A. Potapovas savo rašte nurodė, kad K. Kaufmanas konfiskavo: 1) lietuviškų elementorių pas F. Zavadskį – 5696, Ševelį Noimaną – 5300, J. Krasnoselskį – 41 egzempliorių, be to, įvairių lietuviškų leidinių pas F.Zavadskį buvo rasta 67078, Š.Noimaną — 22810, J.Krasnoselskį — 99 egzemplioriai. Tame pačiame rašte toliau rašoma, kad pas V.Zavadską buvo rasta 18 tūkst. religinio turinio „žemaitiškų” knygų. Konfiskuotų knygų vertė siekė 21372 rublius, o konfiskuotų knygų buvo daugiau kaip 100000 egzempliorių . Šie skaičiai rodo ne tik lietuviškų knygų spausdinimo mastą, bet ir didelę jų paklausą.1869—1870 m. konfiskuotų knygų klausimu Rusijos vyriausybės įstaigos buvo priverstos padaryti kai kurių nuolaidų. Po ilgų posėdžiavimų ir tarpžinybinių susirašinėjimų Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos taryba nusprendė grąžinti visas knygas. Tačiau, Vilniaus Švietimo apygardos globėjui ir generalgubernatoriui A.Potapovui pasipriešinus, buvo nutarta grąžinti ir leisti parduoti tik tas knygas, kurios neskirtos „liaudies švietimui”. Leidus dalį knygų parduoti, cenzoriams parūpo, ką daryti su panašiomis knygomis, įvežamomis iš užsienio (muitinių tarnautojai jas atiminėjo). Vyriausioji spaudos reikalų valdyba 1870 m. Vilniaus specialiam cenzoriui pranešė, kad nutarimas leist parduoti lietuviškas maldaknyges taikytinas pardavėjams ir asmenims, ve-žantiems nurodytas knygas saviems reikalams iš užsienio. Įvežti buvo galima tik maldaknyges, nes Vidaus reikalų ministerijos nutarime visos kitos knygos traktuojamos kaip „mokomojo pobūdžio” . Nuo 1869 m. lietuviškų knygų, išspausdintų „lotynišku-lenkišku” raidynu, kontrolė buvo sutelkta Vilniaus cenzorių rankose, dar kartą patvirtinant, kad draudžiama jas spausdinti ir įvežti. Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos taryba kartu su ypatingąja komisija, sudaryta „piktnaudžiavimams knygų prekyboje” tirti, paruošė specialias taisykles, kuriose buvo reikalaujama, kad: 1) knygose nebūtų nieko priešiško viešpataujančiai Stačiatikių bažnyčiai; 2) šventųjų sąraše neturi būti stačiatikybės persekiotojų; 3) stačiatikybė nei tiesiogiai, nei netiesiogiai negali būti vadinama atskalūniška tikyba; 4) kalbant apie katalikybės priešus, nurodyti juos, nes kitaip jais bus laikomi stačiatikių dvasininkai ir vyresnybė; 5) nespausdinti maldų už nukentėjusiuosius ir t.t. Giesmės turėjo būti tik tikybinės, o ne politinio pobūdžio, maldose už karalių ir jo šeimą reikėjo nurodyti vardus ir apskritai nepalikti vietos jokiems dviprasmiškumams. Be minėtų dalykų, taisyklės reikalavo nesikišti į katalikų dogmas ir tradicijas, jeigu jos nekliudo stačiatikių tikybos ir vyresnybės. Taip praktiškai buvo įgyvendinamas spaudos draudimas septintajame dešimtmetyje.Lietuvių pastangos sumažinti spaudimą
Nors ir labai suvaržytas, lietuviškų knygų leidimas Rusijos imperijoje nenutrūko ir aštuntajame dešimtmetyje. Knygų spausdinimas tuo metu buvo susijęs su lietuvių inteligentų veikla Peterburge ir spaustuvininko F.Zavadskio pastangomis Vilniuje.Lietuviai inteligentai pasinaudojo ne tik tam tikrais prieštaravimais Rusijos vyriausybės sluoksniuose dėl priemonių Lietuvos atžvilgiu, bet ir painiava vyriausybės potvarkiuose lietuviškos spaudos klausimu. Savo pareiškimuose Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai ir Vidaus reikalų ministerijai jie nurodinėjo, kad uždraustas „lotyniškas-lenkiškas” raidynas, o jų knygos esančios parašytos tik lotynišku arba čekišku raidynu, kurių nei vienas nėra uždraustas .Dėl tokios argumentacijos ir pažinčių buvo gauti leidimai išspausdinti keletą knygų bei kalendorių. Visa tai trukdė įgyvendinti Vilniaus generalgubernatorių M. Muravjovo ir K. Kaufmano pradėtas lietuvių spaudos draudimo priemones. Kauno gubernatorius, nurodydamas, kad 1875—1876 m. lietuviška spauda (taip pat ir nelegali), dar labiau ėmė plisti tarp gyventojų, 1877 m. pareiškė, kad „grafo Muravjovo bandymas įvesti rusišką šriftą į lietuvių kalbą nepasisekė” ir siūlė leist spausdinti knygas lotyniškomis raidėmis .
Ėmus daugiau leisti užsienyje lietuviškų knygų ir jas gabenti į Lietuvą, Vilniaus Vidaus cenzūros specialus cenzorius A.Petkevičius atsisakė jas tikrinti. Panašiai pasielgė ir Užsienio cenzūros cenzorius. Todėl Vyriausioji spaudos reikalų valdyba 1874 m. lietuviškų knygų cenzūrą perkėlė į Peterburgą. Be to, lietuvių inteligentams reikalaujant, vyriausybės įstaigose buvo pradėtas kelti klausimas, ar galima lietuviškas knygas spausdinti dar kokiu nors kitokiu raidynu.1879 m. pasienio muitinių darbuotojai pastebėjo, kad „kontrabanda” padidėjo, ir jiems buvo neaišku, pagal kokį įstatymą bausti asmenis, gabenančius lietuviškas knygas, nes įvežti knygų nedraudė nei muitinės taisyklės, nei vyriausybės nutarimai dėl spaudos.Tuo pačiu metu Rusijos vyriausybės įstaigos gavo nemaža laiškų ir prašymų leist spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Pvz., 1880 m. F.Zavadskis laiške Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai nurodė, kad draudimas spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis pasidarė beprasmis ne tik dėl to, kad jų iš užsienio įvežama vis daugiau, bet ir todėl, kad leidus Rusijoje išspausdinti lietuviškų knygų lotyniškomis raidėmis, policija nebegali jų atskirti nuo kontrabandinių.Spaudos draudimo panaikinimas
Revoliucinė situacija, Rusijos vyriausybės vidaus politikos svyravimai bei minėti reiškiniai ir sudarė pagrindą svarstyti lietuviškų knygų spausdinimo klausimą vyriausybės sferose. 1880 m. akademikas J.Grotas kreipėsi į liaudies švietimo ministrą, prašydamas leist spausdinti mokslinius ir literatūrinio pobūdžio darbus lotynišku raidynu. Iš grafo D.Tolstojaus tokį leidimą gavo, pažadėdamas, kad šie darbai nebus platinami tarp lietuvių Šiaurės vakarų ir Pavyslio kraštuose . Tai buvo nemažas laimėjimas.Tuo metu susidarė tokia padėtis, kad ir Vilniaus generalgubernatorius E.Totlebenas savo ataskaitoje suabejojo lotyniškų raidžių draudimo tikslingumu. Net Vyriausioji spaudos reikalų valdyba pareiškė sutinkanti svarstyti lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo klausimą. Tačiau pasipriešinus Dvasinių reikalų departamentui ir Vilniaus Švietimo apygardos vadovybei, spaudos draudimas nebuvo panaikintas. Savo pozicijas Dvasinių reikalų departamentas motyvavo tuo, kad lietuviai ir žemaičiai „taip gerai įsisavino rusišką raštą, kad, vėl ėmus leisti knygas lotyniškomis raidėmis, nebegalės jomis net naudotis” .
Be to, iškilo klausimas, kaip bausti asmenis, gabenančius per sieną lietuviškas knygas, spausdintas lotyniškomis raidėmis; nebuvo aišku, kokiai nusikaltimų kategorijai tai priskirti. Knygų gabenimas neprieštaravo nei spaudos įstatymui, nei muitinės taisyklėms. Teisingumo ministerija vidaus reikalų ministrui nurodė, kad Suvalkų apygardos teismo sprendimas, išteisinantis knygų gabentojus, yra teisingas .Panašios nuomonės laikėsi ir Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamentas. 1890 m. Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai jis nurodė, kad traukti į teisminę atsakomybę asmenis, slapta į Rusiją gabenančius platinti uždraustą spaudą, nėra reikalo. Departamentas nusprendė apsiriboti draudžiamų leidinių atėmimu.Vietiniai pareigūnai, naudodamiesi „laikinųjų taisyklių” suteiktomis teisėmis, savo nuožiūra baudė (piniginėmis baudomis, areštu, ištrėmimu) lietuviškų knygų platintojus.Taigi lietuviškos spaudos draudimo reikalų svarstymas jokių pozityvesnių rezultatų nedavė. Šiaip jau nuo 1882 m. iki XIX a. pabaigos lietuviškų knygų spausdinimas lotyniškomis raidėmis su retomis išimtimis Rusijos imperijos teritorijoje nutrūko. Į visus prašymus ar pareiškimus buvo atsakoma neigiamai, naudojant panašią į Dvasinių reikalų departamento pateiktąją formuluotę.Be to, Vyriausiosios spaudos reikalų valdyba nurodė, jog lietuviškos knygos negali būti spausdinamos jokiu kitu raidynu, išskyrus rusišką. Vis dėlto neapsieita be išimčių, pvz., Vyriausioji spaudos reikalų valdyba 1894 m. leido Rusijos imperijoje platinti M.Miežinio „Lietuvių-latvių-lenkų-rusų žodyną”. Peterburge buvo išspausdintas A.Macijausko „Žemėlapis lietuviškai-latviško krašto” ir kt . Spaudos draudimo reikalų svarstymas, administracijos daromos išimtys leidžiant spausdinti kai kurias knygas lotyniškomis raidėmis kėlė lietuvių inteligentijai iliuzijų ir vertė galvoti, kad lietuviškų knygų lotyniškomis raidėmis draudimas bus panaikintas. Be to, tokias viltis palaikė ir kai kurių administracijos pareigūnų pozicijos bei rašiniai oficialiojoje spaudoje. Vadinasi, lietuviškos spaudos draudimo priemonės nebuvo taikomos visuotinai, be atrankos. Spaudos draudimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš šviečiamojo – mokomojo pobūdžio literatūrą ir „kurstomojo” pobūdžio religinio turinio knygas. Nepaisant bendro lietuviškų knygų lotyniškomis raidėmis draudimo, jos buvo skirstomos į cenzūros leistas ir uždraustas. Cenzūros leistos knygos, t.y. maldaknygės, faktiškai nebuvo draudžiamos (būta tik atskirų persekiojimo atvejų). Griežčiausiai buvo baudžiama už „kurstomojo pobūdžio”, „priešiškų valdžiai”, „antivyriausybinių” knygų platinimą. Šių sąvokų turinio nekonkretumas, neapibrėžtumas Rusijos administracijos pareigūnams sudarė sąlygas savivaliauti. Tačiau vis dėlto absoliutinti spaudos draudimo negalima. Sukilimo metu cenzūros leistos maldaknygės per visą spaudos draudimo laikotarpį buvo mažiausiai persekiojamos. Už kitas, pvz., švietėjiško pobūdžio knygas bausdavo tik administracine tvarka piniginėmis baudomis. Ir tik asmenims, kaltinamiems antivyriausybinių knygų įvežimu, platinimu ar laikymu, buvo keliamos oficialios bylos teisme . Formuojantis lietuvių moderniajai tautai, augant tautinio išsivadavimo sąjūdžiui, Rusijos vyriausybės įvestas lietuviškų knygų draudimas neišvengiamai buvo pasmerktas žlugti. Nuo 1896 m. Suvalkų ir Kauno gubernatoriai savo ataskaitose carui ėmė siūlyti panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Tačiau praėjo dar beveik 10 metų, kol Rusijos valdžia ryžosi pripažinti savo pralaimėjimą ir, bręstant revoliucijai, 1904 m. gegužės 7 d. panaikino spaudos draudimą.Lietuviškos spaudos draudimo nesėkmes Rusijos administracijos pareigūnai taip aiškino: 1) Vilniaus Švietimo apygardos globėjai teigė, kad religinio turinio knygos rusiškomis raidėmis neįsigalėjo dėl „kunigų-fanatikų priešiškos veiklos”; 2) Vilniaus generalgubernatoriai — A.Potapovas, P.Sviatopolkas-Mirskis, Varšuvos generalgubernatorius M.Čertkovas rusiškos abėcėlės įvedimą laikė klaida ir šios idėjos įgyvendinimo nesėkmių „beveik vieninteliu kaltininku” taip pat laikė katalikų dvasininkiją; 3) kai kas kaltino vietinius dvarininkus, kurie nenorėjo atleisti M.Muravjovui, kad buvo pakeistas raidynas; 4) generalgubernatoriaus V.Trockio nuomone, spaudos draudimą sužlugdė „lietuvių tautinio savitumo gynėjai”, siekiantys tikybos, spaudos, liaudies švietimo gimtąja kalba ir kitokių laisvių; 5) dar kiti teigė, jog spaudos draudimas sužlugo todėl, kad vietiniai gyventojai pajuto pavojų prigimtam tikėjimui; 6) kad vietinė administracija neparodė reikiamo atsargumo, rūpestingumo ir atkaklumo; 7) kad rusiškomis raidėmis buvo spausdinami tik vadovėliai, o liaudies švietimui — beveik nieko; 8) kad rusiškomis raidėmis spausdinamos knygos buvo atiduodamos stačiatikių šventikų cenzūrai, kuri neretai iškraipydavo tekstą; 9) P. Sviatopolkas – Mirskis laikėsi nuomonės, kad rusiškas raidynas pavėlavęs mažiausiai 3 šimtmečius ir t.t.Spaudos draudimo žlugimą pirmiausia nulėmė objektyvūs visuomenės plėtros dėsniai, lietuvių moderniosios tautos formavimasis. Antra, lietuvių inteligentijos visuomeninė veikla, publicistika ir grožinės literatūros veikalai, lietuviškų knygų bei periodinės spaudos leidimas užsienyje ir nelegalus platinimas Lietuvoje privertė Rusijos administraciją skaitytis su lietuvių tauta kaip realia visuomenine jėga. Trečia, Rusijos vyriausybę atsisakyti kai kurių šiurkščiausių represijų vertė auganti opozicija, bręstanti revoliucinė situacija.Pagrindinę jėgą kovoje dėl lietuviškos spaudos laisvės sudarė valstietija. Iš pradžių skatinama daugiausia tikybinio pobūdžio motyvų, vėliau, išaugus tautinei sąmonei, ji boikotavo knygas rusiškais rašmenimis, globojo knygnešius, skaitė, brangino ir saugojo lietuviškas knygas .Spaudos draudimas ir persekiojimas buvo vienas iš sudedamųjų tautinės priespaudos elementų. Oficialiai jis nebuvo įteisintas. Rusijos administracija naudojosi daugiausia „laikinųjų taisyklių” suteiktomis teisėmis, savo pačios potvarkiais.Išvados
Išnagrinėjus pateiktą informaciją, galima išskirti keletą spaudos draudimo įgyvendinimo etapų:1 etapas — 1864—1865 m. Tai laikotarpis, kai rusišku raidynu pradedama spausdinti tik švietimo reikalams skirtas knygas. Iš pradžių uždraudžiamos „kurstomojo pobūdžio” knygos, o 1865 m. ir kitos. Uždraudžiama spausdinti lotyniškomis raidėmis valdiškus leidinius.2etapas — 1866—1870 m. tai kovos dėl cenzūros leistų, bet administracijos konfiskuotų lietuviškų knygų grąžinimo laikotarpis, pasibaigęs daline Vilniaus spaustuvininkų pergale.3etapas — 1871—1879 m. Šiuo laikotarpiu buvo prekiaujama cenzūros leistomis lietuviškomis knygomis, o Peterburge išspausdinta keletas knygelių lotynišku-čekišku arba lotynišku-lietuvišku raidynu .
4etapas — 1879—1882 m. Tai revoliucinės situacijos laikotarpis, kada vyko „viršūnių” svyravimai. Buvo svarstomi įvairūs vidaus politikos reikalai, tarp jų ir lietuviškos spaudos draudimo tikslingumo klausimas. Tačiau spaudos draudimas administracine tvarka buvo dar kartą patvirtintas, uždrausta spausdinti lietuviškas knygas bet kokiu kitu raidynu, išskyrus rusišką. Vienintelis laimėjimas — gautas leidimas spausdinti lietuviškas knygas lotynišku raidynu mokslo reikalams. 5etapas — 1883—1896 m. Tai reakcijos ir represijų laikotarpis, kai atskirais atvejais buvo persekiojamos net cenzūros leistos knygos.6etapas — 1896—1904 m. Tai „svyravimų” ir svarstymų vyriausybės sferose laikotarpis, pasibaigęs spaudos draudimo panaikinimu.Leisdama lietuvišką spaudą, Rusija stengėsi susilpninti susidariusią opoziciją, ją suskaldyti ir užsitikrinti dešiniųjų elementų paramą. Kultūrininkų bloko šalininkams užteko to, kad jie nevaržomi per spausdintą žodį galėjo dirbti pozityvų darbą, skleisti savo ideologiją.Spaudos draudimo padariniai lietuvių tautai buvo aiškiai neigiami. Spaudos draudimas stabdė literatūrinės kalbos, pasaulietinio turinio literatūros, tautinės kultūros plėtrą, trukdė plisti švietimui, sudarė palankias sąlygas klestėti tamsuoliškumui ir prietarams. Jis trukdė kovą su feodaline ideologija, lėtino tautinės ideologijos įsigalėjimą, jos idėjinių krypčių diferenciacijos procesą ir pan. Kita vertus, spaudos draudimas, šiurkštus jos persekiojimas didino plačiųjų gyventojų sluoksnių priešiškumą vietinei administracijai ir Rusijos vyriausybei, formavo bendrą kovotojų dėl spaudos laisvės frontą.Literatūros sąrašas:
1. Vėbra, R., Lietuviškos spaudos draudimas 1864 – 1904 metais. Pradai, V. 19962. Merkys, V., Lietuvos valstiečiai ir spauda XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje. Mokslas, V.19823. Medišauskienė, Z., Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. VDU leidykla. K. 1998.4. Narkevičienė, O., Vyskupas Motiejus Valančius ir jo kariai. Naujasis Amžius. K. 2000.5. Šapoka, A. Lietuvos istorija. Mokslas. V. 1989.6. Būtėnas, J. Gyvenusi kitiems. Aušra. K. 1993.
7. http://www.kf.vu.lt/site_files_doc/konferencijos_programa_lt.doc8. http://ml.lms.lt/200422/20042201.htm9. http://www.ausra.pl/0324/tyla.html10. http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/leidiniai/draudimas.lt.htm11. http://www.spaudos.lt/istorija/SD_issamiau.htm