Šovinizmas

ZARASŲ ,,AŽUOLO” GIMNAZIJA

Andrius Čižikas

I b klasės mokinys

Šovinizmas

PRANEŠIMAS

Darbo vadovas
Mokytojas Rimantas Bazaras

Zarasai 2006
Termino problema

Naujųjų amžių istorijos vadovėlyje 9 klasei (leidykla „Kronta”) nagrinėjant temą „Tautų pavasaris” šovinizmui skiriamas vienas poskyris. Iš jo sužinome, kad nacionalizmą lydėjo ir kai kurie negatyvūs reiškiniai, pvz., be siekių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimų iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. „Tuo metu gimė ir šovinizmas – teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasaulyje. Jos turi užvaldyti kitas naacijas, visų pirma „antrarūšes”, t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios negali sukurti visavertės valstybės. Tai antroje XIX a. pusėje paskatino kolonijų grobimą, valstybių įtakos plėtimą, ginklavimosi varžybas bei kovą „dėl vietos po saule”.
Tačiau kaip paaiškinti termino šovinizmas etimologiją? Ar tai susiję su šoviniais, ar su karu? Beje, cituotojo vadovėlio žodynėlyje teparašyta, jog šovinizmas – tai kraštutinio nacionalizmo atmaina; reiškiasi savo tautos perdėtu aukštinimu, kitų tautų menkinimu, niekinimu. 2000 m. išleistame „Mokykliniame tarptautinių žodžių žodyne” – lygiai tas pats apibūdinimas. “Tarptautinių žoodžių žodynas” (1985 m.) tik papildo, kad šovinizmas – pranc. chauvinisme. Ir viskas.
Sovietmečio laikų daugiatomėje enciklopedijoje pateiktas išsamesnis termino paaiškinimas: „.terminas kilo iš L. ir T.Konjarų komedijos „Trispalvė kokarda” (l831) personažo Nikola Šoveno pavardės.” Tačiau kuo tas Šovenas išgarsėjo, ką jis veikė, ka

as jis buvo,- lieka neaišku.
Lietuvių enciklopedijoje (T.30. Bostonas, 1964. P.80) informacijos pateikiama daugiau. Terminas kilęs „.iš prancūzų grenadieriaus Chauvin, kuris pasižymėjo atsišaukimais už Napoleoną I, grįžusį iš Elbos, ir vėliau buvo pavaizduotas Th. ir H.Gagniard komedijoje “La coccarde tricolore” (1831).”
Internete apie šovinizmą pavyko rasti tiek: tai – „uolus patriotizmas arba aklas entuziazmas nacionalinei karo didybei. Karo politikos šalininkas”. Terminas kildinamas iš prancūzų šovinistų, garbinusių Napoleoną, bei iš Nikolo Chauvino, kuris entuziastingai propagavo Napoleono garbinimą ir žavėjimąsi ir dėl to vėliau pats (N.Šovenas) buvo išjuoktas, vardo.
Britanikos enciklopedijoje pavyko rasti, ko gero, išsamiausią termino paaiškinimą: „.Chauvinizm – terminas, reiškiantis pernelyg didelį ir neišmintingą patriotizmą, kurio angliškasis atitikmuo yra jingoizm. Žodis yra kilęs iš prancūzų kareivio vardo Nikolas Chauvin, kuris gimė Ročerforte, daug kartų buvo sužeistas peer Prancūzų Revoliuciją ir Napoleono karus. Jis buvo apdovanotas karine šlove ir maža pensija, bet išsaugojo kvailoką ištikimybę Napoleonui, tapo karinės pažibos kultu, kuris po 1815-ųjų metų buvo populiarus tarp Napoleono armijos veteranų. Šovinizmas – šis agresyvus, nors ir drąsus militarizmas – buvo išjuokiamas 1830-1831 m. vodeviliuose, karikatūrose ir įgijo vieną iš ultranacionalizmo rūšies reikšmių, nesvarbu ar bonapartisto, ar ne. Pvz., kai Respublikoje iškilo konfliktų tarp civilinių ir karinių autoritetų, tai buvo panaudota prieš Respubliką, kuri norėjo visą valstybę paversti kareivinėmis. Tuo pačiu me
etu šis žodis paplito ir už Prancūzijos ribų.”
Štai tiek pavyko sužinoti apie šovinizmą iš įvairiausių informacinių leidinių.
Džiugu, kad pavyko surasti monografiją, kuri akivaizdžiai papildė jau turimą medžiagą bei leido šovinizmo terminą panagrinėti jau kaip tam tikrą istorinę problemą. Pasirodo, ne viskas yra taip paprasta ir aišku, kad daugelį stereotipų reikėtų atmesti ar iš naujo panagrinėti.
Minėtąją monografiją parašė prancūzų istorikas Žeraras de Piuimežas (Gerard de Puymege ). Naudojausi vertimu į rusų kalbą.

Kas tas Šovenas?

Žodynuose ir enciklopedijose nurodyta, kad žodis šovinizmas pirmiausia nuskambėjo 1840-ųjų pradžioje vodeviliuose, teatro scenose ir literatūros kritikoje. Pats žodis kilo iš prancūzų kareivio Nikolia Šoveno pavardės. Jo gimtinė – Rošforas (Pamario Šarantos departamentas). Šis kareivis didvyriškai kovojo Respublikos ir Napoleono kariuomenėse. Daug kartų buvo sužeistas, apdovanotas Garbės legiono kryžiumi. Šovenas iš kitų kovos draugų išsiskyrė dideliu patriotizmu ir begaline meile imperatoriui Napoleonui Bonapartui.
Pirmasis apie Šoveną prabilo žymus prancūzų geografas, keliautojas ir dramaturgas Žakas Aragas (Arago J.). Jis „Pokalbių žodyno” priede išspausdino straipsnį „Šovinizmas”. Šio straipsnio pabaigoje pateikiama herojaus biografija: „Nikolia Šovenas, tas pats, kurio dėka prancūzų kalboje atsirado žodis, – juo pavadintas ir šis straipsnis – gimė Rošfore. Nuo aštuoniolikos metų jis tapo kareiviu ir dalyvavo visose karinėse kampanijose. Septyniolika kartų jis buvo sužeistas, beje, tik į krūtinę ir nė karto į

nugarą. Jam buvo amputuoti trys pirštai, sulaužyta ranka, ant kaktos – baisus randas. Už didvyriškumą Šovenas buvo apdovanotas kardu, raudona ordino juostele ir dviejų šimtų frankų pensija. Tai ir buvo visas seno kareivio turtas, sukauptas per ilgus kovų metus. Dabar Šovenas ilsisi savo gimtinėje laukdamas tos valandos, kai kraštiečiai ant jo kapo pastatys medinį kryžių. Sunku būtų surasti šovinizmo terminui geresnį globėją”.
Pjeras Larusas (Larousse P.) „Žodyno” straipsnyje „Šovinizmas” pateikia papildomų detalių: „Tas senasis kareiva buvo tokio atviro būdo, jog visiškai neslėpė savo jausmų ir geraširdiškumo, todėl kovos draugai galiausiai pradėjo iš jo šaipytis. Pamažu Šovenas pagarsėjo ne tik tarp kariškių, bet ir tarp civilių, o žodį „šovinizmas” imta vartoti tada, kai buvo kalbama apie Napoleono garbinimą ir apskritai apie neribotą jausmingumą, visų pirma politikoje.”
„Didžiojoje enciklopedijoje” Šovenui buvo skirtas specialus straipsnis, kurio autorius Debiduras (Debidour A.) iš esmės antrina Aragui ir Larusui: „Prancūzų kareivis, gimęs Rošfore, septyniolika kartų sužeistas Revoliucijos ir Imperijos laikų karuose. Armijoje jis buvo populiarus dėl aistringo patriotizmo, imperatoriaus liaupsinimo ir, aišku, dėl narsumo. Vėliau iš seno kareivio pasišaipydavo. Dar vėliau jis tapo dainų herojumi, o visuomenė sugalvojo žodį „šovinizmas”. Juo buvo išreiškiama nuoširdi, dažnai perdėta Prancūzijos meilė, kuria senais laikais garsėjo mūsų kareiviai.”
Minėtieji pavyzdžiai pateikti iš leidinių, pasirodžiusių Pr
rancūzijoje XIX a. ir XX a. pradžioje. Vėliau rašiusieji nieko naujo iš esmės nepasako. Ir čia mes galėtume paklausti: ar iš viso egzistavo toks Nikolia Šovenas? Ar yra archyvinių ar kokių kitų istorinių įrodymų? O gal tik Žako Arago straipsnis ir tėra „pirminis” ir vienintelis „šaltinis”?
Šoveno pavardė yra labai paplitusi Prancūzijoje, ypač vakarinėse jos provincijose. Labai dažnai ji minima Pamario Šarantos departamento archyvuose. Prancūzų istorikas Žeraras de Piuimežas ištyrė minėtojo departamento archyvus ir surado ne vieną kareivį, pavarde Šovenas. Tačiau nė vienas jų nebuvo vardu Nikolia (Pjeras, Mišelis, Žoržas, Žakas ir kiti). Be to, vardas Nikolia yra paplitęs šiauriau Rošforo apylinkių.
Prancūzijos pasienyje su Ispanija yra Sen-Žan de Liuzo miestelis. Revoliucijos metais šis miestelis buvo pavadintas Šoveno vardu. Vėliau Sen-Žan de Liuzo municipalitetas Šoveno vardu pavadino vieną gatvę. Kas tas Šovenas ir kokie jo nuopelnai šiam miestui? Žinoma tik, kad kažkoks jaunas dragūnas Šovenas žuvo kovose su ispanais ir kad jis buvo kilęs iš tų apylinkių. Suprantama, šis jaunas žuvęs karys negalėjo turėti nieko bendro su daug kartų sužeistu „senuoju kareiviu”.
Yra tvirtinančių, kad Nikolia Šovenas taip mylėjo Napoleoną, jog kartu su juo išvyko į tremtį į šv. Elenos salą. Tačiau nieko panašaus tyrinėtojai nesuranda. Tiesa, yra žinomas Šovenas – imperatoriaus Napoleono Bonaparto arklininkas. Tačiau jis tėra buvęs Elbos saloje ir vadovavęs arklidėms Šimto dienų laikotarpiu. Jokių kitų nuopelnų istorija jam nepriskiria.
1854 m. viename prancūzų laikraštyje minimas dar vienas Šovenas – deputatas, prisidėjęs prie šovinizmo termino išpopuliarinimo. Kiekvieną kartą prabildamas iš tribūnos, ponas Šovenas melodramiškai primindavo šlovingąją Prancūzijos praeitį, apsiašarodavo, rėkdavo, gestikuliuodavo ir galiausiai nualpdavo. Nors jis tikrai būdavo nuoširdus, bet tai vis dėlto sukeldavo aplinkinių, ypač spaudos, pašaipūnišką reakciją.
Istorikai ištyrė asmenų, apdovanotų Garbės legiono ordinu, sąrašą. Čia paminėta dešimt Šovenų, bet nė vienas jų nebuvo vardu Nikolia.
Taigi galima sakyti, kad Nikolia Šovenas, kaip Revoliucijos ir Imperijos laikų didvyris, yra istorinė mistifikacija. Tokio realaus asmens nebuvo. Teatras, dailė, poezija sukūrė karikatūrišką Šoveno personažą, kuris ir tapo termino šovinizmas prototipu.
Pirmasis literatūrinis tekstas, kuriame minimas Šovenas,- tai 1825 m. išspausdintos trys dainos, kurių autorius – tas pats Šovenas. Tai – karinės-valstietiškos tematikos dainos, kurių svarbiausias veikėjas yra Šovenas. Jeigu tikėsime žodynais ir enciklopedijomis, Nikolia Šovenas, kaip karikatūrinis personažas, pasirodė dviejuose vodeviliuose: „Karys – žemdirbys” ir „Trispalvė kokarda” (Coigniard T., Coigniard H. La Cocarde tricolore). Pastarojo autoriai – broliai Kuanjarai. Pjesėje „Karys-žemdirbys” (beje, šios pjesės buvo du variantai) nėra personažo, vardu Šovenas.
„Trispalvė kokarda” – pjesė, skirta Alžyro užkariavimui pašlovinti, pelnė didžiulį pasisekimą, ji vaidinta apie du šimtus kartų ir labai prisidėjo prie Šoveno išpopuliarinimo. „Trispalvėje kokardoje” Šoveno vardas yra ne Nikolia, o Žanas, jis yra ne senosios Napoleono epochos, o Restauracijos laikų kareivis. Jis vaizduojamas gan juokingai, kartu jaučiamos rasistinės – antiarabiškos nuotaikos. Pavyzdžiui, Šovenas, gavęs kovos krikštą, dainuoja:
O aš – Šovenas, prancūzas kareivis,-
Mušu beduinus visus paeiliui.
Kuanjarai savo vodevilyje į Šoveno lūpas įdėjo lozungą, kurį naujoji valdžia kuždėjo savo piliečiams: reikia sekti žemdirbio – kario Šoveno pavyzdžiu ir dalyvauti kolonijiniuose karuose. Militaristinė politika – patikrintas priešnuodis liaudies judėjimui slopinti. Kariaudamas Alžyre Šovenas užsitarnauja ,,net” kapralo laipsnį.
Šovenas – groteskiškas personažas, bet nebjaurus. Jis sukelia juoką, o kartu yra ir pavyzdys. Kuklų laipsnį, kai kada ir ordiną (beje, tai garantuoja populiarumą tarp moterų) jis gauna visiškai pelnytai. Šovenas – ne tik portretas ir ne tik karikatūra, jis – kultūringo elgesio pavyzdys. Šovenas – 1830-ųjų metų šauktinio kareivio pavyzdinis atvaizdas.
Vulgarus, kvailas valstietis, pasitelkęs kario narsumą, kaip būdą moterims “užkariauti”, audringai “įprasmina” save tiek kareivinėse, tiek lovoje. Jis dievina Prancūzijos karinę šlovę, visiškai neišmano politikos ir iš esmės nėra tikras patriotas. Nors yra valdomas “seksualinių apetitų”, gali, jeigu to reikia, atsisveikinti ir su gyvenimu. Vardan ko?.. Kartu jis džiaugiasi tuo, kas jam yra duodama.
Šovenas publikai ir pateisina sistemą, ir duoda veiklos programą, leidžiančią kiekvienam gyventi tos sistemos viduje, priimti tos sistemos vertybių skalę, be to, ir kažko pasiekti. Žodžiu, Šovenui tėvynė ir karjera yra bendra visuma
Literatūra

1) Internetas ( http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/12/12so.html )
2) Žurnalas Mokslas Gyvenimas (MG) 2002.12
3) Žurnalas Deologas, 2003 sausio 24 d.

Leave a Comment