Sokrato gyvenimas
Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo.Ir dažniausiai žinom jį kaip garsiojo posakio “Žinau,kad nieko nežinau “autorių. Iš tikrųjų Sokratas – viena iš aukščiausių ir didžiausių viršūnių Antikos filosofijoskalnyne.Kaip filosofas jis iškilo Atėnų suklestėjimo metais .Tuo metu jis įkūrė filo- sofijos mokyklą, kurioje jo paskaitų klausėsi ir kai kurie asmenys, vėliau tapę žymiais graikų kultūros ir politikos veikėjais (Platonas, Ksenofontas).Apie Sokrato pažiūras sprendžiame iš Ksenofonto ir Platono raštų. Platonas beveik visuose savo dialoguose dėstė savo pažiūras Sokrato vardu.Tad kokį kelią europiečiui nubrėžė Sokratas? Ką reiškia patsai jo fenomenas? Sokratas iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų. Tačiau tai iš tikrųjų nėra. Nors Sokratas ir buvo mokytojas, tačiau priešingai sofistams jis dėstė savo filosofiją (ja jis tikėjo ir gyveno) norėdamas iš tiesų įrodyti, o ne pasipuikuoti žodžio išmone. Išminties jis mokė už dyką, kas dar labiau įtakojo jo populiarumą liaudyje.
Gimė Sokratas apie 469m.pr.Kr. senoj atėniečių šeimoj Alopecdeme kuris buvo netoli Atėnų prie Likabeto kalno. Iš to paties Alopecdemo kilo garsusis graikų-persų karo veikėjas Aristeidas ,miręs pora metų prieš Sokrato gimimą. Sokrato tėvą Sofroniksą su Aristeidu rišo sena bičiulystė. Sofroniksas buvo darbštus akmenkalys, kuris paruošdavo marmuro gabalus skulptoriams menininkams. Sokrato motina Fainarete, kaip liudija Platono dialogas “Teaitetas”, buvo priėmėja. Sunku pasakyti, ar tai buvo jos nuolatinis amatas, ar ji buvo priversta verstis juo tiktai po nelaimingųjų Peloponeso karo įvykių, pakasusių Atėnų gerbūvį. Išlikusieji mokinių liudijimai vaizduoja mums Sokratą kaip įkūnytą išminčiaus idealą. Ar tas tobulumas buvo jam įgimtas, ar iškovotas sunkioj kovoj su juslia prigimtimi? Manoma, savo moralinį būdą Sokratas negavo kaip Dievo dovaną, bet iškalė ji sąmoningais ir nenuilstamais savo valios smūgiais. Aristoksenas, remdamasis savo tėvo atsiminimais, tvirtina, kad jaunas Sokratas nemokėjęs suvaldyti audringų savo pykčio prasiveržimų. Kiti šaltiniai liudija apie Sokratą kaip pilniausią juslinės prigimties valdovą. Jis pasitenkindavo mažais dalykais ir buvo labai kuklus. Matydamas daugybę parduodamų prekių, jis dažnai pats sau sakydavo:”Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia” ir nuolat cituodavo šiuos jambus: Sidabro indai ir drabužiai purpuro Teatrui tinka jie, bet ne gyvenimui Jis nepriėmė piniginių dovanų, niekuomet neimdavo atlyginimo. Sokratas mėgdavo sakyti:”Kas mažiausiai sau reikalauja, tas yra artimiausias dievams” .Vis dėlto kartais, prisitaikydamas prie aplinkybių, jis pasirodydavo ir gražiai apsirengęs, pavyzdžiui eidamas į puotą pas Agatoną. Sokratas lygiai gerai sugebėdavo ir įkalbinėti, ir atkalbinėti. Jis sugebėdavo taip pasakyti, kad iš esamos situacijos savaime išplaukdavo pamokantys žodžiai. Jis sakydavo, kad su nesugyvenama žmona reikia elgtis taip, kaip arkliu tramdytojai su spiriančiu arkliu:”Kaip jie, sutramdę tokį arklį, lengvai uždeda apynasrius visiems kitiems arkliams, taip ir aš, gyvendamas su Ksantipe, mokėsiu sugyventi su kitais žmonėmis.” Jis mėgo labai išdidiems žmonėms įrodinėti, jog jie yra kvaili. Taip atsitikdavo su Anitu. Jis yra pasakęs:”Nėra geresnio kelio į šlovę, išskyrus tą, kuriuo eidamas žmogus gali tikrai pasidaryti geras, o ne norėti vien tokį vaizduoti.”Jaunuojo Sokrato sielą veikė kultūrinė aplinka, kurioj jis augo. Sokratas gimė didžiausiame graikų, tad ir visos žmonijos, laikotarpyje. Herojiškų karų tradicija turėjo ypač įsistiprinti Sokrato tėvų šeimoj ir prisidėti prie tos gilios meiles savo kraštui ir miestui, kuria pasižymėjo visa savo gyvenimą Sokratas. Prie tos tradicijos prisidėjo ir tolimesnieji įvykiai, kurie sutapo kaip tik su jo ankstyva jaunyste. Graikai ir toliau atkakliai gynėsi nuo persų antpuolių, vėliau buvo sudaryta Kalėjo taika. Sokratui sukako vos dvidešimt metų. Praėjo vos keliolika metų, ir Sokratas galėjo toliau didžiuotis savo tėvyne. Atėnų valstybinė tikrovė-tai pirmas elementas, išauklėjęs Sokrato sielą ir padėjęs joj neišdildoma antspaudą. Kaip giliai jis buvo prisirišęs prie savo krašto, kokia religine aureole buvo apsupta jo akyse Atėnų valstybė ir jos įstatymai, rodo Sokrato elgesys visuose tuose atsitikimuose, kada jam tekdavo pildyti ar tai karo lauke, ar Atėnų valstybinėse įstaigose piliečio pareigas. Apie jo ištvermę karo vargus pakelti, apie jo nuostabų ramumą ir drąsumą dalyvaujant kovose pasakoja mums tiek Platonas, tiek Ksenofontas. Gyvendamas ilgų ir vis pasikartojančių karų metu, pats Sokratas dalyvavo mūšiuose. Mąstytojas buvo stipraus kūno ir užsigrūdinęs žmogus. Antai Diogenas iš Laertes savo “Liudijimuose” nurodo, kad Sokratas dalyvavo Amfipolio žygyje, o mūšyje ties Deliju (424m.pr.Kr.) prišokęs išgelbėjo nuo arklio nukritusį Ksenofontą. Kai visi atėniečiai galvotrūkčiais bėgo, Sokratas vienas ėjo lėtai, vis dairydamasis, pasiruošęs gintis, jei kas pultų.Antras elementas, kuris galingai veikė Sokrato sielą,-tai graikų valstybinė religija. Sokratas visa savo siela glūdėjo savo tautos kilniausiuose religiniuose jausmuose ir įsitikinimuose. Kadangi tų religinių pradų buvo prisigėręs visas jo amžiaus atėniečių gyvenimas, tai aišku, kokios milžiniškos įtakos turėjo jaunajam išminčiui jo tėvų įdvasintas tikėjimas. Sokratui religija suteikia laisvę ir atpalaiduoja visas žmogaus galias. Dievybė viešpatauja gyvenime, bet ko gi ji reikalauja? Didžiausio žmogaus protingumo ir atsakomybės už save. O ši didžiausia, viską valdanti protu, kuriuo žmogus privalo vadovautis visame savo gyvenime, Sokratas vadino dorybe. Tai tobulybė visuose dideliuose ir menkuose dalykuose. Sokratiškasis proto siekimas buvo kažkoks demoniškas, gaivališkas, didingas. Šios herojinės galybės šaltinis buvo religinis tikėjimas. Tiktai pajutęs tą iš tiesų mistišką ir fanatišką tikėjimo dorybės galią, stengėsi ją suprasti. Sokratas nuolat kalbėjo apie dievybę, Daimonija, kuri neturinti konkrečių bruožų,budingu graikų dievams. Daimonija-daugiau dvasine būtybe, kurios paslaptingą balsą jis girdįs. Tai ne atskiri dievai, bet apskritai dievybė, apie kurią graikai nieko nežinojo ir kurios nepripažino valstybine religija. Nors Sokratas nebuvo ateistas, tačiau graikams vis dėlto nepatiko jo nauja dievo samprata. Atėniečiams atrodė, kad mąstytojas negerbia senųjų dievų, Olimpo su Dzeusu priešakyje.Trečias gaivalas, kuriame augo ir brendo Sokrato dvasia, buvo visas Atėnų dvasinis gyvenimas. Menui ypatingu gabumu Sokratas neturėjo. Taip pat jis neparodė kūrybinių gabumų nei muzikoje, nei poezijoje. Tai, aišku, nereiškia, kad jis buvo nejautrus jų grožiui. Sokratas gyveno puikiausiojo tragedijos ir komedijos žydėjimo laikotarpyje. Jo religinė pasaulėžvalga jei ir skiriasi nuo Aischilo, tai tik tuo atžvilgiu, kad jis su visu rimtumu pastatė prieš save piktą problemą ir rado jos išsprendimą, kuris buvo puikiausiai suderinamas su tikėjimu į visą galinčią ir teisingą dievybę. Aischilo ir Sofoklio menas buvo artimas Sokratui jau tuo atžvilgiu, kad jis tarnavo tiems patiems įsitikinimams, kuriuos ir jis nešiojo savo širdyje. Žmogaus siela pasidarė tuo objektu, į kurį Sokratas nukreipė pagaliau visas savo mintis. Tiesa, jis buvo ne teoretikas psichologas, o moralistas auklėtojas, žmonių sielų žadintojas; bet žadinti siela gali tiktai tas, kursai pažįsta visus jos judesius, o tokį pažinimą Sokrato laiku tragedija ir komedija turėjo aukščiausiame laipsnyje. Ketvirtas gaivalas, į kurį neabejotinai pasineria Sokratas, nors galutinai jo bangose ir nepaskendo, buvo filosofija ir teorinis mokslas. Platonas, kuris savo dialoguose rodo mums Sokratą bendraujantį su tų laikų dvasios įžymybėmis, duoda rimtą pagrindą tvirtinti, kad Sokratas valdančiuose Atėnų sluoksniuose buvo priimtas kaip lygus tarp lygiųjų, nes gimimo skirtumą išlygino didžios proto ypatybės. Čia Sokratas susitikdavo su atsilankiusiomis arba nuolat Atėnuose gyvenančiomis garsenybėmis ir greitai susigyveno su daugumai atėniečių svetimu idėjiniu pasauliu. Jis rado savo kelią, kuris iš esmės skiriasi nuo visų ankstyvesniųjų filosofinių krypčių, bet tai visai nereiškia, kad tos kryptys būtų jam nežinomos: jos kaip tik ir leido jam griežtai atsiriboti nuo visų kitų bandymų tiesiai pažinti ir sukurti savo nuo kitų nepriklausomą dvasios karalystę. Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas. Kaip mes elgiamės? Ujam vienas kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dedamės. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu? O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų, kad nežino nieko. O ar žinot neįmanoma? Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įmanoma ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus jo nuolat klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent taip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas. Kaip šito pasiekti? Reikia galvoti. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti. Taip, o kas gali būti tuo kriterijum? Dora, atsakinėjo Sokratas. Tiktai dora. Žmones visi skirtingi, siekia įvairiausiu tikslų, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O kas jiems visa tai gali suteikti? Tiktai patys žmonės- ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors blogą, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs.Žinotų-nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų. Žmogus yra geras, bet deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebebus jai abejingas. Kaip sulaužyti savimi pasitenkinimo kiautą, kuriuo puošiasi kvailybė, ir priversti žmones galvoti? Tai nesunku: svarbiausia tiksliais ir taikliais klausimais sudomink žmogų – išsklaidyk jo abejingumą arba nuramink aistras – tegul iškyla protas. Tada ieškodamas jums abiem bendro supratimo parodyk, kur priešininkas klysta. O čia jau gali ieškoti aptariamo klausimo teisingo supratimo ir sutarimo. Mes apskritai nedaug ką žinom. Negalim žinoti, kokius klausimus mums teks spręsti ne tik rytoj, bet ir kita akimirką. Tačiau proto turim visi. Todėl visi galim gyventi protingai. Žmogaus protingumas yra ne tik žinojimas, kiek to žinojimo siekimas. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protu. Nuo ryto ligi vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Daugelis iš jų, Sokrato klausimų logikos prispirti, turėdavo prisipažinti galvoję neteisingai ir klydę, bet tik retas dėl to neįsižeisdavo – pasirodydavo esąs iš tiesų protingas. Daugiau buvo tokių, kurie nebuvo linkę galvą varginti ir Sokratui stengdavosi atsilyginti apkalbomis, šmeižtais, intrigomis – vienintelėmis kvailiams prieinamomis “kovos priemonėmis”. Kartais, kai befilosofuodamas pradėdavo smarkiau ginčytis, pašnekovai jį net apstumdydavo, griebdavo už plaukų, bet Sokratas viską kantriai iškęsdavo. Vieną kartą jam net įspyrė. Kai kažkas stebėjosi, kad taip kantriai viską pakelia, Sokratas atsakęs: “O jei man būtų įspyręs asilas, argi aš jį traukčiau į teismą?” Taip pasakoja Demetrijas. Sokrato tikslas buvo ne sukritikuoti kito nuomonę, tik pamėginti surasti tiesą. Nenuostabu, kad Atėnuose jis greitai įsigijo daugiau priešų negu draugų.Sokratas buvo įsitikinęs, kad visų žmonių nelaimių šaltinis-nesilaikymas jų pačių priimtu įstatymu. Žmogus privalo paklusti įstatymams, nors juos ir laikytų neteisingais, aiškino jis. Priešingu atveju negalėtų “išlikti sveika ir išvengti pražūties valstybė, kurioje teismo sprendimai neturi jokios galios.” Žmogus turi teisę kritikuoti įstatymus, jų priėmėjus, bet jis privalo paklusti jiems ir tikėti, kad teisybė triumfuos. Savo paties pavyzdžiu jis siekė tai patvirtinti. Teismui pasmerkus Sokratą mirti, jis atsisakė prašyti ne tik sušvelninti bausme, bet ir bėgti iš kalėjimo, kai pabėgima suorganizavo jo draugai. Savo atsisakymą jis motyvavo taip: “Neturiu trauktis, nei bėgti, nei pamesti savo vietos. Ir kare, ir teisme, ir visur turi daryti tai, ką įsakė valstybė ir tėvynė, na, arba įsitikinti, kaip būtų teisingiau. O smurtu nedera priešintis nei motinai, nei tėvui, nei tuo labiau tėvynei.” Jis matė, kad jo laikais sąžiningas žmogus, užsiimdamas politika, negali laiduoti sau laimės. Čia jis atkreipė dėmesį į savo likimą. Pasak jo, jis du kartus buvo įtrauktas į politinių įvykių sūkurį, tačiau iš to turėjęs tik nemalonumų: pirmuoju atveju kilo konfliktas su trisdešimt tironų valdžia, antruoju-konfliktas su demokratine valdžia. Nors abiem atvejais valdžia elgėsi ne pagal įstatymus ir buvo neteisi, nukentėjo jis. Vis dėlto žmogus privalo savo įsitikinimus laikyti svarbesniais už savo gerovę. Sokrato nuomone, ir įsivėlęs į politiką žmogus negali leisti išniekinti savo moralinių principų. Šia proga mastytojas priminė ir piliečių pareigas valstybei. Jis manė, kad veidmainystė ne tik žalinga patiems žmonėms, bet ir pražūtinga valstybei. Sokratas kūrė savo filosofiją politines nesantaikos ir suirutės metais, kada valdžia neturėjo tvirtų pagrindų. Todėl jis nuolat šaipėsi iš valdžios pareigūnų. Sutikęs Atėnų pilieti, Sokratas klausdavo jį:”Jeigu aš norėčiau pataisyti batą, į ką turėčiau kreiptis?” Paprastai jam atsakydavo: “Į kurpių, Sokratai!” Kalvius, kurpius jis klausdavo: “Kas turi sutaisyti valstybės laivo korpusą?” Šie nežinodavo. Sokratas įrodinėjo, jog valstybę gali valdyti tik išmanantys žmonės. Taip pat tai suprato ir Atėnų tironai:”Sokratai, tu privalai atsisakyti šitų kurpių, kalvių, dailidžių: manau, jie visai tau apkarto, būdami vis ant liežuvio”. draudė Kritijas, buvęs Sokrato mokinys, žymiausias iš trisdešimt tironų. Ir nušalinus nuo valdžios tironus, Sokratas nevengė pasityčioti iš valdžios pareigūnų. Pasinaudodami palankia situacija, Atėnų valdžios pareigūnai suruošė Sokrato teismą. Teisme jam buvo pateikti du kaltinimai:1)jis tvirkinąs jaunimą, nuteikdamas jį prieš senąją kartą, 2) išsižadąs ir neigiąs graikų dievus, iškeldamas jų vieton naujus, o ne tuos, kuriuos pripažinti reikalauja įstatymai. Kaltinamasis aktas taip skambėjo: “Šitą kaltinimą prieš Sokratą, Safronikso sūnų, kilusį iš Demo Alopekes, surašė ir po priesaika įteikė Meletas, Meleto sūnus, kilęs iš Demo Pito. Sokratas nusikalsta tuo, kad nepripažįsta dievų, kuriuos pripažįsta miestas, ir įveda kitas naujas dievybes; jis, be to, demoralizuoja jaunuolius. Siūloma mirties bausmę”. Sokrato laikysena teisme, jo gynimosi taktika atskleidžia jo pažiūras. Teisme jis nesiliovė filosofavęs, siekdamas įrodyti, kad atėniečiai turi yda spręsti ir apie tuos dalykus, kurių jie neišmano. Atsisakyti savo principų teisme Sokratui būtų buvę tas pats kaip nusikalsti dievams, kurie jam įsakę čia gyventi ir filosofuoti, tirti save ir kitus. Todėl teisme Sokratas visa savo laikysena ir kalbos logika tarsi tvirtino, kad žmogus negali išsižadėti savo idėjų, kad jos svarbiau už pati gyvenimą. Drąsiai mesdamas savo teisėjams: “… kol aš gyvas ir dar pajėgiu, nesiliausiu filosofavęs, mokęs, kelia rodęs kiekvienam iš jūsų, Sokratas pabrėžė:”… ar paleisite mane, ar nepaleisite, aš tikrai nesielgsiu kitaip, nors man reikėtų ir daug kartų mirti”. Mastytojas įrodinėjo, kad lengva būti geru žmogumi, kai niekas negresia, bet kas kita atsidūrus grėsmingoje situacijoje. Tada ir išryškėja, kas tu esi iš tikrųjų. Kaltintojams pasiūlius griežčiausią bausmę, teisiamasis ima mastyti apie tai, kas jo laukia. Sokratas su jam būdinga aistra išdėstė teisme savo požiūrį į mirtį. Bijoti mirties – tai ne kas kita, kaip savintis išmintį, kurios neturi, didžiuotis, kad žinai tai, ko nežinai. “O apie mirtį niekas nežino, – tęsė toliau Sokratas, – nei kas ji, nei to, ar ji kartais nėra visų didžiausias žmogaus draugas. Kam žmogus gyvena žemėje? Jis sakė: “Reikia valgyti, kad gyventum, bet gyventi ne tam, kad valgytum.” Asmeninio gyvenimo faktais Sokratas įrodinėjęs, kad tiek jaunas, tiek senas visų pirma turi rūpintis ne kūnu ir ne turtu, o siela, kad ji taptų geresne. Sveikas kūnas turi tarnauti sielai, o ne atvirkščiai. “Ne iš pinigų dorybė atsiranda, bet iš dorybės pinigai ir visi kiti žmonių turtai, ir piliečių, ir valstybės, – nesiliovė įtikinėjęs Sokratas.” Jis tvirtino, kad pats žmogus nustato sau tikslą, kurio turi siekti, pats pasirenka kelius tam tikslui įgyvendinti, įgyvendindamas jį, suranda gaivinantį džiaugsmą ir laimę. Dorybę ir tiesą, teisėtumas ir įstatymai žmogui brangesni už viską – nepajudinamas Sokrato principas, kurį jis nuolat gynė.30 dienų Sokratas laukė nuosprendžio įvykdymo. Prieš mirti jis pasakė daug gražių ir kilnių žodžių. Gerokai iki saulės laidos Sokratas paprašė tarno, kad jam atneštų vandens kūnui nusiplauti. Nusimazgojęs priminė, kad atsipalaidavęs ir atpalaidavęs moteris nuo triūso. Po to ramiausiai pakėlė indelį maudos sulčių, klausdamas tarno, ar čia jų įpiltą tiek, kiek reikia, ar daugiau, kad būtų galima nulieti dievų garbei. Išgirdęs iš tarno, kad taurėje tiek gėrimo, kiek reikia, Sokratas ramiausiai ji išgėręs ir atsigulęs aukštielninkas laukti to momento, kada jo siela persikels gyventi i Hado karalystę.
Sokratas, nustūmęs apsiaustą į šalį, kai jau beveik visą apatinę kūno pusė buvo atšalusi, kreipėsi į Kritoną pačiais paprasčiausiais ir buitiškiausiais žodžiais: – Kritonai, esame skolingi Asklepijui gaidį. Neužmirškite jį atiduoti. Rūpindamasis visų pirma žmogaus gyvenimo reikalais, jis net paskutinę akimirką liko ištikimas teisingumui ir tiesai. Sokratas – pirmasis filosofas, kuris buvo nuteistas mirti. Tačiau atėniečiai netrukus pradėjo gailėtis tokio sprendimo. Nevykėlį poetą Meletą nuteisė mirti, o kitus kaltuosius ištrėmė. Kaltintojui Anitui vos atvykus į Heraklėją gyventojai įsakė tą pačią dieną išsinešdinti iš miesto. Sokratą atėniečiai pagerbė Lisipo sukurta bronzine skulptūra, kurią pastatė Pompėjoje. Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti – tie, kurie norės žinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo, Sokrato, ir mirtis tebusiąs pavyzdys, kaip galima gyventi.Sokrato mokymas – viena iš amžinų, lemtingų Europos kultūros problemų. Dvasinių krizių metu, kai pervertinami ir iš naujo pasveriami visi kultūros laimėjimai, kiekvieną kartą ji atgyja iš naujo, reikalaudama gilesnio ir visapusiškesnio sprendimo. Kaip ir didieji religijų įkūrėjai, Sokratas savo įtaką peržengė savo mirtį ir tebeveikia savo asmenybės paveikslu, kurį mes matome atsispindintį iš sokratikų aplinkos gimstančiame literatūriniame “Sokrato pokalbių” žanre.