Po “geležinės uždangos” griovimo šiuolaikinis pasaulis pasikeitė. Dvipoliariškumą (dvi supervalstybės) pakeitė daugiapoliariškumas. Valstybių tarptautiniai santykiai užleidžia vietą atvirai informacinei erdvei ir pan.Negalima vienareikšmiškai teigti, kad pasaulis tapo geresnis arba blogesnis, jis tapo atviresnis. Užimti tinkamą vietą šiame pasaulyje padeda technologiniai laimėjimai vienoje ar kitoje srityje. Jie remiasi sociokultūrinės identifikacijos ypatumais. To neįmanoma pasiekti, aklai pasisavinant kitų valstybių vystymosi modelių, arba einant Vakarų modernizacijos keliu.Transnacionalinėje ekonominėje erdvėje niekas nelaukia, kol vienoje ar kitoje valstybėje pasibaigs reformų imitacija arba bus nugalėta socialinė-ekonominė krizė. Iš tikrųjų šiame pasaulyje nėra galimybės apeliuoti į ką nors – pasaulyje nėra bendro Prezidento ar bendro Dievo.NUO BIPOLIARIŠKUMO PRIE POLICENTRIZMO:Nėra vienintelio “civilizacijos” apibrėžimo. Civilizacija (lotyniškai- “pilietinis”) nustato vystymosi, materialinės bei dvasinės kultūros lygį. Sąvoka “civilizacija” pakeitė “barbarų” sąvoką, kai, anot Aristotelio, žmogaus pasaulis buvo padalintas į dvi puses: “laisvo” ir “vergo iš prigimties”. Plačiąja prasme civilizacija suprantama kaip žmonių ir valstybių pastovus sociokultūrinis bendrumas. Tai yra tarsi “kultūros” sinonimas. Siaurąja prasme (remiamasi Gumiliovu) civilizacija kaip superetnosas – tai yra tautos, kurias jungia tam tikras dvasinis giminingumas, psichologinis panašumas bei abipusiška simpatija (komplementarumas).Gamtos ir geografinis faktorius yra vienas iš elementų formuojančių civilizaciją. Tai atsispindi gamtos analoguose: civilizacijos ir didžiosios istorinės upės, Viduržemio jūros, Ramiojo vandenyno, Dunojaus, Eurazijos civilizacija.Pagal valdymo ir gamybos technologijas, santykius ir žmogaus veiklos reguliavimo mechanizmą išskiriamos “tradicionalistinio” bei “technogeninio” tipo civilizacijos.Šiuolaikiniame pasaulyje civilizacija traktuojama ir kaip “komfortas” arba “patogumas”, kurį mums suteikia technika. Patogios gyvenamosios aplinkos kūrimas prisideda prie žmogaus suaugimo su techniniu kolektyvu. Tokio proceso rezultatas būna toks – vidinis poreikis būti ne tik civilizuotu, bet ir kultūringu nyksta.
Toynbee savo veikale identifikavo 37 civilizacijas: iš jų 28 klestinčias, 5 neišvystytas ir 4 apmiriančias. Savo ruožtu, klestinčios civilizacijos skirstomos į nepriklausomas bei civilizacijas-palydovus. Civilizacijų policentrizmas padeda pašalinti istoriškumo ribotumą, šokti tolyn.Tuo Gamta tarsi saugo tautas ir valstybes nuo jų siekimo prie hegemonijos (viešpatavimo). Žinoma, kad daugelis pasaulinių imperijų, siekiančių viešpatauti, suskilo dėl vidinių aplinkybių poveikio.Tarp šiuolaikinių civilizacijų (plačiąją prasme) išskiriamos tokios: – Vakarų Europos krikščioniškoji;– Musulmoniška; – Indijos induistinė;– Kinijos budistų;– Lotynų Amerikos katalikų;– Afrikos ir kt.Siaurąja prasme Vakarų Europos civilizaciją sudaro germanų, anglosaksų bei anglų-amerikoniškas superetnosai; musulmonišką civilizaciją sudaro arabų, tiurkų superetnosai; Kinijos civilizaciją sudaro kinų, japonų, korėjiečių bei vietnamų superetnosai. Gumiliov’as išskiria taip pat eurazinį (rusišką) superetnosą.Civilizacijų policentrizmas pasireiškia per skirtingą erdvės ir laiko suvokimą, taip pat per psichologinius, geoekonominius ypatumus. A. Losev’as išskiria tokius erdvės ir laiko suvokimo tipus:Kinų pasaulio suvokime vyrauja nejudamumas bei pastovumas viso kas yra laikino tūrinio. Indijos pasaulio suvokimui budingas judėjimas bei siekimas sunaikinti laiko tūrinį, paversti jį į nieką. Antikos pasaulio suvokimas suteikia laiko ir amžinybės pusiausvyrą – šalta statula be subjekto karščio ir kuno ligos, akys be vyzdžių; Vakarų Europos pasaulio suvokimas asmenybę, žmogaus dvasią suabsoliutina.Derėtų atsižvelgti į tradicijų istorinę įvairovę. Vakarų Europos civilizacijai būdinga proto kultūra, žmogaus teisės, dinamiškumas (revoliucijos), pragmatizmas ir pan. Rytų civilizacijose įžvelgiamas solidarumas, valstybės prioritetas žmogaus atžvilgiu.Yra skirtumai žmogaus ir gamtos santykiuose; pvz; krikščioniškoji doktrina žmogų priešpastato gamtai. Tuo tarpu, budizmas ir induizmas žmogų laiko gamtos dalimi.Rytų civilizacijos kuria tarsi kultūrų dialogo pavyzdį, kai atvirumas bei perėmimas iš išorinio pasaulio apsiriboja materialine bei praktine forma ir neatsispindi dvasiniame pasaulyje. Pvz.; Japonų kultūros svarbus bruožas yra susiklosčiusių kultūrinių-istorinių tradicijų perimamumas, praeities bei dabarties vientisumas. Susiklostė tokia japonų ir kitų kultūrų dialogo schema (nuo Viduramžių iki mūsų laikų ): japoniška dvasia ir kinų išmintingumas; japoniška dvasia ir Vakarų žinios (racionalizmas)Civilizacijų policentrizmas bei sociokultūrinių ypatumų įvairovė tampa daugeliui geopolitinių strategijų barjeru (kliūtimi). Ilgas koegzistavimas (buvimas vienos šalia kitos) ir vienos civilizacijos tautų intensyvūs teritoriniai kontaktai skatina homogeniškumo augimą tradicijose bei prisideda prie socialinės stratifikacijos mažinimo. Pvz.; geopolitinis TSRS buvimas Kuboje, Angoloje, Vietname, Sirijoje, Alžyre, Afganistane, Kinijoje bei Šiaurės Korejoje buvo lydomas masiniu ir ilgalaikiu sovietinės kultūros skleidimu (diegimu), kuri paliko mažai pėdsakų pas vietinius gyventojus.Civilizacijų sąveikavimo patirtis duoda skirtingas vystymosi strategijas. Kinų civilizacija pasižymi perimamumu. Atvirumo ir uždarumo politikos kaita praeityje išorinio pasaulio atžvilgiu leidžia šiuolaikinei Kinijai įvertinti svetimų tradicijų perėmimo žalą. Prie tokių išvadų priėjo ir musulmoniškas pasaulis, kuris patyrė nuosmūkį pasisavindamas Vakarų viešojo vystymosi idėjas. Vakaruose tikima, kad pirmiau turi turi būti įgyvendintos politinės reformos, o po to ekonominės. Toks procesas užtikrino demokratijos laimėjimą prieš komunizmą. Taip buvo manoma ir Sovietų Sąjungoje (perestroikos metu). Politinė, socialinė ir ekonominė krizė dominuoja Rusijoje, Ukrainoje bei daugelyje nepriklausomų valstybių. Kinija daugiau dėmesio skiria ekonominėms reformoms.NEOEURAZIJIZMAS:L. Gumiliov’as – garsus rusų mokslininkas- istorikas buvo pačiu ryškiausiu euraziečio Savicko mokiniu. Iš esmės geopolitinės temos nebuvo plėtojamos jo veikaluose, bet etnogenezės bei etninių ciklų teorija priskiriama “geografiniam determinizmui”, kuris sudaro tarsi geopolitikos esmę Ratcelio, Chauschouferio darbuose. Ypač svarbūs yra Gumiliovo Eurazijos etninio žemėlapio senovės periodų tyrimai, stepių, klajoklių tautų ir jų civilizacijų tyrimai.Gumiliovo darbuose politinė istorija pateikiama naujai, t. y. Eurazijos Rytinė dalis yra ne tik barbarų žemės civilizacijos periferijoje, bet tai yra savarankiškas ir dinamiškas etnogenezės, kultūros, politinės istorijos, valstybinio ir techninio vystymosi centras. Eurazijos kultūra bei Eurazijos etnosų visuma pateikiama kaip visiškai neištirtas pasaulis, t. y. su savo vertybėmis, religinėmis problemomis, istoriniu dėsningumu ir pan.
Gumiliovas pateikia idėją, anot kurios rusai yra ypatingas etnosas, susiklostęs tiurkų ir slavų susiliejimo pagrindu. Tokiu būdu netiesiogiai pagrindžiama rusų kontrolė tų Eurazijos žemių, kurios yra apgyvendintos tiurkiškų etnosų. Didžioji rusų civilizacija susiklostė tiurkų ir slavų etnogenezės pagrindu.Geografiniame plane ši etnogenezė realizavosi kaip istorinis Miško ir Stepės aljansas. Būtent geopolitinis Miško ir Stepės derinys sudaro istorinę Rusijos esmę, nustatant jos kultūros, civilizacijos, ideologijos, politinio likimo charakterį.Gumiliovas išskiria kultūrų, civilizacijų ir etnosų ciklus. Jo požiūriu, etniniai kultūriniai dariniai – nacijos, valstybės, religinės bendruomenės – panašūs į gyvus organizmus. Jie pereina gimimo, jaunystės, brendimo ir senėjimo etapus, o paskui išnyksta. Gumiliov’as labai įdomiai suformuluoja teorijas apie etnogenezės priežastis, t. y. tautos arba valstybės gimimą. Šiam procesui apibūdinti jis panaudoja terminą “paseizmas”. Tai nepaaiškinamas sinchroninis biologinės ir dvasinės energijos atsiradimas, kuris staigiai pajudina “senų” tautų ir kultūrų pasyvų istorinį egzistavimą, pavergiant įvairias etnines ir religines grupes.Paseizmo galybė bei dinamiškas etnogenezės procesas sąlygoja atsiradimą superetnoso, kuris atitinka ne tiek politinės organizacijos nacinalinę-valstybinę formą, kiek imperiją.Paseizmas ( Gumiliov’as sąvoką “paseizmas” panaudoja kaip pozityvią kategoriją, kuri prilygsta “heroizmui”, etiniam siekimui kurti nacionalinės tradicijos vardan) pamažu išnyksta. Paseizmą pakeičia “aktualizmas” t.y. susirupinimas tik esamuoju momentu, neatsižvelgiant į tradicijas, taip pat būsimosios kartos likimą. Šiame etape įvyksta “paseizmo lūžis”, ir etnogenezė įžengia į neigiamąją t. y. konservacijos ir irimo pradžios stadiją. Toliau seka “futūristinė” fazė, kurioje dominuoja bejėgiškų “svajotojų”, “fantazierių” tipai. Jie praranda pasitikėjimą gyvenimu, stengiasi nueiti “anapus”. Anot Gumiliovo, tai yra galutinio suirimo požymis: etnosas degraduoja, superetnosai suskila, imperijos griūna.Toks procesas tęsiasi iki naujo “paseizmo postūmio”, kai atsiranda naujas etnosas ir išprovokuoja naują etnogenezę, kurioje perlydomi senų konstrukcijų liekanos. Be to, kai kurie etnosai priima “relikto” pavidalą ( Gumiliovas pavadina juos “chimerais” ), o kiti išnyksta naujo etnogenetinio proceso dinamiškume. Ypač svarbus yra teiginys apie rusų tautą. Anot Gumiliovo, rusai yra palyginti “jaunas” etnosas, sutelkęs aplink save Rusijos ir Eurazijos “superetnosą” arba eurazinės Imperijos “superetnosą”. Gumiliovo pateiktos idėjos leidžia daryti tokias geopolitines išvadas:1. Eurazija yra pilnavertiška “vystymosi vieta”, yra derlinga ir turtingiausia etnogenezės ir kultūrogenezės žemė. Vadinasi, pasaulinė istorija turi būti traktuojama ne vienapoliai, t. y. Vakarai ir visi kiti, o daugiapoliai. Reikia atsižvelgti į tai, kad Šiaurės bei Rytų Eurazija yra svarbiausių civilizacijos procesų šaltinis. 2. Geopolitinė Miško ir Stepės sintezė, sudaranti Rusų valstybingumo pagrindą yra esminė tikrovė kultūrinei ir strateginei kontrolei Azijos ir Rytų Europos atžvilgiu pagrįsti. Reikia atsižvelgti į tai, kad tokia kontrolė teiktų harmoniją tarp Vakarų ir Rytų. Tuo tarpu, Vakarų civilizacijų (Miškas) kultūrinis ribotumas siekiant dominavimo, kuris pasireiškia per Rytų kultūros (Stepės) nepripažinimą, atveda prie konfliktų.3. Vakarų civilizacija atsiranda paskutinėje etnogenezės stadijoje. Ji yra tarsi “chimeriškų” etnosų konglomeratas. Išeina, svorio centras būtinai bus perkeltas prie jauniausių tautų. 4. Gali būti, kad greitai įvyks tam tikras nenuspėjamas ir nenumatomas “paseizmo postūmis”, kuris pakeis pasaulio politinį ir kultūrinį žemėlapį , kadangi “reliktinių” etnosų dominavimas igai trukti negali.Gumiliovas geopolitinių išvadų neformulavo. Tai padarė jo pasekėjai. Tokia kryptis gavo “neoeurazijizmo” pavadinimą. Ši kryptis turi kelias formas arba (rūšis). Ne visos jos remiasi Gumiliovo idėjomis, nors jų poveikis šiai geopolitinei ideologijai iš tiesų yra didžiulis.Kaip minėjau, neoeurazijizmas yra kelių rūšių.Viena iš neoeurazijizmo formų (pagrindinė ir labiausiai išvystyta) pateikiama kaip užbaigta ideologija, kuri buvo suformuluota kai kurių nacionalinės opozicijos sluoksnių, prieštaraujančių liberalinėms reformoms 1990-1994 m. Kalbama apie grupę intelektualų, besiburiančių apie laikraštį “Diena” bei žurnalą “Elementai”. Ši neoeurazijizmo forma remiasi A. Savicko, G Vernacko taip pat ideologo N. Ustrialovo idėjomis.
Istorinių euraziečių analizė yra aktuali ir visiškai pritaikoma šiuolaikiniai situacijai.Imperijos kontinentinio masto nacionalinės ideokratijos tezė priešpastatoma liberalinei vakarininkų srovei bei siauraetniniam nacionalizmui. Rusija matoma kaip “geopolitinės didžiulės erdvės” ašis, jos etninė misija vienareikšmiškai tapatinama su imperijos kūrimu.Socialiniame ir politiniame lygmenyje ši kryptis labai panaši į eurazinį socializmą, kuris laiko liberalinę ekonomiką Atlantinei stovyklai būdingu požymiu. Gumiliovo palikimas yra pripažįstamas, nors jo paseizmo teorija susijusi su italų sociologoV. Pareto mokymu apie “elitų cirkuliavimą”, o religinis Gumiliovo požiūris koreguojamas Europos tradicionalistinės mokyklos atstovų. Tradicionalistų idėjos, tokios kaip – “šiuolaikinio pasaulio krizė”, “Vakarų degradavimas”, “civilizacijos desakralizavimas” ir kt.- tampa neoeurazijizmo dalimi (komponentu). Jos tarsi papildo idėjas, kurios rusų autorių buvo plėtojamos fragmentiškai ir intuityviai.Be to, išsamiai yra tyrinėjami Europos kontinentiniai projektai (Chaushouferis, Šmitas). Dėl to eurazinės doktrinos ribos plinta Europoje; ji suprantama kaip potencialiai kontinentinė jėga. Šis motyvas visiškai svetimas istoriniams euraziečiams-emigrantams, kurie rašė pagrindinius kūrinius tada, kai Jungtinės Amerikos Valstijos neturėjo savarankiškos geopolitinės reikšmės ir tezė apie Europos ir Vakarų skirtumus neturėjo tam tikro pagrindo. Neoeurazijizmas, pritardamas Europos kontinentalistams pripažįsta strateginį Europos svarbumą geopolitiniam užbaigtumui ir eurazinės “didelės erdvės” pilnavertiškumui, ypač turint omenyje tai, kad būtent nepastovus geopolitinio Europos žemėlapio padilijimas atvedė prie TSRS pralaimėjimo “Šaltajame kare”. Kitą neoeurazijizmo ypatumą sudaro islamiškų šalių išrinkimas, ypač Kontinentinio Irano, kaip svarbiausio strateginio sąjungininko. Rusiško ir islamiško aljanso idėja sudaro antiatlantinės strategijos pagrindą Eurazijos pietvakarių pakrantėje.Šis aljansas pagrindžiamas tradiciniu rusiškos ir islamiškos civilizacijos charakteriu. Tai jungia jas tam, kad galima būtų priešintis antitradiciniams pragmatiniams Vakarams.Šios neoeurazijizmo krypties visi geopolitiniai projektai yra aktualūs šiuolaikiniai situacijai, kadangi ir ideologiškai, ir strategiškai, ir politiškai neoeurazijinis projektas pateikiamas kaip užbaigta bei istoriškai pagrįsta priešybė Vakarų geopolitinių projektų įvairovei (atlantinių ir mondialistinių).Atlantizmas ir mondializmas išreiškia dvi Vakarų geopolitinės ideologijos rūšis. Europos geopolitikų europizmas ir kontinentalizmas yra tarsi tarpinis realumas. Ir galų gale, neoeurazijizmas išreiškia požiūrį radikaliai priešingą Vakarams. Šis požiūris tarsi vienijasi su kitais alternatyviais geopolitiniais projektais- nuo Europinio nacional-bolševizmo iki islamiško fundamentalizmo ( arba islamiško “socializmo”). Kiti neoeurazijizmo variantai yra mažiau nuoseklūs ir tai yra tarsi visų anksčiau minėtų idėjų prisiderinimas prie kintančio politinio realumo: kalbama apie pragmatinį ekonominį “neoeurazijizmą”, kurio tikslas yra atgaivinti buvusių TSRS Respublikų ekonominį sąveikavimą, arba kalbama apie raginimą sukurti “eurazinį bendrumą” rusų ir etninių mažumų vienybei išsaugoti. Tačiau visos šios versijos dėl savo fragmentiškumo, dirbtinumo ir nenuoseklumo negali sudaryti savarankišką geopolitinę ideologiją ir metodologiją. Todėl sustoti ties jų nėra prasmės.