Senovės Romos religija

Romos respublikos ekspansija
Istoriškai romėnų laimėjimų pradžią žymėjo Romos apiplėšimas 387 pr. Kr., kurį įvykdė tie patys plėšikai galai, pirma padėję įveikti etruskus. Iki tol dėl Centrinės Viduržemio jūros dalies varžėsi Didžiosios Graikijos graikai pietų Italijoje, finikiečiai aplink Kartaginą ir etruskai. Konfliktas susitelkė prie Sicilijos. Etruskų galios žlugimas leido Romai greitai išskleisti karinę jėgą, kurti kolonijas, tiesti kelius ir per šimtmetį užvaldyti visą Italiją į pietus nuo Po upės.
Romos pilietybės teisių išlpėtimas nukariautoms tautoms tarp buvusių priešininkų nustatė naujus santykius. Susikūrė nauja pasaulio vaalstybė, persiėmusi religine Romos dvasia. Prie pirmųjų 12 etruskų ir 30 lotynų miestų per ekspansiją prisidėjo dar 350 miestų Apeninų pietuose ir 80 Po upės slėnyje; visi jie atsidūrė Romos valdžioje.
Istorinis Romos pobūdis, išryškėjęs tarp dviejų miesto plėšimų – galų 387 pr. Kr. ir gorų 410 m., – tiksliausiai nuskakomas dviem lygiais: socialinių institucijų, kuriomis remiasi miesto gyvenimo struktūra, ir architektūros pastatų, žinomų iš archeologijos, kuriuose ta struktūra buvo įkurdinta. Kariuomenės, teisės, gyventojų religijos poreikiai vertė statytis mieste gražios architektūros pastatus. Niekas nebuvo planuojama, miestas tiesiog augo, ir tiiek.

Židinio, lauko ir miesto religija
Lygiai kaip Romos – visų miestų miesto – mitas nulėmė politinę romėnų savimonę, taip jų pačių religingumo mitas lėmė jų asmens ir kulto sampratas. Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) tai aiškiai išdėstė: „Kai lyginame save su kitomis tautomis, daug ku

ur pasirodom esą lygūs ar net atsiliekame, išskyrus religiją, reiškiančią dievų garbinimą, čia mes toli visus pralenkiame“. Religija (religio) yra lotyniška savoka; graikų kalboje tikslaus jos atitikmens nebuvo.
Romėnų autoriai rašo apie asmenį, turintį „religinę prigimtį, laisvą nuo prietarų“, arba tvirtina, kad „pridera būti religingam, bet ne prietaringam“, supriešindami teigiamą ir neigiamą pradus. Antra vertus, vėlyvoji Respublika į vis dar praktikuojamas senesnes religijos formas žiūrėjo skeptiškai. Autoriai, turėdami galvoje religinių pareigų naštą, sako, jog religija yra tai, nuo ko siela (Lukrecijus) arba pats žmogus ir jo namiškiai (Livijus) turėtų būti išlaisvinti.
Žinių apie ankstyvąją romėnų naminę religiją nedaug. Įstatymai, ypač susiję su moterimis ir santuoka, vaikais ir paveldėjimu, patvirtina namų ūkio ir židinio priklausomybę nuo tėvo valdžios, kurią išreiškia religiniai papročiai ir apeigos. „DDvylika lentelių“, seniausias įstatymų kodeksas, yra griežtai pasaulietinis.
Romėnams dievai buvo funkcijos, kurios nors veiklos globėjai. Nesvarbu, kokie mitai vaizduodavo dievybę, romėnai rūpinosi jai pavesti tikslias pareigas, taigi ir garbindavo veikiau tas pereigas, o ne senąją personifikaciją. Žemdirbystės dievybės paprastčiausiai globojo didžiuosius darbus: Vervactor (plėšinio plėšimą arba dirvono arimą), Redarator (antrą arimą), Imporcitor (vagojimą), Insitor (sėjimą), Obarator (sėklų užbėrimą), Occator (akėjimą), Sarritor (kaupimą), Subruncinator (ravėjimą), Messor (pjūtį), Convector (laikymą), Promitor (vartojimą). Panašiai senovinis „Numos kalendorius“ nupasakoja kiekvieno mėnesio dienas, kurios palankios ar
rba nepalankios verslui ir susuirinkimams, taip pat sužymi švenčių įvairovę.
Kolenktyvinė religija buvo susijusi su žemdirbyste ir perimta iš etruskų ir kitų tautų, nes Roma iškilo per vėlai, kad būtų išpuoselėjusi ką nors daugiau nei savo susikūrimo mitologiją. Romos religija iš pat pradžių buvo valstybinė, o miestas įasmenintas kaip svarbiausia dievybė. Romėnai mielai priimdavo svetimus dievus, ypač graikų, į savo valstybės kultą, tik pakeisdavo juos, pritaikydami pagal funkcijas. Livijus (59 m. pr. Kr.–17 m.) teigia, kad pirmas viešas švento maisto atnašavimas graikų dievybių atvaizdams, pastatytiems and priegalvių (lectisternium – dievų pokylis), įvykęs 399 m. pr. Kr. Kad pateisintų svetimų dievų pasisavinimą, romėnai skelbėsi sumaišę svetimas dievybes su savosiomis.
Trys seniausios dievybės – Jupiteris, Junona ir Minerva – buvo garbinamos didelėje įspūdingoje švetykloje ant Kapitolijaus kalvos. Todėl jos žinomos kaip „Kapitolijaus triada“. Šventykla buvo skirta Jupiteriui, geriausiajam ir didžiausiąjam (Jupiter Optimus Maximus): jo garbinimo salė buvo centre, o sparnuose – iš kairės ir iš dešnės – susisiekė su Junonos ir Minervos salėmis.
Kitos dievybės irgi atsirado paskutiniais šimtmečiais pr. Kr., atsiliepiant į įvairius visuomenės poreikius arba krizes, pavyzdžiui, Eskulapo (graikų Asklepijo) kultas, kad padėtų įveikti marą 293–291, arba Kibelės, kad atitolintų Hanibalo karinę grėsmę 204. Naujosios eros pradžioje Augustas (63 m. pr. Kr.–14 m.) vis dar apibūdinamas kaip valdovas, kuris „su didele pagarba žiūrėjęs į svetimas apeigas, be
et tik senąsias ir įsigalėjusias, kitas niekinęs“. Tas seno aukštinimas romėnų religijai buvo labai būdingas. Konservatizavinimą gynė aukščiausiasis žynys, pontifex maximus; naujas pažiūras puoselėjo viri sacris faciundlis, pareigūnai, atsakingi už religijos naujovių įvedimą tinkamiausiu metu.
Į Romą patekdavo ir svetimybių; kartais būdavo uždraudžiami arba išgyvendinami įsigalėję papročiai. Štai oficialus senato 186 pr. Kr. spalio 7 d. dekretas griežtai apribojo bakchanalijų šventimą ir dalyvių skaičių. Tai buvo taikoma ne tik Romai, bet ir jos sąjungininkams dėl tariamos grėsmės draugijų, kurios rinkdavosi slapta arba vykdė slaptas apeigas.
Legalios Romoje buvo įvairios pontifikų, augurų ir būrėjų asociacijos; atskirų dievų flaminai arba žyniai; mergelės vestalės. Jei tirtume naminių dievybių kulto ryšį su Romos kolektyvine religija, jį tiksliausiai dar 1911 W. W. Folwlerio padaryta pastaba: „Nė vienoje kitoje mums žinomoje senovės valstybėje pilietis taip neužleido valdžiai visų savo reikalų su valstybės dievais reguliavimo, kaip Romoje. Jo privalomos dalies religiniame valstybės gyvenime tiesiog nebuvo, visa jo religinė pareiga – šventomis dienomis netvarkyti civilinių reikalų ir nedrumsti ramybės“.

Tikėjimai ir filosofija
Markas Tulijus Ciceronas 45 m. pr. Kr. parašė traktatą „Apie dievų prigimtį“ – tai dialogas tarp kelių intelektualių savo laiko pozicijų: skeptikų, epikūrininkų ir stoikų. Čia nėra dviejų svarbių tradicijų: peripatetikų (jei stoikai tikrai skyrėsi nuo Aristotelio, kaip jie jį suprato) ir cinikų pozicijų.
Šios įvairios pozicijos svarbios tu

uo, kad religijai buvo suteiktas intelektualinis turinys, kurio ji iki tol neturėjo. Religija laikėsi vien ritualu: teisingas darymas, o ne teisingas mąstymas ir, I a. pr. Kr. vargu ar būta tikėjimo žodyno. Šios praktinės religijos vertę galima nusakyti tiesiai: „Žmonės apibūdina Jupiterį kaip geriausią geriausią ir didžiausią ne todėl, kad jis mus daro teisingus, nuosaikius ar išmintingus, bet kad daro mus sveikus, turtingus ir klestinčius“.
Tiems palyginti nedaugeliui, kurie įsitraukė į diskusiją arba mokėjo skaityti, arba ir platesnei auditorijai, kuriai filosofines pažiūras skelbė keliaujantys mokytojai, religija ėmė reikšti intelektualinį dievo, dievų ir pasaulio vertinimą. Kelios filosofijos kryptys kėlė tris pagrindinius klausimus: „Kaip aš pažįstu pasaulį?“, „Kaip man reikia gyventi pasaulyje?“ Nors teologiškai ieškant atsakymo atsirado skirtingos sistemos, visos jos pradėjo nuo panašių prielaidų:
• Materija yra vienintelė tikrovė.
• Jutimai yra vienintelis žinių šaltinis.
• Būti netrikdomam ir be rūpesčių yra laimės arba malonumo esmė.
Epikūrinių pozicija teigė, jog dievai yra, bet pasaulis jiems visai nerūpi. Stoikų pozicija sakė, jog pasaulį valdo dieviškasis racionalumas (logos), pasireiškiantis kaip lemtis ir apvaizda ir susijęs su žmogaus protu. Skeptizmas buvo Platono akademijos netiesioginis produktas, tačiau rėmėsi bendromis prielaidomis. Jis apeliavo į tą, kuris „susilaiko nuo sprendimo apie daiktus, ar jie iš prigimties geri, ar blogi, ar juos reikia praktikuoti, ar ne, ir taip darydamas jis stoja prieš dogmantinę tendenciją ir, be tvirtų įsitikinimų, žiūri kasdieninių pareigų“ ir šitaip pasiekia trokštamą ramybės būseną. Cinikai „panašūs į šunis“ (kynikos), nes jie sistemą pakeičia pačia gyvensena, triukšmingai neigdami visas primetamas vertybes. Idealų gyvenimą tapatina su gamta. Neimdami nieko, tik elgetos krepšį ir lazdą, rasdami malonumą šaipytis iš visų padorumo normų, jie klajoja tenkindamiesi trupučiu maisto ar menka pastoge, nors dažnai lyg misionieriai pamokslauja ant kiekvieno gatvės kampo.

Imperija – romėnų pasaulis
Kol Vergilijus (70–19 m. pr. Kr.) imperatoriaus Augusto garbei rašė „Eneidą“, susiedamas jį su Romos praeitimi, Augustas ne tik atstatė Romulo trobelę, bet su tikro konservatoriaus padorumu ir kantrybe ėmė puoselėti miesto raliginę tradiciją, pasiimdamas aukščiausiojo žynio pareigas. Jam pastatyta Romos ir Augusto šventykla Ostijoje. Per visą imperijos laiką net senieji kulto dievai, išskyrus svarbiausias dievybes – Jupiterį, Junoną ir Minervą, – užleido vietą vis labaiu įsigalinčiam imperatoriaus namų kultui.

Romos valdovų sudievinimas
Romos Respublika, net su savo diktatoriais, konstituciškai išvengė helėnų karalių absoliutizmo. Precedentą davė Romos senatas – nužudė Julijų Cezarį 44 m. pr. Kr., kai jis buvo įrašytas į dievus. Jo įpėdinio, Augusto, sudievinimo imperijoje, ypač jos rytuose, buvo reikalaujama, kol Augustas buvo dar gyvas, ir kai kur jam buvo teikiama dieviška pagarba. Nors senatas paskelbė Augustą dievišku netrukus po Cezrio nužudymo, jį pakeitęs Tiberijus (41 m. pr. Kr.–37 m.) taip ryžtigai priešinosi imperatoriaus sudievinimui ir taip supykdė senatą, kad nebuvo paskelbtas dievu net po mirties. Vėliau, išskyrus Neroną ir tris nevykėlius karvedžius – kandidatus į jo vietą, visi imperatoriai atsidūrė tarp dievų: net Gajus Kaligula (13–41), kuris pasiskelbė dievu dar būdamas gyvas, ir Domicianas (51–96), kuris pasielgė panašiai, nors ir be senato patvirtinimo.
Nuo Augusto laikų iš Romos verslinikų, uždirbančių pinigus provincijose, buvo reikalaujama ištikimybės priesaikos imperatoriui. Priesaika rodė jį esant jau „dievo sūnumi“ ir išreiškė jo lojalumą ne tik jam, bet ir „jo vaikams ir įpėdiniams“. Nuo kaligulos karūnavimo Augustas priesaikoje įterpiamas tarp Dzeuso išgelbėtojo ir „šventosios mūsų miesto mergelės“ (Athena Polias). Šios priesaikos buvo išgraviruojamos bronzoje (priesaikos priėmimo sąskaita) ir pastatomos taip, kad visi matytų.

Religinė maišatis Romos imperijoje
Vezuvijaus išsiveržimo katastrofa prasidėjo 79 m. rugpjūčio 24 d. rytą ir vakarop palaidojo du klestinčius miestus Pompėjus ir Herkulanumą, be to, pajūrio kurortą Stabiją. Marcialis pareiškė, kad „net dievams to per daug“. Buvo sugriauta ir palaidota daugybė Viduržemio jūros senovės miestų, bet nė vienas taip gerai neišlaikė, kaip Pompėjai.
Religiniai radiniai iš Pompėjų yra dvejopi. Tai oficialūs pastatai, ir daugybė namų šventyklėlių bai pakelės altorių. Taip pat išlikę meno kūrinių, ypač freskų, ir visokių įrašų – grafitų ir net papirusų.
Klestėjo šeimos kultai. Kone kiekvieni namai ir amatų dirbtuvė turėjo privačią šventyklėlę (lararijų), paprastai glaudžiančią protėvių biustus ir kitas tradicines namų dievybes – larus ir penatus. Apeigas šiose šventyklėlėse paprastai atlikdavo šeimos galva svarbiomis šeimai progomis, tikiomis kaip paveldėtojo pilnametystė. Rasta daug lentelių ir statulų, simbolizuojančių įvaires mažesnes dievybes – Fauną, Sivaną, Florą, Priapą ir t. t. Šios dievybės daugiausia rūpinosi vaisingumu ir dauginimu, gausa ir pelnu. Įprasti vaisių vainikai arba gausybės ragai. Taip pat falas – pavaizduotas arba atskirai, arba gigantiškas mažos dievybės atributas, dažnai su svarstyklėmis jo pilnybei pasverti.
Oficialūs kultai buvo sudėtingesni, bet jų liekanų mažiau. Pompėjiose būta dešimt šventyklų, bet tris iš jų sugriovė 62 m. žemės drebėjimas ir ugnikalnio išsiveržimo metu jos dar nebuvo atstatytos. Viena buvo pritaikyta rinktis privačiai draugijai; dvi buvo skirtos imperatoriaus kultui – viena ką tik įrašytam į dievus Vespasianui (9–79 m.), kuris mirė vos mėnuo iki išsiveržimo, o kita – Fortūnai Augustai. Grafitai liudija abejingą žmonių požiūrį į šį kultą: „Augusto Cezario motina buvo tik moteris!“ Iš keturių likusių šventyklų tik skirta triasmenei Izidei, jos vyrui Serapiui ir jų dieviškam vaikui Harpokratui atrodė klestinti ir žmonių remiama. Sienos didumo freskos byloja, kad religiniam gyvenimui šioje šventovėje vadovavo baltai apsirengę skustagalviai žyniai.
Be šventyklų, išlikę turtingųjų ir vargšų namų, iš kurių matyti ne tik turtas ir estetinis skonis bei stilius, bet pasiatiko ir freskų ar mozaikų religinėmis temomis. Reikšmingiausia iš jų šešių kambarių „Misterijų vila“: viename kambaryje ant trijų sienų pavaizduotos dvidešimt devynios beveik natūralaus dydžio figūros, padalintos į dešimt grupinių scenų, kur atliekamas Bakcho ritualas. Tai buvo grynai moteriškas ritualas. Sunku pasakyti, kokia miesto religiniame gyvenime teko šiam dideliam namui su jo įspūdinga erdve – galbūt tarpinė tarp kelių didžiųjų šventyklų ir gausybės mažų šventyklėlių.
Išlikę Ostijos, vadinamojo „Romos uosto“, griuvėsiai rodo, jog būta kitų religijų. Nuo III a. čia jau esama ne mažiau kaip penkiolikos mitrėjų – Mitros šventyklų.

Filosofinė religija
Taigi romėnų religija atrodė tikras mišinys ir buvo kilusi iš įvairių šaltinių. Vėliau, III a., šis mišinys buvo traktuojamas sistematiškiau, religiniams ir filosofiniams elementams pereinant į neoplatizmą. Jo pradininkas buvo Plotinas (205–269), o Porfijas (232–305) – aiškitojas. Šis atgaivintas platonizmas buvo paties Platono, Pitagoro, Aristotelio ir stoikų tradicijų sintezė. „Pasaulio protas“, „pasaulio siela“ ir „gamta“ yra žemėjančios tikrovės pakopos tarp absoliutaus Vienio, kuris yra būties pagrindas ir vertybių šaltinis, ir materijos. Visos šios būties pakopos slypi žmogaus prigimtyje, kurios tikslas yra išsivaduoti iš materijos varžtų ir per ekstazę susilieti su absoliučiuoju Vieniu. Buvo manoma, kad ši reta sąjunga atsirandanti kaip ilgų valios ir proto pastangų (askezės ir meditacijos) vaisius. Plotinas beveik nemini religinio ritualo ar atskirų dievų, nors jo pasekėjų raštuose yra himnų kai kuriems dievams. Neoplatonizmo rezultatas – filosofinis misterijų atitikmuo (mistika).

Griūvančios valstybės ramstis
Iš 35 Romos imperatorių nuo 192 iki 284 tik trys viešpatavo ilgiau kaip po dešimt metų, ir tik vienas mirė sava mirtimi. Visi kiti žuvo nuo karo vadų arba varžovų rankos, bent dvylika – neišbuvę valdžioje nė metų. Todėl mažai kas iš jų gyveno pakankamai ilgai arba mirė tokiu būdu, kad būtų sudievinti. Dauguma imperatorių, net stipresnieji, buvo linkę valdyti kokios nors žymesnės dievybės globojami, nes suvokė, kad ir pasiskelbę dievais kažin ar turės ilgą gyvenimą. Pirmasis iš tokių imperatorių buvo Aurelianas, įvedęs imperijoje Saulės dievo kultą – Sol Invictus.
Buvo tik laiko klausimas, kada valstybei bus primesta viena gyvibinga religija. Tai buvo padaryta Milano ediktų, kurį 313 išleido Licinijus su Konstantinu. Krikščionims, kaip ir visiems kitiems, buvo leidžiama laisvai garbinti savo Dievą; ir Krikščionių bažnyčia iš besivaržančių kultų buvo išskirta „atislyginant jai mūsų palankumu“. Valdžios požiūriu, Krikščionių bažnyčią virš visų kitų iškėlė jos organizacija, nes krikščionybė, kaip sako Arnoldas Toynbee’s, „buvo ypatinga tuo, kad siusikūrė pasaulinę valdymo struktūrą, užuot leidusi kiekvienai vietinei atsivertėlių grupei eiti savo keliu“.

Antikos pabaiga
Romos imperijos virtimas visais atžvilgiais krikščioniška valstybe truko daugiau kaip dešimtmetį, nors Teodosijus I 392 uždraudė kitas relgijas. Tačiau užsiliko ir senųjų tikėjimų. Iš pradžių „pagonis“ (paganus) reiškė kaimietį lyginant su miestiečiu, ir kaime krikščionybė sunkiai skynėsi kelią, kol tapo valstybine religija. Po 382 šiuo žodžiu imta vadinti apskritai civilius, skiriant nuo kareivių, ir pamažu jis įgavo religinį atspalvį.
Senovės religijos reliktų kurį laiką dar buvo. Trumpai viešpatavęs Julianas (361–363, filosofas kaip ir Markas Aurelijus, buvo paskutinis imperatorius nekrikščionis. 382 Simachas, miesto prefektas, kreipėsi į Vakarų Romos imperatorių Gracianą karštai prašydamas, kad iš senato susirinkimų salės nebūtų pašalintas pergalės altorius, kad nebūtų ribojami senoviniai papročiai, kuriais ,,remiasi viešo garbinimo statutas, o juk jis tokį ilgą laiką buvo naudingas valstybei“.
415 pradžioje krikščionių fanatikų buvo žiauriai nužudyta Hipatija (370–415), dėsčiusi filosofiją Aleksandrijos muziejuje, ir tai reiškė intelektualinės tradicijos pabaigą. Antrą smūgį jai sudavė imperatorius Justianas kurio reikalavimu 529 buvo uždaryta Atėnų akademija. Ši tradicija baigėsi, kai Persiją, kur religinė ir politinė aplinka buvo palankesnė, iškeliavo paskutinis neoplatonikų mokytojas Jonas Damaskietis ir šeši jo mokiniai.
Senieji papročiai sunyko – vieni mitai buvo pakeisti kitu, išliko tik žemdirbių kultūros sąlygojamoje buityje. Pagrindinėmis tikėjimo prielaidoms visos permainos per daug reikšmės neturėjo, nes, anot Salustijaus, būta „nuomonės, kuriai, ko gero, pritars kiekvienas tiesiai paklaustas žmogus: visi dievai yra geri, abejingi ir nepakeičiami“.
Ir pati Roma vis mažiau betiko būti sostine. Sykį, 410, ją nusiaubė vestogotų antpuolis, ir nebeliko abejonės, kad imperijos valdžia anksčiau ar vėliau turės išsikelti į saugesnę vietą.
Miesto apiplėšimas po 800 metų pagreitino idėjų krizę valstybėje, naujai suartėjusiose su krikščionių religija. Augustinas iš Hipono (354–430) veikale „Apie Dievo valstybę“ kruopščiai išnagrinėjo senojo miesto ir imperijos religingumą; pasak jo, tai, kas vertinga, buvo sukrikščioninta, o visa kita turėjo amžinai išnykti. Miestas, netekęs didybės ir labai sumažėjęs savo plotu, tapo krikščioniška Roma. Jos vyskupas liko vienintelis aukštas pareigūnas, kai vakarų imperijos valdovai persikėlė į šiaurę – į Raveną ir net kai 476 pati Vakarų imperija liovėsi egzistavusi. Romos perėjimą į kitas rankas iliustruoja ir tai, kad jos vyskupas Leonas Didysis, ėjęs pareigas nuo 440 iki 460, prisiėmė nebeegzistuojantį miesto pontifex maximus (aukščiausiojo žynio) titulą. Krikščionių bažnyčia galutinai tapo senosios religijos įpėdine, ir nuo to laiko Romoje imta skelbti bažnyčios pirmenybę.

Leave a Comment