Senovės Roma

Senovės Roma

Roma – heleninės civilizacijos tęsinys.
Tradicinė Romos valstybės istorijos periodizacija yra tokia:
I. Karalių epocha – 753-509 m. pr. Kr.
II. Romos respublika – 509-27 m. pr. Kr.
1. Ankstyvoji respublika – 509m. pr. Kr.
2. Vėlyvoji respublika – 27 m. pr. Kr.
III. Romos imperija – 27 m. pr. Kr.-476 m. po Kr.
1. Principatas – 27 m. pr. Kr.-193 m. po Kr.
2. Krizė -193-284 m.
3. Dominatas – 284-476 m.

Aristokratinė respublika

Padavimas pasakoja, kad VI a. pr. Kr. pab. Romą valdęs labai žiaurus karalius Tarkvinijus. 509 m. pr. Kr. romėnai jį išvijo ir panaikino karaliaus valdžią. Valdžia Romoje pasidarė renkama.
Visa valdžia priklausė senatui. Senatas leido įstatymus, savo nuuožiūra tvarkė vidaus ir užsienio politiką. Senato nariais galėjo tapti ne jaunesni kaip 45 metų amžiaus žmonės, turintys tam tikrą turtą, atlikę karo prievolę ir pabuvę valdininkais – magistratais. Senato darbams turėjo pritarti centurijų komisijos, į kurias piliečiai patekdavo priklausomai nuo savo turto.
Aukščiausioji civilinė ir karinė valdžia priklausė konsulams. Jie vadovavo respublikai, šaukė komisijas ir senatą, vadovavo kariuomenei, siūlė įstatymus, vadovavo religinėms apeigoms.
Vykdomoji valdžia priklausė magistratams (tai renkamos, kasmet perrenkamos, kolegialios, neapmokamos pareigybės).
Teisingumu rūpinosi pretoriai.
Cenzoriai tikrino senato sudėtį, prižiūrėjo mokesčių paaskirstymą, surašinėjo gyventojus.
Edilai rūpinosi Romos miesto tvarka, aprūpinimu, saugumu. Jie taip pat organizuodavo viešąsias šventes.
Kvestoriai tvarkė iždą, rinko mokesčius.
Nuo 494 m. pr. Kr. iš plebėjų pradėta rinkti tribūnus, kurie turėjo ginti patricijų skriaudžiamus plebėjus. Tribūno namų durys buvo atviros dieną ir na

aktį, kad plebėjas galėtų bet kuriuo metu kreiptis pagalbos.
Pamažu Roma tapo demokratine respublika.
IV a. pr. Kr. plebėjams buvo padaryta dar daugiau nuolaidų. Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai gavo teisę tapti vyriausiaisiais dvasininkais. Ši teisė galutinai sulygino plebėjus su patricijais.
Nykstant luomų nelygybei, vis labiau ryškėjo turtiniai skirtumai. Susidarė nauja aristokratija – nobiliai, pasiturintieji ne kilmės, bet turto pagrindu. Jie tapo valdančiuoju sluoksniu.
Valstybė kariavo be paliovos. Nemažai rūpesčių romėnams sukėlė galai (keltai). 390 m. pr. Kr. jie puolė Romą ir užėmė miestą. Galai Romoje išsilaikė apie 6 mėn., tačiau Kapitolijaus paimti neįstengė. Iki III a. pr. Kr. Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurio Italiją. Apeninų pusiasalyje buvo sukurta Romos valdoma imperija. Visa Italija buvo suskaldyta į mažus vienetus, kuriems sudarytos labai skirtingos sąlygos. Tuuo buvo siekiama suskaldyti tautas, kad šios nesusivienytų kovai prieš Romą.
Kolonijos titulai buvo suteikiami miestams, kuriuose gyveno Romos kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.
Kiti miestai – municipijos – galėjo steigti savo institucijas, bet privalėjo vykdyti įsipareigojimus Romai.
Dar kiti miestai – lotynų kolonijos – buvo tarsi Romos palydovai už jos teritorijos ribų. Pamažu jie, kaip ir municipijos, įgijo visišką Romos pilietybę.
Nuo III a. pr. Kr. vid. įvairiais pretekstais Roma įsitraukė į virtinę karų. Kai jie baigėsi apie 30 m. pr. Kr., Roma jau valdė visą Viduržemio jū
ūros baseiną.
Roma ėmėsi atkurti politinę helenų vienybę. Taip prasidėjo pūnų (taip romėnai vadino kartaginiečius) karai.
146 m. pr. kr. Kartagina buvo visiškai nugalėta. 30 m. pr. Kr. Roma prisijungė ir Egiptą. Dabar ji buvo milžiniška valstybė, kurios viduryje plytėjo Viduržemio jūra.
Pasaulio valdovais romėnai tapo todėl, kad, nuolatos kariaudami, visada sugebėjo atsisakyti savo papročių ir įpročių, jei tik matė, kad juos galima pakeisti geresniais.
Karai ir pergalės labai sutrikdė gyvenimo pusiausvyrą.
1. Romėnų imperializmas valstybei davė tokių didelių pajamų iš karo grobio ir vergų prekybos, jog Italijoje Romos piliečiai buvo atleisti nuo žemės nuo-savybės mokesčio.
2. Užgrobti dvasiniai ir materialieji turtai neišėjo Romai į naudą. Jie romėnus ištvirkino. Žmonės ėmė veltėdžiauti.
3. Roma politiškai sujungė Heladę, bet ši sąjunga buvo tragiška. Ginklu užkariautas teritorijas romėnai pranoko tik technika, lupikiška buhalterija. Bet jie negalėjo susilyginti su pavergtom tautom kultūra, inteligentiškumu.
4. Dėl nukariavimų padidėjo nelygybė. Gausėjo vergų.
Dėl tokio pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė ilgam įklimpsta į pi-lietinius karus. Prasideda didžioji I a. pr. Kr. suirutė.
133-121 m. pr. Kr. du broliai, Tiberijus ir Gajus Grahkai, pasistengia teisingiau padalyti užkariautas žemes ir sumažinti valstybės parduodamų grūdų kainas. Jų agrarinis įstatymas daugeliui ūkininkų vėl suteikė galimybę atsistoti ant kojų. Tačiau senatas jų reformas sustabdė, o abu brolius pasmerkė myriop.
82 m. pr. Kr. kitas karininkas Sula privertė senatą suteikti jam di
iktatoriaus teises. Sula laikomas klasikinės diktatūros pradininku Romoje.
91 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje sukilo italikų tautelės, reikalaudamos Romos piliečių teisių. Sukilėlių vienybė iširo ir 88 m. pr. Kr. sąjungininkai pralaimėjo. Tačiau pagrindinius jų reikalavimus romėnai turėjo patenkinti.
73 m. pr. Kr. kilo didelis vergų sukilimas, vadovaujamas Spartako. Keletą metų jo vedami sukilėliai triuškino rinktinius romėnų legionus. Tačiau sukilimo vadai ėmė nesutarti tarpusavyje, ir Roma, sutelkusi karo pajėgas, 71 m. pr. Kr. numalšino sukilimą.
49-48 m. pr. Kr. Julijus Cezaris tapo diktatoriumi iki gyvos galvos. Senatas virto tik patariamuoju organu.
Valdžios sukoncentravimas vienose rankose nepatiko respublikonams, ir 44 m. pr. Kr. Julijus Cezaris buvo nužudytas.
Priežastys, dėl kurių sugriuvo respublika:
1. Tol, kol kareiviai buvo ir piliečiai, viskas buvo gerai. Užgrobus daug naujų teritorijų, kareiviai, palikti jose, prarado dorybingumą, o vadai pajuto savo galią.
2. Respubliką griovė ir Romos miesto didybė. Romos pilietybei tapus pasaulio viešpačių požymiu, ją gauti nusprendė ir italikai – jie griebėsi ginklo.
3. Miestas, kurio piliečiai gyveno išsibarstę po visą pasaulį, jau nesudarė vienovės. Anarchija tapo nuolatine Romos gyventojų palydove.
Romos respublikos ,,duobkasiu” galima pavadinti Julijaus Cezario giminaitį Oktavianą. Jis sukūrė naują politinę sistemą – principatą. Oktavianas labai sumaniai reorganizavo valstybę, palikdamas bendruosius respublikos bruožus, bet iš tikrųjų kurdamas monarchiją.
Oktavianas Augustas pradėjo Julijų-Klaudijų dinastiją. Tai jos nuopelnas, kad 200 metų romėnų pasaulis gyveno taikoje.
Tačiau im
mperatoriaus Marko Aurelijaus (161-180 m.) valdymo metais pasirodo pirmųjų krizės požymių. Reiškėsi vidinio valstybės irimo priežastys:
1. Niekada nebuvo aiškių imperijos sosto paveldėjimo taisyklių. Iš septyniasdešimties Romos imperatorių daugiau kaip 50 mirė ne savo mirtimi.
2. Vergų darbas ėmė neigiamai veikti laisvųjų vidutinių gamintojų padėtį.
3. Tėvynės meilės jausmą praradusi kariuomenė negalėjo atsispirti barbarams.
4. Finansų krizė.
5. Religijos krizė.
Imperija pradėjo irti valdant paskutiniam Antonijų dinastijos atstovui Komodui (180-192 m.). Imperatorių nužudžius, titulas ir vardas buvo parduotas. Į imperatoriaus sostą vienas po kito ėmė kopti pasienio legionų vadai. Per šiuos pilietinius karus subyrėjo mokesčių sistema.
Diokletianas griebėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonomikos reikalus. Norėdamas stabilizuoti valdymą ir garantuoti sienų saugumą, jis įvedė naują administracinės k teritorinės valdžios padalinį – tetrarchiją. Italija prarado visas privilegijas ir šitaip visa imperija susilygino.
323 m. vienvaldžiu valdovu tapo Konstantinas; jis tęsė Diokletiano vidaus politiką. 326 m. imperijos sostą jis galutinai perkėlė į Bizantiją (vėliau Konstantinopolis). Teodosijus I Didysis, siekdamas apsaugoti imperiją, oficialiai ją padalijo (395 m.) j dvi dalis: Vakarų, apimančią Romą, vakarinę Europą ir vakarinę Šiaurės Afriką, kur dominavo lotynų kalba, ir Rytų, apimančią senąjį helenistinj pasaulį, kur vyravo graikų kalba.
Civilizacija žlugo dėl vidaus veiksnių. Išorinis poveikis tik pagreitino šį procesą.
Prasidėjus Didžiajam tautų kraustymuisi, Vakarų Romos imperijos teritorijoje susikūrė daugybė nedidelių nuolatos tarpusavyje kariaujančių valstybių. Tuo tarpu Rytų Romos imperija atlaikė Didįjį tautų kraustymąsi.
Nors ir spaudžiama arabų ir turkų, Bizantija savo valdžioje iki XIII a. išlaikė Mažąją Aziją ir Balkanus. Paskui prasidėjo nuosmukis, o 1453 m. Konstantinopolį užkariavo turkai osmanai ir sunaikino paskutiniuosius kažkada gyvavusios Romos imperijos likučius.
Vakarų Romos imperijos pabaiga laikomi 476 m., kai barbarų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių Romulą Augustulą ir jo valdžios regalijas nusiuntė į Bizantiją.

Leave a Comment