Balio Sruogos “Milžino paunksmė”interpretacija

„Milžino paunksmės” interpretacija

B.Sruoga- įvairiapusio talento rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Sruoga- dramaturgas, dramaturgijos ir teatro tyrinėtojas. „Milžino paunksmė”- tikroji B.Sruogos dramaturgijos pradžia.

2 veiksmo, 3 paveikslo antroje scenoje B.Sruoga vaizduoja Jogailos monologą, kurį būtų galima pavadinti „Rašyk, rašyk.” Tai Jogailos išpažintis, sukrečianti savo dramatiškumu. Dramatiškumą ir emocinę įtampą, tvyrančią ištraukoje, padeda sukurti retoriniai klausimai( „Visai pasenęs. Taigi parašei?/ AR jis mane pamiršo? Aš neužmiršau”) ir daugtaškiai (Rašyk tu jam, ir aš vienuolis. Taigi./ Nuo pat gimimo mano.Nuo paat lopšio.”).

Jogaila atsiveria, nes jį sujaudina Švitrigailos bandymas atmegzti seniai nutrūkusius brolių santykius.Jis diktuoja laišką Zbignievui net neįtardamas, jog- tai apgavystė ir rašomas laiškas- tai skundas prieš jo brolį Vytautą. Susijaudinusiam dėl tokio Švitrigailos žingsnio,Jogailai net netopteli kad, tai galėtų būti vyskupo išmonė. Tai parodo karaliaus naivumą. Jogaila vaizduojamas kaip net skaityti nemokantis valdovas ir dėl to pašiepiamas Zbignievo.

Jogailos monologe sudėliojami svarbiausi jo minčių akcentai:

Kas yr kalėjimas? Nežino niekas.

Gyvenimas- kalėjimas. Teisybė.

Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi,
Atsisakydamas pasaulio šio

Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės.

Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.

Visi mes esame svečiai pasauly.

Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.

Nors diktuodamas laišką Jogaila mąsto apie savo brolį, kurį pats patupdė į kalėjimą, bet vis stengiasi sa

avo ir Švitrigailos gyvenimą sugretinti. Tuo jis bando pabrėžti savo vienišumą ir likimo dramatiškumą. Jogaila gretina likimus, manau, nes jį graužia sąžinė ir jis nori parodyti, kad jis ne ką laimingesnis:

Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.

Gyvenimą praeinam kaip be pastogės.

Rašyk tu jam, ir aš- vienuolis. Taigi.

Tikrame kalėjime sėdi Švitrigaila, tačiau ir Jogaila jaučiasi lyg kalinys svetimame ir nejaukiame pasaulyje. Jis save įvardina kaip svečią. Galima teigti, jog jam pabosta gyventi klastingame ir įtemptame politinių intrigų gyvenime. Jis trokšta gyvenimo saulėlydyje nebūti kamuojamas sąžinės graužaties.

Pesimistiška, niūroka nuotaika vyrauja visoje ištraukoje. Jogailos monologe gausu liūnų, filosofiškų minčių apie gyvenimą ir jo tuštybę( „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė”) . Paskendęs savo apmąstymuose Jogaila nemato nė menkiausios prošvaistės gyvenimui pamažu baigiantis.

Senatvėje Joogailos širdis suminkštėja: jis gailisi Švitrigailos jaunystės, kurią šis praleido kalėjime būtent dėl brolio kaltės. Monologe atsiskleidžia tikrasis Jogailos veidas. Sužinome, kad jį graužia sąžinė(„Sakyk, kad aš gailiuosi’) .

Šios ištraukos scenoje pavaizduotas Jogailos monologas geriausiai atskleidžia vidinį jo gyvenimą. Monologas išreiškia Jogailos juntamą kaltę prieš brolį Švitrigailą. Gyvenimo pabaigoje Jogaila gailisi dėl praeityje padarytų klaidų.

Ramūnas Keidūnas keidis@xxx.lt

Leave a Comment