Partizaninis judėjimas Lietuvoje 1941-1953m.

2074 0

Partizaninis judėjimas Lietuvoje 1945 – 1953 m.
Pirmasis partizaninio karo etapas:
1944 07-1946 05
Raudonoji armija vėl okupuoja Lietuvą.Atkuriami sovietiniai represiniai organai (NKVD,NKGB.), formuojamas valdžios aparatas. Lietuvoje dislokuoti NKVD kariuomenės daliniai.pradėta prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, vykdomos baudžiamosios akcijos.Tai nežadėjo nieko gero, todėl okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Jie nakvodavo artimiausiame miške, o pasibaigus NKVD kariuomenės siautimams bei kratoms, sugrįždavo į namus ir dirbdavo ūkio darbus. Dauguma buvo tvirtai apsisprendę neiti į okupacinę kariuomenę, o jei gaudys-priešintis ginklu, be to, stengtis išvaduoti sulaikytuosius. Tam reikėjo telktis į organizuotus būrius, kurių vadais būūdavo išrenkami nepriklausomybės kovų kariškiai, mokytojai,policininkai.
Okupantams buvo sunku suformuoti valdžios organus. Mažai kas norėjo tarnauti naujajai valdžiai, o ir sutikę eiti pareigas buvo nepatikimi. Dažnas apylinkės pirmininkas perspėdavo gyventojus apie būsimas rinkliavas ir baudžiamąsias akcijas, parūpindavo besislapstantiems dokumentus. Daugelyje vietovių okupacinės valdžios įstaigų veikla buvo visiškai paralyžiuota. Tarnautojai, gavę partizanų perspėjimus, atsisakinėjo pareigų. Okupacinė valdžia metė prieš partizanus dar didesnius kariuomenės dalinius, pranašesnius ne tik skaičiumi, bet ir ginkluote. Stovyklauti dideliais būriais tapo pavojinga, reikėjo galvoti apie tobulesnes struktūras bei laankstesnę kovos taktiką.
1944-1945 metais partizanai miškuose įsirengdavo gerai įtvirtintas stovyklas. Jų ieškodama okupacinė kariuomenė pasitelkdavo net lėktuvus. Aptikę partizanus, lakūnai nurodydavo taikinius minosvaidžiams. Vyko tikri mūšiai. Štai Pietų Žemaitijos miške buvusioje stovykloje buvo įrengti bunkeriai, į kuriuos įvažiuodavo net vežimai. 1944-ųjų gruodį, av

viacijai išžvalgius stovyklą, NKVD kariuomenei ją apsupus, verždamiesi žuvo 16 partizanų.
1945 metų pavasarį, miškuose susitelkė apie 30000 vyrų. Dideli partizanų būriai praktiškai kontroliavo visa Lietuvos teritoriją, išskyrus miestus. Jie nesislapstydami judėjo keliais, dažnai apsistodavo kaimuose, užblokuodavo kelius, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD kariuomenei, stodavo į mūšį.
Nuo 1944 metų būdavo užpuldinėjami miesteliai. Užėmę miestelį, gausūs (po šimtą ir daugiau kovotojų) partizanų daliniai sunaikindavo valsčiaus dokumentus, mobilizacijos sąrašus, pyliavų žiniaraščius, išlaisvindavo suimtuosius, nušaudavo ypač uolius okupacinės valdžios statytinius, kitus perspėdavo netarnauti priešui.
Tuo pat metu partizanų vadai ruošia Lietuvos išlaisvinimo planus. Susiklosčius palankiai tarptautinei situacijai(kilus Vakarų-Rytų ginkluotam konfliktui ar tarptautinei bendrijai pareikalavus, kad Sovietų Sąjunga išvestų savo kariuomenę iš okupuotų teritorijų), reikėjo greitai mobilizuoti Lietuvos gyventojus ir perimti į savo rankas valstybės sienų apsaugą, sutrukdyti galimą gyyventojų deportaciją ir represijas, neutralizuoti okupacinės valdžios institucijas, o esant reikalui-ir organizuoti ginkluotą pasipriešinimą.
Jau 1944-ųjų rugpjūtį Zarasų, Trakų, Ukmergės, Panevėžio, Alytaus apskrityse spontaniškai būrėsi stambesni ginkluotų partizanų junginiai.Vieną pirmųjų kovinių akcijų įvykdė Zarasų partizanai, vadovaujami apskrities vanagų vado kapitono Afanaso Kazano ir nepriklausomybės kovų savanorio Antano Streikaus. Rugpjūčio 15-osios naktį jie puolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius.
Antrasis etapas:1946.05 – 1948.11
Antrasis etapas prasidėjo bandymu kurti vieningą politinę ir karinę pasipriešinimo vadovybę.Užmezgami ryšiai su užsienyje Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK), ieškoma Vakarų pasaulio pa
aramos.Nepriklausomybės viltys siejamos su galimu Rytų-Vakarų konfliktu.Aktyvių kovotojų skaičius sumažėja iki kelių tūkstančių žmonių.Formuojasi tvirti teritoriniai junginiai-partizanų apygardos.
Buvo veikiama ir kitomis kryptimis: boikotuojami rinkimai, užmezgami ryšiai tarp apygardų, platinama partizanų spauda, naikinami šnipai ir aktyvūs kolaborantai, suteikiama pagalba nukentėjusiems nuo teroro.
“<.>užsiklojome žolėmis ir medžių šakelėmis, ilgai gulėjome pasiruošę. Priešas pamažu artėjo. Po vado automato serijos, sekunde vėliau, kirtome iš visų ginklų, sprogo puolamosios vokiškos granatos, ir lyg kokie žali miško kupstai metėmės pirmyn.<.>greičiausiai rusai patys gerai nesuvokė,kas čia atsitiko. Mūsų ugnis jiems buvo netikėtai stulbinanti. “( Laisvės kovų archyvas, Kaunas 1997, 46 psl. ). Taigi pasalų sėkmė priklausė nuo pasalų netikėtumo ir gebėjimo greitai pasitraukti. Todėl ypač dažni buvo vadinamieji “skrajojantys” partizanų būriai. Jie greitai atsirasdavo numatytoje vietoje ir, atlikę užduotį, be pėdsako išnykdavo.tokių būrių buvo Dzūkijoje, Trakų apskrityje ir kitur. Enkavėdistams siaubą kėlė Žalio Velnio vadovaujami partizanai, kurie ilgiau kaip tris dienas niekur neapsistodavo.
Perpratus partizaninio karo taktiką,okupantų nuostoliai sumažėjo.1944-1945 partizanų žuvo daug kartų daugiau, nei buvo nukauta priešų.Tuo metu žuvo apie pusę per visą partizaninį karą kritusių kovotojų.Todėl rengiantis ilgesniam partizaniniam karui su gausesnėmis ir geriau ginkluotomis priešo pajėgomis, teko tausoti jėgas ir atsisakyti atvirų kautynių. Todėl dažniausia partizanų kovine operacija tapo pasala.Žvalgams išsiaiškinus,kur važiuos enkavėdistai ar stribai bei okupacinės valdžios pareigūnai, pa
artizanai jų laukdavo patogioje vietoje ir staiga iš pasalos puldavo. Šios akcijos dažniausiai būdavo sėkmingos, leisdavo papildyti ginklų atsargas, sunaikinti vieną kitą pareigūną ar enkavėdistą, sutrukdyti mokesčių rinkimą ir kaimo žmonių terorizavimą.
Taip partizanai 1946 metais įgavo persvarą: nukovė daugiau priešų, nei žuvo pačių partizanų.ši persvara išliko iki 1949-ųjų.
Trečiasis etapas: 1948 11-1953 05
Organizacine prasme pradžia sėkminga: sukuriama vieninga partizanų organizacija-Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS). LLKS Tarybos Prezidiumui sutekiami aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai. Ruošiantis ilgai okupacijai, buvo nutarta tausoti jėgas, riboti naujų kovotojų priėmimą. Užtat numatyta į pogrindinę veiklą įtraukti kuo daugiau legaliai gyvenančio jaunimo. Jonas Žemaitis (LLKS pirmininkas ), dar būdamas Kęstučio apygardos vadu, buvo suorganizavęs platų Lietuvos Laisvės armijos (LLA ) organizacinio sektoriaus narių tinklą. Numatyta šį darbą tęsti. Taip buvo ruošiamasi pereiti prie naujos pasipriešinimo formos-neginkluotos kovos.
Tačiau tai jau buvo gulbės giesmė-paskutiniojo ir paties tragiškiausio laisvės kovų etapo pradžia. Vykdomi masiniai trėmimai ( 1949 metais iš Lietuvos ištremta 33049 žmonių, 1950 m.-1355 žmonių, 1951 m.-21177 žmonių, 1952 m.-3019 žmonių, 1953 m.-1649 žmonių ), įkuriami kolchozai, vienkiemių gyventojai prievarta keliami į kolchozų gyvenvietes. Išardoma nusistovėjusi kaimo gyvenimo sankloda sunaikinama partizanų atrama kaime. Suimti partizanai verbuojami, iš provokatorių kuriami legendiniai štabai, sunaikinti partizanų štabai sunkiai atkuriami, partizanų struktūros ardomos iš vidaus. 1952-aisiais dauguma partizanų štabų sunaikinta pasitelkus agentus smogikus. 1953 02 11 žuvo LLKS Tarybos visuomeninės dalies vi
iršininkas Juozas Šibaila-Merainis. Nustojo eiti LLKS leidiniai. Galiausiai 1953 05 30 suimtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis. Sušaudytas 1954 11 26. LLKS vadovybė nustojo egzistuoti. Organizuotas partizaninis pasipriešinimas baigėsi, tačiau keletas pavienių partizanų išsislapstė dar dešimt ir daugiau metų.
Antra strateginė sritis-pačios partizanų organizacinės struktūros tobulinimas ir veikla užsitęsusios okupacijos sąlygomis. Tolesnė ginkluota kova sunkėjo, reikalavo vis daugiau aukų, todėl buvo ieškoma kitų veiklos formų. Svarbiausiu uždaviniu tapo tautos dvasinių vertybių ir materialinių išteklių išsaugojimas.
Trečioji strateginė sritis-tai būsimos nepriklausomos valstybės modelio kūrimas. Šis modelis turėjo labiausiai atitikti okupacijos vargus pakėlusios tautos lūkesčius ir garantuoti socialinį teisingumą bei visuotinę gerovę.
Politinė situacija lėmė partizanų strategiją. Pirmoji strateginė sritis-Lietuvos politika. Partizanų vadai besąlygiškai tikėjo ir rėmėsi moralia pasaulio didžiųjų politika. Su viltimi buvo žvelgiama į kiekvieną Jungtinių Tautų priimtą žmogaus ir tautų teises ginantį dokumentą. Deja, nors daugelis valstybių nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS fakto, šis nepripažinimas realių vaisių neatnešė.
Per visą partizaninių kovų laikotarpį NKVD skatino legalizuotis. Jau 1945 metų pradžioje okupacinė valdžia vien karinėmis priemonėmis nepalaušianti. Pavasarį miškuose buvo apie 30000 ginkluotų ir neginkluotų vyrų. Dar karas vyko, ir turėti savo užnugaryje tokią po visą Lietuvą besislapstančiųjų armiją buvo pavojinga. Todėl 1945 metų vasario mėnesį okupacinė valdžia paskelbė kreipimąsi “Į lietuvių tautą”, kuriame ragino legalizuotis šaukimo į Raudonąją armiją vengiančius vyrus.
Iš 38000 per visą pokarį atėjusių legalizuotis vyrų 1952 metų pabaigoje begyveno tik keletas tūkstančių.
Žmonės nepatikliai žiūrėjo į valdžios raginimus ir neskubėjo registruotis. Netrukus šis kreipimasis buvo pakartotas, o po mėnesio NKVD komisaras pažadėjo nebausti nuo kariuomenės besislapstančiųjų ar dezertyravusių iš Raudonosios armijos vyrų. Kaip atsakas į šio įsako nepaisymą, 1945 07 7 apie 1,2 partizanų šeimų sugrūsta į gyvulinius vagonus ir “išvežta į kurortą”-Sibirą:”pirmasis ešelonas, gal apie 50 vagonų, prikimštas negailestingai. Moterys, vaikai, seneliai, kūdikiai, ligoniai -visi sugrūsti į dvokiančius, rusiškus, gyvuliams vežti vagonus, visi pakeliui į pražūtį, į baisųjį rusiško naikinimo katilą kažin kur Rusijos toliuose”(Juozas Barisa, “Gyvenome vien tik viltimi”, Kaunas 1998, 13 psl. ). 1946 metų “amnestija” vėl buvo pakartota, tačiau šį kartą visai atvirai pagrasinta vietoj kiekvieno besislapstančiojo imti įkaitais jo šeimos narius. Šį kartą dar greičiau –tepraėjus trims dienoms nuo raginimo legalizuotis-vėl prasidėjo trėmimai. Kai kurių partizanų tėvai buvo suimti.

Sunku išskirti atskiro Lietuvos regiono partizaninių kovų istoriją iš bendros tame krašte veikusių partizanų junginių istorijos. To neįmanoma padaryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad administracinis-teritorinis Lietuvos paskirstymas nesutapo su partizanų junginių veiklos ribomis. Nors Lietuvos laisvės armijos (LLA) programinėse nuostatose buvo nurodoma, kad apskrities teritorijoje veikiantys partizanų būriai turi sudaryti rinktinę, tačiau praktiškai (ypač užsitęsus okupacijai ir sumažėjus partizanų skaičiui) vienai rinktinei dažnai priklausė kelių apskričių kovotojai, o Rokiškio apskrityje nuo 1947 m. vasaros, kai buvo pradėta formuoti Algimanto apygarda, veikė net dviejų apygardų partizanų būriai. Be to, okupacinė valdžia keletą kartų keitė administracinį valdymą: 1946 m. buvo įkurta nauja Kupiškio apskritis, kuriai buvo perduoti iki tol Rokiškio apskričiai priklausę Skapiškio ir Svėdasų valsčiai, o 1950 m., įkūrus sritis ir rajonus, iš Rokiškio apskrities buvo suformuoti trys rajonai: Rokiškio, Pandėlio ir Obelių. Didesni ar mažesni teritorijų perdalijimai vyko nuolat, o 1962 m. Pandėlio rajonas buvo panaikintas, jo teritorija priskirta Rokiškio, Kupiškio ir Biržų rajonams. Partizanai junginių ribomis neretai pasirinkdavo ne valsčių ar apskričių ribas, o geografinius orientyrus: upes, geležinkelio linijas ar plentus. Partizaninio karo pradžioje dėl subordinacijos stokos junginių veiklos ribos nebuvo nusistovėjusios. Aukštaitijoje, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityse, junginiai struktūrizavosi gerokai vėliau nei likusioje Lietuvos dalyje, todėl atskiri būriai ilgai ne tik liko nepavaldūs aukštesniems štabams, bet ir neturėjo su kitais junginiais suderintų veikimo ribų. Kartais tai buvo net savotiškai naudinga, nes operatyvinė partizanų apskaita buvo telkiama konkrečios apskrities MGB skyriuje. Partizanų būriai galėjo laikytis apskričių sandūrose ir pereiti į kitos apskrities (ar net respublikos, konkrečiai – Latvijos) teritoriją, kurioje būrys buvo nežinomas. Tik nuo 1950 m., kai partizanų slopinimui MGB vis plačiau naudojo čekistines karines grupes (ČVG), priskirtas konkrečiam partizanų būriui, administracinio teritorijos paskirstymo ir partizanų junginių ribų nesutapimas turėjo mažiau reikšmės.
Šio regiono partizanų veiklą išsamiausiai nagrinėjo istorikas Mindaugas Pocius, tyrimų medžiagą paskelbęs Rokiškio 500 metų jubiliejui skirtoje knygoje (Rokiškis. Miestas. Kraštas. Žmonės, Vilnius, 1999). Be to, informacijos apie pandėliečių pasipriešinimą galima rasti „Laisvės kovų archyvo“ žurnale, Kęstučio Kasparo knygoje „Lietuvos karas“ (Kaunas, 1999), Romo Kauniečio surinktuose „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ (Vilnius, 1 dalis – 1996, 2 dalis – 1998), Andriaus Dručkaus knygoje „Laukit, sugrįšim laisve nešini“ (Kaunas, 1995) ir kt.
Jau 1943 m. Rokiškio apskrityje susiformavo Lietuvos laisvės armijos štabas, kuriam vadovavo Čedasų mokyklos vedėjas ltn. Kazimieras Kalpokas. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai 1944 m. rugsėjo mėnesį jis ėmėsi organizuoti partizanų rinktinę. NKVD–NKGB duomenimis, Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi per 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį organizuotai veikė stambūs partizanų junginiai: Panemunio valsčiaus Čedasų ir Suvainiškio apylinkėse – Juozo Jancėno (nuo 1946 m. liepos – Antano Blėkos) vadovaujama 50-ties partizanų kuopa, Juodupės vls. – Alfonso Lūžos 50 partizanų dalinys ir Antano Kuveikio būrys, Pandėlio vls. – Kazio Krisiūno (vėliau – Romo Šakalio) vadovaujami 21 partizanas, Juodupės vls. – Jurgio Taliaus (vėliau – Kosto Kažemėko), Obelių vls. – Tomo Sabaliausko, Balio Vaičėno ir Balio Bislio daugiau nei šimto partizanų daliniai, Aleksandravėlės – Petro Malciaus, Svėdasų vls. – ltn. Jurgio Guzo ir Alberto Nakučio 60 partizanų dalinys, Pandėlio vls. Skapiškio apylinkėse – Kazliškio mokytojo vyr. ltn. Petro Vaidakevičiaus 20 partizanų būrys, Kamajų vls. – Lietuvos partizanų sąjungos (LPS) Gedimino organizacijai priklausantis Broniaus Vaičiukevičiaus 110 partizanų dalinys ir Petro Černiaus vadovaujamas partizanų dalinys, Jūžintų vls. – Antano Baukio 60 partizanų ir kt. 1944 m. spalio 31 d. partizanai puolė Pandėlio miliciją ir išlaisvino 7 suimtuosius. Lapkričio 7 d. buvo užpulti Jūžintai, lapkričio 8 d. – Panemunėlio ir Skapiškio miesteliai, lapkričio 11 d. K. Kalpokas su savo vyrais pergalingai pražygiavo per Čedasus. Mėnesio pabaigoje buvo užpulti Duokiškio ir Juodupės miesteliai. Gruodžio 12 d. K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai puolė Panemunio miestelį. Čia buvo nukauta 13 stribų bei sovietinių aktyvistų, žuvo partizanas Petras Čibinskas. Tai buvo visoje Lietuvoje plačiausiai vykdoma partizanų kovinė operacija, kurios tikslas – neleisti Lietuvoje sukurti ir įtvirtinti okupacinių administracinių organų, pademonstruoti pasauliui ir okupantui, kad sovietinė valdžia įvesta prievarta, o mobilizacija į okupacinę kariuomenę yra neteisėta. Buvo tikimasi, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui tarptautinė bendrija, vykdydama Atlanto Chartos principus, pareikalaus išvesti Raudonąją armiją iš okupuotų kraštų. Tačiau okupacinė valdžia besislapstančių nuo mobilizacijos vyrų paieškos pretekstu pradėjo baudžiamąsias operacijas. Dzūkijoje ir Žemaitijoje baudėjai ypač siautėjo gruodžio pabaigoje, o Rokiškio apskrityje – 1944 m. lapkričio pabaigoje ir 1945 m. sausio mėnesį. 1945 m. sausio 5–6 d. Juodupės vls. žuvo 23 Povilo Kumpicko būrio partizanai, buvo sudegintos 9 sodybos; Skapiškio vls. žuvo Algimanto Šalčio vadovaujami 52 partizanai ir civiliai asmenys, tarp Skapiškio ir Pandėlio esančiame Akmeniškių vienkiemyje gyvi sudeginti trys broliai Žiobos ir Gintautas Balys; Kazliškyje nužudyta 13 žmonių. 1945 m. vasario 10–11 d. Skapiškio vls. Skapagiryje buvo užpulta 60 P. Vaidakevičiaus vadovaujamų partizanų kovotojų stovykla. Pralaužus apsupimą partizanams pavyko pasitraukti Kazliškio link. 1945 m. pradžioje per baudžiamąsias operacijas, kurias vykdė NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos 137-asis ir 261-asis šaulių pulkai, Rokiškio, Pandėlio, Juodupės, Skapiškio, Obelių ir Panemunėlio valsčiuose žuvo 122 asmenys, 229 buvo suimti. Dauguma jų civiliai, nes čekistai tepaėmė vos pusšimtį ginklų. Visuose valsčių centruose buvo dislokuotos NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos ir Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 12-ojo pasienio pulko kareivių įgulos.
Po Panemunio puolimo, kurio metu nukauta 13 stribų ir sovietinių pareigūnų, K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai pasitraukė į Viršilų ir Juodupės vls. Užežerių miškus, tačiau dėl NKVD kariuomenės siautėjimų išsiskirstė mažesnėmis grupėmis. 1945 m. pavasarį vėl pradėjo jungtis į didesnius būrius: K. Kalpokas ėmėsi vadovauti Kupreliškio valsčiaus partizanams, Jonas ir Albinas Šidlauskai – alizaviškiams, Jonas Šlekys ir Bronius Žilinskas – papiliečiams. Rokiškio apskrityje veikusius kovotojų būrius mėgino sujungti kpt. Bronius Čarka (1945 m. liepą legalizavosi), tačiau sudaryti bendros vadovybės nepavyko. Tuo metu apskrityje veikė dvi pasipriešinimo organizacijos: LLA ir LPS Gedimino organizacija, kurios ištakos siekė Lietuvių fronto (LF) Kęstučio organizaciją.
1945 m. vasarą visi partizanų būriai aktyviai įsitraukė į padėkos laiško J. Stalinui pasirašymo boikotą. Lietuvos gyventojų parašai galėjo būti okupacinės valdžios traktuojami kaip savotiškas plebiscitas, todėl partizanai atiminėjo parašų lakštus, perspėjo ir agitavo gyventojus nesirašyti po šiuo laišku ir nedalyvauti propagandinėje kampanijoje. 1945 m. liepos mėnesį Kupreliškyje buvo organizuojamas mitingas, tačiau sovietiniams pareigūnams neatvykus, jame pasirodė partizanai, ir K. Kalpokas kreipėsi į žmones, ragindamas juos būti vieningus, nepasiduoti komunistinei propagandai, stengtis išlaikyti lietuvybę. 1945–1946 m. žiemą apskrityje buvo platinami partizanų leidiniai: „Aukštaičių kova“ (3 LLA Vytauto apygardos organas), „Pogrindžio žodis“ (LLA Šarūno rinktinės organas), „Laisvės šauklys“ (Liūto rinktinės organas), „Laisvės keliais“ (Lietuvos partizanų sąjunga), „Partizanas“ (Gedimino organizacija) ir kt. 1946 m. pradžioje kaip ir visoje Lietuvoje partizanai stengėsi sutrukdyti rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Pandėlio valsčiuje jie apšaudė Vozgučių rinkiminę būstinę (žuvo 3 partizanai), Vabalninko valsčiuje – Kupreliškio būstinę ir kt. 1946 m. gruodžio 12 d. žuvo Pandėlio vls. Notigalės pelkėse bazavęsis vadinamasis „Bermonto pulkas“, vadovaujamas Jono Šiupinio-Bermonto, priklausęs 3 LLA Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopai. Dvylika vyrų buvo savaitę niekinami Panemunėlyje, vėliau – Pandėlyje.
1947 m. partizanų būriai toliau struktūrizavosi. Formaliai Rokiškio apskrities teritorija įėjo į Vytauto apygardos Šarūno rinktinės ribas. Tačiau čia veikė keletas didesnių būrių, nepavaldžių aukštesniems štabams, ir keliasdešimt mažesnėmis grupelėmis besislapstančių partizanų. MGB duomenimis, apskrityje buvo apie 120 laisvės kovotojų. Viltis atkurti nepriklausomybę diplomatiniu būdu išblėso, besislapstantys nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją jaunuoliai arba legalizavosi, arba įsigijo fiktyvius dokumentus. Daugelis jų legalizuodamiesi neatidavė ginklų ir sudarė partizanų rezervą tam atvejui, jei kiltų karinis konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Kai kurie vyrai, įsigiję fiktyvius dokumentus, išvažiavo gyventi į Rygą. Tarp jų buvo ir partizaninio judėjimo organizatorius K. Kalpokas (atskleistas ir suimtas Rygoje tik 1951 m., nuteistas mirties bausme; tais pat metais Rygoje atskleistas ir suimtas pandėliškis Alfonsas Januševičius nuteistas 25 m. laisvės atėmimo). 1947 m. rudenį Alfonso Kalpoko vadovaujami partizanai atėjo pas Čedasų kleboną klausti patarimo dėl legalizacijos. Legalizuotuosius vyrus tardydavo MGB. Atskleidę ryšius su partizanais arba užverbuodavo (tarp tokių buvo ir A. Lūža, tapęs MGB agentu Maskva), arba suimdavo. MGB agentai siūlydavo įsigyti fiktyvius dokumentus, kurių gavėjai netrukus būdavo suimami. Tačiau išsislapstyti miškuose tokiai daugybei vyrų tapo sunku. Klebonas atsakė taip: jei iki žiemos nebus karo, kas gali, turi legalizuotis.
Iš didesnių junginių 1947 m. apskrityje paminėtina Rokiškio, Kamajų, Jūžintų ir Obelių valsčiuose veikusi Dariaus ir Girėno kuopa, vadovaujama Kazio Jurevičiaus-Dobilo, kurią sudarė apie 30 partizanų. Kuopa priklausė Vytauto apygardos Šarūno rinktinei. Tai pačiai rinktinei priklausė Pandėlio, Panemunio ir Panemunėlio valsčiuose veikusi kuopa, kuriai iki žūties 1946 m. rugsėjo 5 d. vadovavo Antanas Blėka, o vėliau – Antanas Gūra-Šarūnas. 1947 m. balandžio 5 d. Suvaidiškių miške prieš Velykas žuvus su penkiais partizanais vadui Šarūnui, vadovavimą kuopai perėmė Bronius Baltušis-Kiriuška. Kuopai priklausė keletas būrių: Pandėlio vls. – Povilo Gaigalo (?)-Vilko, Panemunėlio – Stasio Jasiūno, Vyžuonos apylinkėse – Danieliaus Karaliūno, Kvetkuose – Vytauto Tauterio (1947 m. birželį susijungė su Povilo Skiauterio būriu) vadovaujami partizanai. Be to, Obelių, Antazavės ir Ilukstės (Latvija) valsčiuose dar veikė Kazio Ramanausko 17-os partizanų būrys ir Balio Vaičėno 15-os partizanų būrys, formaliai priklausę Vytauto apygardos Lokio rinktinei, Pandėlio ir Papilio apylinkėse – Romo Petronio, Jono Marciuko ir Broniaus Žilinsko, Alizavos, Kupreliškio ir Pandėlio apylinkėse – Jono Šidlausko ir Alekso Puzino partizanų būriai. Partizanai nuolat susikaudavo su stribais ir MVD kariškiais, naikindavo ginkluotus sovietinius aktyvistus. 1947 m. rugsėjį ir 1948 m. rugpjūtį Pandėlyje jie sudegino valstybės paruošoms iš ūkininkų atimto šieno stirtas, platino partizanų spaudą.
1947 m. rugsėjo mėnesį žuvus B. Baltušiui, jo vadovaujama kuopa suskilo į keletą būrių, kuriuos suvienyti ėmėsi broliai Juozas ir Jonas Bulovai (deja, 1947 m. gruodžio 17 d. pagal agentų pranešimus Žiobiškio apylinkėse surengtoje pasaloje sužeistas Jonas Bulovas-Vėjas dengdamas ugnimi kovos brolius žuvo). Vytauto apygardos vadovybė ragino veikti organizuotai: šaukti apylinkės partizanų sueigas, formuoti būrius ir kuopas, išsirinkti vadus ir savavališkai nevykdyti jokių akcijų. Siekiant pagerinti vadovavimą, 1947 m. gegužės 1 d. iš dalies Vytauto apygardos buvo suformuota nauja Algimanto apygarda, kuriai ir buvo priskirti anksčiau Šarūno rinktinei priklausę partizanų daliniai. Taigi Rokiškio apskrities teritorijoje praktiškai veikė dviejų apygardų partizanai: rytinio pakraščio (Juodupės ir Obelių) partizanai kaip ir anksčiau priklausė Vytauto apygardos Lokio rinktinei, o likusieji – naujai kuriamos Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinei (įkurta 1948 m. birželio 15 d., vadas – Juozas Kemeklis-Rimtutis). Vytauto apygardai priklausę Rokiškio apskrities partizanų būriai įėjo į Vyties kuopą (vadovavo Balys Vaičėnas-Liubartas, nuo 1947 m. rugsėjo iki veiklos pabaigos – Juozas Streikus-Stumbras), čia buvo suformuoti Vyties (Aleksandravėlėje, vad. B. Vaičėnas) ir Gintaro (Obelių ir Juodupės apylinkėse, vad. Juozas Žukauskas-Spirginys) būriai. Kunigaikščio Margio rinktinėje buvo numatytos trys kuopos; jos suformuotos jau 1948 m. vasarą. Dariaus ir Girėno kuopa (vadovavo Kazys Jurevičius, o 1949 m. vasario mėnesį jį paskyrus rinktinės štabo viršininku – Antanas Baukys-Sakalas, jam 1949 m. kovo 13 d. žuvus – buvęs plechavičiukas kamajiškis Petras Černius-Tigras) veikė Ragelių ir Kamajų apylinkėse. Jai priklausė Žalgirio (vad. Jonas Mackus-Don Kichotas), Ąžuolo (vad. Pranas Kemeklis-Tėvas), Audros (vad. Feliksas Stasiškis-Smūgis) ir Kalnų (vad. Jonas Dilys-Bijūnas?) būriai. Antroji – Vaižganto – kuopa (vad. Albertas Nakutis-Viesulas) veikė Kupiškio, Svėdasų ir Kamajų apylinkėse, ją sudarė Viesulo (vad. A. Nakutis) ir Vaidilučio (vad. Kazys Indrelė-Strausas) būriai. Trečioji – Gedimino – kuopa buvo mažiausia ir susidėjo iš vieno – Kęstučio būrio. Ji veikė Alizavos, Kupreliškio ir Pandėlio apylinkėse. Kuopai vadovavo Juozas Bulovas-Iksas, o Kęstučio būriui – Petras Andriuškevičius (kituose šaltiniuose – Indriuškevičius)-Dainius. J. Bulovas kartu ėjo kuopų ir būrių ryšininko pareigas.
Šiame krašte partizanų organizavimosi darbai, palyginus su kitomis Lietuvos vietovėmis, šiek tiek vėlavo. Kaip rašė P. Kemeklis, pirmasis Kunigaikščio Margio rinktinės vadas, „mūsų rinktinė dar tebėra organizavimosi stadijoje. Mums reikės įdėti daug jėgų ir atkaklaus darbo, kad taptume lygūs su seniai veikiančiomis rinktinėmis“. Priklausyti aukštesniam štabui, turinčiam ryšį su 1948 m. intensyviai kuriama vyriausiąja vadovybe, o per ją – su visos Lietuvos partizanų apygardomis, gauti veiklos instrukcijas, žinoti pogrindžio strategines ir taktines nuostatas buvo viliojantis dalykas, tačiau kartu tai reiškė, kad reikės atsisakyti savavališkų veiksmų, laikytis kariškos drausmės ir vykdyti įsakymus. Partizanai privalėjo tapti gerai organizuota pogrindžio kariuomene, nes okupacija užsitęsė, ir jei kas norėjo vien išsislapstyti nuo mobilizacijos, tas galėjo legalizuotis ar mėginti įsigyti fiktyvius dokumentus. Tačiau svarbiausias argumentas, nulėmęs kai kurių būrių nenorą jungtis į atitinkamas visoje Lietuvoje jau susiformavusias partizanų struktūras, buvo išdavysčių ir provokacijų baimė. Junginių tarpusavio ryšiai buvo ta grandis, į kurią čekistai stengdavosi įterpti savo agentus bei provokatorius ir kurioje buvo sunkiausia išlaikyti konspiraciją. Iš suimtų ryšininkų tardytojai sadistiškais kankinimais ar klasta išgaudavo prisipažinimus, todėl paskirti susitikimai dažnai baigdavosi kautynėmis. Be to, apsimetę ryšio ieškančiais kaimyniniais daliniais ar vyresniąja vadovybe, siautėdavo MGB agentai smogikai. Todėl kai kurioms partizanų grupėms (tarp jų buvo pandėliečiai A. Puzinas ir J. Čepulis) atrodė daug saugiau nesijungti į stambesnius organizacinius vienetus.
1948 m. vasarą J. Bulovo vadovaujama Gedimino kuopa praleido Pandėlio vls. netoli Lailūnų kaimo įsirengtoje miško stovykloje. Partizanus rėmė Genė ir Joana Nežinskaitės, jų namuose buvo ryšių punktas slaptavardžiu „Pakrūmė“. Partizanai turėjo rašomąją mašinėlę, daugino Algimanto apygardos laikraštį „Partizanų kova“. Būryje buvo ir Juozo Bulovo žmona poetė Diana Glemžaitė. Organizavimosi reikalais pas juos ateidavo pandėliečiai Aleksas Puzinas-Liudvikas, Jonas Baltušis-Didelis Jonas (vėliau pasivadino Trimitu), Jonas Čepulis; kartais susirinkdavo iki 15 partizanų. „Ketinu užmegzti ryšį su visais kaimynais ir įjungti juos į rinktinę“, – rašė J. Bulovas-Iksas.
Tokia aktyvi veikla negalėjo neatkreipti čekistų dėmesio. Kuopai sekti buvo pasitelktas patyręs MGB agentas Maskva – buvęs Juodupės partizanas A. Lūža, užverbuotas 1945 m. spalio mėnesį. 1947–1948 m. jis išdavė 13 partizanų, už tai buvo apdovanotas 2,5 tūkst. rublių premija. 1947 m. vasario 25 d. Panemunio valsčiuje A. Lūža susekė ir išdavė Liudą Mikšį, Vladą Zemlicką, Petrą Liaušką ir Vilhelmą Milaknį, vėliau vaikštinėjo su nieko neįtariančiu partizanu Stasiu Šeškausku-Ereliu, ieškodamas ryšio su naujomis aukomis. 1949 m. sausio mėnesį Juodupės vls. Slabados kaime užklydęs pas ūkininką Lukštaraupį pasiprašė pagyventi. Šeimininko dukra Bronė prasitarė, kad pas juos bunkeryje jau žiemojąs Vyžuonos būrio vadas Viktoras Tinkūnas (kitur – Tunkūnas)-Ąžuolas (vadovavo būriui po D. Karaliūno žūties 1948 m. kovo 13 d.) – jei jis sutiksiąs, galėsią žiemoti. Sužinojęs, kad bunkeris yra po krosnimi, pranešė čekistams, kurie tuoj suorganizavo karinę operaciją. V. Tinkūnas žuvo.
Vėliau agentas Maskva buvo pasiųstas ieškoti J. Bulovo. Vyžuoniškiams sekti buvo pasitelktas agentas Greitas – Danas Patūpa, prieš tai išdavęs D. Karaliūną. Deja, agentas, bijodamas palaikyti tiesioginį ryšį su čekistais, susirašinėjo laiškais per slaptavietes, todėl ryšys su čekistais nutrūko ir D. Patūpa 1948 m. rugpjūčio 29 d. Panemunio vls. Roviškių kaime kartu su Petru Kalpoku per karinę operaciją žuvo. A. Lūža apsimetė esąs vienas likęs iš vyžuoniškių būrio ir ieškąs ryšio su organizuotais partizanais.
Artėjo pavasaris. 1949 m. vasario 26 d. J. Bulovas rašė Kunigaikščio Margio rinktinės štabo viršininkui: „Žiemą praleidome nejudėdami, tik praeitą savaitę susirišome su plačiuoju pasauliu. Labai gaila, kad mūsų nedidelė šeima dar sumažėjo. Šią žiemą žuvo partizanų Kamajų valsčiuje ir Kupiškio apskrityje. [.] Gauta literatūra apšviečiau saviškius. Labai geri turiniu ir forma „Laisvės šauklys“ [Vytauto apygardos Liūto rinktinės organas. – N. Ž.], „Partizaninė kova“. Manau, kad atsiras žmonių, kurie prisidės ir rašys į laikraštį [iš Gedimino kuopos į rinktinės štabą dirbti „Partizanų kovos“ redakcijoje išėjo partizanas Jonas Kublickas-Šturmas. – N. Ž.] [.] Po pirmos ilgam laikui keliausiu pas Biržų partizanus, pakeliui susitikęs pandėliečius galvoju juos įjungti į rinktinės sudėtį. Dedam pastangas susitikti su Čedasų ir Obelių partizanais. [.]
Panemunėlio valsčiuje ir Rokiškio valsčiaus pakraštyje prasidėjo „pažymėjininkų“ (t. y. legalizuotųjų) areštų epidemija. Viskas prasidėjo nuo to, kad pas vieną ant aukšto rado partizanų literatūrą, šis išdavė savo draugą, tas kitą, trečią ir t. t. Jau suimta daugiau kaip 20 žmonių. Kalba, kad jų padėtis pablogėjo Vasario 16 iškėlus vėliavą ant Panemunėlio majako.
Toks pat procesas vyksta Panemunio vls. Baublių, Janikūnų, Kurkliečių kaimuose, pirmadienį jau buvo suimti 4 žmonės, vyksta kratos. Kalba, kad Rokiškyje suimta 60 žmonių (žinios netikslios), gamyklos „Plūgas“, elektros stoties darbininkų ir kitų, pas daugelį rado ginklų.
Darau žygius dėl kuopos padidinimo ir tikiu, kad susijungsime su šiauriniais rokiškiečiais.
Nors mūsų tėvynę baigia sukolektyvinti, nepaisant daugybės areštų, žmonės tiki greitu išsivadavimu“.
Pavasarį pagyvėjus partizanų judėjimui prasidėjo ir netektys: 1949 m. kovo 13 d. žuvo Kunigaikščio Margio rinktinės štabo viršininkas K. Jurevičius, Dariaus ir Girėno kuopos vadas A. Baukys-Sakalas ir kt.
J. Bulovui telkiant pavienius partizanus, A. Lūžai per partizaną Julių Šilių pavyko užmegzti ryšį su Gedimino kuopa. 1949 m. balandžio 25 d. Vikonių kaime pas ūkininką Stašį agentas susitiko su šios kuopos Kęstučio būrio vadu Petru Andriuškevičium-Dainiumi bei partizanais P. Riūka-Škirpa ir Jonu Katele-Pūku. J. Bulovas buvo išvykęs atnaujinti ryšio su rinktinės štabu.
Kadangi J. Bulovas kol kas buvo nepasiekiamas, agentas Maskva nutarė pats žudyti pavienius partizanus: „[.] parinksiu momentą ir iš savo grupės vieną kitą banditą likviduosiu, nes šis būrys neorganizuotas, banditai nežino, kur katras yra, ir nepajus, kai išvesiu iš rikiuotės. Tik prašau ir Jus pasiruošti tam momentui,“ – rašė jis čekistams. Pirmiausia nutarė nužudyti J. Šilių, su kuriuo kartu vaikštinėjo.
1949 m. gegužės 20–21 d. agentas Maskva dalyvavo Gedimino kuopos partizanų pasitarime, kur išklausė dar praeitą rudenį gautą Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo instrukciją apie partizanų dalinių organizavimą, sužinojo, kad J. Bulovas iškeliavęs į Šimonių girią, norėdamas per tenykščius partizanus atstatyti nutrūkusį ryšį su rinktinės štabu. P. Andriuškevičius nurodė, kad šiuo metu svarbiausia išsaugoti jėgas, trukdyti kolektyvizaciją, stengtis neatsiskleisti ir nesudaryti pavojaus gyventojams. Kadangi A. Lūža pageidavo įstoti į Gedimino kuopą, buvo sutarta, kad kai tik J. Bulovas grįš, paskirs jį Kęstučio būrio vado, t. y. P. Andriuškevičiaus, pavaduotoju.
Po pasitarimo praslinkus trims dienoms A. Lūža nužudė J. Šilių. Agentui užmaskuoti buvo inscenizuota karinė operacija. Kitą mėnesį, t. y. birželio 20 d., Užežerio miške A. Lūža vėl susitiko su Gedimino kuopos vadą pavaduojančiu P. Andriuškevičiumi ir sužinojo, kad J. Bulovas dar negrįžęs iš žygio (J. Bulovui pavyko susisiekti su rinktinės štabu tik rugpjūčio mėnesį per Algimanto apygardos vadą Antaną Starkų-Montę). Negaišdamas laiko agentas slapta nužudė dar vieną partizaną – Joną Šereiką. Nieko neįtariantis P. Andriuškevičius paskyrė MGB agentą A. Lūžą ryšininku tarp Gedimino kuopos Kęstučio ir Vyties kuopos Gintaro būrių. Tokiu būdu jis sužinojo apie Kęstučio būrio stovyklavietę Žiobiškio apylinkėse Steponių miške netoli Dargių kaimo. Iššniukštinėjo, kad ten paslėpti ir archyvai. Pranešė čekistams, kurie 1949 m. rugpjūčio 13 d. karinės operacijos metu nušovė P. Riūką-Škirpą. Kitiems dviem partizanams pavyko pabėgti.
1949 m. rudenį siekiant suvienodinti Lietuvos partizanų junginių struktūrą Kunigaikščio Margio rinktinėje vietoj trijų kuopų buvo suformuoti du rajonai: Aušra ir Neris. J. Bulovas-Dūmas buvo paskirtas Neries rajono vadu. Darbo padaugėjo, nes reikėjo formuoti rajono štabą ir pasirengti žiemojimui. Nors J. Bulovas ilgai nepasitikėjo A. Lūža, tačiau trūkstant pareigūnų rugsėjo pradžioje pagaliau patikėjo jam kartu su P. Andriuškevičiumi parinkti Plunksnočių miške vietą bunkeriui. Per šį susitikimą su rajono vadu agentas sužinojo, kad 1949 m. rugsėjo 20 d. Ragelių vls. Skrebiškių kaime įvyks trijų partizanų būrių pasitarimas.
Tuoj pat buvo surengtos pasalos ir sutraukta MVD kariuomenė (30 kareivių ir 17 stribų). Minėtame rajone čekistai pastebėjo keturis partizanus, kurie apšaudė kareivius ir pasitraukė. Operacija buvo nesėkminga. Pats J. Bulovas-Iksas, Dūmas tuo metu buvo už pusės kilometro.
Spalio 15 d. Skrebiškių miške įvyko Gedimino kuopos partizanų pasitarimas, kuriame dalyvavo rinktinės vadas J. Kemeklis-Rokas su keturių partizanų palyda. Agentas nespėjo apie tai pranešti MGB operatyvininkams. Artėjant žiemai buvo aptartos veiklos ir ryšių galimybės. Kadangi partizanai žiemą judėti negalėjo, buvo svarstoma, kaip įtraukti į pasipriešinimą legaliai gyvenančius asmenis ir šitaip kurti partizanų rezervą. Kamajų ir Jūžintų valsčiuose buvo numatyta prieš komunistines Spalio šventes išplatinti atsišaukimus. Rinktinės vadovybė supažindino pasitarimo dalyvius su instrukcija, nurodančia stengtis įtraukti į partizanų gretas pavieniui besislapstančius asmenis, kurti drausmingą pogrindinę kariuomenę. Kadangi tarptautinė padėtis sovietams įvykdžius Berlyno blokadą ir susikūrus NATO buvo gana įtempta, J. Bulovas patarė lietuviams, tarnaujantiems sovietinėje armijoje, būti pasirengusiems prasidėjus karo veiksmams tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių atgręžti ginklus prieš okupantą.
Agentui Maskva tik spalio pabaigoje pavyko susitikti su MGB operatyvininku. Išsigandęs, kad užsidaręs bunkeryje žiemoti vienas su visa Gedimino kuopa nesusidoros, A. Lūža prašė čekistų kuo greičiau sunaikinti partizanus. Pasiūlė ir planą: susprogdinti naktį bunkerį, o likusius gyvus partizanus ketino iššaudyti pats. Lapkričio 4 d. pranešė tikslią bunkerio vietą Plunksnočių miško 43-iame kvartale. Bunkeris buvo nedidelis: 3 m pločio ir 4 m ilgio, aukštis – 1,6 m. Žiemoti rengėsi (įskaitant agentą) 7 žmonės. Kadangi miną pristatyti į Plunksnočių mišką buvo sudėtinga, agentas gavo dvi granatas su tolo užtaisu. Naktį turėjo nepastebimai išeiti iš bunkerio ir jį susprogdinti. Netoliese su automatu turėjo budėti agento brolis, kuris būtų perdavęs ginklą A. Lūžai (pribaigti likusiems gyviems partizanams), o pats nuskubėjęs pranešti apie operaciją čekistams. Auštant agentui užmaskuoti privalėjo būti inscenizuota karinė operacija, suimti partizanų rėmėjai ir ryšininkai, suvaidinta, kad bunkerį išdavęs kas nors iš suimtųjų. Čekistai pageidavo, kad prieš sprogdinimą agentas išvestų iš bunkerio P. Andriuškevičių, kuris žinodamas ryšių su rinktinės štabu kanalus galėjo būti jiems naudingas.
1949 m. lapkričio 14 d. 4 val. ryto A. Lūža susprogdino bunkerį. Jame žuvo J. Bulovas-Iksas, Dūmas, jo brolis Antanas Bulovas-Budrys, Škarna, Juozo Bulovo žmona Diana Glemžaitė, Kazys Kirstukas-Mukas, Jonas Katelė-Pūkas, P. Andriuškevičius-Dainius, Šaučius.
Penkios dienos prieš žūtį D. Glemžaitė rašė: „Jei negrįžčiau – kaip justi – neminėkit labai blogai. Nes ir mes taip pat esame žmonės, gal tik ne visiems suprantami. Geriau palinkėkite, kad jei bus lemta mirti – gimtoji žemė, uždengus mūsų akis, tebūna kaip glamonėjanti ranka“.
Partizanų kūnai buvo išniekinti Juodupėje. Kunigaikščio Margio rinktinės Neries rajono vadovybė buvo sunaikinta, lietuvių literatūra n

. . .

Join the Conversation

×
×